Straipsniai
Atgal
Renkuosi profesiją. Tėvai man padeda
2009-10-29

Darbas yra viena svarbiausių žmogaus veiklų, kur jis praleidžia nemažą dalį savo gyvenimo, deda daug pastangų ir turi (arba ne) galimybę išreikšti save. Skamba nuvalkiotai, bet profesijos rinkimasis vis dar yra vienas aktualiausių ir opiausių klausimų jauno žmogaus gyvenime.


Nuo to, kaip tą klausimą žmogus išsprendžia, priklauso, kuo jis užsiims ir ar tai darys noriai. Visuomenės spaudimas dažnai priverčia rinktis tai, kas yra laikoma populiaru, „perspektyvu“, tačiau nutolina nuo asmeninio pašaukimo. Taigi, jei profesijos pasirinkimo svarba aiški, eikime „prie reikalo“ ir šįkart – iš tėvų pusės. Kertinis klausimas: kaip padėti vaikams atrasti save ir turėti tinkamą profesiją?

Riekia pripažinti, kad dalykas tikrai ne naujas, be galo daug iš visų „kampų“ tyrinėtas, taip pat milijonus kartų apkalbėtas psichologų ir žiniasklaidos. Vis dėlto nesant tinkamam tėvų požiūriui, elgesiui ir pagalbai, visos šios priemonės tegali padėti šiek tiek ir nedaugeliui. Kad ir kiek kalbėtume apie tinkamus profesijos pasirinkimo būdus, kad ir kokius testus atliktume, nepanašu, kad ženkliai mažėtų nemėgstamą darbą dirbančių žmonių bei nemielus mokslus kremtančių studentų.

Taigi, kokie čia dėsniai galioja? Kodėl vienas žmogus gali būti batsiuvys, puikiai vertinamas savo klientų, besididžiuojantis savo amatu, pasitinkantis klientus su šypsena ir rytiniu anekdotu bei sugebantis pastoviai tobulėti, o kitas – niurgzlys teisininkas, visada rimtas ir kažkuo nepatenkintas, nemandagus ir uždaras, nematantis prasmės pačiame teisingume, ir mielai paimantis kyšį už palankų sprendimą?

Faktas, kad aplink matome be galo daug „profesinių iškrypimų“. Jie paprastai atsiranda dėl laiku padaryto neteisingo sprendimo. Tiesa ir ta, kad pasirinkti teisingai iškart po mokyklos beveik visiems yra be galo sunku.

Svarbiausia atkreipti dėmesį į tėvų elgesį, kuris paprastai daro didžiausią įtaką vaiko požiūriui ir pasirinkimui. Jei pastarieji yra pernelyg valdingi, kritiški ir mėgstantys „primesti“ savo nuomonę, jaunas žmogus gali būti pasmerktas pasirinkti neteisingai ar bent jau ilgai ieškoti to, kas jam „prie širdies“. Abiturientui labai sunku pasirinkti studijas, nes šis nebūna susidūręs nei su darbu, nei su akademiniu gyvenimu. Jei jam nepadeda tėvai, šis neretai netgi nežino, ką reiškia jo pasirinkta profesija. Taigi kur tas aukso viduriukas?

Vienareikšmiškai pasakyti sunku. Tačiau psichologai visų pirma tėvams pataria neatidėlioti šio klausimo iki paskutinių mokyklos metų, o visada turėti galvoje, kad bet kokios diskusijos karjeros ir darbo linkme formuoja atžalos požiūrį ir vėliau turės įtakos renkantis savo kelią.

Vaikystėje esame ypač imlūs naujai informacijai, ir tėvų (kaip autoritetų) patarimai bei paaiškinimai gali ne tik sudominti, bet ir paskatinti vaiką tyrinėti galimybes: pavyzdžiui, žaidimo forma išmėginti gydytojo, mokytojo ar pardavėjo darbą.

Kalbant apie perspektyvas, darbo pobūdį, sunkumą bei pelningumą reikėtų būti itin atsargiems ir nesiimti pernelyg vertinti, ir ypač – nuvertinti. Geriausia yra kaip tik parodyti, jog kiekviena profesija yra vertinga ir reikalinga, o gerai ją išmanantis žmogus gali turėti didelį pasisekimą.

Nemažiau svarbu yra skatinti vaiką domėtis įvairiomis mokslo sritimis, atrasti patinkančias sferas ir suvokti, kokios charakterio savybės, pomėgiai bei būdo bruožai gali pasitarnauti tose srityse. Taip jis galės pamažu judėti tinkama kryptimi, kai reikės rinktis mokymosi dalykus mokykloje ir gal net domėsis tuo papildomai. Žinoma, reikėtų nusiteikti, jog vaiko nuomonė daug kartų keisis ir nemanyti, kad svajonė gali būti tik viena ir nepakeičiama.

O kad jaunuolis domėtųsi, norėtų išmėginti ir bandytų aktyviai įsitraukti į savo mėgstamos veiklos paieškas, pravartu nuo mažens įdiegti norą „būti alkanam“. Žinoma, perkeltine prasme: visų pirma, tai gali reikšti neturėjimą visko, ko norisi tam, kad reikėtų ieškoti būdų, kaip įsigyti trokštamą daiktą ar pramogą.

Derybos su tėvais, pinigų taupymas ir bet kokios kitos panašios pastangos skatina verslumą, lavina bendravimo įgūdžius, didina norą ieškoti, atrasti, išmėginti. Juk ieškantis žmogus, kad ir kokio būtų amžiaus, visada ras ir išmėgins daugiau bei galės pasirinkti iš žymiai platesnio asortimento. Kas iš suaugusiųjų neatsimena savo kelių ir klystkelių, kai teko klaidžioti renkantis savo gyvenimo kelią. Ne vienas žymus ir sėkmingą karjerą padaręs žmogus taip pat dažnai žiniasklaidoje atskleidžia savo patirtį.

Matoma tendencija, kad beveik visų jų kelias pasirodo buvęs vingiuotas ir duobėtas, su ieškojimais, atradimais ir praradimais. Ir ne veltui jie vis kartoja: svarbiausia – nebijoti klysti ir keisti, nes kartais tik pamatęs, ko nenori daryti, gali suprasti, ką nori. O tėvų pareiga yra... Visų pirma, netrukdyti. Kad ir kaip mylėtų bei mėgintų apsaugoti nuo galimų klaidų savo vaikus, kitą kartą yra ženkliai geriau tiesiog palaikyti juos morališkai.

Vaida Revuckaitė

Foto
Komentarai