Pasižiūrėję kokią nors amerikietišką komediją apie paauglius susimąstote, kad būtų įdomiau mokytis tokioje mokykloje kaip JAV. Jei taip, tai tikriausiai jums neteko matyti filmo „Pykšt pokšt – tu negyvas“. Siūlyčiau pasižiūrėti. Mano nuomone, šis filmas labai tiksliai parodo JAV mokyklose tvyrančią atmosferą... Ir tai tikrai ne dar vienas „holivudinis“ šlamštas.
Taigi, kaip jau turbūt supratote, norėčiau paanalizuoti mūsų mokymosi įstaigas čia, Lietuvoje, bei užsienyje – JAV (skirtumus bei panašumus). Žinoma, negalėsiu to padaryti labai tiksliai, nes tam reiktų apsilankyti visose mokyklose, o tokių galimybių, deja, neturiu.
JAV mokyklos mane sužavėjo tuo, jog viskas ten labai organizuota, galbūt net per daug. Vaikai ateina į mokyklą ir, neturėdami rimtos priežasties, negali iš jos išeiti. Jei taip padarytų, būtų paskelbta paieška. Pas mus viskas daug paprasčiau, niekas tavęs negaudo ir neseka. Be to, pertraukos Lietuvoje trunka net penkiolika minučių ilgiau nei JAV... Juk tai žymiai daugiau nei penkios, tiesa? JAV tau turi užtekti būtent tiek minučių, jog atsidurtum klasėj. Jei to nepadarei, nuskamba štai toks įspėjimas: pavėluosi tris kartus, pasimatymo su direktorium neišvengsi. Pas mus dažniausiai pakanka atsiprašyti. Deja, ten – „Sorry, I am late“, galioja tik knygose.
Galbūt tokios baudos už vėlavimą kvailos, bet taip jau yra. Pamokos visose mokyklose baigiasi 15 valandą. Pas mus, Lietuvoje, kiekvieną dieną skirtingos pamokos, todėl mokslai nesibaigia tuo pačiu metu.Ten viskas kiek kitaip. Jaunesniems nei 9 klasės moksleiviams būna po penkias pamokas, vyresniems – aštuonios.Yra skirta pamoka pietums bei pamoka savarankiškam mokymuisi. Lietuvoje šito nėra.
Kas dar domina? Etiketas bei visos kitos elgesio normos. Džiaugiuosi, kad yra tokių paprastų direktorių, kaip mano buvusioje mokykloje JAV. Direktorius elgiasi su mokiniais kaip su „savais“. Šis žmogus priima visus kaip sau lygiu ir bendraudamas su juo net nepagalvotum, jog jam daugiau nei penkiasdešimt. Taip buvo ir kitoje mano mokykloje, kur direktorė elgėsi panašiai. Žinoma, būtų galima pamanyti, jog jiems vis dar niekaip nesibaigia užsitęsęs paauglystės laikotarpis, ir vien dėl to jie būtent šitaip elgiasi. Tačiau aš su tuo nesutinku, mat iškilus rimtoms problemoms kuo puikiausiai mokėdavo su jomis susidoroti. Lietuvoje viskas kur kas griežčiau. Galbūt tai mus išmoko pagarbos vyresniems. Nors, kaip pastebėjau, JAV būtent toks vyresniųjų elgesys vaikų pagarbos jiems nė kiek nesumažino. Gal net atvirkščiai.
Santykiai tarp mokinių yra panašūs kaip ir Lietuvoje. Visgi visi esam žmonės. Ten į smurtą reaguojama kiek jautriau. Per mano trejus metus Jungtinėse Valstijose buvo gal dešimt pranešimų apie bombas, kai mokiniams grėsė pavojus. Taip jau nutinka, kad kartais šie išdykėliai nori pašmaikštauti su visa sistema. Galbūt jiems maža dėmesio? Tikriausiai.
Narkotikai yra kur kas pavojingesnis užsiėmimas. Tiek ten, tiek čia tai didelė problema, su kuria ne visi susitvarko. Kaip padėti draugui? Kartais tai tiesiog neįmanoma. Savo akimis regėjau, kaip merginos, vartodamos narkotikus, tarsi erozijos pakirsti šlaitai, kasdien vis labiau ritosi žemyn, kol galiausiai atsidūrė reabilitacijos centre.
Beje, dar vienas amerikiečių mokyklų privalumas – mokymas vairuoti. Būdamas ten tu lankai tam tikras pamokas, mokaisi eismo taisyklių ir jau sulaukęs šešiolikos gali įsigyti teises. Tačiau su tavimi mašinoje iki aštuoniolikos metų privalo būti suaugęs. Bet kam tai rūpi? Vairuoti jėga! Žinoma, tik ne į medį... Deja, dažnai jaunimas taip įsišėlsta, kad pamiršta, jog vairuoti reikia blaivam.
„Pykšt pokšt – tu negyvas“ puikiausiai atskleidžia tos amerikietiškos svajonės pusę... Ne, tai nėra dar vienas filmas apie vargšus emigrantus. Tai tiesiog filmas, paremtas tikrais faktais apie JAV mokyklose vykstančius dalykus. Pasižiūrėję štai tokį filmą, jūs visgi džiaugsitės, kad esate štai čia ir dabar.
Vienas geras dalykas, kurį tikrai vertinsiu visą savo gyvenimą, tai kultūrinė patirtis. Mokyklose esama daug kitų šalių paauglių, galima susipažinti su įvairiomis kultūromis ir išmokti kelis naujus žodžius, būdingus tos šalies kalbai.
Visame pasaulyje yra įvairiausių mokyklų. Vienos iš jų vertos labai didelio dėmesio, kitos – nelabai. Bet štai kas svarbiausia – visose mokyklose ten esantys mokytojai stengiasi, kad mūsų galvelėse tilptų šiek tiek daugiau nei pagrindiniai žmogaus instinktai. Dėkoju jiems visiems už tokį rūpestį. Galų gale, juk jie mane daug ko išmokė, ką žinau dabar.
MONIKA TAUTKUTĖ
