„Jei dėstytojas norės padėti studentui „užaugti“, jis ras būdų tai padaryti. Jei tam
reikės technologijų – jis jomis pasinaudos. Jei technologijos nebus būtinos, jos
neturės esminės įtakos dėstytojo ir studento bendradarbiavimui“, – teigia dėstytojų
konsultantas Daanas Romeinas iš ICLON (Leideno universitetas, Nyderlandai), kartu su
kolega Henku Frenckenu, gruodį viešėjęs Kauno technologijos universiteto (KTU)
Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete (SHMMF).

Patyrę konsultantai dalyvavo antrajame projekto „Modernios didaktikos kompetencijų
ugdymo sistema KTU“ etape.
Visame pasaulyje dėstytojų mokymus vedantys didaktikos ekspertai D. Romeinas ir H.
Frenckenas įsitikinę, jog sąvoka „geras dėstytojas“ nepriklauso nei nuo kultūrinių
skirtumų, nei nuo laikmečio – ji visada susijusi su bendravimo kokybe.
– Į universitetus netrukus ateis naujoji vadinamoji Z karta. Tai – sumanūs
jaunuoliai, gebantys naudotis naujausiomis technologijomis, smalsūs, žingeidūs,
tačiau, kita vertus, atmetantys senuosius mokymo ir mokymosi standartus. Kaip, jūsų
nuomone, tai paveiks dėstymo sistemą mūsų universitetuose?
Daanas: Turime labai aiškiai suvokti, kad pokyčių nesustabdysime. Kitas klausimas,
kaip galime juos išnaudoti. Mano nuomone, jei technologijos ir paveiks mokymo
sistemą aukštosiose mokyklose, tai tik teigiamai. Tačiau tam reikės laiko.
Henkas: Norėčiau pridurti, kad technologijos gerą mokymo sistemą pagerina, o blogą
dar labiau pablogina. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įsivyrauja tam tikros
technologijų vartojimo tendencijos. Pavyzdžiui, el. paštu studentai naudojasi tik
bendraudami su dėstytojais, o tarpusavio bendravimui mieliau renkasi socialinius
tinklus, kuriuos suvokia kaip savo asmeninę erdvę ir į ją ne itin noriai įsileidžia
dėstytojus su dėstymo turiniu.
Taip elgdamiesi, studentai laikosi nuomonės, kad socialiniai tinklai – jauniems
žmonėms sukurtos technologijos. Dėstytojams reikėtų turėti tai galvoje prieš
mėginant perkelti savo paskaitų turinį į, tarkim, „Facebook‘ą“. Kita vertus,
technologijų taikymas mokyme nėra naujiena: po 20 metų šiandien aptarinėjamos
naujovės bus absoliuti norma.
Daanas: Pritariu, kiekvienas pokytis – tai iššūkis, reikalaujantis daug kūrybiškumo.
Tačiau daug jų vyksta mums to nė nejaučiant, kaip antai: daugėja auditorijų su
netradiciniu kėdžių išdėstymu, pritaikytu grupiniam darbui, naudojamasi
planšetiniais kompiuteriais, išmaniosiomis lentomis ir pan.
Henkas: Taip, išties. Aš apskritai laikausi kiek kardinalios nuomonės, kad
tradiciškai normaliais laikomi žmonės yra nuobodūs. Nenoriu nieko įžeisti, tik noriu
pasakyti, kad turi būti šiek tiek pamišęs, kad kūrybiškai pažiūrėtum į
nusistovėjusias dogmas ir sistemą apskritai, tuomet turi šansų būti pažangiu
dėstytoju, gebančiu vesti kokybišką dialogą su jaunąja karta.
– Ar technologijos paveikė dėstymo sistemą Leideno universitete?
Daanas: Švietimo sistema visada atsilieka nuo realaus gyvenimo, net ir Leidene,
turime tai pripažinti. Todėl dėstytojų lūkesčiai retai kada suderinami su studentų
galimybėmis. Jauni žmonės nebesimoko taip, kaip vyresnioji karta: šiais laikais
informacija prieinama keliolika kartų greičiau ir lengviau nei, tarkim, prieš 10
metų. Čia svarbu pabrėžti, kad informacija nelygu žinioms, ką jaunimui kartais sunku
suprasti ir įvertinti. Todėl būtina lavinti kritinį analitinį jaunų žmonių mąstymą
užuot mėginus pateikti dar daugiau informacijos paskaitų metu. Pastarasis metodas –
tai praėjusio amžiaus realija, šiandien gyvename kitomis sąlygomis ir tikroji
pridėtinė paskaitų vertė yra mokymas informaciją valdyti, o ne ją įsisavinti.
Kalbant apie pokyčius mūsų šalyje, be abejonės, tam tikros įtakos esama. Pavyzdžiui,
kai kuriuose Nyderlandų universitetuose draudžiama paskaitų metu turėti
nešiojamuosius kompiuterius. Gerai tai ar blogai – lieka atviras klausimas. Vis
dėlto, mano nuomone, jei paskaita įdomi ir studentai jaučia jos naudą, kompiuteriai
kitiems nei mokymosi tikslams naudojami nebus.
Henkas: Technologijos šiek tiek padėjo sureguliuoti studentų srautus universitete.
Susidarė galimybės pereiti prie individualaus darbo, pavyzdžiui, mokymosi nuotoliniu
būdu. Tačiau išryškėjo ir tam tikros grėsmės, kadangi tapo itin sunku pasverti, kiek
laiko tam tikrų užduočių atlikimui turi skirti studentas, t. y. sumažėjus
tiesioginio kontakto su studentu valandų skaičiui, dėstytojas turi itin gerai
apgalvoti studento darbo krūvio balansą, kad ne tik „neperspaustų“, bet ir pernelyg
neatleistų vadžių.
– Lietuvoje universitetų dėstytojai neprivalo atnaujinti ar įvertinti savo
didaktikos gebėjimų. Laikomasi nuomonės, kad geras mokslininkas savaime yra ir geras
dėstytojas, tačiau iš praktikos žinome, kad dažnai būna kitaip. Kokia situacija
Nyderlanduose? Ar yra valstybinė politika šiuo klausimu?
Daanas: Nyderlanduose kiekvienas naujas dėstytojas per 2 metus nuo darbo pradžios
turi įgyti tam tikrą kompetencijų portfelį, kurį sudaro 4–5 kriterijai, bendri
visiems universitetams. Tačiau visam portfeliui skirtinguose universitetuose ar net
fakultetuose keliami skirtingi reikalavimai. Pavyzdžiui, Leidene siūlome specialius
kursus, kuriais stengiamės padėti dėstytojams iš naujo įvertinti savo patirtį ir
padaryti tam tikras išvadas.
– Kas sudaro tą portfelį, kokia jo paskirtis ir kaip jis vertinamas?
Henkas: Tai tam tikras kompetencijų katalogas, kuriuo stengiamasi paskatinti
dėstytoją įvertinti savo kvalifikaciją ir dėstymo metodų kokybę. Portfelį iš esmės
sudaro savianalizės ir savęs įvertinimo gairės. Jau vien įvedus šį portfelį
pastebėta, kad dėmesys universitetuose krypsta nuo mokslinių tyrimų prie dėstymo
kokybės.
Daanas: Taip, portfelio kriterijai savaime skatina dėstytojus įsivertinti savo darbą
atitinkamais aspektais. Tačiau įvestas ir išorinis portfelio vertinimas, kurį sudaro
tiek dėstytojo kompetencijas pagrindžiančių dokumentų vertinimas, tiek užsiėmimų
stebėjimas bei vertinimas. Kitaip tariant, dėstytojas turi konsultantą, kuris
visapusiškai išanalizuoja kurso struktūrą, dėstytojo kompetencijas, pateikia
atsiliepimus ir pastabas, ką ir kaip būtų galima pakeisti.
Henkas: Tiesa, šis vertinimas padeda patiems dėstytojams suvokti, kad net ir
turėdami itin daug dėstymo patirties, jie gali išmokti bei atrasti naujų dalykų. Tai
labai svarbu, nes toks yra tiesiausias kelias darbo kokybės gerinimo link.
– Ar lengvai dėstytojai pasidavė naujoms tendencijoms? Gal sulaukėte didelio
pasipriešinimo?
Daanas: Kaip jau minėjome, naujovės – tai iššūkis tiek jas diegiančiajam, tiek jas
priimančiajam. Pats dirbu dėstytojų konsultavimo srityje jau 7 metus. Pradžia tikrai
nebuvo lengva, susidūrėme ir su apatija, ir su skeptikais. Tačiau žmonės gana
greitai įvertino mūsų darbo naudą, grįžta pasitarti pakartotinai, dalijasi savo
nauja patirtimi su kolegomis, kurie į mus kreipiasi jau savo iniciatyva. Suvokimas,
kad būtina nuolat peržiūrėti savo darbo principus atsižvelgiant į nūdienos realijas,
tikrai stiprėja ir tai mus džiugina. Kita vertus, nepasakyčiau, kad sumažėtų darbo
tokiems dėstytojų konsultantams kaip aš (juokiasi). Tad yra dar daug taisytinų
dalykų.
– Kokia turėtų būti ideali paskaita XXI amžiuje?
Henkas: Norite vizijos? Tuomet prisiminkite pačią ar patį geriausią mokytoją ar
dėstytoją, kokį esate turėję. Ne idealų, bet geriausią. Pagalvokite, kokie yra
svarbiausi gero pedagogo bruožai ir turėsite atsakymą, nes esminiai reikalavimai
dėstytojui laikui bėgant nelabai pakito. Pakito tik priemonės, kuriomis geras
dėstytojas bendrauja su savo studentais. Esu dirbęs daugelyje šalių įvairiuose
kontinentuose: ir Europoje, ir Azijoje, ir Afrikoje. Galiu tvirtai pasakyti, kad
suvokimas, kas yra geras dėstytojas, nepriklauso nuo kultūros – visi pašnekovai
įvardija tuos pačius gero dėstytojo kriterijus ir jie dažnai susiję su bendravimo
kokybe, pabrėžiu, ne kiekybe, o kokybe. Jei dėstytojas užduoda savo studentams daug
klausimų, tačiau nelaukia atsakymų arba juos ignoruoja, neigia, nemėgina išvystyti
diskusijos, o tik pateikti tai, ką laiko tiesa, nelaikyčiau to kokybišku bendravimu.
Kitaip tariant, atsakas ir atsakymas nėra tapatūs d
alykai.
Daanas: Kaip matote, negalime pateikti idealios paskaitos aprašo, nors dažnai
sulaukiame šio klausimo (juokiasi). Kalbėdami apie XXI amžiaus idealus žmonės dažnai
piešia futuristinius vaizdelius itin pabrėždami technologijų svarbą ir ieškodami
kažko itin naujo, nematyto, absoliučiai išradingo, kas turėtų būti panacėja
dabartinėms problemoms spręsti. Tačiau fundamentalios kokybiško mokymo kolonos
išlieka tos pačios – tai pagarbus dėstytojo ir studento santykis, kuriame abu
suvokia savo atsakomybes: dėstytojas dalijasi savo patirtimi, studentas tą patirtį
priima. Be perdėtų reikalavimų, be užgaidų, su užsidegimu mokyti ir mokytis. Tad
ideali XXI amžiaus paskaita, mano supratimu, yra tokia pati, kaip ir XVIII ar XX
amžiaus idealios paskaitos – ji kuriama ir dėstytojo, ir studento pastangomis.
– Na gerai, futuristinė vizija sugriauta, tačiau, kaip ir patys jau minėjote,
dėstymo sistemos pokyčius, sąlygotus technologijų, jau stebime. Kaip manote, ar
pasikeis dėstytojo vaidmuo dėstytojo ir studento santykyje į šią formulę įvedus
technologijas?
Henkas: Jei atvirai, nemanau, kad technologijos labai keičia dėstytojo vaidmenį.
Dėstytojo ir studento santykio palaikymas įrašytas gero dėstytojo genuose (šypsosi).
Juk iš esmės tai yra bendravimas, kuris būdingas žmonijai, tik labai tikslingas,
siekiantis išauginti naują sąmoningą žmogų. Tad technologijos gali tik padėti
palaikyti tą santykį, bet ne jį keisti.
Daanas: Taip, išties, jei dėstytojas norės padėti studentui užaugti, jis ras būdų
tai padaryti. Jei tam reikės technologijų – jis jomis pasinaudos, jei technologijos
nebus būtinos santykiui palaikyti, jų egzistavimas neturės esminės įtakos dėstytojo
ir studento bendradarbiavimui. Nenorime paneigti technologijų svarbos, tiesiog
nemanome, kad tai lemiamas faktorius kalbant apie dėstymo kokybę.