Mokslinė informacija, net sukurta Vilniaus universiteto mokslininkų, ne visada yra prieinama platesniam ja besidominčių žmonių ratui. Šią problemą galėtų išspręsti institucinė elektroninė talpykla, kurios koncepcija spalio mėnesį buvo pristatyta ir patvirtinta Vilniaus universiteto Senato komisijoje.

Pasak vienos iš koncepcijos rengėjų, VU bibliotekos Mokslinės informacijos duomenų centro vedėjos dr. Žibutės Petrauskienės, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad apie 50 proc. tų straipsnių, kuriuos mūsų mokslininkai spausdina užsienio žurnaluose, šiandien yra tiesiog neprieinami. „Mes neturime tų žurnalų nei duomenų bazėse, nei prenumeruojame juos, nes prenumerata yra labai brangi. Tačiau turėdami institucinę talpyklą galėtume užtikrinti prieigą prie mūsų tyrėjų sukurtų mokslinių darbų“, – teigia Ž. Petrauskienė.

Atviros prieigos principas

Vilniaus universiteto institucinė elektroninė talpykla būtų kuriama atviros prieigos principu. Pasak Ž. Petrauskienės, pagrindinis projekto tikslas – sukurti „nevaržomą, laisvą ir neribojamą prieigą prie mokslo informacijos“. Centro vedėja mano, kad atvejų, kai mokslinė informacija yra nepasiekiama, turėtų būti kuo mažiau. „Mokslininkas, prieš sukurdamas produktą – straipsnį, monografiją, konferencijos pranešimą, naudojasi ištekliais, kuriuos jam suteikia jo institucija, mokanti jam už darbą. Paskui, jeigu to darbo vaisius – ar straipsnis, ar pranešimas – publikuojamas kokiame nors komerciniame mokslo žurnale, jis tampa iš esmės neprieinamas, nes norint jį naudoti reikia nusipirkti arba žurnalą, arba duomenų bazę, kurioje tas žurnalas yra“, – aiškina Ž. Petrauskienė. Jos teigimu, pagrindinis atviros prieigos prie mokslinės informacijos principas grindžiamas tuo, kad informacija galima būtų lengvai pasinaudoti mokslo ir studijų tikslams.

Atviros prieigos prie mokslinės informacijos koncepcija yra gerai žinoma visame pasaulyje. Pasak Ž. Petrauskienės, užsienyje elektroninės institucinės talpyklos jau pradėtos kurti prieš dešimt ir daugiau metų. „Idėja kurti institucinę talpyklą, kuri garantuotų laisvą prieigą prie mokslinės informacijos, iš esmės buvo atsivežta iš mokslinių konferencijų užsienyje. Šios idėjos puoselėtoja – buvusi VU bibliotekos generalinė direktorė a. a. Audronė Glosienė. Jos iniciatyva bibliotekoje buvo įkurtas Mokslinės informacijos duomenų centras, kurio uždavinys – kurti ir kuruoti prieigos prie elektroninės informacijos strategijas“, – sako Ž. Petrauskienė. Tačiau negalima teigti, kad elektroninės talpyklos idėja Lietuvoje yra visiškai nauja ir mažai žinoma. Kaip pavyzdį galima pateikti bandymą sukurti nacionalinio lygio elektroninę talpyklą – eLABa (Lietuvos akademinė el. biblioteka), kuri šiandien jau yra prieinama. Vis dėlto, integruojant Lietuvos akademinių bibliotekų tinklą (LABT), eLABą, Lietuvos virtualią biblioteką, o visas šias sistemas dar siejant su elektroninės leidybos procesais mokslo ir studijų institucijose, sukuriama gigantiška, tačiau ne visada paslanki ir vartotojui draugiška sistema. Pasaulinėje praktikoje įprasta elektronines bibliotekas ir institucines talpyklas plėtoti atskirai.

Talpykloje – skirtingų lygių informacija

Kaipgi turėtų atrodyti institucinė Vilniaus universiteto elektroninė talpykla? Pasak Ž. Petrauskienės, institucinės talpyklos aprėptį nustato jį kuriančioji institucija pagal savo poreikius. „Mes galvojame apie vadinamąją maksimalios aprėpties talpyklą. Tai reiškia, kad joje turėtų būti ne tik mokslinė produkcija, bet ir studijoms skirta medžiaga bei universiteto/fakulteto administravimui reikalingi dokumentai“, – mano Ž. Petrauskienė. Ji pažymi, kad turint tokią talpyklą galima būtų kalbėti apie skirtingus prieigos prie informacijos lygius. „Mes sieksime, kad prieiga prie mokslinės informacijos – straipsnių, monografijų, konferencijų medžiagų – būtų visiškai atvira ir laisva, kiek tik leidžia teisėti tikslai ir autorių teisės. Prieiga prie studijų medžiagos galėtų būti labiau institucinė – tai reiškia, kad prie jos galėtų prieiti tik tam tikro fakulteto dėstytojai ir studentai. Nereikia pamiršti, kad studijų programos yra gana individualios, tad kiek kursą skaitantis dėstytojas norėtų, kad ta medžiaga būtų atvira ir prieinama – tai jau susitarimo reikalas. Kalbant apie administracinės paskirties dokumentus – aišku, kad jie nebus pateikti atvirai prieigai, jais galės pasinaudoti tik administracijos darbuotojai“, – pabrėžia Ž. Petrauskienė.
Yra apmąstytos ir kliūtys, kurios gali iškilti VU elektroninės institucinės talpyklos kūrimo kelyje. Ž. Petrauskienė pažymi, kad ne visi moksliniai straipsniai gali pasirodyti talpykloje tą pačią akimirką, kai bus išspausdinti kokiame nors žurnale. „Komerciniai moksliniai leidiniai įveda įvairius apribojimus. Pavyzdžiui, kai kurie iš jų pateikia reikalavimą dėl vadinamojo „embargo periodo“ – tam tikro laikotarpio po straipsnio publikavimo, per kurį straipsnis negali būti pateikiamas atvirai prieigai. Embargui pasibaigus, straipsnį galima bus įdėti į talpyklą. Šiuo klausimu teks kalbėtis su kiekviena leidykla, kurioje mūsų mokslininkai publikuoja savo darbus“, – aiškina Ž. Petrauskienė. Pasak jos, neabejotinai teks įdėti labai daug pastangų, derinant visas autorių turtines ir neturtines teises. „Čia mes vėlgi turime kitų pasaulio universitetų sukauptą patirtį. Mes žinome, kaip visa tai daroma kitur, ir nebijome šio iššūkio, tačiau nereikia pamiršti, kad autorių teisių klausimai kartais būna itin sudėtingi“, – pabrėžia Ž. Petrauskienė.

Uždavinys – įtikinti mokslininkus

Mokslinės informacijos duomenų centro vedėja numato ir galimą mokslininkų reakciją bei nenorą pateikti savo darbus talpykloje. „Nekalbu konkrečiai apie mūsų mokslininkus, bet su šia problema susiduria visų institucinių talpyklų kūrėjai. Kažkas bijo, kad jo darbo vaisiais bus pasinaudota, kažkas mano, kad užtenka išspausdinti straipsnį komerciniame moksliniame žurnale, o dėti jį į atviros prieigos talpyklą nėra reikalo. Kartais pasipriešinimo reakcija kyla iš paprasto nežinojimo. Argumentai būna skirtingi“, – pažymi Ž. Petrauskienė. Ji prognozuoja, kad siekiant įveikti mokslininkų „pasipriešinimą" teks išeikvoti nemažai jėgų. „Esame nusiteikę ryžtingai. Susitarėme su bibliotekos generaline direktore Irena Kriviene, kad sudarysim grafiką ir pagal jį tiesiog eisim į fakultetus aiškinti, kalbėtis, diskutuoti, kodėl atviros prieigos talpykla reikalinga ir kodėl joje reikia pateikti mokslinius darbus“, – žada Ž. Petrauskienė. Jos teigimu, tyrimai rodo, kad talpyklos nauda yra akivaizdi. Pasak centro vedėjos, mokslinių darbų prieinamumas kelia aukštosios mokyklos prestižą, gerina jos matomumą pasaulyje. Ji pažymi, kad laisvai prieinami darbai yra iki 3 kartų ar net dažniau cituojami negu darbai, prie kurių laisvos prieigos nėra.

Akivaizdu, kad šiuo metu talpyklos projekto įgyvendinimą stabdo ir ekonominis sunkmetis. Ž. Petrauskienės teigimu, elektroninės institucinės talpyklos sukūrimas ir priežiūra yra gana brangus uždavinys. Apskaičiuota, kad šiam projektui įgyvendinti reikėtų apie 300 tūkst. litų. Nors kol kas dėl projekto finansavimo dar neaišku, Ž. Petrauskienė tikisi, kad jau kitais metais bus pradėti vykdyti pirminiai talpyklos kūrimo darbai. Pagal Senato komisijos patvirtintą VU institucinės elektroninės talpyklos koncepciją visu pajėgumu ji turėtų pradėti veikti 2013 m.

Viktoras Denisenko, Vilniaus Universitetas