Airidas Šešetas yra Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) II kurso šokio
pedagogikos studentas, kilęs iš Panevėžio. Atvykęs į sostinę ir įstojęs į LEU,
jaunuolis atrado puikios karjeros kelius. Jam plačiai atsivėrė durys į įvairius
televizijos projektus kaip dalyviui ir kaip choreografui. Nepaisant visos šokio
veiklos, Airidas tapo dar ir kirpėju. Sėkmingai suderindamas visas savo veiklas,
dabar šokėjas džiaugiasi, kad jo gyvenimas susiklostė būtent taip.

Kada pradėjai sieti savo gyvenimą su šokiais?
Kai man buvo šešeri metai, tėvai nuvedė į lietuvių liaudies šokių būrelį. Tada
tikrai nemaniau, kad ateityje tai bus mano pragyvenimo šaltinis. Kai buvau mažas,
nuolat rodžiau „didelius ožius“, labai nenorėjau šokti, buvo net ašarų. Tačiau po
kurio laiko viskas pasikeitė. Tuo labai džiaugiuosi, nes dabar neįsivaizduoju savo
gyvenimo be šokių.

Kada susimąstei apie pedagogo darbą?
Tiesą sakant, apie šį darbą galvojau labai seniai. Viena iš mano didžiausių svajonių
– nuosava šokių studija, kurioje galėčiau dirbti su norinčiais šokti žmonėmis. Ypač
su vaikais. Labai gera matyti, koks autoritetas mokiniui yra mokytojas. Noriu ir aš
toks būti. LEU mano svajonės išsipildymui tiko puikiai, o studijų programa man
atrodė priimtiniausia.

Jeigu jau prakalbome apie šokio pedagogikos studijų programą, tai papasakok, ką tau
suteikė šios studijos?
Šokio pedagogikos studijos Lietuvos edukologijos universitete man suteikė daug naujų
žinių. Labai smagu, kad galime per tokį trumpą laiką išmokti daugybę šokių stilių.
Džiaugiuosi, kad mūsų specialybės dėstytojai yra labai kompetentingi, su jais galima
rasti bendrą kalbą, kuri bus naudinga tiek studentui, tiek dėstytojui. Tik norėtųsi,
kad mūsų šokių salė būtų daug didesnė. Ir veidrodžių galėtų būtų daugiau, bet,
žinoma, suprantu, kad visa tai kainuoja.

Tau teko dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose. Kokią svarbą jie turėjo tavo
gyvenime?
Man dar tik 20 metų, bet patirties televizijoje turiu nemažai. Viskas prasidėjo nuo
projekto „Tu gali šokti“. Jame buvau pats jauniausias dalyvis. Man buvo 18 metų.
Turėjau mažiausiai patirties. Bet užėmiau garbingą 4-ąją vietą. Nuo tada apie šokį
pradėjau galvoti kitaip. Po šios laidos gavau kvietimų šokti kituose renginiuose:
TV3 sezono atidarymai, „Lietuvos talentai“, „Mano miestas“, „Lietuvos balsas“,
„Auksinis balsas“, „Eurovizija“, „X faktorius“, M.A.M.A. apdovanojimai, „Romeo ir
Džuljeta“, išsipildymo akcijos ir daugybė kitų. Būna labai pikta, kai žmonės,
žiūrėdami įvairius projektus, sako, kad šokėjas blogai šoko, kažko nepadarė ir pan.
O jie net neįsivaizduoja, kad pasirengimui turime dvi dienas. Lietuvoje šokėjai yra
ne taip aukštai vertinami, kaip kai kuriose užsienio šalyse. Mus laiko „medžiais“,
dekoracijomis, nes prodiuseriai dažniausiai prašo labai paprastų choreografijų arba
tik
pastovėti šalia atlikėjo. Labai džiaugiuosi, kad teko galimybė dvejus metus iš
eilės dirbti viename geriausių Lietuvos renginių, t. y. M.A.M.A. apdovanojimuose.
Šis renginys lėmė tai, kad pradėjau dirbti su Donatu Montvidu.

Dirbai Ibizoje. Kokie gyvenimo vingiai tave ten nuvedė? Koks gyvenimas ten buvo?
Viskas įvyko netikėtai. Dalyvavau šokėjų atrankoje į geriausią pasaulio klubą
„Amnesia“. Kviečiamos buvo merginos, bet pamaniau, kad gal prireiks ir vaikinų. Po
kurio laiko sulaukiau skambučio ir žinios, kad esu kviečiamas keliauti į Ibizą.
Tačiau tais metais vyko stojimai į LEU, todėl atsisakiau išvykti. Po metų pabandžiau
dar kartą. Man vėl pavyko. Ir šį kartą pasiūlymo jau neatsisakiau. Aš visiems
kartoju, kad gyvenimo Ibizoje žodžiais apsakyti negaliu. Reikia nuvykti patiems ir
viską patirti. Ten buvau tris mėnesius. Teko ragauti prabangiausio pasaulyje šampano
„Cristal“, plaukioti jachta, kuri prilygo vienam penkių aukštų bendrabučiui,
vakarieniauti viename iš prabangiausių restoranų pasaulyje. Smagiausia būdavo
tuomet, kai į klubą ateidavo apie 5000 žmonių, o pats klubas plotu prilygo visam
mūsų universitetui.
Susipažinau su tokiais žmonėmis kaip Afrojack, Avicii, Steve Aoki, Pitbull, Inna,
Leonardo DiCaprio, Paris Hilton. Dabar žinau, kad jie visiškai paprasti žmonės.
Beje, buvau asmeninis P. Hilton plaukų stilistas. Susipažinau su labai turtingais
žmonėmis, kurie yra įtakingi visame pasaulyje. Gavau pakvietimą vykti į Ameriką ir
dirbti šokėju. Jau pradėjau tvarkytis dokumentus dėl vizos ir, jeigu pavyks, vasarą
iškeliausiu.

Kokios asmens savybės reikalingos geram šokėjui?
Aš manau, kad žmogus turi pasitikėti savimi, tikėti tuo, ką daro, ir svarbiausia
mylėti savo darbą. Jei turėsi šias savybes, būsi vienas iš geriausių šokėjų.