Ar kam nors teko girdėti frazę, kad „šiuolaikinėse moderniose visuomenėse žurnalistikos ir integruotos komunikacijos specialybės tampa vis labiau reikalingos“? Kartais atrodo, kad mokantys kalbėti ir padėti susikalbėti profesionalai tampa pasaulyje labiausiai pageidaujami. Nesiruošiu prieštarauti teiginiui, kad sparčiai besikeičianti informavimo rinka, naujųjų technologijų skverbimasis į gyvenimą reikalauja ir visai kitokio tipo žiniasklaidos profesionalų, kurie savęs neapriboja vienos šalies įvykiais. Jie turėtų sugebėti ir kritiškai mąstyti, ir analizuoti šiuolaikinių Europos bei pasaulio šalių aktualijas. Jiems privalu mokėti dirbti ne tik tradicinės, bet ir naujosios interneto žiniasklaidos bendrovėse.

Universitetų dėstytojai nuolat pabrėžia, kad visiems žurnalistams reikia gero teorinio bei praktinio pasirengimo. Todėl, pvz., Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedra organizuoja Žurnalistikos ir Integruotos komunikacijos magistrantūros studijas, taip pat Integruotos komunikacijos tęstines studijas.

Koks tokių studijų tikslas? Universitetas teigia, kad jų sukurtos žurnalistikos magistrantūros programos tikslas – rengti kompetentingus ir atsakingus visuomenės informavimo profesionalus, gebančius analizuoti politinius, ekonominius ir sociokultūrinius procesus, taikyti naujausius informacijos pateikimo būdus, vadovautis žurnalistinės etikos standartais.

Ko mokomi naujos kartos žurnalistai? Mokomi masinės komunikacijos teorijos, diskurso tipų ir žanrų, spaudos, radijo ir televizijos praktikos, žiniasklaidos teisės ir etikos, žiniasklaidos organizacijų vadybos. Ypač aktualus kursas – kūrybinis rašymas internete. Taip pat žurnalistai gauna pakankamai žinių apie ryšius su visuomene. Privalomas kursas yra ir apie vaizdo komunikaciją, komunikacijos kultūras, politikos komunikaciją. Atskiras dėmesys skiriamas propagandos analizei ir, žinoma, žiniasklaidos inovacijoms.

Kokia perspektyva laukia tokias studijas baigusio žmogaus? Anot universiteto, jo absolventai sėkmingai dirba Lietuvos ir tarptautinėse žiniasklaidos organizacijose, ryšių su visuomene agentūrose, verslo kompanijose, viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus institucijose, tęsia studijas socialinių mokslų doktorantūros programose. Tačiau jokiu būdu nesakoma, kad tai bus tik žurnalistai. Net tik žurnalistikos studijas baigę magistrai, įgyja kvalifikaciją dirbti ne tik spaudos, radijo, TV, internetinės žiniasklaidos organizacijose, bet ir žiniasklaidos tyrimų bei mokymo centruose, žiniasklaidos monitoringo organizacijose. Taip pat gali dirbti socialinių mokslų krypties mokslinių tyrimų institucijose žiniasklaidos srityje, savarankiškai steigti naujas žiniasklaidos organizacijas verslo ar nevyriausybiniame sektoriuje.

Dar praėjusių metų gegužę Bulgarijoje Europos žurnalistų federacija priėmė deklaraciją, kurioje pasakyta esmė – „dramatiškas žiniasklaidos ekonomikos pertvarkymas visame pasaulyje ir ypač Europoje kelia rimtų klausimų visiems žurnalistikos ir žiniasklaidos sektoriaus dalyviams“. Įsiklausykime į žodžius „dramatiškas“ ir „ypač Europoje“.

Žiniasklaidos priemonių rinkos žlunga. Reklamos persikėlimas į internetą ir naujoji vartotojų karta, turinti mažiau laiko laikraščiams ir tradicinei televizijai, sukėlė paniką sektoriuje, kuris atleidinėja profesionalius darbuotojus ir mažina redakcines išlaidas žurnalistikos kokybės ir demokratinio pliuralizmo sąskaita.

Pastarųjų metų krizė Europos žurnalistikos ir žiniasklaidos srityse (dėl noro išspausti dar didesnį pelną iš šio sektoriaus) dramatiškai gilėjo dėl dabartinės ekonominės recesijos. Tačiau žiniasklaidos krizė Europoje prasidėjo anksčiau už dabartinę recesiją.

Nebėra jokių garantijų, kurios užtikrintų žiniasklaidos pliuralizmą. Privatus sektorius daugiau nebegali garantuoti informavimo paslaugų, kurios buvo pagrindinės išsaugant ir stiprinant demokratijos standartus Europoje.

Ši krizė nėra trumpalaikė. Tradicinės žiniasklaidos žlugimo mastas JAV labai sukrėtė žiniasklaidos atstovus ir valstybines institucijas. Beveik nėra jokių abejonių, kad anksčiau ar vėliau ir Europa patirs rinkos pertvarkymo pasekmių.

Šis pokytis yra neišvengiamas ir sudaro galimybę sukurti atviresnes, aktyvesnes ir labiau informuotas bendruomenes. Tačiau taip bus tik tuo atveju, jeigu bus apsaugoti profesiniai ir visuomeniniai žurnalistikos tikslai – skatinti, šviesti ir teikti informaciją viešoms diskusijoms bei reikalauti, kad tie, kas visuomenėje vykdo valdžios įgaliojimus, prisiimtų atsakomybę. Bet tokių „apsauginių“ kol kas neruošia joks universitetas.

Tad atėjo metas universitetams pradėti rengti naujo tipo profesionalius „žurnalistus-apsauginius“. Tokius, kurie mokėtų išgyventi bet kokiomis sąlygomis ir sugebėtų apginti žurnalistiką nuo bet kokių grėsmių. Tokio tipo karius kol kas rengia tik karinė pramonė. O gal metas ir universitetams ruošti tikrą aukščiausios klasės „universalų žurnalistą“, kuris nemigruotų po skirtingas veiklos sritis, o sugebėtų išsilaikyti vien žurnalistikoje?