Š. m. balandžio 21 d. LR Seime įvyko spaudos konferencija, skirta AM reformos klausimams. Joje dalyvavo prof. V. Daujotis ir piliečių grupės "Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje" nariai O. Suprun ir N. Stasiulis. Skaitytojų dėmesiui pateikiame jų pasisakymų tekstus.
Š. m. balandžio 21 d. LR Seime įvyko spaudos konferencija, skirta AM reformos klausimams. Joje dalyvavo prof. V. Daujotis ir piliečių grupės "Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje" nariai O. Suprun ir N. Stasiulis. Skaitytojų dėmesiui pateikiame jų pasisakymų tekstus.
Vytautas Daujotis (apie Konstitucinio Teismo priesaikos sulaužymą):
Seimui pateikti du Mokslo ir studijų įstatymo projektai. Vieną projektą parengė Švietimo ir mokslo ministerija, kitą - Tėvynės Sąjunga ir Liberalų Sąjūdis.
Tačiau vietoj laukto aukštojo mokslo sistemos racionalaus pertvarkymo, kuris įmanomas tik kartu optimizuojant dabartinę deformuotą povidurinio švietimo sistemą, projektuose numatyta tik studentų sąskaita padengti neefektyviai veikiančios aukštojo mokslo sistemos išlaidas ir taip atidėti būtinas jos reformas neapibrėžtai ateičiai.
Abiejuos projektuose numatoma valstybinių aukštųjų mokyklų dieninėse studijose įvesti mokestį, kuris, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, jau nuo 2002 metų imamas vakarinėse ir neakivaizdinėse studijose.
Nors TS/LS projekto autoriai aiškina, kad rėmėsi išsivysčiusių šalių pažangia patirtimi, iš tikrųjų jie jos nežino arba sako netiesą. Išsivysčiusiose šalyse griežtai laikomasi vienodo aukštojo mokslo prieinamumo principo - nėra tokių mokyklų, kurių viduje šalies piliečiai būtų suskirstyti į mokančiųjų ir nemokančiųjų už studijas kategorijas. TS/LS projektas iš tikrųjų kopijuoja pokomunistinių šalių - Rusijos, Rumunijos, Lenkijos, kt. - aukštojo mokslo grimasas. 2007 m. EBPO ekspertai, vertindami Lenkijos aukštojo mokslo būklę, rašė: "Tuo metu, kai dalis studentų valstybinėse aukštosiose mokyklose studentų, nemoka už studijas, kiti studentai tose pačiose studijų programose moka visą studijų kainą... dabartinis studijų kainos pasidalijimas yra diskriminacinio pobūdžio. Todėl reikėtų išplėsti mokesčio už studijas politiką tokiu būdu, kad visi studentai mokėtų už studijas, tuomet mokestis už studijas būtų mažesnis, nei dabar moka studentai, esantys valstybės nefinansuojamose vietose."
Mokesčio už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose išplėtimui į dienines studijas ir galutiniam įteisinimui buvo pasitelktos teisinės manipuliacijos. LR Konstituciniame Teisme TS ir LS atstovai, tikriausiai tikėdamiesi palankaus sprendimo - aštuoni iš devynių KT narių dirba aukštosiose mokyklose, pasibaigus kadencijai dauguma jų grįžta į jas nuolatiniam darbui, inicijavo šio klausimo svarstymą. KT nenusišalino nuo nagrinėjimo. Ignoruodamas aukštųjų mokyklų autonomijos kaip subsidiarumo principo įgyvendinimo sampratą ir aiškindamas ją kaip istorinę tradiciją, KT autonomiją suabsoliutino ir iškėlė aukščiau kitų Konstitucijos nuostatų. Vadovaudamasis tokia autonomijos samprata, KT 2008 m. kovo 20 d., iškart po TS/LS projekto pateikimo Seimui, priėmė nutarimą, kuriuo įtvirtinama visiška valstybinės aukštosios mokyklos laisvė nusistatyti studijų kainą ir mokančių tokią kainą studentų skaičių nepriklausomai nuo jų mokymosi "gerumo".
"Laiku" priimtas, neskundžiamas ir galutinis KT nutarimas, praktiškai patvirtinęs TS/LS projekto užmačias, užkirto kelią tolimesnėms politinėms diskusijoms ir reikalauja skubiai keisti dabar galiojančių įstatymų nuostatas. Tie patys projekto rengėjai, prisiminę po kelių mėnesių įvyksiančius naujo Seimo rinkimus ir bijodami galimos rinkėjų bausmės už studijų mokesčio įvedimą, skubiai inicijuoja dar vieną teisinę manipuliaciją. 2008 m. balandžio 17 d. priimamas Seimo Statuto pakeitimas, kuris KT nutarimams prieštaraujančių įstatymų keitimo laiką prailgino nuo 3 iki 12 mėnesių. Tokiu būdu, mokestis už studijas bus galutinai įteisintas tik po Seimo rinkimų.
Tačiau KT 2008 m. kovo 20 d. nutarimas vienareikšmiškai vertintinas kaip neteisėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimas, kuriuo panaikinama jos 41 straipsnio 3 dalis: "Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas".
Kadangi KT nariai kolektyviai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, KT turi būti atstatydintas, o jo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas turi būti paskelbtas niekiniu nuo priėmimo dienos. Tačiau, nors Konstitucija leidžia Seimui pašalinti iš užimamų pareigų KT pirmininką ir teisėjus, Konstitucinio Teismo įstatymas to neleidžia be KT sutikimo. Tokios "nepramušamos" teisinės apsaugos neturi jokia Konstitucijos 5 straipsnyje nurodyta valstybės valdžią Lietuvoje vykdanti institucija - nei Seimas, nei Respublikos Prezidentas, nei Vyriausybė, nei Teismas.
Olga Suprun (apie įvedamo mokesčio nepagrįstumą):
Prisidengiant "Aukštojo mokslo Reformos" iškaba, faktiškai siekiama Lietuvos aukštosiose mokyklose jau praktikuojamą mokestį už vakarines ir neakivaizdines studijas įteisinti ir dieninėse studijose. Apie tai byloja "Aukštojo mokslo Reformai" pasitelkiamos priemonės - konstatuotas faktas, jog aukštosioms mokykloms trūksta finansavimo ir siūlomas primityviausias sprendimas - tegul studijuojantys už studijas susimoka patys. Tuo tarpu nutylimos finansavimo trūkumą sukėlusios priežastys - išpūsta ir neefektyviai veikianti povidurinio švietimo sektoriaus sistema. Būtent šią problemą visų pirma reiktų spęsti.
Ką reiškia "išpūsta ir neefektyviai veikianti povidurinio švietimo sektoriaus sistema"? Ne paslaptis, jog studentų ir aukštųjų mokyklų skaičiumi Lietuva lenkia pažangiausias pasaulio šalis; studentų skaičius neproporcingai paskirstytas tarp profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų; nėra užtikrinti kreditų užskaitymai pereinant iš vieno švietimo sistemos sektoriaus į kitą; į aukštąsias mokyklas pernelyg dažnai stojama ne dėl žinių, o dėl diplomų; į universitetus priimami studentai, kurie pagal savo sugebėjimus neatitinka universiteto lygio; stagnacinis aukštųjų mokyklų valdymas; apgailėtina studijų kokybė, šalies poreikių neatitinkančios studijų programos; asmens, visuomenės ir ūkio poreikių neatitinkanti švietimo struktūra ir pan. - visa tai devalvuoja studijų kokybę, diplomo vertę ir smukdo universitetų reitingus pasaulyje.
Lietuva tapo visuotinio nekokybiško mokslo šalimi, o universitetai virto visuotines nekokybiškas studijas laiduojančiais centrais, kai studijos traktuojamos kaip universiteto teikiama paslauga.
Aukštųjų mokyklų finansavimo problemų sprendimas, verčiant studentus savo lėšomis padengti studijų kaštus, sudarys prielaidas Lietuvos universitetams sėkmingai vykdyti prekybą diplomais ir teikti visuotinių nekokybiškų studijų paslaugas už mokestį.
Norima leisti aukštosioms mokykloms pačioms nustatyti studentų skaičių ir studijų kainas, tačiau tai tik leistų aukštosioms mokykloms manipuliuoti studentų skaičiumi ir studijų įmokų dydžiais ir taip tik didinti aukštojo mokslo devalvaciją, tuo tarpu kai aukštosios mokyklos turėtų priimti tik pažangiausius studentus ir pritraukti finansavimą vystydamos mokslą, didindamos mokslinių tyrimų apimtis ir kokybę, generuodamos pažangiausias idėjas ir pan. (pvz., net privačiame Harvardo Universitete studentų įmokos tesudaro apie 17% viso Universiteto finansavimo! Finansavimas gaunamas per vykdomus mokslinius tyrimus ir teikiamas mokslines paslaugas). Tik tokia Aukštojo Mokslo Reformos kryptis išties skatintų mokslo ir studijų kokybę.
Mokesčio už studijas šalininkai vadovaujasi klaidinga prielaida, jog mokesčio už studijas įvedimas skatintų studijų kokybę ir negali paneigti argumento, jog mokesčio įvedimas įteisintų prekybą diplomais ir paprasčiausiai verstų būsimus studentus pasiskaičiuoti kurios mokyklos diplomą jis pajėgtų įpirkti.
Teigiama, jog studijų prieinamumui užtikrinti bus sukurta efektyvi bankų paskolų sistema, tačiau asmenys, nenorintys ant kaklo užsinerti skolos bankui kilpą, būtų priversti dirbti, o tai kenktų studijoms ir ribotų studijų prieinamumą ne tik pagal sugebėjimus, bet ir pagal piniginės storį. Tai savo ruožtu pažeistų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, jog studijos turi būti vienodai prieinamos kiekvienam pagal sugebėjimus.
Galiausiai reikia nepamiršti, kad Lietuvos universitetai konkuruotų ne tik tarpusavyje, bet su visais Europos Sąjungos ir net viso pasaulio universitetais. Mokesčio už studijas įvedimas skatintų jaunimą studijoms rinktis užsienio aukštąsias mokyklas, kurios ne tik pagal pasaulinius reitingus gerokai lenkia mūsų šalies aukštąsias mokyklas, bet ir siūlo kokybiškas nemokamas studijas. Neretai išvykus studijuoti į užsienį ten pasiliekama ir gyventi. Būtent todėl mokesčio už mokslą įvedimas prieš tai nereformavus išpūstos ir nesubalansuotos povidurinio švietimo sistemos pagrįstai įvardinamas tautos intelektualinio potencialo naikinimu ir tautos genocidu.
Nerijus Stasiulis (apie dabartinio universitetų valdymo ydingumą):
Lietuvos universitetų valdymą būtina keisti, kad jis atitiktų šiuolaikiniam universitetui keliamus iššūkius. Dabartinė universitetų valdymo tvarka leidžia reforma nesuinteresuotai akademinės visuomenės daliai žlugdyti mėginimus keisti susiklosčiusią padėtį.
Galiojanti rektorių rinkimo tvarka, kai pavaldiniai (akademinės visuomenės nariai) išsirenka vadovą iš savo tarpo, garantuoja, jog reiklus rektorius nebus išrinktas, o pasirodžius esamo rektoriaus reformatoriškiems siekiams, jam bemat būtų pareikštas nepasitikėjimas. Tokiu būdu išrinktas vadovas tegali atstovauti išrinktųjų interesams, bet ne jiems efektyviai vadovauti.
Lietuvos akademinei nomenklatūrai atstovaujanti Lietuvos rektorių konferencija priešinasi valdymo permainoms, grįsdama savo sustabarėjimą klaidingu ir demagogišku argumentu - neva kitokia aukštųjų mokyklų valdymo tvarka pažeistų aukštosios mokyklos autonomiją. Todėl suprantama, kad Lietuvos rektorių konferencija turimą milžinišką įtaką Švietimo ir mokslo ministerijai naudoja ne tam, kad skatintų permainas, bet tam, kad užkonservuotų dabartinę pūvančią aukštojo mokslo sistemą.
Būtent akademinės nomenklatūros iškreiptai suvokta aukštosios mokyklos autonomija, kai ji traktuojama ne kaip užtikrinanti akademinės laisvės viršenybę, o kaip visiška organizacinė ir finansinė nepriklausomybė nuo visuomenės ir valstybės, ir nulėmė neatsakingą bei chaotišką aukštojo mokslo sistemos plėtrą, kurioje neracionaliai buvo naudojamos valstybės lėšos. Rezultatas - išpūsta ir neefektyvi aukštojo mokslo sistema, kurioje didelė studijų programų dalis neatitinka minimalių reikalavimų. Būtent šią savo pačios sukurtą, dabar jau pūvančią sistemą, ir toliau prisidengdama "autonomija", siekia išsaugoti akademinė nomenklatūra. Užuot reformavus bankroto ribą pasiekusią sistemą iš esmės, jos kaštus siekiama padengti didinant mokesčius studentams, o tikrą reformą atidedant neapibrėžtai ateičiai.
Grupė siūlo keisti dabartinę ydingą tvarką, perimant daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių įtvirtintą arba šiuo metų įtvirtinamą aukštųjų mokyklų valdymo modelį, kai valdymas patikimas iš visuomenės atstovų sudarytoms taryboms, kurios ne administruoja, bet valdo - nustato institucijos misiją ir tikslus, prižiūri jos išteklius, tvirtina jos politikos ir tvarką, skiria vadovą, jį vertina ir padeda jam. Šitokiu būdu skiriant, rektorius gali nebe vien tik atstovauti reforma nesuinteresuotai akademinės bendruomenės daugumai, bet ir efektyviai jai vadovauti.
Senato pagrindinės funkcijos yra ekspertinės. Senatas gali turėti ir paprastai turi tam tikrų akademinių reikalų valdymo funkcijų, kurias senatui deleguoja taryba. Kitaip ir negali būti, jei aukščiausia valdymo institucija yra taryba, o kasdienės universiteto veiklos vyriausias administratorius yra rektorius. Susidaro įspūdis, kad senato funkcijos yra per menkos, bet toks supratimas yra bendra Lietuvos problema. Tokį supratimą suformavo Lietuvoje labai dažnai pasitaikantys atvejai, kai priimant sprendimus ekspertų išvados yra be jokios argumentacijos ignoruojamos. Moderniose šalyse priimamus sprendimus nulemia ekspertinės išvados. Ypač tai pasakytina apie jų universitetus, ir tai užtikrina jų valdymo kokybę.
Mes nesiūlome nusikratyti valstybės įtakos valstybinėms aukštosioms mokykloms, nes taip tik būtų įtvirtintas akademinės nomenklatūros autonomijos supratimas - visiškai savivalė ir atskaitomybės nebuvimas. Siūloma valdymo tvarka leistų atsisakyti smulkmeniško Švietimo ir mokslo ministerijos kišimosi į aukštųjų mokyklų reikalus. Kaip ir išsivysčiusiose šalyse Švietimo ir mokslo ministerija turėtų nustatyti bendrąsias valstybės aukštojo mokslo politikos gaires ir atstovauti valstybei derybose su aukštąja mokykla mokykla sudarant daugiametes sutartis dėl valstybės paramos mokyklos veiklai.
Švietimo ir mokslo ministerija dabar rengia įstatymus ir jų pakeitimus, kurie žymiai išplės valstybinės aukštosios mokyklos teises disponuojant turtu, kurį jai patikėjo valstybė. Tokios teisės aukštajai mokyklai negali būti suteiktos esant dabartiniam neefektyviam aukštosios mokyklos vidiniam valdymui, kuris neužkerta kelio jos turto švaistymui. Nepertvarkius valdymo ir išplėtus aukštosios mokyklos disponavimo turtu teises, tokia grėsmė žymiai padidės.
Tuo tarpu Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio projektas, naikindamas valstybės įtaką, vietoj jos siūlo silpną ir neefektyvią savivaldą. Taip atveriamas kelias silpnoms aukštosioms mokykloms atsisakyti kelti sau bent kiek didesnius reikalavimus, ne pagal galimybes nusistatyti priimamų studentų skaičių, nusistatyti neadekvačias studijų kainas.
Saltinis: www.pilieciai.lt
