Nors pasaulį į priekį veda pažanga ir naujovės, tyrimai rodo, kad net 70 procentų mūsų tautiečių yra pasyvūs, naujovių vengiantys stebėtojai. Pasak Lietuvos kariuomenės Informacinių operacijų skyriaus viršininko majoro Lino Idzelio, norint išjudinti užsisklendusius, dažnai mechaniškai dirbančius ir pasroviui plaukiančius lietuvius reikalingi lyderiai, kurie geba inicijuoti pokyčius ir vadovauti jiems vykstant.
„Lyderystė – tai kraujas, sunkus darbas, ašaros ir prakaitas, tačiau ji kartu ir menas, užuot būrus apie save paklusnių linksėtųjų galvomis gvardiją, ruošti naują lyderių kartą“, – kaip iš(si)ugdyti lyderystę daugiau kaip 300 šiauliečių auditorijai pasakojo majoras L. Idzelis neseniai Šiaulių universitete vykusiame viešų paskaitų cikle. Mintimis apie tai, kuo šiandienos visuomenei yra svarbus lyderis, dalijasi ir Šiaulių universiteto docentė dr. Jūratė Valuckienė bei studentų atstovas, tarptautinės studentų organizacijos AIESEC narys Tadas Radavičius.
Ateina lyderių banga
Kaip teigia L. Idzelis, visus šalies gyventojus pagal jų santykį su lyderyste galima sudėlioti į tam tikras lentynėles. „Didžioji dalis žmonių iš prigimties yra apsnūdę, kurie nieko nenori daryti. Kitai jų daliai būdingas „pliurpalizmas“, kai žmonės tik tuščiai pliurpia ir taip pat nieko nedaro. Dar yra tokių, kurie galbūt norėtų ką nors daryti, tačiau nežino kaip arba tiesiog stokoja ryžto. Ir tik mažą saujelę galima vadinti lyderiais, gebančius sudominti, išjudinti bei paskatinti veikti aplinkinius“, – aiškino stiprius partnerystės ryšius su Šiaulių miestu, kuriame veikia Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė ir yra įsikūrusi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazė, palaikantis L. Idzelis.
Vis dėlto majoras pastebi, jog situacija mūsų šalyje palengva gerėja, kadangi ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nesvetimos lyderystės idėjos. „Reikia laiko, nes kai žlunga viena sistema, kitai kaip reikiant „įsivažiuoti“ reikia ne vienerių metų. Matau, kad ateina veržlus jaunimas, kuris mąsto jau kitaip. Pavyzdžiui, kad ir tie patys šauktiniai, palyginti, kokie jie buvo anksčiau ir kokie yra dabar, – visai kiti žmonės. Esminis skirtumas tas, kad anksčiau reikėdavo gaudyti žmones į kariuomenę, o šiandieną jie ateina savo noru“, – kalbėjo L. Idzelis.
„Lyderystė svarbu kiekvienam žmogui, o ypač miestui, nes juk norime gyventi tokioje aplinkoje, kur ištikus nelaimei žmonės ne delstų, o imtųsi veiksmų. Šiauliuose, be universiteto, nelabai turime vietų, kur būtų galima ugdyti lyderystę. Džiugu, kad Alma Mater imasi iniciatyvų ir suteikia galimybę ne tik studentams, bet ir visiems regiono gyventojams pasiklausyti lyderystės idėjų tiesiai iš profesionalų lūpų“, – Šiaulių universiteto iniciatyva džiaugėsi T. Radavičius.
Gimstama ar tampama?
Dažnai bandoma atsakyti į vištos ir kiaušinio pirmumo dilemą primanantį klausimą, vis dėlto lyderystę ne tik kad galima, bet ir reikia ugdyti. Ir nors dalis charakterio savybių, reikalingų lyderiui, pavyzdžiui, atkaklumas, drąsa, nebijojimas rizikuoti, suklysti, yra prigimtinės, tačiau net ir jas įmanoma išsiugdyti. Kaip kad sakė Johanas Volfgangas Gėtė, žmogaus charakteris grūdinasi gyvenimo audrose.
„Lietuvoje didžiulė bėda, jog žmonės vis dar labai baikštūs – jie bijo ne tik ką pagalvos aplinkiniai, bet ir patys savęs. O juk klysti ir mokytis iš padarytų klaidų yra taip žmogiška, todėl vienas svarbiausių dalykų – nugalėti baimę ir išdrįsti surizikuoti“, – kalbėjo majoras.
Lyderystei įtakos turi net ir tai, kokioje aplinkoje žmogus augo ir kokius pavyzdžius matė – mat, jeigu lyderių jo kelyje nepasitaikė, kažin ar ir pats gali tokiu tapti. „Čia panašiai kaip ir sporte, kai turi savo idealą, visąlaik stebi jį, lygiuojiesi – iš kito mokydamasis ir pats tobulėji, ugdaisi savo kaip lyderio savybes. O kai matai, kad jau esi užsiauginęs pakankamai „raumenų“, gali ir pats bandyti lyderiauti“, – aiškino L. Idzelis.
Norint būti lyderiu pravartu ir nemažai „protingų“ knygų perskaityti, jose ieškoti pavyzdžių, įkvėpimo, kaip lavinti lyderystei reikalingas savybes. O siekiantiems ne tik teorinių žinių pasisemti, bet praktinių įgūdžių įgyti ne mažiau aktualu dalyvauti įvairiuose mokymuose, seminaruose ir konferencijose.
Liūto dalis tenka švietimui
Nors dažniausiai orientuojamasi į suaugusiųjų mokymą, lyderystę reikėtų skatinti dar mokykloje, todėl bene didžiausias vaidmuo formuojant lyderio asmenybę atitenka švietimui. „Nebijokime su vaikais šnekėti kitaip – juk ruošiame juos būti ne vaikais visą gyvenimą, o suaugusiais, atsakingais, savo nuomonę turinčiais ir veikti gebančiais piliečiais, – sakė L. Idzelis. – Pagirtina, kad sulig kiekvienais metais tolstame nuo kadaise populiaraus sovietinio dėstymo modelio, kuomet mokytojas ar dėstytojas be jokių pavyzdžių diktuodavo iš knygos sausą teoriją.“
Štai, pavyzdžiui, ilgametes švietimo ir ugdymo specialistų ruošimo tradicijas puoselėjantis ir naują šalies pedagogų kartą ugdantis Šiaulių universitetas lyderystės skatinimą laiko būtina ir neatsiejama studijų proceso sąlyga. Pasak dr. J. Valuckienės, vienintelis Šiaurės Lietuvos universitetas studentų patriotizmą ugdo lyderystės idėjomis, todėl šiandien ne tik tarnauti, bet ir į mokyklas dirbti eina patriotai. „Savo studentus mokome, kad šiandien atsinaujinančioje švietimo sistemoje ypač vertinamas kūrybiškumas, idėjos, drąsa rizikuoti ir veikti, priimant sprendimus. Todėl tik mokytojas lyderis gali įkvėpti, motyvuoti, įtraukti savo mokinius į mokymosi iššūkius kuriančias veiklas – ir taip ugdyti naują lyderių kartą“, – teigė Šiaulių universiteto docentė dr. J. Valuckienė.