Delis Delis (angl. Delhi) - miestas šiaurės Indijoje, šalies sostinė. 10,93 mln. gyventojų (2005). Miestą sudaro senamiestis (Old Delhi), esantis prie Džamnos upės, ir naujamiestis (New Delhi), kuriame reziduoja Indijos valdžia. Mieste yra Džami Masdžido mečetė, Indijos vicekaralių rūmai Raštrapati Bhavanas, Radžpato prospektas, Kutb Minaro minaretas (su aukščiausiu pasaulyje akmeniniu bokštu), Džai Singho observatorija. 1922 m. įkurtas Delio universitetas (naujamiesčio pietuose), kuriam priklauso 74 koledžai. Yra oro uostas, sporto įrengimai (pastatyti 1982 m. Azijos žaidynių proga). Delyje yra Mahatmos Gandžio kremavimo vieta. Priemiesčiuose daug pramonės įmonių (ypač - plačiojo vartojimo prekių). Senamiestis garsus meno amatais. Istorija Senovėje miestas buvo vadinamas Indraprastha. Pasak Mahabharatos, buvo įkurtas apie 1400 pr. m. e., valdant Pandavų karaliui Judhišthirai. Delio vardas žinomas nuo I a. pr. m. e. – tuomet miestą pastatydino ir jį savo vardu pavadino radža Dhilu. Buvo reikšmingas Maurijų dinastijos (III a.) laikais – tai patvirtina ir rastas vieno galingiausių tos dinastijos valdovų Ašokos įsakas, iškaltas akmenyje. Pagal indrų tradiciją XI-XVII a. 1-osios pusės Delio istorija skiriama į 7 sugriauto, apleisto ir vėl atstatyto miesto (miestų) laikotarpius. 1206 m. Delis tapo Delio sultonato, 1526 – Mongolų imperijos sostine (iki 1707 m. pakaitomis su Agra). XIII-XVIII a. Delis buvo svarbiausias Šiaurės Indijos prekybos ir amatų centras. 1803 m. jį užėmė britai; miestas iki 1858 m. išliko realios valdžios netekusių D. Mongolų rezidencija. Vienas Indų sukilimo (1857–1859) centrų. XIX a. 2-ojoje pusėje jo plėtra sulėtėjo. 1912–1929 Delio (dab. - Senasis Delis) pietų pakraštyje pastatytas (pagal anglų architektų E. Lutyens ir H. Baker projektą) modernaus vakarietiško stiliaus priemiestis, netrukus virtęs miesto dalimi – Naujuoju Deliu. Į jį britai 1912 m. iš Kalkutos perkėlė Indijos kolonijos administracinį centrą – tai paspartino Delio plėtrą. Nuo 1947 m. Naujasis Delis – nepriklausomos Indijos, nuo 1950 m. – Indijos konstitucinė sostinė. 1948–1951 m. į Delį iš Pakistano atsikėlė dalis sikhų ir hinhuistų, vėliau daug gyventojų iš Radžastano, Utar Pradešo ir kitų valstijų (1911 m. buvo 240 000 gyventojų, 1961 m. – 2,4 mln.). Delis XX a. 2-ojoje pusėje sparčiai plėtėsi, tapo svarbiausiu Šiaurės Indijos ūkio, kultūros, švietimo, susisiekimo ir turizmo centru, vienu svarbiausių regione Pietų Azijos miestų. Bendra miesto informacija Vieta: Delis įsikūręs Indijos Šiaurėje, didelėje ir derlingoje žemumoje, esančioje Himalajų papėdėje. Gyventojų skaičius: 10,2 mln. (2003 m.). Kultūra ir religija: šiame sename mieste jau 3000 metų gyvena skirtingų religijų ir kultūrų tautos, kurios ne tik tarpusavyje konkuruoja, bet ir kariauja. Delio dalys: Senasis Delis ir Naujasis Delis. Abi dalis jungia vadinamasis Konoto (Connaught Place) žiedas - vieta, kur įsikūrę daugybė restoranų, barų, parduotuvių ir viešbučių. Senasis Delis: gyvenamasis ir pramonės rajonas. Čia pastatai žemi ir chaotiškai išsibarstę, gatvelės siauros ir pilnos žmonių. Čia daug rytietiškų turgaviečių ir monumentalių pastatų iš Didžiųjų Mogolų epochos. Naujasis Delis: įsikūręs į pietus nuo Senojo Delio; konstitucinė Indijos sostinė. Susideda iš trijų parkais atskirų rajonų: prekybinio, gyvenamojo ir vyriausybinio. Naujasis Delis buvo pastatytas XX a. trečiajame dešimtmetyje pagal britų architektų projektus. Tiesios plačios gatvės jungia apvalias aikštes ir rūpestingai prižiūrimus parkus.

Geografija  Rašiniai   (488,42 kB)

GEOGRAFINĖ PADĖTIS Danija - mažiausia ir piečiausia Šiaurės Europos šalis, jungianti Vidurio ir Šiaurės Europą.Danijai priklauso šiaurinė Jutlandijos pusiasalio dalis, Danijos salynas, Šiaurės Fryzų salos, Bornholmo sala, iš viso virš 474 salų. Didžiausios salos Zelandijos (7 000 km²), Fiūno (3 000 km²), Lolano, Falsterio, Langelano, Miono.Daniją skalauja Šiaurės ir Baltijos jūros. Kol nebuvo Kylio kanalo, laivai iš Baltijos jūros plaukdavo pro Kategato ir Skagerako sąsiaurį.Krantai labai raižyti. Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala - Grenlandija, 8 kartus didesnė už pačią Daniją, tačiau joje gyvena tik 56 tūkst. žmonių. PAVIRŠIUS Danijos reljefas labai panašus į Lietuvos. Jį suformavo slinkdami ledynai. Vyrauja žemumos, kurios iškilusios 30- 50 m aukščio virš jūros lygio. Tarp banguojančių kalvų plyti lygumos, išraižytos erozinių įdubų, kuriose teka upės, telkšo ežerai ar pelkės. Rytinė pakrantė statoka, pilna smulkių įlankėlių, o vakarinis Jutlandijos pusiasalio krantas lėkštesnis, priekrantėje daug srovės suneštų smėlio seklumų, pakrantėje yra supustytos kopos. ISTORIJA Danijos teritorija nuo seno tankiai gyvenama. Visą laiką ji buvo ir yra Europos kryžkelėje tarp Vakarų ir Rytų, Pietų ir Šiaurės. Krašto pavadinimas (daniškai Danmark) tikriausiai kilęs iš žodžių derinio "miškų šalis" (dan reiškia mišką). IX-XI a. Danija buvo didelė valstybė, užkariavusi gretimas teritorijas - dabartines Švedijos, Norvegijos, Anglijos žemes. Danų vikingai laivais pasiekdavo Viduržemio jūrą ir Afrikos krantus. Danijos kariuomenė puldinėjo prūsų, kuršių žemes, pasiekdavo net Estijos šiaurę. Jogaila ir Vytautas buvo sudarę su Danijos karaliumi sutartį prieš Kryžiuočių ordiną. Šiaurės karų metu (1655 - 1721 m.) Danija buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės pusėje. 1660 m. Danijoje įvesta karaliaus valdžia yra išlikusi iki šiol. Danų pirkliai keliavo po visą pasaulį, ir Kopenhaga tapo dideliu uostu. 1814 m. Danija pirmoji Europoje įvedė privalomą vaikų iki 14 metų mokymą mokyklose. 1849 m. buvo priimta krašto konstitucija. Per Pirmąjį pasaulinį karą Danija laikėsi neutraliteto. 1921 m. ji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, buvo sudariusi su Lietuva didžiausio abipusio palankumo ryšių sutartį. Antrojo pasaulinio karo metais Pasipriešinimo judėjimas aktyviai kovojo su okupantais. KLIMATAS Vidutinių platumų jūrinis. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vid. temperatūra 15 - 17 C, sausio nuo 0 iki 1 C. Kritulių per metus vidutiniškai 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausia rudenį ir žiemą. VIDAUS VANDENYS Danijoje daug ramiai tekančių vingiuotų upių. Visos jos trumpos, ilgiausia – Gudenas – tik 158 km ilgio. Didžiausi potvyniai, kuriuos sukelia lietūs, būna žiemą. Krašte daug ir ežerų, bet jie maži, negilūs, dauguma – pratakūs. Pajūryje gausu didelių nerijų, nuo jūros atitvertų, seklių įlankų. Anksčiau krašte buvo nemažai pelkių, bet dabar beveik visos jos nusausintos, dirbamos. Liko tik paskelbtosios draustiniais. AUGALIJA IR GYVŪNIJA Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmetujų ir tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių. Dėl aktyvios žmonių ūkinės veiklos labai pasikeitė gyvūnijos sudėtis. Išnyko ar sumažėjo daug paukščių ir stambių žinduolių, gyvenusių lapuočių miškuose (stirnų, tauriųjų elnių, pelkinių vėžlių). Į spygliuočių miškus įvežta dėmėtųjų elnių, lapių, voverių, kiškių. Išplito laukų paukščiai - kurapkos, vyturiai. Danijoje jau seniai daug dėmesio skiriama gamtos apsaugai. Dar 1805 m. Hamelmoseno pelkėse buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje rezervatas. Dabar Danijoje daugiau kaip 300 saugomų teritorijų.

Geografija  Rašiniai   (189,62 kB)

Azija, didžiausia pasaulio dalis (~30% viso sausumos ploto), čia gyvena apie 60% pasaulio gyventojų. Su Europa sudaro Eurazijos žemyną. Ribos tarp Azijos ir Afrikos bei Azijos ir Europos žemynų nėra vienareikšmiškai apibrėžiamos. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris. Plotas 44,3 mln. km². Tolimiausi Azijos sausumos taškai yra: šiaurėje – Čeliuskino kyšulys (77°43' š. pl.), pietuose – Piajo kyšulys (1°16' š. pl.), rytuose – Dežniovo kyšulys (169°40' v. ilg.), vakaruose Baba kyšulys (Mažojoje Azijoje; 26° r.ilg.). Jei neskaičiuoti Malajų salyno, visa Azija yra šiauriniame pusrutulyje. Aziją iš trijų pusių supa vandenynai - šiaurėje Arkties, rytuose – Ramusis, pietuose – Indijos vandenynas, pietvakariuose – Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio, Egėjo, Marmuro, Juodoji ir Azovo). 92 km pločio Beringo sąsiauris skiria Aziją nuo Amerikos. Sueco sąsmauka jungia Aziją su Afrika(riba tarp jų eina Sueco kanalu). Vakaruose Azija ribojasi su Europa, su kuria sudaro Eurazijos žemyną. Sutartinė riba tarp Azijos ir Europos eina Uralo kalnų rytinėje papėdėje, Embos upe ir Kumos-Manyčo įduba, šiauriniu Kaukazo kalnų pakraščiu (Kaukazas priskiriamas Azijai). Pietryčiuose Malajų salynas Aziją skiria nuo Australijos. Azijos krantų ilgis ~70 600 km. Apie 8 mln. km² Azijos ploto tenka pusiasaliams ir >2 mln. km² – saloms. Plačiausioje vietoje (iš šiaurės rytų į pietryčius) Azija yra 11 000 km pločio. Didžiausi pusiasaliai: Jamalo, Taimyro, Čiukčių, Kamčiatkos, Korėjos, Indokinijos ir Malakos, Indostano, Arabijos, Mažosios Azijos. Didžiausios salos: • Arkties vandenyne: Šiaurės Žemė, Naujojo Sibiro, • Ramiajeme vandenyne:Vrangelio, Komandoro, Kurilų, Sachalino, Japonijos, Riukaus, Taivano, Chainano, • Indijos vandenyne: Andamanų, Šri Lankos, • Viduržemio jūroje: Kipro. Baikalas Absoliutinių aukščių atžvilgiu Azija – kontrastingiausia pasaulio dalis. Joje yra aukščiausia pasaulio viršūnė Džomolungma (8848 m, Himalajuose), giliausios įdubos, užlietos vandeniu, – Baikalo ežeras (gylis 1620 m), Negyvoji jūra (altitudė –395 m), ir sausa Turfano įduba (–154 m). Krantai mažai išraižyti. Svarbiausios naudingosios iškasenos Šalys ir teritorijos Akmens anglis Daugiausia yra Kazachijoje, Sibire, Kuznecko ir Minusinsko baseinuose, Kinijos rytuose, Indokinijos rytuose, Vid. Azijoje, Kansko-Ačinsko baseine, Tol. Rytuose, Vietname, Japonijoje, Sachaline. Nafta Užkaukazėje, V. Sibire, Turkmėnijoje, Mangyšlake, Pakaspijyje, Sachaline, Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake, Irane, Kinijoje, Sumatroje, Indijoje, Japonijoje. Gamtinės dujos Uzbekijoje (Bacharos depresijioje), V. Sibiro žemumoje. Geležies rūda Kazachijoje (Kustanajaus sr.), Sibire (prie Angaros ir Ilimo, Aldano skyde), Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Indijoje. Mangano, chromo rūda Kazachijoje, Turkijoje, Filipinuose, Irane. Azija įeina į visas Š. pusrutulio klimato zonas, o Malajų salynų p. pakraštys įsiterpia į pietų pusrutulį. Didesnioji Azijos dalis yra vid. juostoje, kurioje vyrauja vidutinis (vidutinių platumų) kontinentinis oras. Jūrinis oras iš Atlanto pasiekia Azija jau pavirtęs kontinentiniu, o Ramlklkllkiojo vandenyno įtaka jaučiama tik Azijos rytiniame pakraštyje. Iš šiaurės kartais patenka arktinis oras; į žemyno gilumą jis neprasiskverbia, nes užstoja lygegrečių krypties kalnagūbriai.

Geografija  Rašiniai   (202,19 kB)

Duomenys apie Australija. Plotas - 9 mln. km2 Gyventojų skaičius - 32,5 mln. Aukščiausios viršūnės Vilhelmo kln. – 4509 m. Karščiausia vieta – Klonkaris (Australija) – +53C Šalčiausia vieta – Šarlotes tarpeklis - -22C Dindžiausias ežeras – Eiro ež. Iki 15000 km2 ISTORIJA Pirmieji žmonės Australijoje pasirodė prieš 42-48 tūkst. metų.[1] Pirmieji Australijos gyventojai buvo dabartinių Australijos aborigenų protėviai; jie persikėlė iš Pietryčių Azijos. Daugelis šių genčių buvo medžiotojai ir rinkėjai. Toreso sąsiaurio salų aborigenai, priklausantys melaneziečiams, apsigyveno Toreso sąsiaurio salose ir šiauriausiame Kvinslendo kampe; jų kultūra buvo ir išlieka skirtinga nuo Australijos aborigenų. POLITINE SISTEMA Australija yra konstitucinė monarchija, kurią formaliai valdo Australijos karalienė, kuriai atstovauja generalinis gubernatorius. Pagal Australijos įstatymus Didžiosios Britanijos monarchas yra kartu ir Australijos monarchas. Generalinį gubernatorių pagal Australijos ministro pirmininko pageidavimą formaliai skiria karalienė. Praktiškai karalienės vaidmuo yra tik simboliškas. ADMINISTRACINIS SUSISKIRSTYMAS Valstijose yra daugiau gyventojų; teritorijos yra arba labai mažos (kokios nors salos), arba labai retai apgyvendintos (Šiaurinė teritorija), arba turi specialų statusą dėl savo ypatingos reikšmės federacijai (Australijos sostinės teritorija, Džarvio įlankos teritorija). Valstijos turi didesnę savivaldą nei teritorijos; pastarosios traktuojamos daugiau kaip kolonijos, t.y. jos yra valdomos labiau iš centro. Dalis teritorijų yra išvis negyvenamos. GEOGRAFINE PADĖTIS IR KLIMATAS Australijos žemynas yra į šiaurės vakarus nuo Naujosios Zelandijos ir į pietus nuo Indonezijos, Rytų Timoro ir Papua – Naujosios Gvinėjos. Australija – pats sausringiausias iš apgyvendintų kontinentų. Didžioji dalis vakarų ir centrinės Australijos yra negyvenama, ją užima dykumos ir pusdykumės – apie 40% teritorijos užima smėlio kopos. Tik pietryčių ir pietvakarių pakraščiai turi nuosaikų klimatą ir vidutiniškai derlingas žemes. Šiaurinėje šalies dalyje yra tropinis klimatas: dalis – tropiniai miškai, dalis savaninio tipo, dalis dykuminio tipo. DIDŽIAUSI MIESTAI Didžiausi miestai: • Melburnas • Pertas • Sidnėjus • Kanbera EKONOMIKA Australija turi vakarietiško tipo mišriąją ekonomiką. GYVENTOJAI Didžioji dalis Australijos gyventojų kilę iš XIX ir XX amžiuje atvykusių imigrantų, iš pradžių daugiausia iš Britanijos ir Airijos, vėliau ir iš kitų šalių – Italijos, Graikijos ir kt. Per keturis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo atvyko 4,1 milijonai žmonių iš 120 šalių. Pagal 1986 metų duomenis kas penktas australas gimė užsienyje. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, imigracija vaidina didelį vaidmenį šalies vystymęsi. Didelė gyventojų dalis yra kilę iš Azijos. Pagal 2001 m. surašymą aborigenai sudaro 2 proc. gyventojų.

Geografija  Rašiniai   (45,69 kB)

Žemė – nuostabi planeta. Didžiulį Žemės rutulį gaubiantis plonas atmosferos sluoksnis tarsi šydas saugo mūsų planetą nuo stingdančio kosminio šalčio, pražūtingo Saulės radiacijos poveikio. Mums kvėpuoti reikia deguonies. Antra vertus, įpratome, kad jis būtų ”praskiestas“ azoto dujomis, kurios kvėpuojant nekinta. Natūraliai gamtoje nusistovėjo apytiksliai pastovus tūrinis azoto ir deguonies dujų santykis, maždaug lygus 4:1. Jis ilgą laiką nekinta dėl azoto ir deguonies apykaitos ratų ir juose vykstančių cheminių reakcijų. Oksidacijos reakcijoms sunaudotas deguonies kiekis pasipildo fotosintezės dėka, kai anglies dioksidas virsta deguonimi. Tokiai darniai apykaitai žmogaus veikla gali padaryti neigiamą įtaką, sutrikdyti egzistuojančiąpusiausvyrą. Beatodairiškai kertant miškus, deginant organinį kurą, sumažėja deguonies, sutrinka anglies apykaitos ciklas, todėl atsiranda šiltnamio efektas. Gaminant ir neracionaliai, didžiuliais kiekiais naudojant chemines trąšas, naudojama daug oro azoto. Be to, į atmosferą kaskart patenka ir tokių medžiagų, kurių natūraliai susidaro visai nedaug. Tai atmosferos teršalai. Atmosferą teršia ir Lietuvos pramonė bei transportas. Susidarę teršalai reaguoja su aplinkos medžiagomis. Jau žinome, kad sieros ir azoto oksidai rūgština kritulius, reaguoja su dirvoje esančiomis medžiagomis. Anglies (IV) oksido atmosferoje tolydžiai daugėja. Jis susidaro, deginant organinį kurą, taip pat kvėpuojant. Ypač jo pagausėjo per pastarąjį šimtmetį. Po kurio laiko atmosferos teršalai, palikę žalingus pėdsakus gamtoje, išnyksta. Yra kitokie šių kenksmingų dujų virsmai, kuriuos skatina saulės šviesa. Atmosferos teršalai – azoto oksidai, anglies (II) oksidas, anglevandeniliai – sukelia fotocheminį smogą. Saulės šviesa skaido azoto (IV) oksidą.

Geografija  Rašiniai   (21,18 kB)

GEOGRAFINĖ PADĖTIS Šiandieninė Airijos valstybė užima penkis šeštadalius Airijos salos. Airija yra Britų salyne, Airijos saloje, ribojasi su Jungtinių Karalysčių Šiaurės Airijos sritimi. PAVIRŠIUS Salos paviršius panašus į dubenį. Salos vidurio lygumą supa pajūrio aukštumos. Bet aukštumos nesudaro ištiso kalnyno, tik pakraščiais yra išsidraikę pavieniai kalnai. Pietvakarinėje dalyje aukščiausia aukštuma Carantuo Hills yra 1041 m. aukščio. kiti kalnai neperšoka 1000 m. Airijoje yra daug pelkių ir durpynų. ISTORIJA Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis. Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., kai Airijos parlamentinei partijai ėmė vadovauti Charles Stewart Parnell, ši partija ėmė siekti Airijai autonomijos (Home Rule), išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Nuo 1886 m. tarp airių protestantų ėmė stiprėti ir junionistų judėjimas, nes protestantai bijojo diskriminacijos, taip pat ekonominių ir socialinių privilegijų praradimo, jei airių katalikams pavyktų įgauti tikrą politinę valdžią. Nors junionistų judėjimas egzistavo visoje saloje, tačiau XIX a. pb. - XX a. pr. jis ypatingai stiprus buvo Olsteryje, kuris pasižymėjo didesne industrializacija nei likusi šalies dalis. Bijota, kad katalikai gali įvesti tarifinius barjerus, kurie neigiamai paveiktų Olsterio regioną. Be to Olsteryje buvo daugiau protestantų nei kitose šalies dalyse ir junionistai sudarė daugumą keturiose regiono grafystėse. Vadovaujant Dubline gimusiam serui Edward Carson ir serui James Craig junionistų judėjias tapo karingu. 1914 m. siekdamas išvengti sukilimo Olsteryje britų premjerministras Herbert Asquith, susitaręs su Airių palamentinės partijos vadovybe, į autonomijos Airijai suteikimo aktą įdėjo nuostatą, kad autonomija suteikiama 26 iš 32 grafysčių, o likusių statusas turėjo būti nustatytas vėliau. Autonomijos aktas taip ir neįsigaliojo, nes buvo nutarta jį sustabdyti iki tuo metu prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu tikėtasi, kad karas baigsis iki 1915 m. Tikėdamiesi teigiamo Airijos autonomijos klausimo sprendimo airiai dešimtimis tūkstančių stojo savanoriais į britų armiją KLIMATAS Klimatas švelnus, drėgnas, didelį poveikį daro Golfo šiltoji srovė: augmenija žaliuoja ištisus metus, visą laiką ganyklose ganosi galvijai. Vidutinė temperatūra sausio mėn. - 7°C, birželio mėn. - 19°C. Dažni krituliai, kai kuriose salos dalyse lyja 275 dienas per metus. Sniegas Airijoje labia retas svečias. Kai pasninga, airiai tiesiog sutrinka, jiems atrodo, jog tai vos ne stichinė nelaimė.

Geografija  Rašiniai   (177,83 kB)

Afrika – antrasis tiek pagal dydį (po Azijos), tiek ir pagal gyventojų skaičių žemynas, esantis tarp Atlanto ir Indijos vandenynų. Užima 29,2 mln. km², su salomis – 30 244 050 km², Afrikos žemynas sudaro 20,3% pasaulio sausumos ir jame gyvena septintadalis Žemės gyventojų (800 milijonų žmonių). Žemyno ilgis – apie 8000 km iš šiaurės į pietus, apie 7500 km iš vakarų į rytus. Afrikos pavadinimas kilo nuo Afridi genties, kuri gyveno šiaurės Afrikoje Kartaginos apylinkėse. Romėnai Afrika vadino tik vieną iš provincijų dabartinėje šiaurės Afrikoje. Yra teigiančių, kad Afrika nėra atskiras žemynas, bet kartu su Eurazija sudaro vieną Eurafrikos žemyną. Reljefas Didžiąją dalį Afrikos paviršiaus sudaro plokščiakalniai, stačiomis pakopomis besileidžiantys į pakrantės žemumas. Žemumos (iki 200 m) užima apie 10 % ploto, 200-500 m plynaukštės – 39 %, 500-100 m aukščio plotai – 28 %, daugiau 2000 m – 3 %. Didžiulę Afrikos dalį užima savanos ir dykumos, iš kurių didžiausia – Sacharos dykuma. Vidutinis aukštis virš jūros lygio 750 m, aukščiausia vieta – Kilimandžaro masyve esantis Kibo ugnikalnis (5895 m), žemiausia vieta – Asalio ežero vandens paviršius (157 m žemiau jūros lygio). Plokščiakalnius nuo pajūrio žemumų skiria kalnų masyvai: Viduržemio jūros pakrantėje – Atlaso kalnų, Raudonosios jūros – Atbajaus kalnagūbrio. Aukščiausi kalnai – Kilimandžaro, Kenija, Ruvenzoris, Simeno, Meru, Virunga. Geologinė sandara Beveik visas Afrikos žemynas (išskyrus Atlaso ir Kapo kalnus) išsidėstęs ant tektoninės Afrikos plokštės, platformos pamatas išeina į paviršių Nubijos, Achagaro, Regibato masyvuose. Nuosėdinė danga susideda iš jūrinių, lagūninių-kontinentinių ir vulkaninių uolienų. Žemynas pradėjo formuotis Pangėjai skylant triaso periode, juros periode suaktyvėjo vulkaniniai procesai, miocene prie šiaurės vakarinio pakraščio prisišliejo Atlaso kalnai, rytuose pradėjo formuotis riftai. Rytų Afrikos formavimasis Rytų Afrikoje Žemės plutos plokštės tolsta viena nuo kitos. Veikiant plokščių slinkimo jėgoms, žemė įtrūko, o tarp lygiagrečių lūžių susidarė riftiniai slėniai. Tai, kaip vyksta geologiniai procesai Rytų Afrikoje, labai ryškiai ir akivaizdžiai patvirtina plokščių tektonikos teoriją, teigiančią, kad Žemės plutą, arba litosferą, sudaro keliasdešimt atskirų tektoninių plokščių, plūduriuojančių ant išsilydžiusios vidinės astenosferos. Tos plokštės laiko granitinius žemynų pamatus, apsuptus nuolatos atsinaujinančių bazaltinių vandenynų dugnų. Vienose planetos vietose plokštės slysta viena palei kitą, kitose – tolsta viena nuo kitos. Taip atsitiko Afrikos ir Arabijos plokščių sandūroje, kai prieš 20 mln. metų jos pradėjo skirtis – susidarė Raudonoji jūra ir Adeno įlanka. Šio judėjimo liudijimas akivaizdus pažvelgus į žemėlapį: matyti, kaip tiksliai sutaptų priešingi krantai, jeigu vėl suartėtų. Tik vienoje vietoje jie nesutampa – Džibutyje ir Afarų įduboje. Jėgą, skiriančią Žemės plutos plokštes, sukelia iš mantijos besiveržiančios išsilydžiusios uolienos, jos kyla į viršų ir užpildo centrinį plyšį formuodamos naują vandenyno dugną. Vienu metu ta įduba buvo Raudonosios jūros dalis, tačiau, iškilus Danakilių pajūrio kalnagūbriui, buvo atkirsta ir iš lėto išdžiūvo. Tie patys procesai yra Didžiųjų lūžių Rytų Afrikoje ir Arabijoje priežastis. Nusidriekęs 6400 km nuo Negyvosios jūros iki Mozambiko, šis griovys kerta septindalį Žemės perimetro. Per visą jo ilgį tęsiasi vulkanų ir žemės drebėjimų zona. Etiopijoje ir Kenijoje išsilydžiusių uolienų veržimasis pakėlė ir suplonino žemyno plutą – susidarė didžiulės kalnuotos plynaukštės, ir kaip tik čia Didieji lūžiai įgavo įspūdingiausius pavidalus. Nepajėgdama atlaikyti tempimo, pluta silpniausiuose ruožuose įtrūko, ir žemė įsmuko į susidariusius 40–56 km pločio tarpeklius.

Geografija  Rašiniai   (116,8 kB)

Vėjo energija Viena iš aplinką labiausiai tausojančių energetikos šakų yra vėjo energetika, kurioje vėjo energija verčiama į elektros energiją, panaudojant vėjo turbinas. Kadangi tai nėra pastovus energijos šaltinis, todėl būtini energijos kaupikliai. Tai gali būti elektros tinklai arba vietiniai akumuliatoriai. Vėjo jėgainės būna horizontaliosios arba vertikaliosios. Pastarosios nesukelia triukšmo, veikia net esant mažam vėjo greičiui, tačiau jų naudingumo koeficientas mažesnis, nei horizontaliųjų. Pramoniniam elektros energijos gaminimui naudojamos didelės jėgainės, kurių galingumas gali siekti 5 MW, o sparnų diametras 126 m. Deja, vėjo elektrinės yra brangios. Brangus yra jų pastatymas ir prijungimas prie sisteminio elektros tinklo, apimantis žemės įsigijimą statybai, tvirtų kelių dirbamoje žemėje tiesimą, sunkių elementų transportavimą į statybos aikštelę, sudėtingus montavimo darbus, transformatorinių statybą, kabelinių linijų klojimą, prijungimą prie elektros tinklo, paleidimą ir derinimą ir t.t. Nepigi ir vėjo elektrinių eksploatacinė priežiūra, kuri privalo būti vykdoma pagal griežtus gamintojų nurodymus. Prikimštai elektronikos vėjo elektrinei prižiūrėti reikia specialiai paruoštų specialistų, sugebančių greitai rasti sutrikimų priežastį ir ją pašalinti. 2005 m. pasaulyje vėjo energija sudarė 1 proc. (arba 58 982 MW) visos pagaminamos elektros energijos. Pasinaudojant vėjo turbinomis, pagaminta elektra sudaro 23 proc. Danijos, 8 proc. Ispanijos ir 4,3 proc. Vokietijos elektros energijos. Pasaulyje pagaminamos vėjo energijos kiekis nuo 1999 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Pirmą vėjo energetikos Lietuvoje galimybių studiją 1993 m. paruošė Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugija po Lietuvos vyriausybinės delegacijos pažintinio vizito Vokietijos Šiaurės jūros pakrančių objektuose. Studija, kurioje meteorologinių stebėjimų pagrindu buvo apskaičiuoti energetiniai vėjo ištekliai, išanalizuotos gaminamų vėjo elektrinių konstrukcijos, paruošti pasiūlymai eksperimentinių vėjo elektrinių įsigijimui ir jų pastatymo vietoms, buvo pateikta tuometinei LR Pramonės ir prekybos ministerijai. Tačiau pasiūlymams eigos nebuvo duota ir vėjo energetika palikta likimo valiai. Parodomoji Vydmantų vėjo elektrinė buvo projektuojama ir statoma laikantis visų Europos Komisijos Energetikos ir energetikos tinklo agentūros rekomendacijų statant bet kurioje šalyje pirmąją vėjo elektrinę. Pagrindiniai reikalavimai buvo: • 1. Pirmoji šalyje vėjo elektrinė turi būti pastatyta gerai matomoje ir lengvai prieinamoje aikštelėje, kad kiekvienas besidomintis pilietis galėtų prie jos prieiti ir apžiūrėti pačią elektrinę ir gretimą teritoriją. Iš informacinio stendo lankytojai turi gauti visą informaciją apie vėjo elektrinės techninius rodiklius ir jos reikšmę kovoje dėl CO2 išmetimo į atmosferą mažinimo, gauti informaciją apie vėjo elektrinės įjungimą į elektros tinklą ir apie žemėnaudą elektrinės sanitarinės zonos plotuose, apie sparnų sukimosi garso ir šešėlio poveikį žmogui ir paukščiams. • 2. Energetikos sistemos elektros tinklo personalas turi turėti galimybę bet kada kontroliuoti vėjo elektrinės gaminamos elektros energijos kokybę, jos technologinių sutrikimų poveikį elektros tinklo stabilumui ir pačios vėjo elektrinės reakciją į sisteminio elektros tinklo sutrikimus. • 3. Eksploatuojant pirmąją vėjo elektrinę turi būti iki galo išspręsti santykiai tarp vėjo elektrinės savininko ir Energetikos sistemos dispečerinių tarnybų, reguliuojant vėjo elektrinės galingumą bei distancinio stabdymo ir paleidimo juridinį statusą ir atsakomybę. • 4. Vėjo elektrinės savininkas privalo vykdyti elektrinės darbo monitoringą ir teikti informaciją Respublikos mokslo, projektavimo ir valstybinėms įstaigoms duomenis, kurie reikalingi tolimesniems darbams plečiant vėjo elektrinių statybos apimtis. • 5. Pirmosios vėjo elektrinės savininkai privalo dalyvauti edukacinėje programoje, supažindinant jaunimą (nuo darželinukų iki studentų) su „švariomis“ energijos gamybos technologijomis.

Fizika  Rašiniai   (120,4 kB)

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (6 psl., 9,71 kB)

Bibliografijos teorijos samprata ilgą laiką buvo siejama su visa bibliografine veikla. Bibliografijos objektu buvo laikomas dokumentas ir žinios apie jį. Bibliografinės žinios buvo pavienės, neapjugtos į visumą, todėl joms trūko vidinių loginių ryšių. Bibliografijos teorijas kūrė ne viena smokslininkas. Šiuo metu egzistuoja kelios bibliografijos teorijos koncepcijos, kurios viena kitą papildo naujomis idėjomis ir požiūriais ir leidžia bibliografijos teorijai kaip mokslo sričiai vytytis toliau.

Socialinis darbas  Rašiniai   (6 psl., 8,09 kB)

Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille - toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje. Rokokas yra tam tikra dekoro maniera vėlyvojo baroko laikotarpiu. Šis stilius pirmučiausiai reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailiai), rokoko stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir rokoko freskomis puošiamos civilių ir sakrolinių pastatų sienos ir lubos. Rokokas suklestėjo apie 1730 metus; dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir baltumu. Rokoko gimtinė Prancūzija savo architektūroje netrukus atsisakė šio stiliaus, tačiau Austrijoje ir P. Vokietijoje jis toliau gyvavo elegantiškuose ir gracinguose fasaduose bei vidaus apdailoje. Džiugios, šventiškos ornamentikos formos klestėjo archchitektūroje, tapyboje, plastikoje, kalvystėje ir sąlygojo šių meno šakų sambūvį, pasireiškiantį rokoko menų sintezės kūriniais. Prancūzijos rokoko tapytojai - A. Watteau, F. Boucher ir J. B. Pater‘as - mėgavosi šviesos ir spalvų efektais; anglas W. Hogarthas visa tai papildė kandžia ironija; Vokietijos regione kūrė su medžiu dirbantys skulptoriai ir freskų tapytojai - I. ir M. Guntheriai, P. Trogeris, J. A. Feuchtmayras, Italijoje - tapytojai Canaletto, G. Tiepolo ir G. Guardi.

Dailė  Rašiniai   (6,61 kB)

Popartas Popdailė, popmenas, popartas (angl. Pop Art , popular art – paplitęs, populiarus menas) naujasis realizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Ji klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno priešprieša. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jie komponavo asambliažus, koliažus, multiplius, taikė šilkografijos, kombinuotos tapybos techniką, kūrė skulptūras iš papjė mašė bei kitų pigių medžiagų. D.Dinas. Šiaudinė širdis. 1966-69 m. Šios krypties kūriniams būdinga pramonės gamybos imitacija: preciziškas, tarsi fabrikinis, atlikimas, ryškus koloritas, serijinė kompozicija. Popdailė plėtojosi 6 dešimtmečio II pusėje – 8 dešimtmečio pradžioje daugiausia D.Britanijoje ir JAV. Su popdaile siejosi Naujojo realizmo grupuotės (Nouveau Realisme, įkurta 1960 m.) kūryba Prancūzijoje. 1955 m. „popart'o" terminą pasiūlė kritikas Lawrence’as Alloway. Pop menas yra masinės kultūros reiškinys, todėl nenuostabu, kad jis susiformavo ir tapo meno srove Amerikoje. Jų bendraminčiai Londone pvz.: R.Hamiltonas, R.Kitajus autoritetu sau išrinko panašios mąstysenos Kurtą Švitersą.

Dailė  Rašiniai   (601,83 kB)

1881 metų spalio 25 dieną, beveik vidurnaktį, tiksliau-23 valandą 15 minučių, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, į pasaulį ateina Picasso. Tą spalio 25-ąją keistas žvaigždžių ir menulio derinys ypač ryškiai nušviečia vidurnakčio dangų ir paskleidžia neįprastą baltą šviesą virš miegančių namų. Pirmieji Picasso piešiniai-balandžio kojos, kurias jis piešė tėvo paveikslams. Keturiolikmetis Picasso pervažiuoja visą Ispaniją ir atranda didžiuosius Ispanijos tapybos lobius. Pablo persikėlęs į šiaurę jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėsto tėvas, ir Pablo tereikia pereiti gatvę, kad galėtų piešti, tapyti, išbandyti visas technikas, kurių jo tėvas moko savo mokinius. Jis piešia tiek daug, kad netrukus perpranta piešimo anglimi techniką, leidžiančią modeliuoti šešėlius ir šviesą. Užtat municipalinėje mokykloje jis neišmoksta nieko, jam kelią daugybę keblumų net tokie paprasti dalykai kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Barselonoje Picasso išlaiko stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Pablo lygiai keturiolika metų. Tiesą pasakius, jis per jaunas, kad būtų priimtas į tą mokyklą. Tačiau po primygtinių tėvo prašymų jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Egzaminų programa-antika, gamta, gyvas modelis ir tapyba...Pablo pateikia savo darbus, ir žiuri apstulbsta: per vieną dieną berniukas atliko visas užduotis, kurioms atlikti studentams šiaip jau duodamas mėnuo. Ir atliko jas taip meistriškai, taip tiksliai, kad nė vienam žiuri nariui nekyla abejonių: šitas berniukas-vunderkindas. Tavernoje „Els Quatre Gats“ (Keturios katės), pačiam Barselonos centre, Picasso susipažįsta su nežabotais katalonų menininkais ir surengia pirmąją savo parodą. 1900 metai, Picasso-devyniolika. Paryžius-pirmoji jo viešnagė užsienyje. O jam Paryžius-tai visų pirma Monmartras, kur jis iškart įsikuria. Monmartras- Paryžiaus kvartalas, gaubiamas pačių didžiausių kerų. Atvykęs į Paryžių, Pablo nemoka nė žodžio prancūziškai, bet čia jau ruduo, nuostabus ruduo. Paryžius žėri savo grožiu, Picasso sužavėtas. Mėlynojo laikotarpio paveikslai-labiausiai žinomi ir bene labiausiai mėgstami Picasso kūriniai. Matyt, todėl, kad juose nutapyti personažai „atitinka“ tikrovę, labiausiai panašūs į tai, „ką matome“. Matyt, dar todėl, kad tų paveikslų siužetai lengvai identifikuojami ir išreiškia nuoširdžius jausmus. Ir vis dėlto, įsižiūrėjęs įdėmiau į tuos paveikslus, pamatai, kad jie yra veikiau labai asmeniškas Picasso visa ko suvokimo atspindys, o ne autentiška tikrovės reprodukcija. Gyvenimas 1903, tai didžiausias iš „mėlynųjų“ paveikslų. Paveikslas ir simbolis kartu. Vienoje pusėje-nuoga sutuoktinių pora, kitoje - sulysusi motina; regis, jie byloja, kad gyvenimas didžiosiomis savo akimirkomis - meilės ir motinystės valandomis - tėra tik skausmas. Tarp vyro ir motinos-du nuogų susirietusių figūrų etiudai, primenantys, kad esama ir kūrybos. Kūrybos, kitaip tariant, meno. O Picasso menu laiko tai, kas išgelbsti nuo mirties. Menas yra gyvenimas. Autoportretas, 1901, Picasso dar tik dvidešimt metų. Tačiau šitame autoportrete jis gerokai save pasendino: įdubę skruostai, gauruota barzda, paklaikusios akys išreiškia subrendusio, gyvenimą mačiusio žmogaus vienatvę ir nusiminimą. Mėlynasis laikotarpis nuo 1901 iki 1904 metų Picasso viską regi mėlynai, tarytum tarp jo ir pasaulio būtų įsiterpęs koks filtras. Visos tos mėlynos spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Jos išreiškia tam tikrą ypatingą jausmą. Mėlynai-tai nakties, jūros, dangaus spalva, spalva tinkanti pesimizmui ir vargui, nevilčiai išreikšti, priešingai nei geltona ir raudona, šiltos spalvos, spinduliuojančios gyvenimą, saulę, šilumą. Aklo žmogaus pusryčiai, 1903. tuo metu Picasso įkyriai persekiojo aklo žmogaus tema. Aklas nemato, tačiau jis gali liesti: taigi Picasso suteikia ypatingą reikšmę jo rankoms. tapytojui, kurio darbą lemia žvilgsnis, kurio visa galia glūdi akyse, aklumas-pati baisiausia luošumo forma. Tačiau svarbiausia, Picasso nori parodyti, kad tikrasis matymas yra vidinis regėjimas: tai, ką menininkas mato ir jaučia, supratęs, jog išorė tėra tik iliuzija. Aušros spalva rausvasis laikotarpis trukęs nuo 1904 iki 1906 metų, taip pavadintas dėl paveiksluose dominuojančių ochros ir rausvų spalvų ir dėl švelnumo bei trapumo, kuris sklinda iš pavaizduotų personažų. Dažniausiai tai akrobatai ir klajojantys cirko artistai, lengvai pažeidžiami nepripažinti aktoriai, kurių kiekvienas judesys byloja apie gracija ir nuolankumą.

Dailė  Rašiniai   (15,7 kB)

Japonija... Traukiniai su magnetinėmis pagalvėmis, visiškai automatizuotos surinkimo linijos automobilių gamyklose, robotai, gaminantys robotus, pageidavimų koncertas per kompiuterį- tokią Japoniją mes pažįstame, ja stebimės ir žavimės. Tačiau egzotiškose salose įsikūrusi šalis garsėja ne tik technika, bet ir menais. Ikebana, bonsajai, bonsekis, osibana, origamis- tai ne burtažodžiai, o vis plačiau po pasaulį plintantys japonų menai. Ikebana-savitas gėlių aranžavimo menas- mums ne naujiena. Apie bonsajus (nykštukinius medžius) galbūt esame skaitę žurnale ar laikraštyje. Na, o apie bonsekį (miniatiūrinį sodą ant padėklo), osibaną (džiovintų augalų kompozicija) ir origamį Lietuvoje turbūt vienas kitas yra girdėjęs. Tačiau dabar mes susipažinsime su origamiu. Taigi „origamis“- sudėtinis japonų kalbos žodis, rašomas dviem hieroglifais, kurie reiškia „ori“- lankstyti, „kami“- popierius. Origamis ne šiaip sau lankstyba. Tai sena liaudies meno šaka, turinti gilias tradicijas. Origamio istorija prasidėjo VI amžiuje, kai budistų šventikai iš Kinijos per Korėja į Japoniją atvežė popieriaus gamybos paslaptį. VII amžiuje po visą Japoniją išplito popieriaus gamybos manufaktūros. Čia vyravo rankų darbas, todėl kainos buvo labai aukštos. Dėl didelės popieriaus vertės, žmonės iš jų darė specialų origamį, skirtą apeigoms. Dar iš XII amžiaus yra išlikęs toks paprotys: kam nors siunčiamą dovaną įpakuoti į baltą popierių. Dabar išlankstyta skiautelė popieriaus, pridėta prie dovanos yra seno papročio atgarsis. Tai reiškia, kad davėjas linki gavėjui geros kloties. Tokie origamiai Japonijoje yra labai populiarūs. Tik 1871 metais popieriaus gamintojų rankinį darbą palengvino mechanizmai. Popierius atpigo ir jo galėjo įsigyti ne tik aristokratija, bet ir žemesnieji gyventojų visuomenės sluoksniai.Kartu populiarėjo lankstyba. Atsirado nauja origamio rūšis- laisvalaikio origamis. Pats populiariausias origamis yra gervė. Japonijoje gervė- ilgo gyvenimo simbolis. Viena legenda pasakoja, kad gervės gyvena 1000 metų. Manoma, kad įteikus sergančiam žmogui tūkstantį išlankstytų ir ant siūlo suvertas gerves, jis greičiau pasveiksta. Sunku tiksliai pasakyti, ką japonui reiškia origamis, tačiau labai gerai žinome, kaip mes patys vertiname visokius niekučius, išlankstytus iš popieriaus. Europietis žavisi keramika, mediena, oda, o popieriaus lankstiniai- tai vaikų žaidimas. O japonai labiausiai vertina ne dirbinio medžiagą, bet rankų darbą. Tai galime pajusti ir iš šio nutikimo. Esą garsią pasaulyje japonų perlų firmą aplankė užsienio delegacija. Firmos valdytojas, pagerbdamas svečius, įteikė delegacijos vadovui dovanėlę. Galime įsivaizduoti, koks buvo visų nusivylimas, kai atidarę mažytę dėžutę, vietoj laukto perlo visi pamatė iš žalio popieriaus išlankstytą miniatiūrinę varlytę.

Dailė  Rašiniai   (59,54 kB)

Kičas Kičas – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr. Tai banalaus turinio ir stiliaus kūrinys; iš pažiūros jis gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų salstelėjęs, pretenzingas ir sentimentalus. Kičo mene nėra įtampos, jis neoriginalus, nereikalauja iš stebėtojo net menkiausių dvasinių pastangų, įsigilinimo. XX a. sandūroje ir sietina su vokišku žodžiu „verkitschen“ – pusvelčiui parduoti. Iš pažiūros kičas labai gražus, kilnus ir moralus. Tačiau – įsigilinus – juste justi, kad jis „persaldintas“, nenatūralus, sentimentalus ir neoriginalus. Pavyzdžiui, rausvai violetinio stiklo bei pigiais blizgučiais paauksuota kompozicija su jūros banga, švyturiu bei aplinkui šokinėjančiais delfinais, negana to, dar išdidžiai aiškinama (nors ką čia aiškinti) – švyturys esą padeda jūroje laivams rasti kelią, o delfinai – taip pat žmogaus draugai, taigi... Apibendrindami galėtume pasakyti – kičas yra „sviestas sviestuotas“, įgavęs materialią išraišką. Paviršutiniškų vertybių (blizgučių, spindesio, skaidrumo, švytėjimo ir t. t.), kaip ir simbolių (švyturiai, delfinai, jūra ir t. t.) jame apstu, tačiau autentiškų idėjų ir jausmų – deja. Tiesą sakant, kičo gražumas ir kiti privalumai tik tam, kad daiktas būtų nupirktas apsigavusio praeivio.

Dailė  Rašiniai   (815,72 kB)

Kičas Kičas – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr. Tai banalaus turinio ir stiliaus kūrinys; iš pažiūros jis gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų salstelėjęs, pretenzingas ir sentimentalus. Kičo mene nėra įtampos, jis neoriginalus, nereikalauja iš stebėtojo net menkiausių dvasinių pastangų, įsigilinimo. XX a. sandūroje ir sietina su vokišku žodžiu „verkitschen“ – pusvelčiui parduoti. Iš pažiūros kičas labai gražus, kilnus ir moralus. Tačiau – įsigilinus – juste justi, kad jis „persaldintas“, nenatūralus, sentimentalus ir neoriginalus. Pavyzdžiui, rausvai violetinio stiklo bei pigiais blizgučiais paauksuota kompozicija su jūros banga, švyturiu bei aplinkui šokinėjančiais delfinais, negana to, dar išdidžiai aiškinama (nors ką čia aiškinti) – švyturys esą padeda jūroje laivams rasti kelią, o delfinai – taip pat žmogaus draugai, taigi... Apibendrindami galėtume pasakyti – kičas yra „sviestas sviestuotas“, įgavęs materialią išraišką. Paviršutiniškų vertybių (blizgučių, spindesio, skaidrumo, švytėjimo ir t. t.), kaip ir simbolių (švyturiai, delfinai, jūra ir t. t.) jame apstu, tačiau autentiškų idėjų ir jausmų – deja. Tiesą sakant, kičo gražumas ir kiti privalumai tik tam, kad daiktas būtų nupirktas apsigavusio praeivio. Šiuolaikinėje dailėje kičo elementai naudojami visai ne iš didelės meilės jam, priešingai, kvestionuojant abejotinas visuomenės, kurioje gyvename, vertybes, o kartais ir problemas. Iki šiol panaši stilistika labiausiai buvo paplitusi JAV ir Didžiosios Britanijos menininkų kūriniuose. Rodos, šiose šalyse menininkai kritiškiausi, bet kaip tik ten ir yra labiausiai ką kritikuoti? Kičas – buko, nemąstančio ir vartojančio gyvenimo simbolis

Dailė  Rašiniai   (815,71 kB)

Kermikos tradicijos lietuvoje labai senos.koklius gaminti lietuvoje pradėta XIV amžiuje.Gamybos patirtis atėjo iš vakarų.Manoma,kad VIII amžiaus pusėje koklius pradėjogminti ir naudoti vokiečiai.Vėliau jų gamyba persikėlė į pabaltijį.Patys ankstyvieji kokliai buvo apvalūs,kiek vėliau ketyrkampių puodeliųapvalūs ir mūryti dugneliu į kruosnies vidų.XVI amžiuje atsirado keturkampiai (dėžiniai) kokliai.Jie buvo skirtingų formų-tiesus,kampiniai,karniziniai. 1951 metais Jašiūnuose pradėjo veikti maža plytinė.ji išaugo ir tapo keramikos gamykla,kurioje įsteigtas ir metalo konstrukcijų cechas.Ši įmonė –vienintėlė Lietuvoje,gaminanti įvairiausias plytas,čerpes,koklius,apdailos plyteles ir kitus senovinių formų dirbinius. 1970 etais keramikos gamykla gamino dekorativines plyteles Lietuvos operos ir baleto teatro statybai.Išorės sienos,žiūrovų salė,foje ir ložių apdaila buvo pagaminta kombinate.1974 metais kombinatas tampa Dvarčionių statybinių medžiagų kombinatu. Pagal Respublikos kultūros paminklų reastauravimo planą,kombinatas gamino plytas ir plyteles istoriniams architekturos paminklams restauruoti.Reastauravimo darbai buvo pradėti Trakų pilyje,kauno senamistyje,jūrų muzejuje ir kt.Gamybos technologijos buvo labai aukštos:galėjo patenkinti individualius užsakovų pageidavimus. 1978 metais Jašiūnų dvračionių keramikos gamykla Nr.2 tampa Jašiūnų bandomąja gamykla.Cechai yra restauruojami,pastatomas naujas pastatas.Keramikos gaminiai buvo parduodami visoje TSRS.1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo Keramikos gamykla tapo UAB „Termolita“,kuri dar neblogai laikėsi iki 1992 metų.Tačiau sumažėjus produkcijos paklausai labai sumažėjo apyvarta ir 1995 metai „Termolitos“ paskelbė bankrotą. Šiuo metu šiuose pastatuose įsikūrusios dvi privačios įmonės:UAB „Polivektras“ ir UAB „Jašiūnų keramika“.UAB „Polivektras“ perdirba įvairius plastiko įvairius plastiko gaminius į granules,kurios eksportuojamos į užsenį.UAB „Jašiūnų keramika“ gamina keramikinius restauracinius gaminius.

Dailė  Rašiniai   (3,45 kB)

Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)

Ferencas Listas – pirmasis kompozitorius atskleidęs neribotas fortepijono galimybes. Listas „pavertė“ fortepijoną į orkestrą grodamas Bethoveno simfonijas, Mocarto, Berliozo, Vagnerio, Verdžio operų fantazijas. Listo fortepijonas dainuodavo Šuberto dainas ir tarytum pavirsdavo vargonais, kada pianistas grodavo Bacho fugas. Listas perkėlė fortepijoną iš kambarių, iš salių į koncertų estradą. Jis pirmasis išdrįso pasirodyti koncerte vienas, kelias valandas grodamas fortepijonu. Jis įžvelgė didžią fortepijono ateitį – tuo metu šis instrumentas buvo nelabai vertinamas ir naudojamas daugiausia naminiam muzikavimui. Kartą Listas Listas yra sulyginęs fortepijoną su graviūromis: „Fortepijonas, lyginant jį su orkestriniu atlikimu, yra tas pat, kaip graviūra, lyginant ją su tapybos paveikslu, kuri jį padaugina ir išplatina.“ Listas buvo muzikantas, užsibrėžęs pateikti žmonėms (ne vienam kitam, o daugybei žmonių) geriausius praeities ir dabarties kūrinius. Jis tai darė visą savo gyvenimą. Listas, daugiau negu kuris kitas, sugebėdavo „atrasti“ naujus žymius vardus muzikoje. Pavyzdžiui, entuziastingas Listo pritarimas nulėmė jauno norvegų kompozitoriaus Grygo likimą ir plačiai išgarsino jo vardą. Listo parama labai pagelbėjo ir puikiam čekų kompozitoriui Bedržichui Smetonai. Listo vaikystė Ferencas Listas gimė 1811 metasi Raidine, Vengrijoje. Didžiausias šios provincijos miestas buvo Eizenštatas. Ten anksčiau gyveno ir dirbo Jozefas Haidnas. Listo tėvas buvo kunigaikščio Esterhazio dvaro ūkvedys. Ferencas savo muzikiniais gabumais greit atkreipė visų dėmesį. Tai pastebėjęs tėvas ėmė jį tuojau pat mokyti. Vos devynerių metų jis jau koncertavo Orenburge skambindamas fortepijonu. Berniukas sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad kai kurie kilmingi vengrų meno globėjai pasiūlė jo tėvui piniginę paramą. Nuo to laiko vienintelė Adamo Listo (Ferenco Listo tėvo) svajonė, vienintelis jo tikslas – pradėti rimtai mokyti savo sūnų muzikos. Šeima persikėlė į Vieną. Bethoveno mokinys Karlas Černis sutiko jaunajam Ferencui dėstyti fortepijono meną, o Antonijus Saljeris suteikė muzikos teorijos žinių. Berniuko koncertai Vienoje ir Budapešte praėjo su dar didesniu pasisekimu. Jis buvo lyginamas su Mocartu vaikystėje. Kartą Vienoje Ferencas skambino Bethovenui, kuris po to pabučiavo mažąjį muzikantą į kaktą, tartum pranašaudamas jam didžią ateitį. Šio pabučiavimo Listas neužmiršo visą gyvenimą. Dvylikos metų Listas išvažiavo koncertuoti į Paryžių – tuo metu ten buvo viena geriausių pasaulyje konservatorijų. Tačiau garsioji konservatorija jo nepriėmė, matyt, dėl to, kad jis buvo svetimtautis. Konservatorijos direktorius, operų kūrėjas Luidžis Jerubinis buvo italas. Taigi, taip pat svetimtautis. Tačiau jis negalėdavo pakęsti vunderkindų. Jaunasi Ferencas greitai nusiramino, nes didelis būrys talentingų jaunų menininkų su džiaugsmu priėmė į savo tarpą. Jaunojo Listo koncertai turėjo nepaprastą pasisekimą. Keturiolikos metų jis buvo apkeliavęs su koncertais daug Prancūzijos, Šveicarijos, Anglijos miestų. Sulaukęs šešiolikos metų Ferencas Listas staiga tapo be paramos – staiga mirė jo tėvas. Nuo tada Listui teko pardavinėti savo meną, savo kūrinius, kad galėtų aprūpinti motiną ir save. Jaunąjį Listą nuolat slėgė žeminama menininko padėtis. Vėliau jis rašė: „Daug geriau būti bet kuo... tik ne turčių išlaikomu muzikantu.“ Tačiau stipri ir smalsi prigimtis paėmė viršų. Jo lavinimusi niekas nesirūpino. Listas pats domėjosi geriausiomis knygomis, pažangiais, gabiais žmonėmis. Jis siekė naujų žinių, kūrė muziką, ieškojo joje naujų kelių. Jis buvo labai išprusęs žmogus.

Dailė  Rašiniai   (7,38 kB)

Vilniaus Dailės Akademijos rektorius Arvydas Šaltenis (g. 1944 m., dėstė 1975–1981 m. ir nuo 1988 m., nuo 1994 m. – Vilniaus dailės akademijos rektorius) Arvydas Šaltenis – ekspresyvaus arsininkų realizmo tradicijos tęsėjas, savo kelią siejantis ir su besikeičiančiomis šiuolaikinės figūrinės tapybos tendencijomis. Jis – vienas tų menininkų, kurie angažuotai reaguoja į politines ir visuomenines realijas. Jo paveiksluose rasime ir istorijos, ir dabarties realijų. Tapytojas lieka ištikimas tradiciniams figūrinio paveikslo, portreto, peizažo ir natiurmorto žanrams, nepaisydamas jų hierarchijos ir tarp jų esančios griežtos ribos. Šalteniui būdingas greitas, eskiziškas tikrovės fiksavimas, taiklus, kartais net groteskiškas piešinys. Jis atidus, bet ne pasyvus stebėtojas. Jo kūryboje labai svarbus autobiografijos ir istorijos įtakos jai santykis. Šaltenis turi savitą ir sudėtingą paveikslų ikonografiją. Svarbios jo tapybos temos – sovietinis režimas, kareivinių motyvai, susiję su autobiografiniais išgyvenimais, tapyti 1971–1986 metais, taip pat ir sudėtingos alegorijos 1991–1995 m. periodo Lietuvos istorijos temomis. Šaltenio kūryboje svarbios ir egzistencinės kelionės bei mirties, kaip paskutinės kelionės, temos. Jis nuolat sugrįžta prie mažų miestelių savo gimtinėje Aukštaitijoje vaizdų ir aktualizuoja krikščionišką ikonografiją. Jis taip pat tapo „paveikslus apie paveikslus“, cituodamas dailės istoriją polemizuoja su ja. Įvairiais kūrybos periodais Šaltenis lygiagrečiai operuoja ir dinamiška kompozicija, ir statika bei koloristine faktūrine tapyba ir santūria pilkos spalvos monochromija. Kartu jis visada išlieka ekspresyvus savo išraiškoje. Šaltenį galėtume apibūdinti kaip ekspresyvų realistinio simbolio meistrą.

Dailė  Rašiniai   (700,71 kB)

Molekulė, atkurianti odą! Ar kada klausėte savęs, kodėl vaikų oda tokia lygi ir graži? Kodėl ji taip skiriasi nuo suaugusių? Viena esminių priežasčių ta, kad mažųjų odos regeneracijos potencialas yra žymiai didesnis. Deja, tačiau su amžiumi odos atkūrimo procesai vyksta vis lėčiau, o įvairūs jos pažeidimai gali išlikti metus ar netgi dešimtmečius. Daktaras Lorenas Pikartas Nors jau anksčiau buvo žinoma, jog varis reikalingas tokio svarbaus antioksidacinio fermento kaip superoksiddismutazės (SOD) veikimui ir buvo ištirta nemaža peptidų, besijungiančių su variu, tačiau GHK-Cu molekulės atradėju yra laikomas daktaras L.Pikartas, kuris jau 1970m. susidomėjo organizmo senėjimu. Tuo metu daktaro L.Pikarto grupė dirbo su kraujo ląstelėmis ir eksperimentų eigoje atrado peptidus, kurių jaunos ląstelės turėjo daugiau negu senos. Vėliau mokslininkai išsiaiškino dar vieną įdomų dalyką: senąsias ląsteles galima išlaikyti ilgiau tiesiog papildžius jas šiais peptidais. Visgi prireikė dar 15 metų, tam kad išsiaiškinti, kaip gi veikia šie peptidų kompleksai. Dabar žinoma, kad vario peptidai yra signalas atsistatyti odai, kaulams ir plaukų folikulams. Galimas daiktas, jog jie gali būti universalus stimuliatorius visų audinių atstatymo procesuose. GHK –Cu vaidmuo daug platesnis negu augimo faktoriaus. Pavyzdys pažeista oda. Iš pradžių pažeistoje vietoje formuojasi krešulys. Po to pažeistuose audiniuose pradeda generuoti aktyvios deguonies formos, kurios išvalo žaizdą nuo bakterijų. Vėliau ląstelės pradeda gaminti TGF-beta (transformuojantis augimo faktorius), kuris pažadina odą, kad gamintųsi randas. Ir viso šio proceso metu pažeistame audinyje kaupiasi vario peptidai, kurie tam tikru momentu stabdo ir laisvųjų radikalų, ir TGF-beta produkciją. Beje, laisvųjų radikalų poveikis pradiniuose žaizdų gijimo etapuose taip pat labai svarbus. Daktaras L.Pikartas teigia, kad gijimo procesą galima smarkiai pagreitinti iš pradžių naudojant oksidaciją stiprinančius agentus, o vėliau vario peptidinius kompleksus. Nors sunku patikėti, tenka pripažinti, kad šios molekulės veikimo spektras gali būti toks platus. Vario peptido veikimą, po to kai šį atrado, daktaras L.Pikartas ir jo grupė, tyrinėjo daugelis mokslininkų įvairiose pasaulio šalyse. Tyrimai buvo atliekami Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Pavyzdžiui, duomenis, kad GHK-Cu stimuliuoja nervinių ataugų augimą, gauti Prancūzijos mokslininkų, informaciją apie angiogenezės stimuliavimą - JAV Nacionaliniame onkologijos institute ir t.t. Glycil-L-histidyl-L-lizin-Cu molekulė atsinaujinimo aktyvatorius Ši molekulė – GHK-Cu, dar kitaip vadinama vario peptidiniu kompleksu, yra pirminis odos atsinaujinimo proceso aktyvatorius. GHK-Cu ir tam tikri peptidiniai kompleksai vis dažniau naudojami kosmetikos priemonėse odai ir plaukams, taip pat dermatokosmetologinių procedūrų, kaip antai dermabrazija, cheminis ir lazerinis odos šveitimas metu, tam kad vyktų spartesnis žaizdos gijimas. GHK-Cu pasižymi stipriu apsauginiu ir regeneruojamuoju efektu odai bei plaukų folikulams, kaulams, virškinimo traktui, kepenims, kitiems organizmo organams. GHK-Cu natūraliai galima aptikti žmogaus kraujo plazmoje, seilėse ir šlapime. Plazmoje šis peptidinis kompleksas yra surištas su albuminu. Įdomu tai, kad dvidešimtmečio plazmoje jo koncentracija yra 200 ng/ml, o šešiasdešimtmečio apie 80 ng/ml. Amino rūgščių seka, kuri yra būdinga vario peptidiniam kompleksui, iš esmės yra tokia pati, kaip ir uždegiminiuose procesuose dalyvaujančiuose, trapląstelinės terpės, tokiuose kaip kolagenas, trombospondinas baltymuose, taip pat fibrino alfa grandinėje, interleukine-4, odos kolagenazėje, osteonektine ir kitose molekulėse. Biocheminis GHK-Cu veikimas Vario peptidinis kompleksas dalyvauja daugelyje odos atsinaujinimo biocheminių reakcijų. Įdomiausia, kad šio peptido veikimo spektras labai platus ir įvairus. Jis pasižymi intensyviu priešuždegiminiu poveikiu, „išjungia“ pradinę žaizdos išvalymo ir rando susidarymo fazę. GHK-Cu aktyvuoja mRNR transkripciją ir transliaciją spartesnei metaloproteinazių, kurios naikina pažeistus baltymus ir tarpląstelinės terpės baltymų – kolageno, elastino, proteoglikanų gamybai. Peptidas taip pat atlieka chemoatraktanto vaidmenį, kadangi į pažeistą vietą pritraukia audinį atstatančius makrofagus, stimuliuoja angiogenezę ir reinervaciją (nervinių galūnėlių augimą). GHK-Cu pastebimai padidina pažeistoje zonoje esančius plauko folikulus bei šalia jų esančias riebalines liaukas. „Pro Cyte“ kompanijos ir Amerikos trichologų draugijos išleisti GHK-Cu preparatai efektyviai stimuliuoja plaukų augimą („Tricomin“) bei naudojami atliekant plaukų transplantacijas („Graftcyte“).

Chemija  Rašiniai   (4,22 kB)

Lietuva-žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amonikatai. Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas - nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 - mišri trąša, turinti azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 - mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 - 26,5% azoto. Stipriai rūgština dirvą. Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja. Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi. Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša. Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose. Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose - ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias. Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys.

Chemija  Rašiniai   (14,89 kB)

Augalų maitinimas suprantamas kaip procesas, kurio metu augalai absorbuoja jų medžiagų apykaitai būtinas medžiagas, ir to pasekoje auga ir vystosi. Augalams būdinga savybė yra tai, kad jiems maistui yra reikalingi tik mineralai arba neorganiniai junginiai. Šių junginių cheminiai elementai, ir ypatingai tie, kurie yra būtini augalams savo ciklui užbaigti, yra apibrėžiami kaip maistingosios medžiagos. Skystos trašos aktyvina dirvožemio biologinius ir cheminius procesus,įtakoja augalų atsparumą grybinėms ir virusinėms ligoms bei nepalankioms meteorologinėms sąlygoms,didina derlingumą.Šios trąšos yra efektyvios,nes augalai geriau ir greičiau įsisasina maisto medžiagas. Azoto trąšos: Amonio salietra aprūpina augalą reikiamu azoto kiekiu,kuris yra ypač svarbus intensyvaus augalo augimo periodu.Tręšiant greitai išnyksta augalo „badavimo“ požymiai-spačiau vystosi šaknys,augalas greičiau apsirūpina maisto medžiagomis,paspartėja augallo augimas ir vystymasis,išnyksta lapų geltonavimas.Azotas stimuliuoja ir reguliuoja daugialį augalo gyvybinių ir su augimu susijusių procesų.Patręšti amonio salietra augalai vartoja mažiau vandens,tampa baltymingesni,cukringesni,pailgėja jų vegetacijos periodas. Karbamidas,tai - visame pasaulyje populiari azoto trąša,tinkanti įvairioms lauko,daržo bei sodo kultūroms tręšti.Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos,žieminiai ir daugiamečiai-vegetacijos pradžioje.Vaismedžiai ir viaskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus.Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Kalcio amonio salietra.Trąšose esantis įsisavinamas greitai ir efektyviai.Kalcis ir magnis ypač reikalingi augalo gyvybinėms funkcijoms.Tręšiant kalcio amonio salietra,augali užaugina didelį lapo paviršių,įgyja augalui būdingą žalią spalvą,subrandina 5-20% gausesnį derlių.Ilgalaikis trąšų naudojimas nesumažina jos biologinio aktyvumo.Augalai patrešiami ne tik azotu,bet ir magniu bei kalciu. Karbamido ir amonio salietros tirpalas.Tai skysta,greitai veikianti azoto trąša,naudojama lauko augalams,daržovėms,vaismedžiams,uogynams,gėlėms tręšti.Ši trąša atitinka pakriko,lokalaus bei papildomo tręšimo per lapus reikalavimus.Tirpalo reakcija yra artima neutraliai,todėl purkšti galima didelės koncentracijos tirpalais. Kalio trąšos: Naudojant kalio trąšas papildomam tręšimui augalai tampa atsparesni stresui, šalnoms, ligoms bei kenkėjams. Tokie produktai geriau laikosi sandėliavimo metu, transportuojant. Tuo pačiu pagerėja išaugintos produkcijos kokybė, perdirbamosios savybės. Kalio trąšos įtakoja derliaus dydį, spalvą, ypač obuolių, aromatines savybes.

Chemija  Rašiniai   (5,82 kB)

Kačiukas – iš kai kurių šiltųjų kraštų augalų, pavyzdžiui kaučiukmedžių, gaunama arba sintetinama derva, gumos žaliava. Kaučiukas patentuotas 1813 m. balandžio 29d. Dažniausiai jis gaunamas iš brazilinio kaučiukmedžio pieno sulčių – latekso (jame kaučiuko yra apie 35%). Pieno sultys gaunamos suraižius augalų žievės pientakius. Pagal vartojimą kaučiukas skirstomas į bendros ir specialios paskirties kaučiuką. Natūraliojo kaučiuko molekulę sudaro susijungusios nesočiojo angliavandenilio izopreno C5H8 molekulės, kurios molinė masė 1,4 – 2,6 mln., o tankis 910 – 920 kg/m3. Natūralusis kaučiukas labai tamprus – santykinis pailgėjimas 700 – 900%. Jis gerai tirpsta benzine, benzole, dichloretane, anglies tetrachloride ir kituose organiniuose tirpikliuose, tačiau netirpsta nei vandenyje, nei alkoholiuose. Kaučiukas lengvai reaguoja su deguonimi, ozonu, halogenais, vandeniliu, sieros junginiais. Sintetinis kaučiukas gaunamas polimerizuojant įvairius monomerus – butadieną, izopreną, izobutileną, etileną, propileną, akrilo nitrilą. Sintetinis kaučiukas pirmą kartą pagamintas 1928 metais. Sintetinio kaučiuko savybes lemia cheminė sudėtis ir gamybos būdas. Kaučiukas gali būti atsparus tempimui ir dilinimui, nelaidus dujoms, atsparus oksidacijai, atsparus tirpalams ir benzinui, atsparus šilumai ir šalčiui. Gumos, pagamintos iš sintetinio kaučiuko, tinkamos vartoti labai plačiame temperatūrų intervale (nuo -150°C iki 250°C). Sintetinis kaučiukas įeina į klijų sudėtį. Jie yra tinkami vartoti temperatūrų intervale nuo -20°C iki +70°C. Iš sintetinio kaučiuko gumos gaminama laidų ir kabelių izoliacija. Skystojo sintetinio kaučiuko yra antikorozinių dangų sudėtyje. Produktas, gaunamas iš kaučiuko, suodžių, kreidos, alyvos, kaolino, cinko ir kitų chemikalų, vadinamas nevulkanizuota guma. Viso egzistuoja apie 200 nevulkanizuotos gumos rūšių, tokių kaip:  butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo kalciui ir trinčiai;  chloropreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo atmosferai ir tepalams;  etilenpropileninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo šarmams, rūgštims bei atmosferai;  izopreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  natūralus kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  nitrilinis butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo tepalams;  stirolinis kaučiukas, kuris naudojamas bendros paskirties gumos gamybai, suteikia atsparumo trinčiai, + 100° temperatūrai; Iš kaučiuko gumos gaminamos padangos: sunkiasvorių sunkvežimių, lenktyninių automobilių, lėktuvų (dažniausiai gaminamos iš natūraliojo kaučiuko gumos). Taip pat avalynė, higienos reikmenys, mašinų detalės, žaislai, sviediniai. Iš natūraliojo kaučiuko gumos gaminami medicinos reikmenys: chirurginės pirštinės, zondai, kateteriai, kraujo perpylimo vamzdeliai. Kaučiukas yra labai populiarus, naudojant jį kaip dangą. Tai viena atspariausių dėvėjimuisi dangų. Įvairiais bandymais buvo įrodyta, kad kaučiukinės dangos atlaiko labai didelius krūvius ir nepakeičia savo pirminių charakteristikų. Kadangi šios dangos yra pagamintos iš natūralių medžiagų jos yra nealergizuojančios ir rekomenduojamos naudoti ligoninėse, virtuvėse, mokymo įstaigose. Paklotų kaučiukinių dangų nebereikia nei vaškuoti, nei kaip nors kitaip apdoroti. Šios dangos taip pat labai atsparios ugniai, degančios cigaretės žymių nelieka visiškai, o gaisro atveju danga neišskiria pavojingų medžiagų. Puikios silikoninio kaučiuko savybės leidžia jį labai plačiai naudoti įvairiose pramonės srityse techninėms detalėms gaminti ar jų paviršiams padengti silikonine danga. Silikonas buvo išrastas šeštajame dešimtmetyje. Silikoninis kaučiukas, arba tiesiog silikonas, cheminiu požiūriu yra labai inertiškas, atsparus aplinkos poveikiui: deguoniui, ozonui, vandeniui ir šviesai, gali būti naudojamas esant ir aukštoms (+260oC), ir žemoms temperatūroms (-70oC). Jis pasižymi puikiomis elektroizoliacinėmis savybėmis, atsparumu trinčiai. Dėl puikių plastinių savybių silikonas leidžia atkartoti įvairiausias formas, pagaminti ar padengti silikonine danga pakankamai sudėtingo reljefo ir dizaino gaminius. Silikoninė danga apsaugo detales nuo korozijos. Tai labai ekologiška medžiaga, todėl neveltui ji naudojama protezų gamybai.

Chemija  Rašiniai   (9,51 kB)

SMOGAS Žodis smogas pradėtas naudoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke – “dūmai“ ir fog – “rūkas“. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas, net mirtinas; didina metalų koroziją, blogina matomumą. Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas cheminis reiškinys, kurį tiria daugybė įvairių šalių chemikų, tačiau dar nesurasti visi atsakymai. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Yra skiriami du miestų smogo tipai: 1) industrinis arba žiemos smogas; 2) fotocheminis arba vasaros smogas. FOTOCHEMINIS SMOGAS Fotocheminis smogas (Los Andželo tipo) – oro teršalų rūšis, susidaranti veikiant Saulės šviesai iš labai užteršto oro (rūko ir dūmų). Dažniausiai tokį smogą sukelia automobilių išmetamosios dujos. Šis smogas paprastai formuojasi sauso, saulėto ir karšto klimato zonose, vasaros metu, kai nėra vėjo ir kai užteršto oro sluoksniai nesimaišo, taip pat dėl foto cheminių procesų, vykstančių užterštame ore . Jis skverbiasi į kvėpavimo takus, mažėja organizmo atsparumas ligoms, netgi yra plastikai. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos normatyvus šio smogo susidarymas reguliuojamas pagal požemio ozono koncentraciją ore. Ji neturi viršyti 200 μg/m3. Fotocheminį smogą sudaro pirminių (azoto oksidas, anglies monoksidas) ir antrinių (ozonas, formaldehidas) teršalų mišinys. Fotocheminis smogas susideda iš dūmų, automobilių deginių, dulkių, vandens lašelių. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis, o tokių reakcijų sukeltas smogas –fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose: N2 (d.) + O2 (d.) → 2NO (d.) Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO (d.), bet ir nesudegusio bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Reakcijoje susidaręs NO (d.) dalyvauja įvairiuose virsmuose ir tampa NO2 (d.). Pastarasis sugeria saulės spindulius ir skyla. Atsipalaidavę deguonies atomai dalyvauja ozono susidarymo reakcijoje, ozonas oksiduoja naujus NO (d.) kiekius: NO2 + saulės šviesa → NO + O O + O2 → O3 O3 + NO → NO2 + O2 Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono, įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Ašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Jei vyktų tik šios reakcijos, ozonas negalėtų kauptis, deja, jis ir PAN susidaro nevisiškai sudegus benzino angliavandeniliams. Dar nekalbėjome apie ypatingai aktyvias chemines daleles, vadinamuosius laisvuosius radikalus. Šios labai trumpai gyvuojančios ir nepaprastai reakcingos dalelės dalyvauja įvairiose cheminėse reakcijose. Prie laisvųjų radikalų formulių rašomas paryškintas taškas, vaizduojantis nesuporuotus elektronus. Radikalą sudaranti angliavandenilio molekulės liekana užrašoma raide R. Fotocheminiame smoge esantys O atomai reaguoja su angliavandenilių molekulėmis, susidaro radikalai RO∙, kurie dalyvauja tolesnėse reakcijose:

Chemija  Rašiniai   (8,23 kB)

Chemijos pramonė Lietuvoje yra sutelkta keliose stambiose gamyklose: “Lifosa” Kėdainiuose ir “Achema” Jonavoje, kurios gamina trąšas, Akmenės cementas ir Mažeikių nafta, Panevėžio stiklas bei farmacijos įmonės “Sanitas” ir “Endokrininiai preparatai” Kaune. Smulkioji buitinė chemija Alytuje viena seniausių Lietuvos chemijos pramonės įmonių. Maisto perdirbimo pramonės įmonės irgi priskirtinos chemijai, nes jose vieni produktai verčiami kitais arba chemiškai gryninami, keičiami. Į klausimą, kiek dar mums reikia tokios pramonės, galima būtų atsakyti, kad tai priklauso nuo mūsų sugebėjimų ją organizuoti ir valdyti bei parduoti jos produkciją tarptautinėje rinkoje. Žaliavų ištekliai nėra patys svarbiausi, nes brangiausi gaminiai dabar yra labai maži (deimantai, silicio lustai, ypač grynos medžiagos, fermentai, vaistai, etalonai). Tai daug darbo ir ypatingų įgūdžių bei įrangos reikalaujantys dirbiniai. Taigi, kad gerai dirbtume ir uždirbtume, reikia tik žinojimo ir mokėjimo juo naudotis. Kol kas dauguma verslo įmonių užsiima importu ir tik viena kita – eksportu. Tik mokslininkai dirba eksportui užsieniuose publikuodami straipsnius užsienio kalbomis. Toks savotiškas išminties eksportas, kurio dėka gautus gaminius importuojame, nėra sveikos valstybės požymis. Dalį proto pastangų reikėtų panaudoti šalies ūkyje ir eksportuoti savo triūso vaisius. Jeigu tokią ūkininkavimo sistemą pavyktų mums įgyvendinti, tai ne tik pinigų, bet ir pagarbos nusipelnytume. Chemijos pramonės žalingumas aplinkai nė kiek nėra didesnis nei kitų veiksmingų gamybų. Viską, ką darome, reikia daryti atsargiai. Su ugnimi nežaidžiama. Šią taisyklę žmonija sužinojo prieš tūkstančius metu. Gerai tvarkoma chemijos gamykla mažiau pavojinga aplinkai ir aplinkiniams nei blogai tvarkoma ligoninė ar mokykla. Tokiam nežalingam aplinkai ir žmogui gamybos ir vartojimo tvarkymui taip pat reikia išsilavinusių, tvarkingų ir atsakingų žmonių. Kadangi chemija gali labai daug, tai ir chemiškai raštingų žmonių reikia daug. Vieno kito, kad ir labai aukštos klasės specialisto, nepakanka. Veiksmingam medžiaginiam verslui visa tauta turi pakankamai suprasti chemiją. Net ir geriausias dirigentas, be gerų muzikantų orkestro, nieko nepagros. Įvairios paslaugos (skalbimas, drabužių valymas, kosmetika, sandėliavimas) irgi reikalauja gero chemijos dėsnių bei veikimo galimybių suvokimo. O paslaugos yra plačiausia verslo sritis. Šiuo metu sparčiai auga nauja chemijos (ir visos pramonės) šaka vadinamoji žalioji chemija (žalioji gamyba). Ši sąvoka atsirado 1990 m. JAV ir nuo 1993 m. buvo remiama Nacionalinio mokslo fondo bei Aplinkos apsaugos agentūros. Pagal Prezidentinę žaliosios chemijos pažangos premijavimo programą, pagal kurią skiriamos kasmetinės premijos, ji apibrėžiama kaip sritis, apimanti visus cheminių procesų aspektus ir rūšis įskaitant sintezę, katalizę, analizę, monitoringą, atskyrimus ir reakcijų vykdymus, kurie mažina poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai kiek tai leidžia dabartinis profesinis meistriškumas. Žalioji chemija iš Amerikos jau persimetė į Europą, kuri stengiasi neatsilikti pažangių technologijų srityje, taupydama žaliavas ir mažindama žalingą poveikį aplinkai. Tačiau didesnę istorinę patirtį turintys europiečiai žaliosios chemijos judėjimą vertina ne kaip naują mokslinę paradigmą, bet kaip tam tikrą saugaus verslo skatinimo priemonę. Bet kokiam veiksmingam darymui reikia ir veiksmingos saugos sistemos. Tam irgi reikia chemikų, kurie pajėgtų numatyti galimus pavojus, parinktų apsaugos priemones, sudarytų leistinų ir neleistinų veiksmų sąvadus, rengtų išsigelbėjimo iš nelaimės būdus.

Chemija  Rašiniai   (4,55 kB)

Cementas – tai bet kuri medžiaga, turinti tvirtinimo savybių. Dažnai cementu vadinamos ir specifinės birios medžiagos, naudojamos maišant su vandeniu. Teisingesnis šių medžiagų pavadinimas – hidrauliniai cementai, dažniau statyboje naudojami – gipsas, kalkės, svarbiausia statybinė medžiaga lietuviškai vadinama tiesiog cementu. Cementas yra padarytas, kaitindamas klintį su mažais kitų medžiagų kiekiais, tokiais kaip molis, 1450°C degimo krosnyje. Portlando cementas yra pagrindinė betono, cemento skiedinio ir daugumos nespecialaus skiedinio sudedamoji dalis. Jis yra labiausiai naudojamas bei populiariausias visame pasaulyje statybų pramonėje, gali būti pilkas arba baltas. Įmonės, gaminančios cementą, turi reikšmingus teigiamus ir neigiamus poveikius vietiniame lygmenyje. Teigiama pusė - cemento pramonė gali sukurti darbą ir verslo galimybes vietiniams gyventojams, ypatingai tolimose vietose besivystančiose šalyse, kur yra nedaug kitų galimybių ekonomikos plėtrai. Neigiami poveikiai trikdo peizažą, kelia dulkes ir triukšmą, žlugdo vietinę biologinę įvairovę nuo klinties karjero darbų. Cemento gamyba išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir tiesiogiai per anglies dvideginio gamybą, kai kalcio karbonatas yra įkaitintas, gamindamas kalkes ir anglies dvideginį išmeta jas į aplinką. Geriausi trys gamintojai yra Kinija su 704, Indija su 100, ir Jungtinės Amerikos Valstijos su 91 milijonais metrinių tonų cemento.

Chemija  Rašiniai   (8,9 kB)

Azotas (N, lot. Nitrogenium ) yra cheminis elementas, elementų lentelėje penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą 1772 m. paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Pavadinimas „azotas“ susideda iš graikiško neiginio a ir zoe – gyvybė. Tokį pavadinimą sugalvojo A.L.Lavuazjė. Azotas sudaro apytiksliai 78 % oro, kuriuo mes kvėpuojame. Standartinėje temperatūroje azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos. Jis yra netoksiškas ir chemiškai inertiškas - t.y. labai nereaktingas - žemose temperatūrose. Azotas yra nedegus bei malšina degimo procesus. Be to, jis sukelia asfikciją (dusulį), jeigu išstumia iš oro deguonį, reikalingą kvėpavimui. Atmosferos slėgyje azotas įgyja skystą būseną prie -196°C. Azoto savybės reikalauja laikytis specifinių darbo saugos reikalavimų (pagal saugos duomenų lapą). Azoto oksidai ir smogas Žodis smogas pradėtas vartoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke - “dūmai” ir fog - “rūkas”. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas (net mirtinas). Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai nuo smogo kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių, juose susidarantis smogas vadinamas pramoniniu smogu. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas reiškinys. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis reakcijomis, o tokių reakcijų sukeltas smogas - fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO(d) susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose. Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO(d), bet ir nesudegusio, bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono (tai viena iš deguonies vieninių medžiagų, kurios molekules sudaro trys deguonies atomai O3), įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Kai kurie žmonės dėl užterštame ore esančio ozono pradeda dusti. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Aašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Užterštas oras mažina kultūrinių augalų derlių, gadina gumos dirbinius. Vienas iš pirmųjų smogo požymių - oro padūmavimas, dėl kurio blogai matomi tolimi daiktai. Azoto gamyba ir panaudojimas Daugiausiai azoto randama atmosferoje. Jo masės dalis Žemės plutoje tesudaro 0,002%. Svarbiausieji azoto mineralai yra KNO3 (kalio nitratas, kalio salietra) ir NaNO3 (natrio nitratas, natrio salietra, Čilės salietra), randami dykumų regionuose. Kitus gamtinius azoto junginius sudaro iškasenose (daugiausiai akmens anglyse) susikaupęs augalinių ir gyvulinių baltymų azotas. Prieš šimtą metų žmogui prienamos gryno azoto ir jo junginių atsargos buvo gana ribotos. 1895 m. sukūrus oro skystinimo technologiją, o 1908 m. - amoniako gamybos iš oro azoto būdą, reikalai pasikeitė. Iš amoniako galima pagaminti daug azoto junginių. Tuo tarpu grynas azotas šiuo metu daugiausiai išskiriamas distiliuojant suskystintą orą. Tiek grynas azotas, tiek jo junginiai, labai plačiai vartojami įvairiose srityse: inertinei atmosferai sudaryti (gaminant įvairias chemines medžiagas, mikroelektronikos gaminius); naftos gavyboje (į gręžinį pumpuojant suslėgtą azotą, galima padidinti naftos išeigą); metalurgijoje; šaldymui (greitam maisto užšaldymui). Pagal gamybos apimtį azotas yra antras po sieros rūgšties (JAV 1990 m. gauta 26×106 tonų azoto). Daugiausiai naudojamas amoniako gamyboje, kuris vėliau naudojamas trąšų ir azoto rūgšties gamyboje. Azotas taip pat naudojamas gaminant kai kurias elektrotechnikos detales, pavyzdžiui tranzistorius, diodus, integrines schemas bei nerudijančio plieno gamyboje. Azotas taip pat naudojamas automobilių padangoms užpildyti, nes azoto šiluminis plėtimasis sąlyginai mažas.

Chemija  Rašiniai   (7,73 kB)

Įvairių pasaulio tautų (Kinijos, Graikijos, Mesopotamijos it kt.) mitai turi savo dievus – žmogaus kūrėjus. Dievas sukūrė žmogų ir pasak Biblijos. ~ Kreacionistinė teorija aiškina, kad pasaulį ir organizmų įvairovę sukūrė Dievas. Visos dabar gyvenančios rūšys tebėra nuo to laiko beveik nepasikeitusios, nebent nežymiai. Žmogus ir beždžionė kilę iš skirtingos kilmės protėvių. Teorija remiasi tikėjimu Dievu Kūrėju. ~ Evoliucijos teorija gimė Graikijoje, vėliau buvo plėtojama XVIII a. Išbaigtą formą įgavo XIX a. anglo Čarlzo Darvino veikale ‘‘Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos budu‘‘ (1859). Pagal šią teoriją, Saulės sistema ir gyvybė atsirado per milijonus metų. Vienaląsčiai organizmai evoliucionavo į bestuburius, paskui į varliagyvius, roplius, žinduolius, primatus. Tokiame evoliucijos kelyje žmogus ir beždžionė išsivystė iš bendro protėvio. Teorija turi trūkumų, nes nesurastos trūkstamos grandys.

Biologija  Rašiniai   (2,92 kB)

Vitaminai ir mikroelementai - tai kiekvieno žmogaus organizmui būtinos biologiškai aktyvios medžiagos. Padidėjęs nuovargis dažniausiai būna susijęs su vitaminų stoka, todėl labai svarbu, kad kiekvienas žmogus kasdien valgytų subalansuotą ir organizmui tinkamą maistą. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, mažakraujystės, vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumo, privalome kasdien savo maisto racioną praturtinti vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis.Cinkas - būtinas natūralus elementas susijęs su normaliu vitaminų pasisavinimu. Cinkas palaiko lytinių liaukų vystymąsi bei jų funkcijas, greitina nudegimų gijimą, stiprina ,regėjimą, užtikrina geležies pasisavinimą hemoglobino gamybai, padeda stabdyti ir gydyti reumatizmą, virškinimo organų opaligę, skatina plaukų, nagų augimą, padeda gydyti šlapimo takų ligas, palaiko reguliarų menstruacijų ciklą, teigiamai veikia senatvinį atminties susilpnėjimą. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin, kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar tai nėra taisyklė. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais(Vitaminas B) buvo pavadintas vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitaminai gali būti skirstomi į dvi grupes: tirpūs vandenyje ir tirpūs riebaluose. Dėl to maisto racionas, kuriame visiškai nėra riebalų, gali nebūti visiškai sveikas. --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitaminas A – grupė riebaluose tirpstančių panašios cheminės struktūros medžiagų, iš kurių svarbiausia – retinolis. Vitamino A provitaminas – beta karotinas, iš kurio kepenyse gaminamas vitaminas A.Vitaminas A būtinas ląstelėms augti ir daugintis. Jis užtikrina normalią epitelinių audinių (oda ir gleivinė) būklę. Trūkstant vitamino A, oda ir gleivinė sausėja, odoje atsiranda įtrūkimų, labai sumažėja atsparumas infekcijoms. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie daug laiko praleidžia prie televizorių, kompiuterių ekranų ir kurių akys vos ne kiekvieną sekundę turi reaguoti į kontrastinius šviesos dirgiklius. To pasekmė – didelis vitamino A poreikis. Kadangi per daugelį milijonų metų akis įgijo gyvybiškai svarbaus jutimo organo reikšmę, joje išsivystė ypač tankus kraujagyslių tinklas, kuris reikalingas tam, kad būtų tiekiamas vitaminas A.

Biologija  Rašiniai   (4 kB)