Lapkričio 20 d. Vilniaus universitete vyko socialinės partnerystės forumas „Pedagogų
rengimas universitete ateities Lietuvai“.

Forume buvo gvildenamos šiuo metu aktualios pedagogų rengimo temos: kokie lūkesčiai
keliami ateities pedagogams; koks yra tikrasis pedagogų poreikis, koks yra ir galėtų
būti šalies universitetų vaidmuo juos rengiant; kaip jaučiasi pedagogas
šiuolaikinėje mokykloje ir ko tikisi mokinių tėvai. Kadangi šiandieninė Lietuvos
socialinė, kultūrinė, ekonominė padėtis, nuolatiniai šiuolaikinio pasaulio pokyčiai
kelia nemenkus iššūkius bendrojo ugdymo mokyklose dirbantiems pedagogams, Vilniaus
universitete buvo nuspręsta apie tai padiskutuoti plačiau ir ieškoti galimų
sprendimo būdų.
Sveikindamas forumo dalyvius, l. e. Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas prof.
habil. dr. Jūras Banys teigė, kad universitetas mato poreikį ir jaučia atsakomybę
reaguoti į susiklosčiusią situaciją: „Vilniaus universitetas yra seniausia mokykla
Lietuvoje. Kaip klasikinis universitetas, turintis visas mokslo kryptis, mes ne tik
išlaikome tradicijas, tačiau ir nuolat siekiame žengti pirmyn. O tai darant mums
svarbi padėtis Lietuvos mokyklose – susidūrę su problemomis jose, vėliau šių
sulaukiame ir universitete.“
Forume dalyvavęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministras doc. dr.
Rimantas Vaitkus išreiškė susirūpinimą: moksleivių mažėja greičiau, nei mažėja
mokytojų, mokyklos užsidaro, gimstamumas šalyje mažėja: „Atgavus nepriklausomybę
parengta ir įgyvendinta švietimo reforma nepamąsčius apie jos padarinius, visi
tikėjosi didesnio gimstamumo, neatsižvelgta į emigraciją“, – kalbėjo R. Vaitkus. Be
to, viceministras siūlytų mėginti ieškoti pedagogų rengimo alternatyvų ir būdų
pritraukti tik motyvuotus dirbti mokyklose asmenis, kadangi šiuo metu tik apie 10
proc. baigusiųjų pedagogikos studijas pradeda dirbti mokyklose.
Lietuvos švietimo tarybos pirmininkei prof. Vilijai Targamadzei kelia nerimą
prieštaravimai tarp šiandienos pedagogo funkcijų ir šalies mokyklos koncepcijos.
Lietuvoje iki šiol nesugebama konceptualiai sukonstruoti pedagogikos teoriją ir
praktiką jungiančio modelio: neperpratus pačių ugdymo pagrindų, pradeda šlubuoti
visas pedagogų rengimo procesas. Jeigu nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo
praėjus dvidešimt ketveriems metams vis dar sulaukiama signalų, kad šalies pedagogai
nepasirengę atlikti tam tikrų funkcijų, tai rodo, kad šiuo metu rengiant pedagogus
yra pernelyg daug tuščios retorikos.
„Kaip šiandien turėtume rengti pedagogus – išlieka sudėtingas ir atviras klausimas.
Tikimės, kad mums visiems drauge pavyks sumažinti atotrūkį tarp mokytojų ir mokinių,
turinčių kitą žodyną ir vertybes. Pedagogikos lankstumas, atvira diskusija ir
mėginimas susikalbėti šiandien yra labai svarbūs ir būtini“, – apibendrindama forumo
rezultatus profesorė L. Duoblienė socialiniams dalininkams linkėjo įsiklausymo ir
glaudaus bendradarbiavimo. Savo ruožtu Vilniaus universitetas, atsižvelgdamas į
šiandienę padėtį, ketina ieškoti būdų plėsti bendradarbiavimą ir ieškoti galimų
pedagogų rengimo alternatyvų.
Panaudodamas visus savo turimus išteklius universitetas svarsto apie galimybę
artimoje ateityje sutelkti pedagogų rengimo veiklos koordinavimą viename
struktūriniame padalinyje. Vis dėlto ketinama išlaikyti universitete turimą unikalią
praktiką, kai mokomojo dalyko didaktai itin glaudžiai dirba su atitinkamos srities
mokslininkais ir taip perduoda naujausius mokslo pasiekimus būsimiems mokytojams.