Šlovė tau, Viešpatie

kas čia per do gliukas

Liūdesys apsupo mane ir užgulė savo siaubinga galia. Triukšmingai įsiveržė į mano širdį ir bado mane dieną ir naktį. Visa, ką matau ir girdžiu, paženklinta liūdesiu: mano draugai tapo mano priešais, dvasios vaikų atminimas taip pat liūdina mane, mano vienuolyno, celės vaizdas slegia mane. Ir studijų prisiminimas skaudina mane. O mano nuodėmių suvokimas tiesiog naikina mane. Visa pasikeitė į liūdesį, skausmą ir kartybes. Taip kaip karščiuojančiam net saldumas atrodo kartus. Gėla spaudžia mano širdį. Gelia tarsi nuo gyvatės nuodų, tarsi mirtinas maras. Visa manyje sukilo prieš Dievą, slegia mane ir traukia į neviltį. O kas mane, nelaimėlį, išvaduos nuo tos slegiančios rankos? Jei visi, kuriuos matau ir girdžiu, susitarė prieš mane, kas gi mane begins? Kas man padės? Kur kreiptis? Kaip man pabėgti nuo liūdesio?

Štai koks egzaminų sesijos šalutinis poveikis.

perskaicius susidare ispudis jog zmogu is kunigu seminarijos ismete

jei tau palengvė, Dievo nėra, tad tavęs niekas nebeišgelbės

cia gal Putino per daug prisiskaitei ?

alter_ego šiandien 19:16 jei tau palengvė, Dievo nėra, tad tavęs niekas nebeišgelbės Dievo buvimas ar jo nebuvimas priklauso tik nuo tavo paties tikėjimo. Jei tu netiki Dievu - tau Dievo nėra.

Bedieviai jūs

Stok į kunigų seminariją. Tinki.

Mano galvoje per daug eretiškų minčių, kad stočiau į seminariją

na tai tikėk sau į sveikatą.. telaimina tave, Alachas.

Kiekvienas Dievą susikuriame patys ir savyje. Nesuprantu, kodėl žmonija amžiais kariavo ir tebetęsia tai ligi šiol dėl skirtingų šventųjų raštų aiškinimo, kuris tėra teisingas tik interpretatoriui (ir jo apmulkintiems lengvatikiams) ---

Aš manau, kad iš viso nereikia aiškintis, kieno koks dievas, o tiesiog turėti omenyje, kad šitas žmogus, čia sukūręs tokią temą, tai padarė manydamas, kad bus labai juokinga, šmaikštu ir pan. Tos filosofinės pastabėlės kažkaip nepritinka čia.

Tai, sundinga, galėtum save pavadinti tikinčia, t.y esi tą dievą savyje susikūrusi? Ar esi ateistė? Mano manymu, dievą tik protingi( išsilavinę, tiksliau) tikintieji tesusikuria, nes tiems "uoliesiems", pvz., katalikams/islamistams, jis jau yra sukurtas - visos matricos su atitinkama informacija yra "įgrūstos" į mąstymo (spragas?) ir nebegali įgauti naujų (racionalių, humaniškų, galiausiai) formų, o skeptikai nieko savyje nekuria. Tai tavo mitėnas susikūrimas, nelaimei, retas reiškinys, kitaip nebūtų tų išvardintų ydų... Žmogai nenori vargintis, kurdami kažką, kas reikalauja laiko, šiokios tokios patirties, apmąstymų ir, svarbiausia, turi kisti ir augti kartu su juo... Aš taip pat nesuprantu vieno dalyko: juk jau nekvestionuotina tiesa yra, kad pirmoji monoteistinė religija, judaizmas, buvo "žaliava" kitoms dviems "besiėdančioms" tarpusavyje... Islamas & krikščionybė - skirtingų charakterių ir amžiaus seserys? be to, krikščionybė pati turėjo įtakos islamui... (ar aš čia ko nors nesuprantu? Šita chronologinė seka, manau, nera klaidinga: judaizmas-->krikščionybė-->islamas?) Mano įsitikinimu, religija ir Bažnyčios institucija yra ir buvo didžiausias progreso stabdymo šaltinis. Jeigu dar tai ir atlieka kokia nors funkcija, tai tik apsivyniojus ant piršto laiko ir išlaiko kažkokias tai dvasines vertybės, tačiau, jeigu žmonės jau yra tokia menki ir pažeidžiami, kad patys nėra įgalūs kurti, formuoti ir atsižvelgti į savo pačių moralę, šis silpnumas vis vien kada nors suformuos neigiamas pasėkmes. Aš neteigiu, kad žmogus iš esmės yra silpna būtybė - ne, tiesiog stiprios ir jokių alternatyvų neturinčios Bažnyčios institucijos atsiradimas atrofavo savarankiškumą ir individualumą šiuo klausimu. P.S Kuo žmogus religingesnis, tuo jame mažiau tikrojo dvasingumo. P.P.S Žodžio "islamas" yra etimologiškai susijęs žodžiu "taikumas"... P.P.S Filosofinės pastabėlės, manau, tikrai nesutrukdytų, nes beveik visama forume ir taip itin intensyviai š. malamas...

Nu va, sukūriau temą ''ant durniaus'', ir užvirė tokia diskusija. Mano nuomone kiekvienas Dievą atrasti gali savyje, o jeigu jo neatranda, tai gali naudotis jau ''sukurtomis'' religijomis. Žmogus tokia būtybė, kuri turi kuo nors tikėti. Kažkada teko girdėti apie savotišką ''mokslo žmogų'', kuriam religija išvis nereikalinga, ir vadovaujasi tik racionaliu protu. Bet, tai kaip matome, nepasitvirtino. Ir, mano galva, tikinčiu žmogumi nebūtinai reikia laikyti tą, kuris tiki į Dievą, ar priklauso kokiai religijai.

Jap, gera tema šita... Galėjo rašinio panašią duot. To Homerasimpsonas: "Ir, mano galva, tikinčiu žmogumi nebūtinai reikia laikyti tą, kuris tiki į Dievą, ar priklauso kokiai religijai." - vienareikšmiškai sutinku su šituo. O vat su šituo - ne: "Žmogus tokia būtybė, kuri [u:3q2h378c]turi[/u:3q2h378c] kuo nors tikėti". Na, taip jau išėjo, kad pasaulio sandarą aiškino anksčiau patys žmonės, remdamiesi haliucinacijomis ir vaizduotės spragas užpildžiusiomis sapalionėmis(neniekinu Antikinės ir pagoniškokosios kultūros, kalba eina apie pasaulio suvokimą, kurį teigia Bažnyčia), tačiau dabar yra iš esmės neišsemiamų galimybių tai daryti objektyviai, t.y rinkti duomenis-->fuormuoti hipotezę-->atlikti bandymus-->formuoti teoriją, tačiau, nepaisant kultūrinės ir mokslinės evoliucijos, gamtamoklsiniai klausimai aiškinami remaintis tomis pačiomis haliucinacijomis - kreacionistinė teorija and so on... Kam gi būtent šitoje sferoje tokia stagnacija? Ir visiškai atmetu tavo panaudotą žodį "turi". o su "gali" sutikčiau... Taigi šiandien žmogus turi galimybę rinktis tarp objektyvumo ir, švelniai tariant, senų tradicijų. Galimybę turi, rinktis - gali.IMHO.Ale, Homerasimpsonas, mes tikriausiai iš skirtingų pozicijų žiūrime. Aš labai myliu biologiją, todėl remiuosi savo kukliomis žiniomis iš šio mokslo, ir todėl man kažkokie humanitariniai/psichologiniai argumentai nėra įtaigūs.

To Redukcija Aš nesu ateistė, bet ir nepripažįstu Bažnyčios mokymo. Dar nežinau, kuo aš tikiu, nes mano Dievas yra kitoks nei skelbia religijos ir jų atšakos. Tikiu, kuo noriu tikėti ir kada man to reikia. Netikiu žmonėmis, renkuosi įsivaizduojamą objektą savo atrama. Galbūt tai ne religija - tiesiog psichologija. Religijos domina mane iš filosofinės pusės, nors kas yra ta religija apskritai? Ji, viso labo, susideda iš pasakų-legendų knygos (šventųjų raštų) ir skaitytojų (dvasininkų, interpretuojančių šventuosius raštus). Kodėl sistema išlieka? Elementaru: tai yra verslas, savo amžiumi senas kaip ir prostitucija. Skirtumas tas, kad prostitucija orientuota į fizinį pasitenkinimą, o religija - į dvasinį. Žmonės, negalintys realizuoti savo libido, perka prostitutę; žmonės, pritrūkę dvasinio peno, moka savo religinei šventovei. Iš analogijos galėtų kristi protestantizmas, bet ... jų bažnyčios iš lapų ir gilių nepastatomos. Taigi kaip religija (dvasiniai orientyrai) gali (turi teisę) remtis materialiu pagrindu? Cha, paradoksas, bet štai Jums ir versliuko planas: statom bažnyčią, renkam aukas, gerai gyvenam, o sekmadieniais paskaitom pasakėčią. Nugrimzdau į Bažnyčios temą vien todėl, kad didžiajai daliai krikščionių ji neatsiejama nuo Dievo. Dievo - mokslo santykis? Panašu į jausmo - proto konfliktą. Protas neigia jausmą, kaip mokslas ginčija Dievo egzistenciją. Renkuosi protą ir mokslą, bet jausmų ir tikėjimo (plačiąja prasme) atsisakyti negaliu. Čia būtų tas pat, kaip išsipjauti kepenis ar nusikirsti kojas, nes kalbu apie žmogaus dalį. Norim nenorim - tokie gimėm.

[url=http://www.youtube.com/watch?v=MeSSwKffj9o:1ic94dj1]Religion is bullshit.[/url:1ic94dj1] Nežinau kuo jūs tikit ir nelabai man įdomu, o visos diskusijos religijos tema dažniausiai yra grindžiamos jausmais, o ne argumentais ar faktais (kurių tikriausiai ir nėra). O kai diskusija grindžiama jausmais tai ji iškarto praranda prasmę