Kalbant apie antikinės Graikojos žiūrovinius statinius reikia išskyrti dvi statinių grupes pagal jų paskirtį: sporto statiniai (stadionai) ir teatro pastatai (amfiteatrai). Glaustai aptarsiu kiekvieną iš šių grupių. Pirmasis teatras – Dioniso teatras Atėnuose. Tačiau teatro idėja labai greit išplito po visą Graikiją ir teatrai buvo įrengti daugelyje kitų miestų. Šiuo metu yra rasta 164 buvusiu teatrų liekanos. Visi antikinės Graikijos teatrai atitinka tris pagrindinius reikalavimus: irengti naturialiame kalno šlaite, turi plokščią sceną ir užtikrina puikų scenos matomumą. Teatrą sudaro teatronas(žiūrovų vietos, išdėliotos puslankiu), archesa(teatro centre)ir skena (jau vėliau pastatyta aktoriams persirengti su trimis durimis, uždaranti visa teatro erdvę) (1.pav.). Iš pradžių teatrai buvo tik choriniai. Teatras buvo ne pramoga, o šventas reikalas. Šitaip atėniečiai pagerbdavo Dionisą. Giedant buvo prašoma dievų malonės. Vėliau šalia choro atsirado ir aktorių teatrai. Teatrai, vaidinimai vyko du kartus per metus, per Derlingumo ir vyno dievo Dioniso šventes, pietiniame Akropolio šlaite. Pirmasis amfiteatras buvo pastatytas VI a.pr.Kr. Atėnuose. Tai Dioniso teatras. Deja iki šių dienų šis teatras neišliko. Iš likusių jo griuvėsių galima matyti, kad pagrindinė jo scena buvo apvali, sėdimos vietos išdėstytos puslankiu kalno šlaite. Epidauro amfiteatras - didžiausias išlikęs antikinis teatras Graikijoje (2.pav.) Šis teatras turi 55 žiūrovų eiles ir talpina 12 000 – 14 000 žiūrovų. Į viršų kylančių laiptų žiūrovų eilės buvo sudalintos į mažesnius sektorius. Šiame teatre antikiniai vaidinimai tabevyksta ir šiomis dienomis. Kadangi teatras turėjo ir religinę reikšmę, amfiteatrai dažnai buvo statomi netoli šventylų. Žiūrovai sėdėdavo ant puslankiu, šlaitu aukštyn išdėstytų suolų. Iš pradžių suolai buvo daromi iš medžio, paskui imta juos kaldinti iš akmens. Pirmųjų teatrų scenos buvo tiosiog ploksčias sutryptos žemės apskritimas, tik gerokai vėliau didžiųjų teatrų (tokių kaip Epidauro) scenos buvo išklotos poliruoto akmens plokštėmis. Tiesą tokios scenos kokia ji yra įprasta dabar ( iškilusi aukščiau pirmųjų žiūrovų eilių) Graikijoje nebuvo. Geram matomumui užtikrinti pakakdavo ganėtinai stačiai kylančių tribūnų. Šalia scenos stovėdavo pastatas arba palapinė skirta aktorių persirengimui, kostiumų saugojimui ir pan. Šis pastatas paprastai būdavo laikinas ir statomas iš medžio. Tik vėlesniais amžiais ši teatro dalis imta statydinti iš akmens. Minėtas Epideuro teatras turi išlikuisį akmenį “užkulisių” pastatą. Tačiau yra žinoma, kad jis buvo pastatytas gerokai vėliau, maždaug 330 m.pr.Kr. Abiejose archesos pusėse buvo irengtos ilgos rampos, skyrtos choro įėjimui ir išėjimui. Tradiciškai choras stovėdavo per visą vaidinimą ir išeidavo tik jam pasibaigus. Tuo tarpu aktoriai įeidavo ir išeidavo iš scenos po keleta kartu. Tam jie galėjo naudotis tiek šoninėmis rampomis tiek centrinėmis durimis vedančiomis į persirengimo kambarius.

Istorija  Referatai   (276,37 kB)

Testas 1.Kada paminetos pirmsios Olipinės žaidinės? a) 774m iki Kr. b) 775m.iki Kr. c) 776m. iki Kr. 2.Kaip Graikai garbino Dievus? a) Melsdavosi b) rengdavo žaidines (sportavo) c) rengdavo šventes 3. Kelintais metais Persai perplauke Egėjo jūrą? a) 489m. iki Kr. b) 490m iki Kr. c) 491m iki Kr. 4. Kiek žuvo Maratono kautinese persu? a) 6000 b)5400 c) 6400 5.Kelintais metais Atenų vadovu išrinktas Solonas? a) 594m. iki Kr. b)592m iki Kr. c) 595m. iki Kr. 6. Nuspalvink Teisingomis spalvomis. a)Žalia,juoda,raudona,mėlina,geltona. b) Juoda,raudona,geltona žalia,mėlina. c) Mėlina,geltona,juoda,žalia,raudona. 7.Kas pavaizduota šiame paveikslėlyje? a)Pirmosios monetos Mažojoji azija. b)Atėnų moneta c)Euras 8. Kada Atėnuose atkuriamos Olimpinės Žaidynės? a) 1895m. b) 1896m. c) 1870m. 9.Kada imperatorius Teodosijus uždraude olimpines žaidynes? a)392m. b) 393m. c) 394m.

Istorija  Testai   (47,77 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge'o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje "Renesansas" pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio "renesansiškas" supratimas apsiriboja reikšme "Antiką megžiojantis" – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. "Renesansiniai žmonės" buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione's "Dvariškio knyga" ir Machiavelli "Valdovas" yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių "renesansų", pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailinkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso metu buvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas "Afrika", kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus "Eneidos" imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus "Eklogomis". Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas - siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo "imitacija" – didžiųjų rašytojų ir meninikų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes gi linkę manyti, jog Renesansas – naujumo ir originalumo metas. Einant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie meno istorikų taip vadinamo "manierizmo" – tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti antikiniais pavyzždiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip "Vakarų vesternizaciją" ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies "atradimų" ar nukariavimų istorija. Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis "naujų" problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII amžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pažanga (spausdinimo išradimas). Menas Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas - poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams. Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas - Filipas Bruneleskis. XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis. Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną. Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus. Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas - kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais - tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas - išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone. Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti. Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą. Botičelis “Veneros gimimas” Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės. Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos. XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai. Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu. Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą - anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė. Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe. Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) - nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei. Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas. Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”. Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu. Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo - pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose - molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi. Renesanso meno apibendrinimas: Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas - dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas. Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas. Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos. Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

Istorija  Konspektai   (17,17 kB)

Persų civilizacija: VI a. pr. m. e. prieš medų valdžią sukilo kitas regionas - Persija, kuri užgrobė valdžią imperijoje, įkūrė Achemenidų dinastiją ir praplėtė imperijos teritorijas. Naujoji Persijos imperija driekėsi nuo Mažosios Azijos iki Indo upės. Ji valdė taip pat Mesopotamiją ir Egiptą. Žymiausi Achemenidų valdovai – Kiras (įkūręs Persijos imperiją I tūkst. pr. m. e.) ir Darijus I (imperatoriaus valdymo metu Persija išgyveno geriausią laikotarpį; didieji užkariavimai I tūkst. pr. m. e.). Sostinė – Persepolis. Valstybė padalinta į autonomines provincijas (satrapijas), kurių valdovai satrapai nešė duoklę valdovui. V a. pr. m. e. imperiją susilpnino graikų–persų karai, o 330 m. pr. m. e. valstybę užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Persija žlugo. Kiras (558-529m.pr.kr) - Jo valdymo metais persu gentys buvo suvienitos i viena tauta, sostine – Sūzai. Jo valdymo metais buvo nukariauta graikų kolonijos mažojoje azijije,babilone(539m.pr.kr,kadangi babilono jkaralyste iejo i finikija ir palestina tai sios teritorijos taip pat atiteko Kirui) Kiras buvo humaniškas valdovas.Neplešykavo,negriove pastatų.Kai jis valde žydams buvo leista gryžti i gimtasias vietas. Kambizas II (529-522m.pr.kr) – Jo valdymo metais buvo nukariautas tyras,kipras,egiptas. (kautynes 525m.pr.kr.prie Pelusijaus) Darijus I (522-485m.pr.kr) – nukariavo visas rytu žemes iki pat Inolo upes, ižeme Makedonija, Trakija.Surenge žygi i skitu žemes, pasieke Dniesta.Nukariaves tu laiku Rytu civilizituo pasaulį.Jis stengesi padalinta į automines provincijas- satrapijas.Darijus I išleido įstatymus, įvede bendra pinigų sistema. Religija: Jie garbino ir svetimus dievus,bet savuju taip pat neužmirso.Plačiai žinoma senoves Iranos religija – zoroastrizmas.Senoves religijos pagrindas - dieviskuju pradu supriešinimas. Viena religijos doktrina buvo skirta Šviesos Jegioms vadovaujamos didžiojo –Ahūros Mazdos, O kita Tamsos Jegoms vadovaujamos piktojo – Angros Mainjaus.Jo kultūrine misija – žmonijos gelbejimas,.jo mokymas buvo naujas, jis iš daugybes garbinamu Irano dievu atrnko tik du, Ahūra Mazda ir Angra Mainju ir juos supriešino. Žmones moke kad viskas priklauso nuo ju paciu ir kad jie patys kuria savo likima.Zoroastrizmas skelbiamas tikejimas pasaulio babaiga, paskutiniuoju teismu.Sis religinis-etinis dualizmas yra siejamas su pranašu Zaratustra..jo mokymas yra aprasytas seniausioje šventojoje knygoje ,,Avestoje“ Achemenidai nesukure savitos menines kultūros jie ja pereme is kitu tauti.Jiems būdingas ,,žveriu stiliu“- laukiniu žveriu, galviju,paikščiu vaizdavimas.Irano kultūra tik sujunge Artimuju Rytu bei Vidurine Azijos menines kūrybios elementus.. Jie nepaliko ryškęsniu savo švytejimo pėdsakų.

Istorija  Konspektai   (5,06 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Istorija  Referatai   (182,13 kB)

Chaosas-pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Gaja- Žemės personifikacija (Motina Žemė). Tartaras-kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Erotas-senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erebas-pirmapradis dievas, tamsos personifikacija. Nikė-pergalės deivė. Chronas-laiko personifikacija. Chronas dažnai vaizduojamas kaip pražilęs su ilga barzda senukas. Uranas-dangaus personifikacija. Eteris-viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis. Pontas-senovinis jūros dievas, jūros (gilumos) personifikacija. Momas- kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Moras-neišvengiamos pražūties personifikacija. Ciklopai-milžinų rasė, kurios atstovai teturėjo vieną kaktoje esančią akį. Gigantai-senovės graikų milžinai su gyvačių kojomis. Titanai-dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Forkinas- jūros gelmių personifikacija. Euribija-jūros dievė. Echidna-„Visų monstrų motina“. Eritėja-viena iš keturių hesperidžių. Palantas-išminties dievas. Gerionas-Jis buvo sparnuotas milžinas, kurio kūną sudarė trys žmonių kūnai sujungti per liemenį. Gorgonė-graikų mitologijos fantastinė būtybė. Euritionas-Ftijos karalius. Zelas-uolumo ir atsidavimo personifikacija. Nikė-pergalės deivė.

Istorija  Namų darbai   (7,46 kB)

Egipto civilizacijos pasiekimai • Architektūros ir statybos technologijų srityje Egipto laimėjimai neturi lygių ne tik senovės Rytuose, bet ir visame senovės pasaulyje: buvo įvaldyti labai pažangūs kietųjų akmens rūšių apdirbimo metodai, kurie iki šiol tyrinėtojų nėra iki galo išaiškinti ir suprasti. Iki šių dienų yra išlikęs vienintelis iš septynių pasaulio stebuklų – Cheopso piramidė. • Egiptiečiai, Nilo potvynių pradžią sieję su dangaus šviesulių padėtimi, nustatė, kad metus sudaro 365 dienos. Nedaug pasikeitusiu egiptiečių saulės kalendoriumi naudojamės ir dabar. Seniausia egiptiečių rašto forma buvo hieroglifai. Ilgainiui šalia jų atsirado dvi greitraščio formos – hieratinis ir demotinis. Pirmąjį naudojo žyniai ir raštininkai, antąjį – visi raštingi žmonės. Manoma, kad Egipto žyniai pirmieji sukūrė ir alfabetinio rašto principus, bet siekti išsaugoti savo privilegijuotą padėtį, susijusią su painaus hieroglifų rašto išmanymu, alfabeto sistemos sąmoningai neįdiegė. • Egiptiečių matematika rėmėsi dešimtaine sistema. Jie mokėjo operuoti trupmenomis, apskaičiuoti rutulio paviršiaus plotą ir piramidės tūrį, gana tiksliai nustatė skaičiaus „pi“ reikšmę (3,16). Egiptiečiai daug pasiekė chemijos ir medicinos srityse. Jau Senosios karalystės laikais egzistavo gydytojų specializacija. Egiptiečiai mokėjo daryti netgi kai kurias nesudėtingas galvos operacijas. • Egiptiečių raštas atsirado IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje. Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo akmenyje. Iš pradžių egiptiečiai rašė piešinių pavidalo ženklais. Laikui bėgant imta rašyti dar paprastesniu raštu, sudarytu iš brūkšnelių, lankelių ir skritulėlių. • Egiptiečių kasdienybė reikalavo nuolat skaičiuoti. Vyriausybė nustatydavo gyventojams mokesčius ir suskaičiuodavo, kiek jų surenkama. Sudėtingus skaičiavimus reikėjo atlikti statant piramides, šventyklas, įrengiant drėkinimo sistemas. Žemdirbiai skaičiuodavo, kiek gauta derliaus, kuria jo dalį galima sunaudoti ir kiek reikia palikti kitai sėjai. Amatininkai skaičiuodavo, kiek ir kokių žaliavų reikia jų dirbiniams. Taip atsirado matematika. Egiptiečiai mokėjo atlikti visus keturis matematinius veiksmus, sugebėjo skaičiuoti trupmenomis. Egiptiečiai mokėjo apskaičiuoti nupjautinės piramidės plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu. • Dangaus kūnų stebėjimas padėdavo egiptiečiams orientuotis įvairiose gyvenimo srityse. Jie pastebėjo, kad prieš Nilo patvynį kasmet pasirodo žvaigždė Sirius. Metus dalydavo į 12 mėnesių, iš kurių kiekvienas turėdavo po 30 dienų. Likusios 5 dienos nebuvo priskiriamos nė vienam mėnesiui. Jos buvo skirtos šventėms ir religinėms apeigoms. Egiptiečių kalendorius buvo toks tikslus, kad nustatytos metų trukmės paklaida buvo tik 6 valandos. Stebėdami žvaigždių padėtį danguje, Nilo šalies gyventojai žinodavo, kada geriausias metas sėti ir kuomet reikia derlių nuimti. Gerai orientavosi pasaulio šalių atžvilgiu. Cheopso piramidės šonai taip tiksliai buvo nukreipti į pietus, šiaurę, rytus ir vakarus, kad pagal juo buvo galima tikrinti kompasą. • Ligonius gydė gerai savo amatą išmanantys žmonės. Egipto gydytojai sukaupė didžiulę patirtį. Jie remdavosi savotiškais ligų vadovėliais, kuriuose buvo aprašytos ligos ir paaiškinta, kaip jas gydyti. Daugelis gydytojų specializavosi: vieni gydė skrandžio negalavimus, kiti rūpinosi moterų sveikata, treti gydė akis. Akių gydytojus kviesdavosi net kitų šalių valdovai. Ligų gydymas buvo sėkmingas, nes egiptiečiai išmanė vidinę žmogaus kūno sandarą. Tam pasitarnavo paprotys balzamuoti mirusiojo kūną. Egiptiečiai tikėjo, kad kūno negalavimus sukelia piktosios dvasios. Dėl to gydymas buvo siejamas su magija. • Daugelis tėvų troško savo vaikus matyti raštingus ir dėl to gerbiamus, turtingus žmones. Lengviausiai tai buvo pasiekiama didikų, žynių ir valdininkų vaikams. Sulaukę 5 metų, jie jau pradėdavo lankyti mokyklą. Mokydavosi 10 metų ir daugiau. Mokykloje būdavo kelios klasės. Jose, parietę kojas, ant grindų sėdėdavo mokiniai. Priešais juos sėdėdavo mokytojas ir laikydavo papiruso ritinėlį. Mokiniai ant molinių indų šukių rašydavo tai, ką diktuodavo mokytojas. Kai išmokdavo rašyti ant šukių, rašydavo ant papiruso. Mokykloje vaikai praleisdavo visą dieną. Įgydavo matematikos, astronomijos, geometrijos, medicinos žinių. Naudingu dalyku laikomas gebėjimas nuspėti ateitį, išburti arba užkeikti, todėl viso to buvo mokomasi.

Istorija  Rašiniai   (5,14 kB)

Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas viduramžiais, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiai šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Viduramžiais priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge, kai kuriose šalyse senosios liaudies religijos palyginti seniai įteisintos ir globojamos įstatymų ir tebepraktikuojamos drauge su naujosiomis, kaip šintoizmas Japonijoje, arba Korėjos šamanizmas. Daugelyje Europos vietų tokia situacija išsilaikė iki šių laikų, bažnytinis kalendorius ir šventės dengia senąsias pagoniškas šventes ir papročius. Deja dėl globalizacijos ir pasaulinių karų senoviniai papročiai sparčiai nyksta, daugeliu atveju visi ritualai iš religinio lygmens pasitraukė į etnografinį. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys). Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII-ame amžiuje. Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių. Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė. • Animizmas, panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties). Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės. • Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma pagal kokia tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai tiesiog sutapo su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos... • Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės yra senojo tikėjimo mitai tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje, tai visiems puikiai žinoma Eglė žalčių karalienė, Muzikantas pragare ir kitos... • Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai). • Tam tikros tautodailės šakos susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai. Dievai ir Deivės Gabija „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“. Vydūnas Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj. Vydūnas Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti. Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928, p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.

Istorija  Referatai   (18,6 kB)

Indija Amžiams bėgant, beveik prieš 5000 metų aplink Indo upę Pietų Azijoje iškilo nauja civilizacija. Šios vietovės gyventojai įkūrė pirmuosius pasaulyje miestus. To laiko Indijoje jau buvo susiformavusios dvi religijos – induizmas ir budizmas. Indija turėjo daug valdovų ir buvo daug kartų užkariauta. Indijoje susiformavo daug religijų – vedizmas, brahmanizmas, džainizmas, budizmas, induizmas. Vedizmas - Iš pradžių buvo garbinamos sudievintos gamtos jėgos, net atskiri jos objektai , vėliau buvo sukurti antropomorfizuotų dievų, dar vėliau – abstrakčių dievybių vaizdiniai. Brahmanizmas – ankstyvosios vergovinės visuomenės religija, atsiradusi I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Indijoje ir pakeitusi senąją indų religiją vedizmą.

Istorija  Pateiktys   (1,33 MB)

Kalbant apie antikinės Graikojos žiūrovinius statinius reikia išskyrti dvi statinių grupes pagal jų paskirtį: sporto statiniai (stadionai) ir teatro pastatai (amfiteatrai). Glaustai aptarsiu kiekvieną iš šių grupių. Pirmasis teatras – Dioniso teatras Atėnuose. Tačiau teatro idėja labai greit išplito po visą Graikiją ir teatrai buvo įrengti daugelyje kitų miestų. Šiuo metu yra rasta 164 buvusiu teatrų liekanos. Visi antikinės Graikijos teatrai atitinka tris pagrindinius reikalavimus: irengti naturialiame kalno šlaite, turi plokščią sceną ir užtikrina puikų scenos matomumą. Teatrą sudaro teatronas(žiūrovų vietos, išdėliotos puslankiu), archesa(teatro centre)ir skena (jau vėliau pastatyta aktoriams persirengti su trimis durimis, uždaranti visa teatro erdvę) (1.pav.). Iš pradžių teatrai buvo tik choriniai. Teatras buvo ne pramoga, o šventas reikalas. Šitaip atėniečiai pagerbdavo Dionisą. Giedant buvo prašoma dievų malonės. Vėliau šalia choro atsirado ir aktorių teatrai. Teatrai, vaidinimai vyko du kartus per metus, per Derlingumo ir vyno dievo Dioniso šventes, pietiniame Akropolio šlaite. Pirmasis amfiteatras buvo pastatytas VI a.pr.Kr. Atėnuose. Tai Dioniso teatras. Deja iki šių dienų šis teatras neišliko. Iš likusių jo griuvėsių galima matyti, kad pagrindinė jo scena buvo apvali, sėdimos vietos išdėstytos puslankiu kalno šlaite. Epidauro amfiteatras - didžiausias išlikęs antikinis teatras Graikijoje (2.pav.) Šis teatras turi 55 žiūrovų eiles ir talpina 12 000 – 14 000 žiūrovų. Į viršų kylančių laiptų žiūrovų eilės buvo sudalintos į mažesnius sektorius. Šiame teatre antikiniai vaidinimai tabevyksta ir šiomis dienomis. Kadangi teatras turėjo ir religinę reikšmę, amfiteatrai dažnai buvo statomi netoli šventylų. Žiūrovai sėdėdavo ant puslankiu, šlaitu aukštyn išdėstytų suolų. Iš pradžių suolai buvo daromi iš medžio, paskui imta juos kaldinti iš akmens. Pirmųjų teatrų scenos buvo tiosiog ploksčias sutryptos žemės apskritimas, tik gerokai vėliau didžiųjų teatrų (tokių kaip Epidauro) scenos buvo išklotos poliruoto akmens plokštėmis. Tiesą tokios scenos kokia ji yra įprasta dabar ( iškilusi aukščiau pirmųjų žiūrovų eilių) Graikijoje nebuvo. Geram matomumui užtikrinti pakakdavo ganėtinai stačiai kylančių tribūnų. Šalia scenos stovėdavo pastatas arba palapinė skirta aktorių persirengimui, kostiumų saugojimui ir pan. Šis pastatas paprastai būdavo laikinas ir statomas iš medžio. Tik vėlesniais amžiais ši teatro dalis imta statydinti iš akmens. Minėtas Epideuro teatras turi išlikuisį akmenį “užkulisių” pastatą. Tačiau yra žinoma, kad jis buvo pastatytas gerokai vėliau, maždaug 330 m.pr.Kr. Abiejose archesos pusėse buvo irengtos ilgos rampos, skyrtos choro įėjimui ir išėjimui. Tradiciškai choras stovėdavo per visą vaidinimą ir išeidavo tik jam pasibaigus. Tuo tarpu aktoriai įeidavo ir išeidavo iš scenos po keleta kartu. Tam jie galėjo naudotis tiek šoninėmis rampomis tiek centrinėmis durimis vedančiomis į persirengimo kambarius.

Istorija  Referatai   (276,37 kB)

Testas 1.Kada paminetos pirmsios Olipinės žaidinės? a) 774m iki Kr. b) 775m.iki Kr. c) 776m. iki Kr. 2.Kaip Graikai garbino Dievus? a) Melsdavosi b) rengdavo žaidines (sportavo) c) rengdavo šventes 3. Kelintais metais Persai perplauke Egėjo jūrą? a) 489m. iki Kr. b) 490m iki Kr. c) 491m iki Kr. 4. Kiek žuvo Maratono kautinese persu? a) 6000 b)5400 c) 6400 5.Kelintais metais Atenų vadovu išrinktas Solonas? a) 594m. iki Kr. b)592m iki Kr. c) 595m. iki Kr. 6. Nuspalvink Teisingomis spalvomis. a)Žalia,juoda,raudona,mėlina,geltona. b) Juoda,raudona,geltona žalia,mėlina. c) Mėlina,geltona,juoda,žalia,raudona. 7.Kas pavaizduota šiame paveikslėlyje? a)Pirmosios monetos Mažojoji azija. b)Atėnų moneta c)Euras 8. Kada Atėnuose atkuriamos Olimpinės Žaidynės? a) 1895m. b) 1896m. c) 1870m. 9.Kada imperatorius Teodosijus uždraude olimpines žaidynes? a)392m. b) 393m. c) 394m.

Istorija  Testai   (47,77 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge'o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje "Renesansas" pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio "renesansiškas" supratimas apsiriboja reikšme "Antiką megžiojantis" – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. "Renesansiniai žmonės" buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione's "Dvariškio knyga" ir Machiavelli "Valdovas" yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių "renesansų", pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailinkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso metu buvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas "Afrika", kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus "Eneidos" imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus "Eklogomis". Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas - siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo "imitacija" – didžiųjų rašytojų ir meninikų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes gi linkę manyti, jog Renesansas – naujumo ir originalumo metas. Einant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie meno istorikų taip vadinamo "manierizmo" – tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti antikiniais pavyzždiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip "Vakarų vesternizaciją" ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies "atradimų" ar nukariavimų istorija. Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis "naujų" problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII amžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pažanga (spausdinimo išradimas). Menas Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas - poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams. Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas - Filipas Bruneleskis. XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis. Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną. Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus. Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas - kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais - tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas - išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone. Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti. Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą. Botičelis “Veneros gimimas” Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės. Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos. XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai. Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu. Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą - anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė. Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe. Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) - nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei. Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas. Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”. Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu. Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo - pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose - molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi. Renesanso meno apibendrinimas: Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas - dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas. Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas. Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos. Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

Istorija  Konspektai   (17,17 kB)

Persų civilizacija: VI a. pr. m. e. prieš medų valdžią sukilo kitas regionas - Persija, kuri užgrobė valdžią imperijoje, įkūrė Achemenidų dinastiją ir praplėtė imperijos teritorijas. Naujoji Persijos imperija driekėsi nuo Mažosios Azijos iki Indo upės. Ji valdė taip pat Mesopotamiją ir Egiptą. Žymiausi Achemenidų valdovai – Kiras (įkūręs Persijos imperiją I tūkst. pr. m. e.) ir Darijus I (imperatoriaus valdymo metu Persija išgyveno geriausią laikotarpį; didieji užkariavimai I tūkst. pr. m. e.). Sostinė – Persepolis. Valstybė padalinta į autonomines provincijas (satrapijas), kurių valdovai satrapai nešė duoklę valdovui. V a. pr. m. e. imperiją susilpnino graikų–persų karai, o 330 m. pr. m. e. valstybę užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Persija žlugo. Kiras (558-529m.pr.kr) - Jo valdymo metais persu gentys buvo suvienitos i viena tauta, sostine – Sūzai. Jo valdymo metais buvo nukariauta graikų kolonijos mažojoje azijije,babilone(539m.pr.kr,kadangi babilono jkaralyste iejo i finikija ir palestina tai sios teritorijos taip pat atiteko Kirui) Kiras buvo humaniškas valdovas.Neplešykavo,negriove pastatų.Kai jis valde žydams buvo leista gryžti i gimtasias vietas. Kambizas II (529-522m.pr.kr) – Jo valdymo metais buvo nukariautas tyras,kipras,egiptas. (kautynes 525m.pr.kr.prie Pelusijaus) Darijus I (522-485m.pr.kr) – nukariavo visas rytu žemes iki pat Inolo upes, ižeme Makedonija, Trakija.Surenge žygi i skitu žemes, pasieke Dniesta.Nukariaves tu laiku Rytu civilizituo pasaulį.Jis stengesi padalinta į automines provincijas- satrapijas.Darijus I išleido įstatymus, įvede bendra pinigų sistema. Religija: Jie garbino ir svetimus dievus,bet savuju taip pat neužmirso.Plačiai žinoma senoves Iranos religija – zoroastrizmas.Senoves religijos pagrindas - dieviskuju pradu supriešinimas. Viena religijos doktrina buvo skirta Šviesos Jegioms vadovaujamos didžiojo –Ahūros Mazdos, O kita Tamsos Jegoms vadovaujamos piktojo – Angros Mainjaus.Jo kultūrine misija – žmonijos gelbejimas,.jo mokymas buvo naujas, jis iš daugybes garbinamu Irano dievu atrnko tik du, Ahūra Mazda ir Angra Mainju ir juos supriešino. Žmones moke kad viskas priklauso nuo ju paciu ir kad jie patys kuria savo likima.Zoroastrizmas skelbiamas tikejimas pasaulio babaiga, paskutiniuoju teismu.Sis religinis-etinis dualizmas yra siejamas su pranašu Zaratustra..jo mokymas yra aprasytas seniausioje šventojoje knygoje ,,Avestoje“ Achemenidai nesukure savitos menines kultūros jie ja pereme is kitu tauti.Jiems būdingas ,,žveriu stiliu“- laukiniu žveriu, galviju,paikščiu vaizdavimas.Irano kultūra tik sujunge Artimuju Rytu bei Vidurine Azijos menines kūrybios elementus.. Jie nepaliko ryškęsniu savo švytejimo pėdsakų.

Istorija  Konspektai   (5,06 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Istorija  Referatai   (182,13 kB)

Chaosas-pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Gaja- Žemės personifikacija (Motina Žemė). Tartaras-kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Erotas-senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erebas-pirmapradis dievas, tamsos personifikacija. Nikė-pergalės deivė. Chronas-laiko personifikacija. Chronas dažnai vaizduojamas kaip pražilęs su ilga barzda senukas. Uranas-dangaus personifikacija. Eteris-viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis. Pontas-senovinis jūros dievas, jūros (gilumos) personifikacija. Momas- kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Moras-neišvengiamos pražūties personifikacija. Ciklopai-milžinų rasė, kurios atstovai teturėjo vieną kaktoje esančią akį. Gigantai-senovės graikų milžinai su gyvačių kojomis. Titanai-dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Forkinas- jūros gelmių personifikacija. Euribija-jūros dievė. Echidna-„Visų monstrų motina“. Eritėja-viena iš keturių hesperidžių. Palantas-išminties dievas. Gerionas-Jis buvo sparnuotas milžinas, kurio kūną sudarė trys žmonių kūnai sujungti per liemenį. Gorgonė-graikų mitologijos fantastinė būtybė. Euritionas-Ftijos karalius. Zelas-uolumo ir atsidavimo personifikacija. Nikė-pergalės deivė.

Istorija  Namų darbai   (7,46 kB)

Egipto civilizacijos pasiekimai • Architektūros ir statybos technologijų srityje Egipto laimėjimai neturi lygių ne tik senovės Rytuose, bet ir visame senovės pasaulyje: buvo įvaldyti labai pažangūs kietųjų akmens rūšių apdirbimo metodai, kurie iki šiol tyrinėtojų nėra iki galo išaiškinti ir suprasti. Iki šių dienų yra išlikęs vienintelis iš septynių pasaulio stebuklų – Cheopso piramidė. • Egiptiečiai, Nilo potvynių pradžią sieję su dangaus šviesulių padėtimi, nustatė, kad metus sudaro 365 dienos. Nedaug pasikeitusiu egiptiečių saulės kalendoriumi naudojamės ir dabar. Seniausia egiptiečių rašto forma buvo hieroglifai. Ilgainiui šalia jų atsirado dvi greitraščio formos – hieratinis ir demotinis. Pirmąjį naudojo žyniai ir raštininkai, antąjį – visi raštingi žmonės. Manoma, kad Egipto žyniai pirmieji sukūrė ir alfabetinio rašto principus, bet siekti išsaugoti savo privilegijuotą padėtį, susijusią su painaus hieroglifų rašto išmanymu, alfabeto sistemos sąmoningai neįdiegė. • Egiptiečių matematika rėmėsi dešimtaine sistema. Jie mokėjo operuoti trupmenomis, apskaičiuoti rutulio paviršiaus plotą ir piramidės tūrį, gana tiksliai nustatė skaičiaus „pi“ reikšmę (3,16). Egiptiečiai daug pasiekė chemijos ir medicinos srityse. Jau Senosios karalystės laikais egzistavo gydytojų specializacija. Egiptiečiai mokėjo daryti netgi kai kurias nesudėtingas galvos operacijas. • Egiptiečių raštas atsirado IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje. Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo akmenyje. Iš pradžių egiptiečiai rašė piešinių pavidalo ženklais. Laikui bėgant imta rašyti dar paprastesniu raštu, sudarytu iš brūkšnelių, lankelių ir skritulėlių. • Egiptiečių kasdienybė reikalavo nuolat skaičiuoti. Vyriausybė nustatydavo gyventojams mokesčius ir suskaičiuodavo, kiek jų surenkama. Sudėtingus skaičiavimus reikėjo atlikti statant piramides, šventyklas, įrengiant drėkinimo sistemas. Žemdirbiai skaičiuodavo, kiek gauta derliaus, kuria jo dalį galima sunaudoti ir kiek reikia palikti kitai sėjai. Amatininkai skaičiuodavo, kiek ir kokių žaliavų reikia jų dirbiniams. Taip atsirado matematika. Egiptiečiai mokėjo atlikti visus keturis matematinius veiksmus, sugebėjo skaičiuoti trupmenomis. Egiptiečiai mokėjo apskaičiuoti nupjautinės piramidės plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu. • Dangaus kūnų stebėjimas padėdavo egiptiečiams orientuotis įvairiose gyvenimo srityse. Jie pastebėjo, kad prieš Nilo patvynį kasmet pasirodo žvaigždė Sirius. Metus dalydavo į 12 mėnesių, iš kurių kiekvienas turėdavo po 30 dienų. Likusios 5 dienos nebuvo priskiriamos nė vienam mėnesiui. Jos buvo skirtos šventėms ir religinėms apeigoms. Egiptiečių kalendorius buvo toks tikslus, kad nustatytos metų trukmės paklaida buvo tik 6 valandos. Stebėdami žvaigždių padėtį danguje, Nilo šalies gyventojai žinodavo, kada geriausias metas sėti ir kuomet reikia derlių nuimti. Gerai orientavosi pasaulio šalių atžvilgiu. Cheopso piramidės šonai taip tiksliai buvo nukreipti į pietus, šiaurę, rytus ir vakarus, kad pagal juo buvo galima tikrinti kompasą. • Ligonius gydė gerai savo amatą išmanantys žmonės. Egipto gydytojai sukaupė didžiulę patirtį. Jie remdavosi savotiškais ligų vadovėliais, kuriuose buvo aprašytos ligos ir paaiškinta, kaip jas gydyti. Daugelis gydytojų specializavosi: vieni gydė skrandžio negalavimus, kiti rūpinosi moterų sveikata, treti gydė akis. Akių gydytojus kviesdavosi net kitų šalių valdovai. Ligų gydymas buvo sėkmingas, nes egiptiečiai išmanė vidinę žmogaus kūno sandarą. Tam pasitarnavo paprotys balzamuoti mirusiojo kūną. Egiptiečiai tikėjo, kad kūno negalavimus sukelia piktosios dvasios. Dėl to gydymas buvo siejamas su magija. • Daugelis tėvų troško savo vaikus matyti raštingus ir dėl to gerbiamus, turtingus žmones. Lengviausiai tai buvo pasiekiama didikų, žynių ir valdininkų vaikams. Sulaukę 5 metų, jie jau pradėdavo lankyti mokyklą. Mokydavosi 10 metų ir daugiau. Mokykloje būdavo kelios klasės. Jose, parietę kojas, ant grindų sėdėdavo mokiniai. Priešais juos sėdėdavo mokytojas ir laikydavo papiruso ritinėlį. Mokiniai ant molinių indų šukių rašydavo tai, ką diktuodavo mokytojas. Kai išmokdavo rašyti ant šukių, rašydavo ant papiruso. Mokykloje vaikai praleisdavo visą dieną. Įgydavo matematikos, astronomijos, geometrijos, medicinos žinių. Naudingu dalyku laikomas gebėjimas nuspėti ateitį, išburti arba užkeikti, todėl viso to buvo mokomasi.

Istorija  Rašiniai   (5,14 kB)

Epas - plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus). Pvz.: “Iliada”, “Odisėja”, “Kalevala”, “Makabharata”, “Rolando giesmė”, “Beovulfas”, “Hiavatos giesmė”.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (6 psl., 12,91 kB)

Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.

Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys. Tai labai bendra kategorija, nes Amerikoje gyveno ir gyvena daugybė indėnų genčių ir tautų, kurios turi skirtingas kalbas ir kultūras. Prie indėnų nepriskiriami tik su vėliausia banga atvykę eskimai ir aleutai.

Aplinka  Referatai   (16 psl., 508,42 kB)

F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą.

Lietuvių kalba  Analizės   (9 psl., 14,11 kB)

Vadovams nuo senovės reikėjo efektyvios planavimo, organizavimo, personalo, sprendimų vykdymų ir kontrolės sistemos, bet ilgą laiką nebuvo jokio centralizuoto žinių šaltinio. Nebuvo jokių knygų ar žurnalų apie vadybą, nebuvo profesionalios vadybininkų bendruomenės, nei mokyklų kur vadovas galėtų įgyti teorinių žinių. Per patirtį ir klaidas vadovavimo praktikoje šeimose, gentyse, armijoje, komercinėse organizacijose ir politiniuose vienetuose, žmonės sukaupė žinias apie organizacijas ir vadybą.

Vadyba  Referatai   (14 psl., 421,19 kB)

Šia tema rašė: lenkų rašytojas Ignacas Kraszewskis („Lietuva“); Gintaras Beresnevičius („Senovės baltų kultūra“, „Kultūros istorijos tyrinėjimai“, „Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija“ ir kt.); Konstantinas Balmontas, mitologijos tema rašęs poeziją. Taip pat lietuvių mitologija domėjosi Jonas Basanavičius. Daugiausia šiame referate remtasi laisvosios enciklopedijos „Vikipedija“ tinklalapio informacija.

Kita  Referatai   (10 psl., 157,53 kB)

Menas – tai senųjų ir naujųjų civilizacijų kultūros atspindys. Jau nuo pat gilios senovės, kai tik žmogus paėmė į rankas molio gabalą ir sukūrė vazą, lėkštę ir daugelį kitų žmogaus gyvenimą lengvinančių įrankių. Taip pat senųjų civilizacijų žmonių išgirsti garsai gamtoje, kaip paukščių čiulbėjimas, gyvūnų staugimas. Buvo pagrindas kurti instrumentus, kurie su žmonių pagalba sugeba atkartoti šiuos garsus. O vėliau žmonės norėdami palikti ką nors po savęs pradėjo tapyti paveikslus, rašyti knygas, kur įamžindavo gamtos vaizdus, aprašydavo tuometinius išgyvenimus.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 7,82 kB)

Visais laikais kiekvienoje tautoje iškyla tokių asmenybių, kurie savo pasiekimais, nuopelnais, reformomis ar tiesiog valdymo stiliumi palieka nepamirštamą įspūdį tiek žmonių atmintyje, tiek istorijoje. Toks buvo ir Mao Dzedunas, kitaip dar vadinamas Pirmininku Mao. Jis prilyginamas Aukso amžiaus laikų Kinijos imperatoriams dėl savo populiarumo ir iškilumo.

Istorija  Referatai   (19 psl., 243,22 kB)

Knyga skaičiuoja jau ne pirmą savo gyvavimo šimtmetį, o jei į knygos sąvoką įtrauksime Egipto ar Kinijos metraštininkų raštus, parašytus ant papiruso – tai ne pirmą tūkstantmetį. Šiuolaikinis žmogus gyvena technologijų pasaulyje, kai knygas, parašytos juodu rašalu ant balto popieriaus, pradeda keisti televizija ar internetinės skaityklos. Žmogus vis labiau tolsta nuo tos tikrosios knygos, kurią galima paliesti ar užuosti dūlančių puslapių kvapą, bet vis vien norisi tikėti, kad žmogus negali gyventi be knygos.

Literatūra  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,19 kB)

Romėnų religija, politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.). Romėnų religija, atrodo, turėjo ir protėvių kultą, kuris reiškėsi manų, genijų garbinimu, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu ir mirusiųjų ryšiu su gyvaisiais. Didėjant Romos reikšmingumui, romėnų religija pasipildė tautų, įėjusių į Romos valstybės sudėtį, dievybėmis (pvz., sabinų Kvirinu). Dievas Jupiteris virto vyriausiuoju romėnų dievu. Etruskų pavyzdžiu buvo sudaryta vyriausiųjų romėnų dievų triada (Jupiteris-Junona-Minerva), iš etruskų perimtas jų vaizdavimas, šventyklų dievams statymo paprotys, būrimo menas (vad. disciplina etrusca).

Istorija  Pateiktys   (29 psl., 5,36 MB)

Kokia yra gyvenimo prasmė? Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kaip turime gyventi? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai.

Filosofija  Pateiktys   (17 psl., 907,35 kB)