Į Lietuvą prieš penkerius metus tadžikas Parvizdzhonas Jusupovas atvyko siekdamas išmokti anglų kalbą. Šį uždavinį vaikinas išpildė su kaupu – šiemet jis sėkmingai anglų kalba baigė vadybos studijas Kauno technologijos universitete (KTU). Įgytas žinias ir patirtį jaunas specialistas ketina pritaikyti kurdamas eksporto tarp Tadžikistano ir Baltijos šalių verslą ir geresnį gyvenimą gimtojoje šalyje. Pagal studentų mainų programą P. Jusupovas mokėsi universitete Švedijoje, atliko praktiką Maltoje, pakeliavo po Lietuvą ir Europą. Nors imlus jaunuolis greitai prisitaikė prie iki tol nepažinto Vakarų pasaulio, savo ateitį jis sieja su savo gimtąja šalimi.

– Baigei studijas Kauno technologijos universitete. Kaip pradėjai čia mokytis?, – paklausėme P. Jusupovo. – Į KTU atvykau mokytis nuo pat pirmojo kurso. Mano pagrindinis tikslas buvo išmokti angliškai. Vidurinę mokyklą baigiau rusų kalba, tad norėjau būtinai studijuoti užsienyje, kad įgyčiau anglų kalbos žinių. Pirmame kurse studijavau eksporto inžineriją, o vėliau nusprendžiau pereiti į Ekonomikos ir verslo fakultetą, nes vadybos studijos labiau atitiko mano charakterį ir mano siekius. Studijos labai patiko. Universitetas suteikė tokių galimybių ir žinių, kurių nebūčiau pats savarankiškai atradęs. – Koks buvo tavo pirmasis įspūdis tik atvykus į Lietuvą? – Prieš tai nebuvau buvęs jokioje Vakarų šalyje, tad pirmas įspūdis tikrai mane pribloškė – viskas labai skyrėsi nuo mano šalies. Tiesa, oras čia labai blogas, bet aš lengvai prisitaikau. – Ką girdėjai apie mūsų šalį prieš atvykdamas čia? – Girdėjau, kad Lietuva yra nedidelė šalis prie Baltijos jūros, kad jūs gerai žaidžiate krepšinį, ir kad esate Europos Sąjungoje. Lietuva mano šalyje labiausiai domisi tie, kas užsiima dėvėtų automobilių prekyba, tačiau tarp mano tautiečių keliauti į Lietuvą nėra populiaru. – Kuo skiriasi lietuviai nuo tadžikų? – Lietuviai mažiau šypsosi. Kai kurie žmonės yra šilti, kiti – ne, kaip ir visur. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį supratau vos čia atvykęs – negalima lietuvių kalbinti rusiškai. Aš mokiausi rusų mokykloje, tad atvykęs čia bandžiau šnekėti rusiškai Kaune, tačiau žmonės į mane žiūrėjo keistai, o kai kurie net atsisakė kalbėtis. Buvo sunku, kol neišmokau angliškai. – Ar su lietuviais lengva susidraugauti? – Taip, bet viskas priklauso nuo to, kokio draugo ieškai. Mano nuomone, lietuviai yra gana įtarūs, labai atsargiai priiminėja sprendimus. Tačiau, jeigu jie apsisprendžia, kad esi įdomus, tada susidraugauja, gali įgyti gerų draugų. Manau, kad jums reikėtų būti atviresniems, labiau stengtis padėti kitiems. Nesvarbu, iš kur yra atvykėlis, bet jis pasirinko jūsų šalį, o ne kurią nors kitą, jis nieko iš jūsų nevagia. Tiesiog užtektų daugiau šypsotis. Įlipkite į troleibusą – pamatysite, kiek daug žmonių atrodo nusiminę. Gal jie tam ir turi priežasčių, aš nežinau. Tačiau daugiau bendrauti ir šypsotis būtų gerai visiems. – Kokia tavo šalis? – 93 proc. mano šalies teritorijos užima kalnai, o miestas, iš kurio esu kilęs, apsuptas kalnų. Nuostabi gamta ir gražios lankytinos vietos, skanus maistas. Tiesa, nėra taip žalia kaip čia, nes labai karšta ir sausa. Tadžikai draugiški. Nors ne visi kalba angliškai, tačiau galima susikalbėti rusiškai. – Ar, būdamas Lietuvoje, nepradėjai kaip visi žaisti krepšinio? – Ne, laisvalaikiu žaidžiu futbolą. Jis man patinka nuo vaikystės. Atvykęs čia ieškojau galimybių žaisti ir radau futbolo žaidėjų puslapį. Nebuvo sunku suburti 8-10 žaidėjų komandą – pasirodo, yra ir lietuvių, žaidžiančių futbolą. – Praleidai čia penkerius metus. Ką veikei, ką pamatei, kur buvai? – Man patinka keliauti – ir autobusu ar traukiniu, ir pėsčiomis. Ne toks jau didelis tas Kaunas – mačiau labai daug, turbūt viską, ką verta pamatyti, nors pradžioje vis atrasdavau naujų vietų. Sutikau daug naujų žmonių – ne tik kauniečių, bet ir iš Vilniaus, kitų miestų. Aplankiau beveik 30 miestų. Man labiausiai patiko Klaipėda – žmonės ten man pasirodė draugiškesni, o ir pats miestas prie jūros atrodo kitaip nei kiti. – Keliavai savarankiškai ar su studentų organizacijomis? – Universitetas turi įvairių programų tarptautiniams studentams – keliavome po šalį, atradome daug įdomių dalykų apie Lietuvos kultūrą. Manau, reikėtų šiek tiek daugiau išvystyti šią veiklą. Pavyzdžiui, galima būtų leisti tarptautiniams studentams organizuoti renginius su lietuviais studentais studentų atstovybėje. Tai – sritis, kurią būtų galima vystyti integruojant tarptautinius studentus į universitetą. – Sakei, kad KTU suteikė tau žinių ir galimybių, gal gali apie jas papasakoti? – Man labai patiko studijos Ekonomikos ir verslo fakultete. Be to, per „Erasmus“ studijų mainų programą buvau išvažiavęs studijuoti į Švediją. Jei kalbėtume apie studijų kokybę, ji beveik nesiskiria nuo to, ką siūlo KTU. – O kas skiriasi? – Tuo metu, kai aš mokiausi KTU, man pasirodė, kad yra šiek tiek per mažai integracijos tarp tarptautinių studentų ir lietuvių. Kai esi vienas užsienietis tarp lietuvių, jie turi kalbėti angliškai. Suprantama, kad tai žmones vargina. Yra buvę atvejų, kai patekau tarp žmonių, kurie kalba tik lietuviškai, nekreipdami į mane dėmesio. Tačiau man atrodo, kad situacija keičiasi. – O kaip buvo Švedijoje? – Kaip ir minėjau, studijų kokybė ten beveik tokia pati, tačiau labiau susipažinau su švedų kultūra ir gyvenimo būdu. Kartu mokėsi daugiau švedų studentų, buvo daugiau bendrų laisvalaikio užsiėmimų – tai man patiko. – Ką manai, apie šią dvigubą tarptautinę patirtį, ką iš jos galima išmokti? – Ji nepaprastai vertinga. Pradėjęs pats keliauti po Europą, išmokau anglų kalbą – gal ne tiek gerai, kaip norėčiau, bet tikrai patobulinau jos įgūdžius. – Kokie tavo ateities planai? – Noriu įgyti žinių ir patirties, o tada grįžti namo. Toks mano planas artimiausiems 5 metams. Ketinu kurti savo įmonę, kuri vykdytų eksportą tarp Tadžikistano ir Baltijos šalių. Eksportuotume įvairius produktus – tai, ko turime daug Tadžikistane, vežtumėme į Baltijos šalis, o iš čia – šių šalių būdingus produktus. Dabar bandau užmegzti ryšius su abiejų šalių atstovais, ieškau potencialių klientų. – Tad planuoji grįžti, nenori pasilikti? – Esu patriotas, myliu savo šalį, savo miestą. Noriu išmokti tiek, kiek galiu, atrasti kažką naujo ir grįžęs pritaikyti tai mano šalyje, pagerinti gyvenimą ten. Jei likčiau Lietuvoje, visada būčiau užsienietis. Kam man to reikia? Geriau būsiu vietinis ten, kur gimiau.