Sveiki.

Mano gyvenimo tikslas studijuoti mediciną, kadangi laikiau šiais metais egzaminus ir nelabai pavyko išlaikyti, perlaikysiu ir bandysiu iš naujo stoti.

Pakalbu su žmonėmis, kad noriu į mediciną, kad perlaikau egzaminus, dauguma sako: nestok, medicinoje labai sunku, nepatempsi, iškrisi. Suprantu, kad noriu pasirinkti itin sudėtingą kelią, tačiau kai dauguma taip pakalba, tai tikrai pagalvoju, esu juk vidutinių gabumų žmogus, neesu jau labai protingas, tai gal tikrai ten krisiu? O gal kai dirbi, stengiesi ir pasieki?  O gal tai tik banalios frazės, o realybė visai kita? Aš tokiam pasimetime esu, galbūt medicinoje išlieka tik tie, kurie itin protingi yra, vidutinybės iškrenta? 

Kaip jūs jaučiatės? 

As taip pat zinau, kad medicina mano gyvenimo kelias, taciau yra ir kita medalio puse. nors mano pazymiai ir auksti, bet dar nesu tokia psichologiskai tvirta, kad egzamina suvokciau kaip tiesiog paprasta eilini kontrolini ir save nuraminciau. kolkas esu rami, bet manau psichologinis pasirengimas yra be proto svarbus egzaminui.

bent manes tie kruviai tikrai negasdina. cia viskas yra labai ispusta... kiekviena dalyke, jeigu nori ko nors pasiekti, turi ir pasedeti ilgiau, ir pakalti, ir daugiau pastangu ideti...

cia yra mano svajone ir as ja pasieksiu:) !

o tu, saunuolis, kad nenuleidai ranku ir perlaikai egzus. pagarba!

Hmmm. medicina? Man gan artimas žmogus istojo i ja, tai galiu pasakyti, kad mokytis yra sočiai, bet kadangi jis moka viska net nesimokydamas, tai neiskris Nemanau, kad iskrisi, juk pamatysi kaip ten visi mokosi, ir taau pakils sparnai mokytis dar geriau, stenkis... sekmes

 Siek savo tikslo !

Pas mane analogiska situacija buvo siais metais poros balu pritruko, irgi perlaikinesiu egzaminus. O kas liecia tuos kurie 2-3 kursus baige ir dedasi visaziniais tai neklausyk ju visai nes uzsibaigsi isvis gatves sluodamas ;]] Cia matai del konkurencijos deda i kelnes todel ir burkuoja taip lyg susitare.Man ir nekarta jau sake "medicinoj vien juodo darbo negana, zinai as tavo vietoj tai tikrai nestociau((tai ko neishstoji jei taip blogai????))" nu ir panasiai. Aisku yra sunku bet jei yra noras tai viskas imanoma.Taip kad auksciau galva ir pirmyn! D

Kodel visus taip i medicina traukia?... gal kas paaiskint gali? as pati renkausi, kur stot, ir nors laisvai galejau istot i medicina VU to nedariau, net i sarasha nerasiau, nes tam paciam fakultete yra zymiai idomesniu specialybiu, tokiu kaip kinezi ir ergoterapija.
o del sneku neva ten sunku labai... visur sunku  nes bet kuri medicinos kryptis reikalauja daug pastangu. Bet vis gi mokytis realu
juk stoja ne vien genijai, o ir iseina dauguma todel, kad tik veliau suvokia, KUR butent istojo ir kad jiems tai tiesiog nepatinka.

Yra du ziauriai baisus dalykai - fiziologija ir biochemija.Bet jie bet kokioj spacialybej musu fake yra tad medicinoj tik truputelis daugiau kalimo... Taciau jei is tikruju norit ir suvokiat, kuo busite uzauge, tada niekio neklausykiyte ir bandykite stot, tai tikrai ne vunderkindu specialybe

Sveiki

Užsukau pasiskaityti, apie ką plepa būsimi medikai.

Keletas teiginių, kuriems norėčiau paprieštarauti:

1. Jeigu galvojate, kad į mediciną stoja tik vunderkindai - klystate. Taip, įstoti reikia gana aukštų balų, lyginant su balais, kurių užtenka pvz. į slaugą, kineziterapiją ir pan., tačiau šiek tiek žemesnių nei į odontologiją. (Kalbu apie VU). Tačiau kaip ir visur, taip ir medicinoje yra visokių žmonių - vieni stengiasi išlaikyti puikų vidurkį, daug mokosi, aukoja draugus ir pan. Kiti tiesiog praslysta ir jiems pavyksta arba ne.
2. Medicina pirmus kelis metus yra kalimas, kalimas, kalimas.Tačiau kitaip ir negali būti. Juk kaip kitaip išmokti pagrindus apie žmogaus organizmą? Logiškai čia neišmąstysi. Logika atsiras, kai per pirmus kelerius metus išzubrintas žinias reikės taikyti.
3. Netiesa, kad medicinos studentai mokosi tik SIEK TIEK daugiau. Dažniausiai tai teigia žmonės, kurie medicinos programos nestudijuoja. Apskritai, tai medicinos studentai mokosi viską labai plačiai. Kitos specialybės praeina beveik viską tą patį iš pradžių, tik paviršutiniškiau, greičiau ir jiems nereikia taip gilintis į visas smulkmenas. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to kitų spec. studentams mokytis DAUG lengviau. Nedaug, bet lengviau.
4. Mokytis sunku. Kol kiti jūsų draugai sėdės Chiliakuose ir varinės į klubus, jūs mokysitės. Arba varysit kartu su jais ir turėsit vidutinius pažymius. Bet kuriuo atveju, kiekvieno žmogaus galimybės mokytis skiriasi, taip pat gabumai, todėl jums sunku ar lengva, sužinosit tik įstoję.
5. Teiginys, kad daug žmonių išstoja pasibaisėję medicina yra iš dalies nepasitvirtinantis. Dažniausiai taip yra gąsdinami abiturientai. Dar nesupratau kodėl. Daugelis čia stoja rimtai apsvarstę savo galimybes ir norus. Masinio išstojimo bent jau kol kas nepastebėjau. Aš, priešingai, linkusi skatinti draugus, pasiryžusius stot į mediciną, taip ir daryti.
6. Jeigu jums patinka gamtos mokslai, norit mokytis apie žmogaus kūną, esat smalsūs, jums patinka mokytis, mokat planuoti savo laiką ir žinot, ko norit, drąsiai stokit. Viską įmanoma iškęsti, jei labai nori, stengiesi.

Sėkmės!  Nepraraskit vilčių ir neabejokit pirmąja mintimi - ji dažniausiai būna teisinga

 Sveiki visi, sveika muu(keista, bet dar neteko man taves sutikti):D visiems teiginiams pritariu, tik del 4 noreciau siek tiek papriestarauti. Jei vaiksciosi po klubus ir chiliakus, tikrai nesugebesi mokintis NET vidutiniais pazymiais, nes net idedant daug pastangu sunku gauti 7, todel nesistengiantys dazniausiai neissilaiko ir velkasi kruvas skolu(nekalbu apie tuos, kurie praslysta). Del 5 teiginio irgi siek tiek papriestarausiu- keista, bet su kiek bendravau zmoniu, visi sako, jog jei galetu sugrazinti laika, nebestotu i medicina... o del isstojimo, tai cia jau nuo zmogaus ryzto priklauso...

O siaip, galiu pasakyti, kad aplinka cia tikrai draugiska:) jei nebusite uzsidare savyje, stengsites bendrauti, draugu tikrai rasite ir nemazai(o gal cia tik musu kurse visi tokie ypatingai draugiski:)) 

Cia studijuojant reikia ypac dideles valios, nes informacijos tikrai daug, todel norint viska ismokti reikia kruopsciai susiplanuoti savo savaitgali. Ir geriau iskart save nuteikit tam, kad vargu ar rasite laiko draugam, linksmybem ir t.t...

Beje,tiek daug mokytis reikes 2-3 metus,veliau po biski atsiras laiko ir kitiems dalykams:) tuo ir skiriasi VU MF nuo kmu. kmu medikams visas sunkumas prasideda mazdaug nuo 3-4 kurso... tad rinkites patys, ar jums geriau atkenteti pirmus metus , ar pasidziaugti studentisku gyvenimu(girdejau, kmu pirmakursiai medikai baliavoja ir megaujasi gyvenimu 8) )

na, o jei vistiek pasiryzote cia stoti, tai sekmes! ruoskites egzaminams!

Aiste, ačiū už papildymą! Pritariu tavo teiginiams.

Tik apie KMU nieko negaliu pasakyti. Tik teko girdėti, kad žmogus įstojęs iš paralelinės klasės tikrai sunkiai vargsta ir KMU. Manau, nuo žmogaus priklauso

Ir ypatingai pritariu pastebėjimui, kad mūsų kursas be galo draugiškas, o konkurencija jaučiasi tikrai ne tokia, kad akis vieni kitiems kabintų. Viskas labai sveikai ir normaliai. Džiaugiuosi.

 Pats studijuoju KMU MF ir tikrai galiu pasakyti, kad tikrai nebaliavojam . Mokytis reikia ir nemažai, žinoma, priklauso ir nuo ciklo, bet kai prasidėjo anatomija, tai belekiek reikėjo mokytis, jau buvo panika, kad niekad nespėsiu, bet išmokau ir gavau pakankamai aukštą balą. Turbūt lengviausias ciklas - fizika, bet kartu turime ir lotynų ir anglų nesveikas dėstytojas, kurios mano, kad čia svarbiausias dalykas.....Lotynų tai man visai patinka, bet anglų tai ne itin. Taip, tikrai reik planuoti laiką, kad spėtumėt viską išmokti. Pas mus žmonės taip pat gana draugiški. Nuo antro kurso prasideda probleminis mokymąsis, tad galbūt sunku priprasti prie naujos tvarkos, bet manau kai žmonės įpranta ir visai gerai būna. Šiaip manau natūralu, kad pirmais kursais yra lengviau, nes tai yra iki klinikinės studijos, o kai prasideda klinikinės tai yra daugiau informacijos, užduočių, turbūt vėl priklauso nuo ciklo, turbūt kokia neurologija vienai iš sunkiausių.

egzaminai ne sekmes, o igudziu dalykas. taip kad jeigu nepasiseke praeitais metais, nepasiseks ir shiemet.

jei mokysies kaip gali nepasisekt?

Po velnių, parašiau tokį ilgą tekstą apie tai, kaip praleidau pirmą pusmetį medicinoje ir jis nepasiviešino. AAAAAAAA!

 netingek, parasyk dar karta, idomu mum

Jau buvau apsireiškęs neseniai šiame forume. Kadangi tada pirmasis semestras skaičiavo paskutines gyvavimo dienas, mano manifestas atrodė be galo grėsmingas. Neapykantos strėlės skriete skriejo medicinos studijų link, o teigiamos mintys buvo apleidusios blaivų protą. Nutiko taip, kad manieji pasisakymai nebuvo paviešinti, ir dabar, pasikrovęs gera poilsio doze, apie mediciną galiu papasakoti kiek ramesniu bei objektyvesniu tonu.

Matyt, pati pradžių pradžia – liepos 22 diena. Džiaugsmo šūksniai perskrodė tądien namų sienas, kai perskaičiau pranešimą, kad esu priimtas į VU mediciną vf. Euforija, galima sakyti, tęsėsi visą vasarą. Rugpjūčio pradžioje vykau į fux‘ų stovyklą, kur susipažinau su būsimaisiais studijų draugais, be to, šauniai praleidau laiką. Taip pat dar teko sudalyvauti keliuose susitikimuose bei talkinti studentų atstovybei ruošiantis rugsėjo pirmosios eisenai. Žodžiu, gražiai įprasminta pradžia, rodės, pažers dar daug šaunių įvykių, o pačios studijos very friendly aplinkoje klostysis puikiai.

Na, rugsėjį, spalį viskas išties buvo ne taip ir blogai. Turbūt mokslo prasme tai buvo lengviausi du mėnesiai, lyginant netgi su mokykla. Kaip sakė vyresnių kursų studentai, pradžioje valdžia, matyt, suteikia mums galimybę pastudentauti ir susipažinti su naująja aplinka. O kaip smagu būdavo tada pasisvečiuoti įvairiuose (fizikos, matematikos ir informatikos, chemijos) fakultetuose, nes paskaitos 1 semestre vyksta ne vien Čiurlionio gatvėje.

Lapkritį išmokau keiktis. Taip pat išmokau burbėti, skųstis, kaip man sunku, reikšti nepasitenkinimus studijų kokybe bei atlikti dar keletą neprognozuojamų veiksmų. Pasipylė koliokviumai, pusegzaminiai ir kiti smagumėliai. Viską įveikiau. Aišku, tikėjimas savo protiniais sugebėjimais, kuriuos išaukštindavo mokykloje, nusilpo. Kartais apnikdavo abejonės, kad įstojau ne ten, kur man skirta. Visgi dabar pagalvoju, kad nėra nei ypatingai sunku, nei ypatingai neįmanoma. Sunkiausias uždavinys – įveikti tinginystę ir išmokti nenuleisti rankų. Tad tikrai neatgrasau stoti į mediciną, anaiptol bandykite ir siekite to, jei išties norite.

Įdomu, kodėl rinkasi VU, o  ne KMU?

Atsakymas elementarus - esu vilnietis.

Aš vis neapsisprendžiu, o gal nežinau ar galėčiau būti daktarė, bet tai kažkiek mane traukia, nuolat domiuosi naujovėmis ir esu nebijanti pasimokyti. Šiaip pagrindinai pergyvenu dėl to, kad turiu per didelį sąžines, atsakomumo jausmą...:( kuris manau man galėtų pakišti koją tokioje specialybėje, nes vien pagalvojus, kad galėčiau kažkam pakenkti baisu pasidaro... Aplinkiniai mane palaiko, sako rizikuoti, išbandyti, bet kartais pagalvoju, kad gal jie per daug iš manęs tikisi...:( Ech, pasimetus aš dėl tos medicinos...

 Mano pazistamai buvo tas pats, todel ji pasirinko veterinarine medicina(nors butu galejusi istoti i medicina). 

 Kad manęs veterinarinė medicina nlb traukia...:/