Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.

Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Jaunimas – tai socialinė grupe, kuri užtikrina perimamumą ir raidą visuomenėje. Jaunimas (16-29 metų amžiaus) sudaro 22% visų Lietuvos gyventojų. Daugelis savrbių įvykių, turinčių įtakos tolimesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu tai nėra labai paprastas uždavinys jaunam žmogui. Todėl, vis daugiau jaunimo palieka Lietuvą ir vyksta dirbti į užsienį. Šiame savo referate apžvelgsiu problemas iškylusias jaunimui siekiant integruotis į Lietuvos darbo rinką. T.y. nedarbas, maži atlyginimai ir t.t..

Administravimas  Referatai   (17 psl., 624,46 kB)

Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.

Istorija  Referatai   (84,27 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

TESTAS 1. Kieno įkalbėti kryžininkai nusiaubė Konstantinopolį? a) Venecijos b) Florencijos c) Genujos 2. Kokias jūras žinojo viduramžiais? a) Baltijos ir Raudonąją b) Raudonąją c)Viduržemio d) nei vienos 3. Kokios buvo riterių pilys? a) ginybinės b) muziejinės c) parodomosios d) gyvenamosios 4. Suvedžiokite atitinkamas savokų reikšmes: Vasalas- stambus žemdirbystės ūkis Simonija- nuo senjoro priklausomas feodalas Dvaras- didelis užkrečiamosios ligos išplitimas Epidemija- bažnytinių pareigų, privilegijų pirkimas, pardavimas 5. Kodėl XIV-XV a. sumažėjo riterių reikšmė? a) nes jų buvo per mažai b) nes išplito šaunamieji ginklai c) jie pradėjo girtuokliauti 6. Išbraukite neteisingą žodį ir šalia parašykite teisingą. Feodą suteikęsvaldovas vadintas imperatoriumi. Į šventas vietas keliaujantis maldininkas vadinamas misionierium. Riteriai karaliaus lėšomis turėjo apsirūpinti brangia ginkluote. 7. Įvykius suršykite chronologine seka Romanika – Įkūriama šventoji Romos imperija – Vormso konkordatas – Surengtas vaikų kryžiaus žygis. 8. Kas pagerino valstiečių buitį XII-XIII a.? a) trilaukė sėjomainos sistema b) medinė žagrė c) žemės trešimas mėšlu d) ratinis plųgas e) dvilaukė sėjomainos sistema 9. Riteris privalėjo: a) garbingai kariauti ir pagarbiai elgtis su damomis b) žeminti skurdžius c) ginti bažnyčią ir tarnauti Dievui d) globoti vargšus ir našlaičius e) neklausyti bažnyčios mokymų 10. Suvedžiokite kurios savybės atitinka stilius: akmeninės, storos sienos nedidukai pusapvalės arkos Romanika piliorius langus puošia vitražai skliautas grakštumas Gotika arkbutanas vidų puošia akmenyje iškaltos skulptūros, nutapytos freskos smailėjanti arka 11. Kaip žmonės viduramžiais įsivaizdavo pasaulį? 12. Kodėl XIV-XV a. žemvaldžiai leido išsipirkti valstiečiams laisvę? a) yrė natūrinis ūkis, bei augo pinigų poreikis b) valstiečiai daugiau neėjo į lažą c) baudžiauninkai daugiau nemokėjo duoklės 13. Dėl ko tarpusavy X a. kovojo imperatorius su popiežiumi? a) investitūrų b) žemės padalijimo c) vietos rūmuose 14. Į ką būrėsi amatininkai? a) gildijas b) cechus c) getus 15. Daugelių aukštųjų mokyklų sudarė 4 fakultetai: a) filosofijos, teologijos, medicinos, teisės b) filosfijos, teologijos, matematikos, teisės c) filosofijos, teologijos, matematikos, astronomijos 16. Kokia kalba viduramžiais mokyklose buvo dėstomi mokomieji dalykai? a) graikų b) lotynų c) ispanų 17. Kryžiaus žygių priežastys (čia surašytos ne visos): a) viliojo rytų turtai b) norėjo daugiau vergų c) religinis fanatizmas d) stigo laisvų valdų e) norėjo įrodyti, kad kryžininkai yra aukščiau už visus 18. Kryžininkų įkurtos valstybės: a) Edesos grafystė, Tripolio grafystė b) Romos imperija c) Antiochijos kunigaikštystė d) Mažosios Armėnijos karalystė, Jeruzalės karalystė e) Prancūzijos kunigaikštystė 19. Įvykius sujunkite su tinkamomis datomis 962m.- feodalizmo susiklostymas XI a.- musulmonai užėmė paskutinę kryžininkų tvirtovę 1291m.- prasidėjo visą katalikų pasaukį apėmęs judėjimas IX-XI a.- įkuriama šv. Romos imperija 20. Maistą sujunkite su atitinkamo luomo žmonėmis medžioklės bei žvejybos laimikis vynas Turtingieji duona alus miško gėrybės Vargingieji daržovės 21. Šalia teigininių jeigu teisingi parašykite „taip“, o jei neteisingi – „ne“ Viduramžiais buvo žinomos 3 jūros. Viduramžiais moterys tekėdavo sulaukusios 18 metų. Žmonių religingums buvo susipynęs su prietaringumu. Po Kliuni reformos kunigai nebegalėjo vesti. 22. Suvedžiokite: padeda vyrui tvarkytis verslo reikaluose Turtingosios moterys parduoda prekes turguje tvarko pilis Amatininkų žmonos prižiūri padėjėjus gina valdas nuo užpuolikų Valstietės pagelbėja vyrams ūkyje 23. Kas vidamžiais sudarė pagrindinius luomus? 24. Kokio vienuolyno vardu buvo pavadintos bažnyčios reformos? a) Sent Deni b) Kliuni c) Šliuni 25. Viduramžių miesto sluoksniuose žemiausią vitą užima: a) samdiniai, darbininkai b) elgetos, nusikaltėliai, valkatos c) tarnautojai

Istorija  Testai   (7,13 kB)

Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.

Istorija  Referatai   (84,27 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Pasak garsaus Lietuvos dainininko Marijono Mikutavičiaus dainos teksto Lietuvoje yra trys milijonai gyventojų, iš kurių kiekvienais metais kažkuriai daliai žmonių ateina laikas gauti senatvės pensiją. Besikeičiantis socialinis, ekonominis, politinis gyvenimas daro įtaką visoms visuomenės gyvenimo sritims, keičia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Lietuvos Vyriausybė kuria įstatymus kurie turi padėti Lietuvos piliečiams socialiniame gyvenime. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę gauti senatvės pensiją jei jam suėjo 62 metai bei 6 mėnesiai (vyrams) arba 60 metų (moterims) ir jis yra pradirbęs pensijų įstatymę nustatytą laiką. Kiekvienas pilietis turėtų pasidomėti senatvės pensiją dar jam prieš tampant pensijinio amžiaus.

Socialinis darbas  Referatai   (14 psl., 24,51 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)

Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą. Todėl verta aptarti tam tikrus dėsningumus, kurios patiria paaugliai šiame vystymosi tarpsnyje.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (9 psl., 14,73 kB)

Kuršėnai – didžiausias Šiaulių rajono miestas, nutolęs nuo rajono centro 22 kilometrus. Šiuo metu Kuršėnuose gyvena apie 14,2 tūkstančio gyventojų. Miestas išsidėstęs abipus Ventos upės prie Šiaulių – Palangos ir Šiaulių – Mažeikių kelių. Per Kuršėnus eina dvi geležinkelio linijos – Šiauliai – Mažeikiai ir Šiauliai – Klaipėda. Tai vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame yra dvi geležinkelio stotys. Kuršėnai užima 1200 hektarų plotą, turi per 100 gatvių. Pirmosios rašytinės žinios apie Kuršėnus yra iš XVI amžiaus. Vadovaudamasis Raseinių žemės teismo aktais, istorikas J.Sprogis nurodo Kuršėnų valsčių, dvarą, miestelį su bažnyčia. Miesto teises Kuršėnai gavo 1947 metais. Kuršėnai iki 1962 metų buvo apskrities, rajono centras, šiuo metu rajoninio pavaldumo miestas. Kuršėnuose yra gimę ir užaugę žymūs mūsų respublikos visuomenės, kultūros ir meno veikėjai: poetas Vacys Reimeris, literatūros kritikas Stasys Lipskis, aktoriai Antanas Gabrėnas, Kazimiera Kymantaitė, Balys Lukošius, ikikarinės Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Tris dešimtmečius Kuršėnuose mokytojavo poetas Stasys Anglickis. Kuršėnuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido pirmųjų lietuviškų kalendorių sudarytojas Laurynas Ivinskis (1810 – 1881). Čia jis ir palaidotas. Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas šiam įžymiam švietėjui (architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius). Kuršėnų kultūros namuose įkurtas kalendorių muziejus. Siekiant skatinti dabartinių kalendorių sudarytojus, Kuršėnuose kasmet įteikiama L. Ivinskio premija geriausio metų kalendoriaus autoriui. Kuršėnų miestas yra susigiminiavęs su Švedijos Almhulto ir Vokietijos Teterovo miestais. Oficiali Kuršėnų miesto įkūrimo data laikoma 1581 m, 2001 m. miestas šventė 420-ąsias gyvavimo metines. Kuršėnuose yra dveji kultūros namai – kultūros namai „Venta“ ir Kuršėnų kultūros namai. Juose veikia įvairaus žanro meno kolektyvai, jungiantys per 450 žmonių. 1985 metais Leontina ir Petras Valskai subūrė vaikų liaudies „Ikaras“, kuris garsina Kuršėnų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kadangi prie Kuršėnų yra molio, tinkančio dailiosios keramikos dirbiniams, mieste nuo seno klesti puodininkystė. Nuo praėjusio šimtmečio, Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose visada buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostinė“ ne tik dėl šio amato meistrų gausumo mieste, bet ir todėl, kad Puodžių puodžiaus karūną pelnė tik kuršėniškiai tautodailininkai: V. Damkus, B. Radeckas, J. Vertelis. Neatsitiktinai vienas Kuršėnų miesto herbo elementų yra ąsotis. KURŠĖNŲ ISTORIJA Kuršėnų miesto pavadinimas kildinimas ir nuo žodžio ‚kuršis‘. Pasak istoriko M. Balinskio Kuršėnai kažkada buvę laivų gyvenviete. Pirmosios raštinės žinios apie Kuršėnus yra XVI a. Remdamasis Raseinių žemės teismo aktais istorikas J. Sprogis tuo laiku buvus Kuršėnų valsčių, dvarą ir miestelį su bažnyčia. Manoma, kad buvo pastatyta apie 1523 m. Kuršėnų dvaras buvo paminėtas 1581 m. miestelyje buvo amatininkų, kurie vertėsi alaus, midaus gamyba, buvo batsiuvių, siuvėjų, stiklių. M. Valančius teigė, kad 1918 m. Kuršėnų bažnyčia buvo atimta iš kalvinių. O priklausė kalviniams, kadangi tokį tikėjimą išpažino tuometiniai miestelio valdytojai - Guževiskiai. 1621 – 1622 m. Kuršėnus lėno teisėmis valdė S. Pacas. Šiam didikui feodalinė valda priklausė ir vėliau, nes 1631 m. karalius Zigmantas Vaza sutiko, kad S. Pacas užleistų Kuršėnus lėno teisėmis K. Gružiaviskiui. 1636 m. tam pačiam dvarininkui buvo išnuomotos Kuršėnų valsčius. Gruževiskių – Gurskių giminei miestelis priklausė iki pirmojo pasaulinio karo. 1650 m. minimi Kuršėnų prekymečiai. 1781 m. kilo gaisras, kurio metu sudegė dauguma sodybų. 1776 m. Kuršėnuose jau veikė parapijinė mokykla, kuri nuo 1865 m. tapo valdiška. 1833 m. buvo trisdešimt trys mediniai namai, dvi karčiamos, medinė bažnyčia. Miestelis pradėjo augti tik XIX a. pabaigoje.1873 m. per Kuršėnus buvo nutiestos Liepojos – Romnų geležinkelis. 1878 m. Kuršėnuose atidaroma vaistinė. 1897 m. veikė koklių dirbtuvės, pašto stotis, plytinė. XIX a. pabaigoje Kuršėnuose įsikūrė geležies dirbtuvių fabrikas, kur buvo gaminamos grandinės, buvo pastatyta lentpjūvė, išplėstos koklių dirbtuvės. 1932 m. mieste veikė plytinė, malūnas, buvo atidaryta šešių skyrių pradinė mokykla. Nepriklausomos Lietuvos metais Kuršėnai buvo valsčiaus centras. 1933 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1935 m. plytinė, kuri peraugo į stambią statybinių medžiagų įmonę. 1940 m. buvo atidaryta progimnazija, kuri pokario metais peraugo į gimnaziją. Antrojo pasaulinio metais buvo labai sugriautas miestas, nukentėjo didžiosios pramonės įmonės, sudegė daug namų, buvo susprogdintas tiltas per Ventą. 1947 m. miestui suteiktos miesto teisės. KURŠĖNŲ LANKYTINOS VIETOS B. Radecko keramikos muziejus Nuo praėjusio šimtmečio Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostine“. Tai rodo ir puodžiaus B. Radecko namuose įkurtas muziejus. Anot jo dabartiniai eksponatai esantys muziejuje sukaupti per dvidešimt metų. Visi jie sukurti tautodailininko rankomis, nors jis šio amato ir nesimokė, anot jo „Viskas ėjo iš savęs“. Muziejuje gausu įvairiausių dirbinių iš molio: švilpynių, kaukių, puodų, ąsočių, vazų, žibintų ir kt. Šiuo metu tautodailininkas dirbinių nebekuria. Senosios Kuršėnų kapinės Jos įkurtos 1810 m. Kapinėse palaidota daug įžymių žmonių. Tai L. Ivinskis – pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius, T. Zauka – vienas pirmųjų civilinių lakūnų, J. Ambraška – nepriklausomos Lietuvos vadovėlių autorius, J. Dilpša – poetas. Senosios Kuršėnų evangelikų liuteronų kapinės yra įsikūrusios Kuršėnų mieste, Daugėlių gatvėje, šalia Ventos upės dešiniojo kranto, ant nedidelės kalvos. Kadaise čia stovėjo liuteronų kirchė. Tai buvo medinė, nedažyta, tik nuo saulės, vėjo ir sniego medis buvo vietomis patamsėjęs. Per karą kirchė sudegė ir liko tik kapinės. Šiuo metu likę tik antkapiniai paminklai. Jie padaryti iš geležies ir betono. Šv. Jono krikštytojo bažnyčia Bažnyčia pastatyta 1927 – 1933 m., Vaclovo Dumbrausko – Kuršėnų klebono rūpesčiu. Antro pasaulinio karo metu bažnyčios bokštas buvo susprogdintas ir atstatytas tik 1999 m. ,kurio aukštis siekia 42 m. Prie bažnyčios stovi tremtinių kryžiaus postamentas, pastatytas iš akmens ir betono 1990 m. Didžioji viršum kylanti dalis – tai ąžuolinės dviejų merginų figūros ir puošnus, didingas kryžius. Jo autorius tautodailininkas, medžio drožėjas Petras Janeliūnas. Taip pat prie bažnyčios yra akmeninė koplyčia. Joje yra Marijos skulptūra ir šventorius. 1941 metais miesto parke buvo nužudytas kunigas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas ir šioje vietoje pastatytas kryžius. 1950 m. kryžius nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai iš Akmenės Adomaičiai pastato kryžių kunigo nužudymo vietoje. Lauryno Ivinskio paminklas Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas įžymiam švietėjui L. Ivinskiui. Paminklo architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius. Vyčio kryžiaus paminklas Tai pirmasis paminklas atstatytas Kuršėnuose atgimimo metais. Jis buvo pastatytas 1928 m., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. 1947 m. liepos 8 dieną buvo nugriautas. Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1989 m. buvo atstatytas ir tų pačių metų birželio 14 d. iškilmingai pašventintas. Prie šio paminklo vyksta iškilmingas vėliavos pakėlimas švenčių metu. Paminklas rezistentams Paminklas rezistentams – Ventos upės pakrantėje. Šioje vietoje buvo užkasami žuvę apylinkėse partizanai. 1993 metais liepos 6 dieną šioje vietoje buvo atidengtas paminklas politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva. Projektą paruošė A. Danilaitis. Paminklinis akmuo Paminklinis akmuo Pavenčių geležinkelio stotyje pastatytas 1991 m. tremtinių iniciatyva, nes iš čia 1941 metais prasidėjo lietuvių priverstinė kelionė į Sibirą. Projekto autorius – A. Šilkus, akmenį iškalė akmenkalys V. Pocius. Tremtinių kryžius Šis tremtinių kryžius pastatytas 1990 metais birželio 14 d. kapų gatvėje prie bažnyčios. Tai tautodailininko Petro Janeliūno rankų darbas. Paminklas pastatytas tremtinių iniciatyva. Kuršėnų kalendorių muziejus Muziejus atidarytas 1996 m. gruodžio 21 d. įsikūręs Kuršėnų kultūros namuose. Pavenčių vidurinės mokyklos ivinskiečiai yra nuolatiniai ekskursijų gidai. Muziejuje yra šeši skyriai. Pirmajame skyriuje supažindami su kalendorių atsiradimo istorija. Pirmieji kalendoriai atsirado Egipte VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą, tai buvo įvairūs ženklai medyje ir akmenyje. Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – tai Kiolne išspausdintas Jono Šioflerio parengtas1513 metų kalendorius „Almanach“ (jis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje). Antrajame muziejaus skyriuje sukaupta apie L. Ivinskį, pirmųjų lietuviškų kalendorių atsiradimą, apie jo veiklą, čia eksponuojamas ir jo parengtas 1856 metais kalendorius, knygos, laikraščių ir žurnalų straipsniai apie L. Ivinskį. Trečiasis skyrius – tai senieji kalendoriai. Tai pati vertingiausia kolekcijos dalis, pasakojanti kokie kalendoriai buvo leidžiami Lietuvoje po L. Ivinskio. Ketvirtasis skyrius pasakojama apie Ivinskio premijos laureatus. Penktasis skyrius yra pats įdomiausias, kuriame pasakojama apie kalendorių įvairovę. Tai proginiai, sieniniai, staliniai, organizacijų ir draugijų leidžiami kalendoriai, periodinių leidinių priedai, kalendoriai – suvenyrai, kalendoriai – skarelė, net degtukų dėžučių etiketės. Paskutiniame skyriuje eksponuojami užsienio šalių kalendoriai, atkeliavę iš visų pasaulio žemynų išskyrus Antarktidą. Gruževskio dvaras Kuršėnų mieste kadaise gyveno Ruževskiai. Čia išlikęs leno teisėmis paveldėtas dvaras ir šalia parkas. Tai senas, gražus Kuršėnų parkas. Dvaro pastatas yra medinis, gausiai puoštas ornamentika. Jo pastatuose įsikūręs tautodailės muziejus ir amatų centras. Parke yra pastatytas paminklas kunigo V. Dambrausko žūties vietoje. Jį pastatė parapijos tikintieji pokario metais, tačiau 1950 metais jis buvo nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai Adomaičiai čia pastatė naują kryžių. Kryžius yra medinis ir įtvirtintas akmenyje.

Geografija  Referatai   (11,11 kB)

Individuali veikla: • savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška sporto veikla; • savarankiška atlikėjo veikla. Toliau aptariame ūkinę komercinę veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos”. Šiuo nutarimu taip pat patvirtintas individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas verslo liudijimas verstis kuria nors veiklos rūšimi suteikia teisę: • verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla (neribojant veiklos teritorijos, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas); • parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas gyventojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas prekybos verslo liudijimas suteikia teisę parduoti prekes gyventojams (taip pat ir gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus). Išduotas prekybos verslo liudijimas nesuteikia teisės: • prekiauti automobiliais, cukrumi; • prekiauti nuo laikinųjų prekybos įrenginių, pastatytų patalpose (išskyrus prekybą gėlėmis, knygomis, spaudos leidiniais ir prekybą patalpose, turinčiose prekyvietės statusą), taip pat iš kioskų, pastatytų patalpose; • prekiauti prekyvietėse gyventojams, įsigijusiems išnešiojamosios ir išvežiojamosios prekybos verslo liudijimus. Verslo liudijimas nesuteikia teisės verstis licencijuojama veikla. Dokumentai, kuriuos reikia pateikti gyventojams, norint įsigyti verslo liudijimą Verslo liudijimus išduoda apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, kurio teritorijoje gyventojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau veikla gali būti vykdoma kitos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritorijoje. Gyventojų prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomi šie fiziniai asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas. Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas. Norint įsigyti verslo liudijimą, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui pateikiami šie dokumentai: • prašymas (jame nurodoma, kurios veiklos rūšies verslo liudijimą norima įsigyti, ir laikotarpis, kuriam norima įsigyti verslo liudijimą); • asmens pasas arba kitas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas; • nuotrauka (3x4 cm formato); • giminystę, santuoką, globą (rūpybą) patvirtinantys dokumentai (kai verslo liudijime įrašomi kiti fiziniai asmenys); • dokumentai, kuriais remiantis gali būti taikomas savivaldybių tarybos nustatytas mažesnis pajamų mokestis (jeigu savivaldybės taryba yra priėmusi atitinkamą sprendimą); • sudaryta su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinė licencinė sutartis, suteikianti teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti); • leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje (jeigu verslo liudijimą įsigyja užsienietis). Šie dokumentai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui turi būti pateikti iki laikotarpio, kuriam išduodamas verslo liudijimas, pradžios. Verslo liudijimas išduodamas ne vėliau kaip per 4 darbo dienas nuo nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Verslo liudijimas neišduodamas, jeigu: • apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui nepateikiami nurodyti dokumentai; • gyventojas, norintis įsigyti verslo liudijimą, yra skolingas už praėjusį laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Kiekvienos veiklos rūšies verslo liudijimai išduodami atskirai. Jeigu prašyme gyventojas nurodo veiklos vietą, ji įrašoma verslo liudijime. Verslo liudijimą pasirašo ir antspaudu patvirtina apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriaus viršininkas arba jo įgaliotas asmuo. Pajamų mokesčio už verslo liudijimą mokėjimas bei kitos mokestinės prievolės Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato, kad už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos” nustato, kad mokėtiną pajamų mokestį apskaičiuoja apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, atsižvelgdamas į prašyme nurodytus duomenis ir pateiktus dokumentus. Pajamų mokestis turi būti sumokėtas prieš išduodant verslo liudijimą. Mokėtinas už verslo liudijimą pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai išduodamo verslo liudijimo galiojimo laikui. Jeigu prekybos verslo liudijimas išduodamas kelioms dienoms, nustatytas metinis pajamų mokestis dalijamas iš metų kalendorinių dienų skaičiaus ir gauta suma dauginama iš prekiauti pageidaujamų dienų skaičiaus. Jeigu verslo liudijimas išduotas ilgesniam negu vieno mėnesio laikotarpiui ir pasikeitė duomenys, pagal kuriuos buvo apskaičiuotas pajamų mokestis, gyventojas per 10 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos privalo pranešti apie tai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Jeigu dėl duomenų, pagal kuriuos skaičiuojamas pajamų mokestis, pasikeitimų susidaro pajamų mokesčio permoka, ji grąžinama arba įskaitoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Savivaldybių tarybos gali nustatyti mažesnį pajamų mokestį gyventojams – I, II arba III grupės invalidams, senatvės pensininkams, gyventojams, kurie vieni augina bent vieną vaiką iki 18 metų, sutuoktiniams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų arba vaiką invalidą, taip pat bedarbiams, kurie nustatytąja tvarka įregistruoti teritorinėse darbo biržose prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Be to, verslo liudijimus įsigiję gyventojai: • privalo registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais (PVM) ir šį mokestį mokėti pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, jeigu jų pajamos per metus ne mažesnės nei 100 tūkst. litų, o tuo atveju, kai jų pajamos per metus mažesnės nei 100 tūkst. litų, turi teisę registruotis PVM ir mokėti PVM, jei jie to pageidauja; • neatleidžiami nuo prekyvietę eksploatuojančios įmonės rinkliavų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų mokestinių prievolių. Laikotarpis, kuriam išduodami verslo liudijimai Verslo liudijimai išduodami pageidaujamam mėnesių skaičiui, bet ne ilgiau kaip kalendoriniams metams ir ne trumpiau kaip mėnesiui (jeigu mėnuo, kuriam išduodamas verslo liudijimas, nesutampa su kalendoriniu mėnesiu, – ne trumpiau kaip 30 dienų), išskyrus prekybos verslo liudijimus. Prekybos verslo liudijimai gali būti išduodami bet kuriam pageidaujamam kalendorinių metų laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis negali nusitęsti į kitus kalendorinius metus, tai yra gyventojas gali įsigyti prekybos verslo liudijimą vienai arba kelioms dienoms, arba ilgesniam laikotarpiui. Prašyme turi būti įrašyta, kurio mėnesio kuriomis dienomis pageidaujama prekiauti, ir šios dienos nurodomos verslo liudijime. Paskutinį kalendorinių metų mėnesį verslo liudijimas gali būti išduotas arba pratęstas laikotarpiui iki kalendorinių metų pabaigos, o mokėtinas pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kuriuos privalo turėti verslo liudijimą įsigijęs asmuo veiklos vietoje Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, – prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus, – gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus: 1. Sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš Lietuvos juridinių asmenų arba užsienio valstybės juridinių asmenų, vykdančių veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje. Kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla – prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą. Tuomet, kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ES valstybėse, prekybos (gamybos) vietoje būtina turėti dokumentą, kuriuo įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų tiekimas ir iš kurio galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. 2. Importo deklaraciją, kuria įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų importas į ES muitų teritoriją – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ne ES muitų teritorijoje. 3. Prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito pirmąjį egzempliorių arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės perkamos iš gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą verstis prekyba, kai iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo perkama jo pagaminta produkcija, kai žemės ūkio produkcija perkama iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba kai iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) perkami asmeninės nuosavybės teise priklausantys daiktai. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, suteikiančius teisę prekiauti savo pagaminta produkcija, prekybos vietoje privalo turėti krovinio važtaraštį. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Sutuoktiniai, įsigiję atskirus verslo liudijimus, toje pačioje prekyvietėje gali prekiauti prekėmis turėdami vieno iš jų vardu išrašytus prekių įsigijimo dokumentus ir notariškai patvirtintą santuokos liudijimo nuorašą. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus platinti audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti), platinimo (prekybos ir (arba) nuomos) vietoje privalo turėti sudarytą su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinę licencinę sutartį, suteikiančią teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti). Verslo liudijimus įsigijusiems gyventojams rekomenduojama turėti laisvos formos žurnalus, kuriuose būtų registruojami valstybinių kontrolės institucijų pareigūnų atliekami tikrinimai. Verslo liudijimus įsigijusių gyventojų buhalterinės apskaitos tvarkymas Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkymo principus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1976 “Dėl gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos”. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, privalo pildyti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą. Žurnalo forma ir pildymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 "Dėl gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo". Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, parduodami prekes gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, o kitiems pirkėjams šie kvitai išrašomi jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui, o antrasis lieka pardavėjui. Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus ir esantys pridėtinės vertės mokesčio (toliau vadinama – PVM) mokėtojai, parduodami prekes, pirkėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (išskyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus privalo išrašyti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus ir esantys PVM mokėtojai, parduodami savos gamybos prekes arba suteikdami paslaugas, pirkėjo arba paslaugos gavėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, pirkdami iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo (ne PVM mokėtojo) jo pagamintą produkciją arba pirkdami žemės ūkio produkciją iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba pirkdami iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus. Antrasis prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito egzempliorius duodamas prekių pardavėjui, o pirmasis lieka prekių pirkėjui. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito formą, įsigijimo, pildymo bei naudojimo tvarką nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 128 "Dėl prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito formos, šių kvitų pildymo taisyklių ir prekių inventorizavimo akto formos patvirtinimo". Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus platina apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų miestų (rajonų) skyriai.

Ekonomika  Konspektai   (11,17 kB)

Aplinkos veiksnių poveikio ypatumai Bet kurio aplinkos ekologinio veiksnio poveikis organizmui dažniausiai yra vaizduojamas varpo formos kreive, kurioje yra trys svarbiausi taškai, pavyzdžiui temperatūros atžvilgiu: 1-žemutinė kritinė temperatūra, 2-viršutinė kritinė temperatūra, 3-optimali, arba komfortinė temperatūra, (1 pav.). Įvairiems organizmams būdingos nevienodos optimalios ir kritinės temperatūros. Norint teisingai suprasti aplinkos poveikį organizmams visada reikia prisiminti ekologinių veiksnių veikimo dėsningumus, kuriuos lengviausia(paprasčiausia) paaiškinti remiantis tolerancijos schema

Medicina  Referatai   (8 psl., 17,16 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

1795 m. Rusija norėjo prisijunti visą LDK teritoriją, tačiau šiam jos norui pasipriešino Prūsija, kuri reikalavo Žemaitijos ir Užnemunės. Per derybas Rusija užleido Prūsijai Užnemunę. Prūsijos Karalystėje iš šios Lietuvos dalies ir Prūsijai tekusių Lenkijos žemių buvo sudaryta Naujosios Rytų Prūsijos provincija, susidedanti iš dviejų departamentų: Polocko ir Baltstogės (Bialystoko).

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,74 kB)

Kitose vokiečių okupuotose valstybėse žydams iš pradžių panaikindavo teises, paskui atimdavo turtą ir tik tada suvarydavo į getus, kur juos naikindavo. Kiekvienas etapas trukdavo 1–2 metus. Lietuvoje taip nebuvo. Visa tai buvo daroma iš karto, be jokių pertraukų. Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,46 kB)

Valstybė – tai visuomenės saviorganizacijos forma. Kaip ir bet kurioje organizacijoje, galiojo bendrieji principai – funkcijų pasiskirstymas, sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo hierarchija. Taigi, valstybę kuria piliečiai. Tai įteisinta Lietuvos Konstitucijos 2 straipsnyje , kuris teigia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta – o tai esame mes. Taigi asmuo ir valstybė yra neatsiejami vienas nuo kito , tarp jų yra labia glaudus ryšys.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 6,47 kB)

Dievo šlovinimas, arba šlovinimo malda, tikinčio žmogaus gyvenime turi labai didelę reikšmę. Visa tai, kas daroma dėl Dievo, galima įvardinti kaip šlovinimą. Gyvenimas, šlovinimas ir muzika - tai tie dalykai, kurie labai glaudžiai vienas su kitu susiję. Visas žmogaus - Dievo kūrinio - gyvenimas gali būti suprantamas kaip Dievo šlovinimas, kai visa ko pagrindas jame yra Dievo nurodytas kelias. Tai plačioji Dievo šlovinimo samprata. Siaurąja prasme šlovinimas siejamas su konkrečia meno sritimi - muzika. Dažnai kasdienybėje paprastais žodžiais nesugebame išreikšti jausmų ir minčių, skirtų Dievui, todėl į pagalbą ateina viena gražiausių Dievo dovanų - muzikinio šlovinimo dovana. Šlovinimas, padedant muzikai, yra vienas svarbiausių būdų sužadinti žmoguje meilę Dievui, atstatyti sugriautą ryšį su Juo.

Teologija  Referatai   (5,35 kB)

Darbą galima naudoti psichologijoje. Darbas labai geras, buvo pristatytas kolegijoje. Bendravimas žmogui toks reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus. Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo žmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos, vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai.

Psichologija  Referatai   (9,36 kB)

Darbas gali buti panaudotas komunikacijos istorijos paskaitoms, asmenybės aprašymui, gautas ivertinimas buvo 9. Kiekvienas žmogus tam tikra prasme toks pat kaip visi kiti žmonės iš dalies kaip kai kurie iš jų, tačiau drauge nepanašus į jokį kitą žmogų (Benesch H) Norint išsiaiškinti bet kokios žmogaus veiklos priežastis, neįmanoma aplenkti žmogaus asmenybės analizės.

Istorija  Referatai   (7,73 kB)

LIETUVIŲ VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į ŽYDUS XIX a. ANTROJE PUSĖJE (laikotarpis tarp 1863 m. sukilimo ir 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo)

Istorija  Analizės   (6,79 kB)

Geras darbas. Gavau 10. Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas.

Geologija  Referatai   (5,77 kB)

Šiame referate norėčiau apžvelgti specifinę šiuolaikinio jaunimo leksiką, tai yra, žargoną. Žargonas – prancūzų kalbos žodis, reiškiantis iškraipytą kalbą. Žargoninė leksika, arba žargonybės tai yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje.

Filologija  Referatai   (5,96 kB)

Bendrieji personalo organizavimo vakarų šalyse bruožai ir mes. Profesionalaus kliringo (profesinės veiklos rezultato) principas. Informacijos ir žinių kulto principas. Profesinio augimo principas. Darbo sąlygų komforto principas. Nauja darbo organizavimo ir jo režimo koncepcija. Autonomizacijos ir savivaldos principas. Išorinė aplinka. Vidiniai įtaką darantys asmenys. Netiesioginio poveikio aplinkos elementai. Socialinės vertybės. Sprendimų tipai.

Vadyba  Konspektai   (3 psl., 32,92 kB)

Fidelio senelė jam išpranašavo didingą ateitį. Kuba neigia pranešimus apie tariamą F.Kastro ligą. Labiausiai saugomas politikas visame pasaulyje. Pasikėsinimai nužudyti Fidelį Kastro nepavyko. Kastro išlikimo inkstinktas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 10,32 kB)

Darbo tikslas – atskleisti Lietuvos valstybės formavimosi ypatumus, parodant šį procesą dalinių kunigaikščių tarpusavio kovų šviesoje, susiejant jį su mūsų gyvenama vietove ir šio krašto valdovais. Šią temą rinkausi todėl, kad Lietuvos valstybingumo klausimas yra pats aktualiausias mūsų istorijoje. Nors Daumantas Lietuvos istoriografijoje vertinamas kaip Mindaugo žudikas, ne kartą vedęs svetimą kariauną į mūsų kraštą, tačiau mane žavi jo atšiaurus, išdidus ir nerimstantis būdas.

Istorija  Referatai   (10 psl., 12,43 kB)

Vienas žymiausių XIX a. pasaulio romanistų yra rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tikras savo laiko kūdikis, persiėmęs savo epochos idėjomis, jis kartu nujaučia daugelį esminių XX a. problemų ir meno bruožų, yra šiuolaikinio psichologinio romano ir vadinamosios polifoninės prozos pradininkas, į literatūrą sugrąžina amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą. Svarbiausi jo kūrybos klausimai - gėrio ir blogio santykis, kančios, tikėjimo, dorovės principų prasmė ir vertė, žmogaus prigimties dvilypumas ir jo tobulėjimo galimybės. Dostojevskio kūryboje galima įžvelgti realizmo mokyklą, kai kuriais bruožais jis artimas natūralizmui, daugeliu esmingų savybių jo kūryba yra atrama ir XX a. modernistams.

Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 25,37 kB)