Ar girdėjote vaikus skundžiantis, kad pamokose – nuobodu ir neįdomu? Kad jie nenori mokytis, nes vadovėlių, ypač – senesnių – užduotyse kalbama ne jiems ir ne apie juos? Vienodos, monotoniškos pamokos, prie kurių pratę vyresniosios kartos atstovai, laisvę mėgstančių šiandieninių moksleivių – neįkvepia.

Pasak Almos Kernytės, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) Neformaliojo švietimo ir mokymų skyriaus vadovės, pamokų turinį reikėtų pritaikyti prie šios dienos aktualijų: gyvenimo tempo, problemų, technologijų, taip pat prie kiekvieno vaiko individualybės. Kitais žodžiais tariant – individualizuoti ugdymo procesą. 

6 priežastys, kodėl pokyčiai reikalingi:
1. Pakito mokytojo vaidmuo.Pokyčiai visuomenėje vyksta labai greitai. Mokytojai nebėra tie vieninteliai ir neklystantys informacijos turėtojai bei
skleidėjai, vienui vieni žinoję visą tiesą. Jiems į pagalbą ateina internetas – Google, Youtube, socialiniai tinklai. Iš mokytojų tikimasi pagalbos, atsirenkant informacijos gausoje tai, kas patikima, svarbu, vertinga, įdomu individualiai kiekvienam mokiniui.
2. Skiriasi mokinių patirtis, pasiekimai. Sunkiai rastume du mokinius su vienoda fizine, emocine, socialine branda, panašiais įgūdžiais ar pasiekimų lygiu. Jų domėjimosi srityse dominuoja skirtingi intelektai: vieniems būdingas kalbinis intelektas su išvystytu jautrumu žodžių gausai, raiškai ir prasmėms; kitiems – racionalusis loginis-matematinis, judėjimą skatinantis kinestetinis ar socialinis bei personalinis intelektai, leidžiantys skirti žmonių nuotaikas, temperamentą, motyvaciją bei tinkamai į juos reaguoti.
3. Nevienodi informacijos priėmimo būdai. Vieni vaikai geriausiai įsimena ir supranta informaciją skaitydami, kiti klausydami, stebėdami, gilindamiesi individualiai ar sprendimus ir atsakymus rasdami dirbant kartu su grupe. Jei mokytojas išdėsto pamoką, o vaikai nesupranta, nereikėtų skubėti jų kaltinti, o paieškoti įvairesnių informacijos pateikimo būdų. Skirtingas užduočių pateikimas – tai galimybė padėti vaikams atrasti savo kelią, kuriuo geriausiai įsisavinama informacija.
4. Skirtingi mokymosi poreikiai, domėjimosi sritys, motyvacija, siekiai. Kiekvienas vaikas, svajodamas apie savo ateitį, mato skirtingus dalykus. Vieni trokšta tapti mokslininkais ir atradėjais, kiti – verslininkais, mokytojais, menininkais ar sportininkais. Individualiems vaiko poreikiams pritaikytas mokymo(si) turinys ir galimybė bent iš dalies kontroliuoti savo mokymąsi skatintų vaikų domėjimąsi bei motyvaciją tobulėti. Beje, tokiu atveju ir įvertinimas turėtų būti individualus,  suteikiantis galimybę vaikui savo pasiekimus lyginti ne su kitų, o su savo paties augimu. Kiekvienas kylame, vystomės ir priimame informaciją savaip, todėl ir vertinimas turėtų padėti mokiniui sėkmingai mokytis ir išmokti. Mokytojai galėtų padėti mokiniui ne tik mokytis, bet ir geriau pažinti save, suprasti savo stipriąsias puses – gabumus, interesus, polinkius – ir atitinkamai juos tobulinti. Stipriųjų savo pusių pažinimas yra būtina sąlyga asmeninėms ir socialinės kompetencijoms ugdyti(s).
5. Suderinami mokytojo ir mokinio lūkesčiai. Mokytojas, planuodamas pamoką, nusistato savo tikslus – ko jisai nori išmokyti. Tačiau, ar tai atitinka mokinio suvokimą ir jo lūkesčius, taip ir lieka neaišku. Galbūt mokytojas mokomąją medžiagą ir pateikia teisingai, tačiau jeigu tai neatitinka mokinio suvokimo ar informacijos priėmimo stiliaus – lūkesčiai gali ir nepasiteisinti.
6. Mokytojui suteikiamos galimybės pateikti pamoką / ugdymo turinį įvairiai ir kūrybiškai. Tą pačią medžiagą galima paskaityti, parodyti skaidrėmis, išanalizuoti, leisti suvaidinti bei skatinti mokinius patiems rasti atsakymus. Jeigu gyvenimas mokykloje sukasi apie vaikus – jų pomėgius, gebėjimus, gyvenimą už klasės sienų – mokykloje jiems įdomu. Ugdymasis realiame kontekste aktyvina jų mąstymą ir taip pat didina motyvaciją tobulėti bei tapti atsakingais už savo gyvenimą.