Matematika yra artimesnė menams, bet ne gamtos mokslams – įsitikinęs Kauno
technologijos universiteto (KTU) Matematikos ir gamtos mokslų fakultete paskaitas
skaitęs Berklio universiteto (JAV) podoktorantūros stažuotojas dr. Kęstutis
Česnavičius. Garsiausiose pasaulio aukštosiose mokyklose Masačusetso technologijos
institute (MIT), Brėmeno Jacobs universitete – studijavęs matematikas teigia, jog
tikslieji mokslai išmoko kritiškai mąstyti, kas yra labai naudinga visose srityse,
taip pat – ir versle.

Vizito KTU metu duotame interviu K. Česnavičius dalijasi įžvalgomis apie matematikos
grožį ir matematiko karjerą.
– Kęstuti, esate KTU gimnazijos auklėtinis, – pasidalinkite prisiminimais apie
gimnazijos bendruomenės padėtą pamatą Jūsų moksliniam žingeidumui?
– KTU gimnazijos dėka įgyta patirtis praplėtė akiratį, padėjo suprasti esamas
galimybes ir kontekstą. Be gimnazijos būtų buvę sunku suprasti, kad kryptingai
dirbant galima pasiekti geriausius rezultatus. Ne mažiau svarbus buvo (ir išlieka)
gimnazijos metais susiformavęs pažinčių ratas.
– Kas paskatino Jus domėtis matematikos mokslu? Ar Jums tai visada buvo mokslas nr.
1? O gal labiau linkote į kitas mokslo disciplinas, pavyzdžiui, fiziką, chemiją,
informatiką?
– Mokykloje gerai sekėsi visi tikslieji mokslai, bet matematika išsiskyrė
konceptualumu, grožiu ir tuo, kad jos, skirtingai nei gamtos mokslų, nevaržo siekiai
suprasti ar apibūdinti supantį pasaulį. Pavyzdžiui, matematinės idėjos vertinamos jų
paprastumu, elegancija ir estetiškumu, bet ne praktiškumu ar pritaikomumu – tam
tikra prasme matematika yra artimesnė menams, bet ne gamtos mokslams. Matematika yra
žmonių vaizduotės kūrinys ir kiekvienas, suprantantis kas jau yra sukurta, gali
prisidėti jį plėtodamas ir kurdamas naujas kryptis, ir sritis. Gaila, jog mokykloje
ir visuomenėje kūrybinis matematikos aspektas yra visiškai nesuprastas; kitą vertus,
yra daug sunkiau išmokyti moksleivius būti kūrybingais nei priversti juos mintinai
iškalti standartines formules.
– Tik sulaukęs pilnametystės laimėjote aukso medalį 48-ojoje tarptautinėje
matematikų olimpiadoje Hanojuje, Vietname. Iki šiol esate vienintelis lietuvis,
kuriam pavyko pasiekti tokį rezultatą. Kokią naudą gauna moksleiviai, dalyvaudami
tokiose olimpiadose ir kokios perspektyvos jie gali tikėtis?
– Daugeliui olimpiados padeda atrasti matematikos grožį – skirtingai nei mokykliniai
uždaviniai – olimpiadiniai skatina mąstyti kūrybingai, atrasti naujus būdus ir
metodus. Karjeros prasme, – geri pasiekimai olimpiadose liudija talentą ir tuo
padeda įstoti į aukščiausio lygio bakalauro ir vėliau doktorantūros programas. Bet
pradedant doktorantūrą olimpiadinė praeitis praranda prasmę – profesionaliame lygyje
geriausių rezultatų pasiekia tie, kurie sugeba giliai išmokti ir suvokti sudėtingas
teorijas ir idėjas. Šiam tikslui olimpiadiniai gabumai nėra tiesiogiai itin naudingi
ir gali net kliudyti, pavyzdžiui, iš olimpiadinės praeities paveldėtas troškimas
spręsti uždavinius, o ne iš principo suprasti ir įsisavinti teorijas, gali žaloti
darnią matematinę raidą. Tiesą sakant, tik nedidelė dalis olimpiadininkų tampa
profesionaliais matematikais iš kurių daugelis nėra dalyvavę tarptautinėse
olimpiadose.
– Šiemet įvykusioje 55-ojoje tarptautinėje matematikos olimpiadoje Keiptaune (PAR)
Lietuvos komandos surinkti 104 taškai (iš 252 galimų) yra geriausias Lietuvos
mokinių komandos visų laikų rezultatas (iki šiol daugiausia taškų – 94 – buvo
surinkti 2006 metų olimpiadoje Slovėnijoje). Lietuviai iškovojo vieną sidabro ir
tris bronzos medalius, aplenkė net gerai išplėtotą prestižinių licėjų sistemą ir
apskritai labai aukštą matematikos kultūrą turinčią Prancūziją. Gal tokį moksleivių
pasiekimą galima vertinti kaip augančios tiksliųjų mokslų perspektyvos Lietuvoje
atspindį?
– Toks pasiekimas liudija, kad turime gabių moksleivių. Skirtumas su Prancūzija,
kurią džiaugėmės aplenkę, yra tas, kad Prancūzija turi puikiai „išdirbtą“ specialią
aukštojo mokslo sistemos šaką, kuri skirta būtent ypatingai gabiems studentams. Dėl
to prancūzai nuolatos išugdo (Prancūzijoje, bet ne užsienyje!) paties aukščiausio
lygio matematikus (apskirtai, Paryžius yra ko gero matematiškai aktyviausias
pasaulio miestas). Kontrasto dėlei – Kinija bene kasmet laimi moksleivių olimpiadą,
bet praktiškai visi kinų matematikai doktorantūrą baigia užsienyje (pagrinde JAV) ir
stipriausieji iš tų, kurie tampa profesionaliais matematikais, paprastai apsistoja
JAV, bet ne Kinijos universitetuose. Grįžtant prie gabių lietuvių, linkiu jiems
sėkmės tolesnėse matematikos ar kitų sričių studijose, ir laiku suprasti, kad mokslo
sėkmėpriklauso nuo sunkaus darbo ir nuo gebėjimo išmokti daug ir giliai, bet ne nuo
gebėjimo greitai spręs
ti įkandamus uždavinius.
– Baigėte grynosios matematikos bakalauro studijas Brėmeno Jacobs universitete
(Jacobs University, Bremen, Vokietija), doktorantūrą studijavote Masačusetso
technologijos institute (Massachusetts Institute of Technology, MIT). Kokius
rastumėte palyginimus ir skirtumus tarp Europos ir Amerikos matematikos mokyklų?
– Visų pirma, Europoje kiekvienoje šalyje yra sava sistema, tad tiesiogiai lyginti
sunku. Didžiausias skirtumas su JAV yra tas, kad JAV matematikos magistras yra
integruotas su doktorantūra, kuri trunka 4 ar 5 metus (priklauso nuo to, kaip
greitai studentas įsitvirtina savo tyrimų srityje). Matematikos magistro laipsnis
stipriuose JAV universitetuose paprastai neteikiamas – jį galima gauti nebent
iškritus iš doktorantūros. Tipiška europietiška sistema yra 1 ar 2 metų magistras ir
tada 3 metus trunkanti doktorantūra (dažnai kitame universitete). Manau, kad JAV
sistema funkcionuoja efektyviau: kokia prasmė studijuoti magistrantūroje, jei
neketini toje pačioje srityje studijuoti doktorantūros, juolab, kad naujoje srityje
yra labai sunku per trejus metus gauti kokybiškų rezultatų svariai disertacijai?
– Kas buvo sunkiausia studijuojant svečiose šalyse: kalbos barjeras, kultūriniai
pokyčiai, namų ilgesys? O gal atvirkščiai – Jums studijos toli nuo namų nesukėlė
jokio diskomforto?
– Galbūt supančių žmonių pasikeitimas. Vertinant visumą – didelio diskomforto
nebuvo.
– Šią vasarą pradėjote savarankiškas podaktarines studijas vienoje geriausių
pasaulio mokyklų – Berklio universitete. Po šio etapo, į kurį pasaulio kraštą Jus
nuves akademinės ambicijos?
– Nuves ne ambicijos, o universitetų pasiūlymai, kurie priklausys nuo to, kokias
teoremas pavyks įrodyti per ateinančius keletą metų. O kur – prognozuoti sunku.
– Ar nesvarstote galimybės grįžti į Lietuvą? Juk čia savo tarpkultūrine patirtimi
galėtumėte pasidalinti su akademine bendruomene, ir, turėdamas tokį potencialą,
galėtumėte be vargo gauti aukštas pareigas bet kuriame universitete ar mokslo
institute.
– Dėl įsidarbinimo galimybių, manau, perdedate. Vienaip ar kitaip, galimybės grįžti
šiuo metu nesvarstau: karjeros pradžioje svarbu patirtį kaupti ten, kur vyksta
veiksmas. Tokia vieta aritmetinės geometrijos srityje šį semestrą yra Berkeley,
todėl džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu turiu galimybę ten būti.
– Ką patartumėte Lietuvos jaunimui, kuris svarsto apie savo ateities profesiją ir
yra imlus tiksliesiems mokslams?
– Visų pirma, patarčiau studijuoti tiksliuosius mokslus, nes tikslieji mokslai
išmoko kritiškai mąstyti, kas yra labai naudinga visose srityse (tarkim, versle), ir
tuo pačiu suteikia puikias perspektyvas plačiame sričių spektre baigus studijas.
Antra, patarčiau rūpintis savo studijomis: kur mokytis, kokius modulius studijuoti,
kokią medžiagą būtina įsisavinti, kad galima būtų konkuruoti su kitais studentais,
besimokančiais tą pačią sritį aukšto lygio universitetuose.