Šiuo metu posakis „dirbantis studentas“ įgauna kitą prasmę. Anksčiau jis kėlė daugiau asociacijų su nepareigingais ir į studijas neatsakingai žvelgiančiais žmonėmis, o dabar dažniau tokiu „terminu“ pavadinamas žmogus, kuris stengiasi išlaikyti save dirbdamas ir siekti mokslo. Kol ekonomistai neskuba pranašauti geresnių laikų Lietuvos ekonomikai, o darbo biržoje ir toliau ilgėja eilės, sociologai sako, kad darbas studijuojančiam žmogui pamažu tampa būtina jo išgyvenimo sąlyga.

Profesinės ambicijos primirštamos

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis sakė: „Vis mažiau šeimų gali išlaikyti studijuojantį vaiką, nes ir patys tėvai ne visuomet yra pajėgūs patenkinti savo namų ūkio poreikius. Jaunam žmogui darbas tampa būtinas, nes žmonės, išvykdami studijuoti, ne tik, kad nesitiki, jog artimieji sumokės už studijas, bet ir apskritai negauna palaikymo iš šeimos.“

Profesoriaus teigimu, sumažėjusios tėvų pajamos ar bedarbystė yra dažniausios tokio jaunų žmonių sprendimo priežastys. „Jau dabar vis mažiau jaunų žmonių ambicijų dėl darbo pobūdžio, nes didžiausia problema yra pajamų poreikis. Kai žmogui tenka sumokėti už būsto nuomą ir išsiversti savarankiškai, jis tarsi įspraudžiamas į tam tikrus rėmus ir žino, kad turi uždirbti atitinkamą sumą pinigų. Profesinės ambicijos lieka nuošalyje.“.

Optimistiškiau B. Gruževskis atsiliepė apie jau turinčius aukštojo mokslo diplomą jaunuolius. Pasak jo, kai žmogus jau turi žinių, jis gali atkakliai ieškoti savo nišos ir bandyti joje įsitvirtinti.

Į klausimą, ar jaunimo įsidarbinimą kaip nors veikia tokie veiksniai, kaip emigracija ir bendras visuomenės pesimizmas, pašnekovas sakė: „Jauni žmonės labai skaudžiai reaguoja į skirtumus tarp mūsų darbo užmokesčio ir to, kurį gauna išvykę jų draugai Vakarų Europos šalyse. 3,5 tūkstančio eurų mėnesio atlyginimas lietuvaičiams atrodo labai viliojantis, tuomet pamirštama, kad dalis tų pinigų skiriama būstui, mokesčiams ir tokia suma tikrai nenugula darbuotojui į kišenę.“

Atlyginimas – įpareigoja

Pasak profesoriaus, šių dienų jaunimą suaugti priverčia gyvenimo realijos. „Neseniai viena mano studenčių atliko tyrimą Utenos rajone, kurio duomenys parodė, kad apie 20 proc. jaunų žmonių dėl finansinės situacijos šeimoje labai anksti turi tapti finansiškai savarankiški. Didmiesčiuose tokio jaunimo turėtų būti daugiau, nes atvykstantys studijuoti į aukštąsias mokyklas jauni žmonės turi išspręsti būsto ir pragyvenimo klausimus“, – kalbėjo pašnekovas.

„Jaunam žmogui, kuris gyvena savarankiškai, labai sunku susitarti dėl darbo užmokesčio, nes jis negali sutikti su itin mažu atlyginimu, kadangi reikia padengti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, pragyvenimo išlaidas, reiškia atlyginimas, kuris yra iki tūkstančio litų, negali patenkinti jo poreikių“, – sakė B. Gruževskis.

Pašnekovo teigimu, labai svarbus veiksnys, kalbant apie jaunimo įsidarbinimo galimybes, yra šeimos narių pragyvenimo šaltiniai: „Labai dažnai jauni žmonės priversti spręsti net tik savo, bet ir šeimos problemas. Apie 30 proc., jaunuolių, kurie registruojasi darbo biržoje, nurodo, kad jų šeimos nariai taip pat neturi darbo.Vadinasi, tai, kad žmonės gyvena su tėvais, anaiptol nereiškia, kad jie gali sau leisti dirbti mažiau apmokamą darbą, nes dalis jų gaunamų pajamų skiriama šeimos poreikių tenkinimui.“

Svarbu, ką studentai veikia paskaitose

Vilniaus universiteto studentų atstovybės akademinio proceso reikalų koordinatorius Arminas Varanauskas, paklaustas, kaip būtų galima apibūdinti dėstytojų požiūrį į dirbančius studentus, sakė: „Sunku į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai, nuomonių yra įvairių, bet labiausiai tikėtina, jog dėstytojas atsižvelgia ne į tai, ar studentas dirba, o ar jis spėja pasiruošti paskaitoms ir seminarams. Jei studentas viską suspėja – požiūris yra teigiamas, bet jei pastebima, kad studentas yra pervargęs, kažko atsiskaityti nepėja ar pan., tuomet reaguojama atitinkamai. Būna tokių atvejų, kai dėstytojai tiesiai paklausia studentų, kodėl neatliko vienos ar kitos užduoties, pavėlavo, nespėjo, tad studento atsakymas, kad dirba, taip pat gali būti suprastas skirtingai. Vieni studentai dirba, tam, kad galėtų studijuoti, nes neturi kitų pajamų, o yra ir tokių, kurie dirba dėl malonumo.“

Pašnekovo teigimu, dėstytojams nėra taip svarbu, ką studentai veikia po paskaitų, kur kas aktualiau, ką veikia paskaitose.

Į klausimą, ar laikui bėgant keičiasi dėstytojų požiūris į dirbančius studentus, A. Varanauskas atsakė: „Universitetas – tokia institucija, kur niekas nestovi vietoje – gimsta naujos mintys, nauji požiūriai. Manyčiau, kad dėstytojai neturi tokio bendro vieningo požiūrio į studentus. Dažniausiai atskiri dėstytojai turi savo įsivaizdavimą, ar turi, ar neturi dirbti studentas. Vieni dėstytojai gali sakyti, kad, jei studentas dirba, vadinasi studijų programa yra per lengva, nes spėja ne tik studijuoti, sėdėti bibliotekoje ir ruoštis, bet ir dirbti. Kitų dėstytojų nuomone, net ir studijuojant universitete studentui reikia įgyti darbinės patirties.“

Jei nori – gali suderinti

Apie tai, ar pavyksta studentams suderinti darbą ir studijas, pašnekovas sakė: „Daliai studentų tai padaryti tikrai pavyksta. Daug kas priklauso nuo to, kokį darbą pavyksta rasti: labai blogai, jei dirbti reikia paskaitų metu. Studentai dažnai susiranda lanksčiu grafiku darbų, žinoma, dažnai tai nebūna tas darbas, kuriame jie įžvelgtų karjeros galimybių kelią, bet tai tampa neblogu finansų šaltiniu.“

Pasak pašnekovo, jei pavyskta surasti neblogą darbą, tuomet studentai renkasi, ar trumpam stabdyti studijas ir padirbėti, ar susitelkti į studijas ir laukti kitos galimybės. „Dalis studentų, nenorėdami, kad nukentėtų studijos, renkasi darbą vasarą. Naudojasi įvairių orgnizacijų paslaugomis, vyksta į užsienį ir ten užsidirba pinigų. Vilniaus universitete nėra studentų kurie „šiaip taip praslysta“, iš studijuojančių reikalaujama parodyti tam tikrus rezultatus, tad studentai turi suderinti arba pasirinkti vieną iš dviejų.“

Vieši siūlymai drausti studentams dirbti

Lietuvos studentų sąjungos vadovas Dainius Dikšaitis, kalbėdamas apie dirbančių studentų situaciją ir dėstytojų požiūrį į juos, sakė: „Nuomonių yra įvairių, o sociologinių duomenų apie esamą situaciją neturime, nes šis klausimas kol kas nėra tirtas. Kiek galima spręsti iš darbo praktikos ir informacijos, kuri mus pasiekia iš studentų, vienos nuomonės šalininkai laikosi požiūrio, kad, kol Lietuvoje ne itin gerai veikia studentų praktikos sistema, studentų darbas, ypač jei jis artimai susijęs su studijomis, dėstytojų vertinamas palankiai.“

Pašnekovo teigimu, dažnai vyresnio amžiaus dėstytojai laikosi nuomonės, kad universitetinių studijų metu studentas turėtų rūpintis tik studijomis ir tuo pat metu dirbti neturėtų: „Prieš keletą metų vienos aukštosios mokyklos vadovas viešai pateikė siūlymą drausti studentams studijų metu dirbti. Už tokį pasiūlymą studentai jį titulavo „Metų improvizatoriumi“. Toks siūlymas studentams pasirodė daugiau nei fantasmagorija.“