Turbūt yra dar vienas koks nors KTU, nes tame, kurį aš žinau, nelabai panašu viskas į tai, ką tu čia papasakojai.

Tame KTU, kurį man pamatyti teko, yra ir uždavinių (nors iš tikrųjų dauguma dėstytojų bukokai juos pateikia reikalaudami tik išmokti standartinių uždavinių sprendimo algoritmus ir neskatindami jokio mąstymo, BET čia yra ir Dosinas, kuris progų pasimėgauti rimtais uždaviniais suteikia pakankamai (nepaisant to, kad ne viskas gerai su jo raiška)).

Teoremos ir įrodinėjimai irgi dažniausiai gali būti interpretuojami kaip uždaviniai: tik iš pradžių, kol tai yra visiškai naujas dalykas, gali atrodyti labai baisu ir pareikalauti šiek tiek kalimo. Paskui, kai jau truputį pradedi matematiką jausti, didžiąją dalį teoremų galima įrodyti tik susipažinus su įrodymo idėja arba improvizuojant (priimant teoremų įrodymus kaip uždavinius :] ).

Apie programavimą. Maniškiame KTU objektinis programavimas prasideda tik nuo antro semestro, todėl antrą rugsėjo savaitę jokiais objektinio koliais niekas nesveikina. Pirmą semestrą tik programavimo įvadas būna - ten tai jau tikrai nėra nieko siaubingo, ypač jei mokykloje truputį (trupučio tikrai per akis) programuoti teko. Su objektiniu jau sudėtingiau, bet ne neįmanoma.

Nesakau, kad visada yra labai lengva: kartais ir nepamiegoti reikia, kartais neišeina ko nors iškart suprasti, kartais suspėti su visais darbais būna sunku, kartais fizikos visokios gali užknisti, kur įrodymus jau reikia kalti (nes kažkodėl per fiziką diferencialinės lygtys sprendžiamos dar prieš jas išmokstant spręsti), bet šiaip nėra taip baisu, kaip norėjai vargšus abiturientus apgauti :]]

 Man atrodo, savaime suprantama turėtų būti, kad į matematiką reikėtų stoti tiems, kurie nesibaido tiksliųjų mokslų ((:

O stojant gerai mokėti programuoti nebūtina, galima išmokti įstojus.

 KTU trečiame kurse galima pasirinkti vieną iš dviejų specializacijų, tai arba orientuosies į matematikos taikymus versle, ekonomikoj, draudime arba labiau į programavimą gilinsies. 

Teoriškai panašios programos nebūtinai reiškia, kad ir mokytis reikės panašiai. Skirtis gali ne tik dėstytojų požiūris, bet ir kompetencija. Ir dar kolegų lygis gerokai kitas turėtų būti, o kai didžioji dalis studentų yra absoliučiai nepajėgūs elementarių dalykų suvokti ar išmokti, tai natūralu, kad ir dėstymo lygis, reikalavimai, dėstytojų motyvacija mažėja. (Todėl apie VDU galvoti rekomenduoju labai atsargiai.)

 TERMO, o ta subjektyvi nuomonė pagrįsta faktais ar tik nuojautomis?

 Tikrai ne visur.

  Konkrečių pavyzdžių.. Tikrai žinau, kad yra matematikų, dirbančių bankuose, draudime; programuojančių. Dar dėstytojų, mokytojų ir seimo narių būna. Kiti vėliau sugalvojau tapti fizikais, ekonomistais ar dar kuo nors. Kai aš baigsiu, nežinau, kur dirbsiu. Bet lygiai taip pat nežinočiau, jei studijuočiau teisę, vadybą, mechaniką, informatiką ar lenkų kalbą.

Kažkas klausė, kur Lietuvoj geriausia studijuoti, tai čia reikėtų rasti žmogų, kuris kelis univerus išbandė, nes kitaip tai spėlioti tik galima. Man atrodo, kad teorinis paruošimas turėtų būti stipriausias VU. KTU yra šiokios tokios sąlygos norintiems programuoti, su informatikos fakultetu draugauti nemažai galima. VU susirenka stipresnė publika, tai čia irgi šioks toks pliusas, bet kita vertus, kai esi tarp šiek tiek silpnesnių, tai tave labiau pastebi ir iš to kažką neblogo išpešti irgi galima. Šiaip loterijos renkantis univerą yra daug, nes nežinai, su kuo įstojęs susipažinsi, kokiais keliais tave pavedžios nauji draugai, kas sudomins ir taip toliau.

Dar kažkas klausė apie informatikos A lygį, tai nebūtinas jis. Visko galima išmokti nuo pat pradžių univere.

 Kategoriškai nesutinku.

  O dabartinė taikomoji matematika dings visai ar čia šiaip dar viena nauja specialybė intriguojančiu pavadinimu atsiras? Gerai, kad mano laikais nebuvo tokios, o tai dar netyčia būtų sugundžiusi. Dauguma rimtai nusiteikusių, man rodos, vis tiek magistrą paskui ima, o su matematikos bakalauru galima, atrodo, stoti į ekonomikos magistrą, tai ta nauja specialybė suvaržyti turėtų, nes tas naujoviškas matematikas (įdomu, ar tikrai ne prastesnis už taikomąjį) iškart su specializacija būna, o taikomojoj yra dar pasirinkimo laisvė - galima programuoti, galima ekonomikuoti ir galima šiaip matematikos mokslu užsiimti. Baigus vidurinę dar šiek tiek sudėtinga žinoti, kas labiau patiks. Bent jau aš tik univere pamačiau, koks šlykščiai neįdomus dalykas yra ekonomika ir kaip visai nieko yra programuoti; kiti pamato atvirkščiai. Toliau kiekvienas gali gyventi pagal savo praregėjimus.

Efektyvus reklaminis triukas tokios pseodospecialybės tėra. Nors kadangi vis tiek dauguma po antro kurso bėga į tą pusę, kur ekonomikom labiau kvepia, tai gal sueis daugeliui taip pat skaniai kaip ir visoks kitoks popsas (:

 OMG!!!

Geriau jau išsyk į klounus stoti, nes tiek čia duos diplomą, su kuriuo žmones reikės juokinti, tiek ten, skirtumas tik toks, kad su anuo priims dirbti į cirką, o su šituo - bulvių skusti. Ir juokdarystę studijuojant dar greičiausiai išmokys kamuoliukus gražiai į viršų pamėtyti, o lyderystę studijuojant bulvių skusti neišmokys, todėl reikės dar papildomų pamokų.

 1. Dėl atmosferos nežinau - priklauso turbūt nuo tais metais įstojusių žmonių. Apie savo kartą atsiliepti galiu gražiai, labai draugiškai gyvenasi. 

Mergaičių ir berniukų ( ) skaičius, man rodos, maždaug panašus. Bent jau į akis krentančio kurios nors lyties dominavimo nėra. Vien susiraukę bachūrai nesėdi.

2. Mokykliniai pagrindai (jeigu jie nėra super aukšto lygio) univere neturės jokios reikšmės. Fizikos VBE rezultatą gavau pakankamai solidų, bet univere viską mokiausi kaip visai naujus dalykus. Per metus buvo turbūt dvi fizikos uždavinių sprendimo paskaitos, per kurias mokyklinės žinios truputį padėjo, bet ir be jų būtų pavykę. Šiaip fizika univere nėra lengva, aš su ja vargau turbūt daugiausiai, bet sakau, ne nuo mokyklos žinių čia priklauso.

3. 2012 metais pranašaujama pasaulio pabaiga.

 Neičiau. Du butus jau keisti teko. Abu atrodė nuostabiai ir taip toliau, bet visi kabliukai išlenda gyvenant. Kai daug žmonių gyvena, yra nelabai gerai, nes reikia dalintis dušais (ypač prastai, jei tūlikas kartu ir kiti gyventojai mėgstantys ilgai praustis); reikia virtuvėj stumdytis; priklausomai nuo kaimynų gali tekti kęsti (ir kartais kuopti, jei, pavyzdžiui, ant apmyžto unitazo sėstis nesinori) jų netvarką; kaimynai gali mėgti miegoti įsijungę televizorių, dėl poros kojinių jungti skalbimo mašiną, leisti daug vandens ir už tokias jų atrakcijas jau teks mokėti ir tau, nes paprastai į lygias dalis visi mokesčiai dalinami; jei kartu gyvena ir šeimininkai, tai dar ir jiems reikia stengtis patikti. Žodžiu. Nekvepia skaniai toks pasirinkimas. Ir labai įtariam reikia būti, kai tos bobutės, kaimynai, nepažįstami kambariokai atrodo geri, gražūs, malonūs, draugiški ir visaip kitaip puikūs žmonės. Visi pasistengia iš pradžių neatskleisti savo velniškojo prado. 

Rekomenduoju nespjauti į bendrabučius. Galima juk pabandyti pagyventi, jeigu nesigyvens labai jau, tada pereiti į butą. Bus lengviau, nes ir miestas jau truputį pažįstamas bus, ir apžiūrėti ten gyvenant bus paprasčiau. Aš savo laiku irgi rėkiau, kad į bendrabutį tai jau tikrai neisiu, bet po dviejų metų butavimo pabandžiau ir tokios sąlygos, kokias aš ten turiu, yra TOBULOS. Dušai ir tūlikai yra koridoriaus gale, bet niekad nereikia laukti jokiose eilėse - kakoji, kada nori, maudais, kiek nori. Virtuvėj vietos irgi užtenka. Nereikia nei dušų, nei virtuvių, nei koridorių šveisti - tik savo kambarį susitvarkai ir viskas. Ten, kur gyvenu, tvarka yra griežtoka ir triukšmingų balių nelabai daug būna, todėl mokytis niekas netrukdo (bute trukdydavo...) Jokios bobutės ar kaimynai neaiškina, kaip reikia gyventi, kada grįžti, kur batus pasidėti ir panašiai. O ir kaina, aišku, bendrabučio geresnė.

Tik va, gal ne visur bendrabučiuose taip pat šilta, gera ir malonu, bet neskubėkit jų apspjaudyti - primygtinai rekomenduoju.

 Apie Kauną. Jeigu detalės domina, privačiai gali parašyti ; )

Jei tau ten nepatiks, visada galėsi išeiti į butą.

Aš suprantu, kad ir žmones, ir butus renkatės atsakingai, bet jau minėjau - visi negerumai išlenda jau gyvenant. Pirmais metais šeimininkai (kartu jie negyveno) ir bulvių atveždavo, kaldrą žiemai šiltesnę, ir vos ne vinies paveikslui įkalti atvažiuodavo iš kito Lietuvos galo, su mokesčiais neskriaudė, bet kitam kambary gyvenantis žmogus užkniso taip, kad likti ten ūpo nebebuvo - bendrų reikalų vis tiek neišvengsi.

Šiaip suprantu tave, aš lygiai taip pat kalbėjau ir galvojau, kai mane bandė į baraką grūsti. Labai kategoriškai kalbėti, aišku, negaliu. Sakiau jau - ne visur barakai vienodai normalūs, o ir su nuoma kartais gali pasisekti, bet savo laiku ir aš gyvenimą bute idealizavau taip kaip tu. Galima galbūt pasidomėti būsimo fakulteto baraku, nuvažiuoti pažiūrėti, jei yra galimybė. Gal tas barakas labai nevykęs, tada jau prasčiau. Bet kuriuo atveju, po dviejų nelinksmų patirčių ir kelių girdėtų istorijų neberizikuočiau dalintis buto su nepažįstamais žmonėmis.

Kaip bebūtų, sėkmės renkantis.

 Man atrodo, kad KTU yra didesnės galimybės pradėti užsiimti šiokiais tokiais specialybiniais reikalais dar studijų metais (tik reikia noro ir iniciatyvos (nors kartais ir be iniciatyvos klibina dėstytojai)). Ypač jeigu KB aukštas - tada pakvies KTU'ne į sustiprintų studijų grupę, kur yra vienas geras dalykas norintiems kažką veikti - kiekvienam studentui duoda akademinį globėją, kuris rūpinasi, kad turėtum, kuo užsiimti.

 Kodėl veterinariją metei?

  Faktai iš gyvenimo tinka?
- Man filmuke parodytas vaizdas buvo pakankamai kasdieniškas, nors ir dėstytojai, ir studentai, ir universitetas - kiti, ta pati (arba artima) tik studijų kryptis. Daugumoje socialinių mokslų (apie visus kalbėti nedrįstu, nes ne apie visus žinau) pažymiai pasiskirsto intervale 7-10. Tame pačiame universitete vienų specialybių studentai stipendiją gauna su septynetais, kitų - su 9,5 negauna (antroji specialybė, kaip bebūtų "netikėta", ekonomika). Aišku, kaltę galima suversti faktui, kad į ekonomikas&co konkursai būna žymiai didesni ir ten neva sustoja kur kas protingesni, gabesni, labiau motyvuoti, gražesni ir kitapusiškai nuostabūs žmonės, BET žinau keletą pavyzdžių, kaip nesugebėję studijuoti fizinių mokslų perstojo į socialinius ir ten mokosi tik gerais, labai gerais ir puikiais pažymiais. Iš dviejų dėstytojų dar pirmomis dienomis teko girdėti patarimą: jeigu visiškai nepavyks susitvarkyti su studijomis, nespjaukite į universitetą - tie, kurie iš mūsų pereina į vadybas ar kažką panašaus, ten būna geriausi (tokiam specialybių atrankos būdui nepritariu, bet pagrindinė mintis buvo ne čia).
- Ar labai dažniai socialinių specialybių studentai džiaugiasi, kad reikia mokytis matematikos, nes labai lengva būna? Fizinių/technologijos mokslų studentai socialiniais mokslais (iš patirties: ekonomika, vadyba, komunikavimas) džiaugiasi šia prasme, kad jų pažymiai žymiai pakelia vidurkį be jokių pastangų.
- Ar kada teko sudalyvauti internetinėse socialiukų magistrinių darbų apklausose? Man teko labai daug ir beveik visos buvo įspūdingai neįtikėtinos, mat tokią apklausų kokybę (klausimų formulavimas, gramatika, logika, prasmingumas) pranokti tikrai galėtų protingesnis aštuntokas. Kokie turi būti kriterijai, kad su tokiomis raiškos ir nuovokos galimybėmis pasiektum magistrą, aš rimtai neįsivaizduoju. (Ar tiksliuko magistrinį, kad ir patį apgailėtiniausią, sugebėtų suvokti dvyliktokas? Manau, tik išskirtinių gabumų/erudicijos.)
- Tiksliuosiuose moksluose mokytis reikia viską, socialiniuose, kiek teko susidurti (o susidurti teko), labai daug dalykų, kuriuos reikia išmokti, būna savaime suprantami.

„Studijuoti“ šiame kontekste, mano supratimu, reiškia sąžiningai įvykdyti visus studijų programos reikalavimus.

Žinoma, tikrai nenoriu pasakyti, kad nepriekaištingo profesionalumo siekiantis socialiukas dirbs mažiau nei tiksliukas – ir iškepti TOBULĄ obuolių pyragą galima mokytis ilgai, kruopščiai ir atsakingai. Taip pat sutinku, kad labai daug „tiksliukų“, rėkiančių pasauliui, kad jų mokslas yra neįveikiamas, sėdi visai ne savo rogėse, nes nuoširdžiai domintis ir turint pašaukimą tikslieji mokslai nėra tokie jau baisūs. Pripažįstu, kad kai kurių socialinių, o jei dar šalia priglausime ir humanitarinius, tai jų daugumos, studijuoti nesugebėčiau. Dar kartą pabrėžiu, kad mano pavyzdžiai rėmėsi daugiausiai vadyba, ekonomika, sociologija, nes su tuo susipažinti teko iš arčiau (bet iš esmės tai ir yra populiariausi pasirinkimai). Ir vis dėlto manau, kad išdėstyti faktai (nors gal pseudofaktais vadinti juos reikėtų) leidžia turėti nuomonę, kad socialiniai mokslai, yra gerokai paprastesni (su ta sąlyga, kad nepriekaištingas profesionalumas nėra siekiamybė).

 Ne visur. KTU, pavyzdžiui, nereikia jokių pajamų ar sudėčių.

 Norint ir parodant šiek tiek iniciatyvos įmanoma netgi univere už dalį etato įsidarbinti - laboratorijose, pavyzdžiui. Tada iš karto jau pradedi dirbti su specialybe, bet čia jau reikės įrodyti, kad esi pasiryžęs siekti būti pakankamai kompetetingas.

Dar viena galimybė - nedirbti, bet mokytis ir užsiimti papildomais dalykais (mokslinis darbas, dalyvavimas konkursuose, konferencijose ir panašiai). Būna labai daug konkursų mecenatų stipendijoms gauti (jos dažnai siekia kelis tūkstančius) ir tai, mano manymu, žymiai geriau nei darbas prekybos centre, sandėly ar kabake.

 Kadangi greičiausiai ne visi visą temą skaito, pacituosiu vieną seną pasisakymą. Nenoriu susireikšminti, bet gal kam nors pravers .