Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius. Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog "Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija". Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo "Dienoraščiuose" Leonardas mėgo, kaip sakoma, "lengva ranka" apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, "be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje". Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami. Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: "Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!" 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose. Leonardas nemėgo ilgai miegoti: "Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!" – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris... išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas. Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai "mokėjo" patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį. Ir ar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos... ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo?

Istorija  Rašiniai   (4,27 kB)

KAUNO MIESTO ISTORIJA Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai. XVIII a. pabaigoje Kauno ekonomika kiek pagyvėjo, tačiau greitai užklupo 1812 m. karas, kurio metu Napoleono armija ties Kaunu kėlėsi per Nemuną.Karo metu miestas buvo nuniokotas net du kartus. XVIII a. pabaigoje iškastas Nemuną su Dnepru jungęs Oginskio kanalas, 1862 m. nutiestas geležinkelis, siejęs Rusijos imperiją su Vokietija, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė - visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Tačiau buvo vienas miesto augimą ribojęs faktorius - Kauno tvirtovės fortų statyba, trukusi nuo 1882 iki 1915 metų. Tolesnę Kauno plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Iki 1919 metų Kaune šeimininkavo įvairių tautų ir valdžių (Lietuvos komunistų, pilsudskinės Lenkijos, Vokietijos) atstovai. 1919 m. rusams užėmus Vilnių, Kaune įsikūrė Valstybės taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos. 1920 m. Vilnių okupavus klastingai, Suvalkų sutartį sulaužiusiai Lenkijai, Kaunas tapo laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 metais Kaune susirinko Steigiamasis seimas, padėjęs atkurtos valstybės teisinius pagrindus. Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su Centru jungė tiltai per Nemuną bei Nerį. 1924 m. pradėjo kursuoti autobusai, 1928 m. įrengtas miesto vandentiekis. Tačiau šį miesto klestėjimo laikotarpį nutraukė daugiausia žalos padariusi sovietinė okupacija. Po karo Vilniui grąžinus sostinės vardą, Kaunas tapo antruoju pagal dydį ir gyventojų skaičių Lietuvos miestu. Sparčiai imtasi atstatinėti karo nuniokotą miestą, bet dar sparčiau sovietiniai okupantai ėmėsi griauti ir naikinti viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Įvairiomis priemonėmis buvo kovojama su kitaminčiais. Vienas garsiau nuskambėjusių viešų protestų prieš sovietinę valdžią buvo R.Kalantos susideginimas 1972 m. Kauno miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą. 1988 m. kilus didžiuliam išsilaisvinimo sąjūdžiui, buvo imtasi gaivinti daugelį vertybių: sugrąžinti gatvių, aikščių, muziejų pavadinimai, atstatyta daugelis nepriklausomybės laikų paminklų. 1991 m. sovietų kariuomenei pasikėsinus į jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Kaune prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Vėliau, išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, Kaunui atsivėrė visokeriopos plėtros ir bendradarbiavimo su užsienio valstybių miestais galimybės. Kauniečiai niekada nepamirš popiežiaus vizito Kaune. Šiuo metu Kaunas - antras pagal dydį Lietuvos miestas, apskrities centras.

Istorija  Rašiniai   (68,11 kB)

Anglija buvo suskirstita į grafystes,kurias valdė paskirti šerifai.Jie rinko mokesčius,saugojo viešąją tvarką.Anglijos karaliams priklausė didelės valdos Prancūzijoje.Tarp Prancūzijos ir Anglijos vyko karai, nes Prancūzija siekė atsimti žemes.Dėl karų Anglijoje labai sukilo mokesčiai,miestai buvo apdėti sun- kiomis rinkliavomis.Šalis sukilo prieš karalių todel jis buvo priverstas pasirašyti Didziąja laisvių chart- tiją. Anglijos karalius siekė prie Anglijos prijungti Škotija,bet jam ir tai nesisekė.Nuo daug karų su išdidžiais škotais išsituštino valstybės iždas.1265m. buvo sušauktas luomų susirinkimas-parlamen- tas.Per parlamenta buvo prašoma paramos iš valdinių.Pradžioje jis tik pritarė karaliaus siūlomiems mokesčiams.Bet pamažu luomų atstovai išsikovojo teisę tvirtinti ir skelbti įstatymus.Nuo XIVa. Parla- mentas apribojo karaliaus valdžia.Anglijos valstybė tapo luomine monarchija. Po pralaimėjimo Šimtamečiame kare Anglijos karalių valdžia nusilpo.Dvi valdančios dinastijos atšakos-Jorkai ir Lankasteriai-kovojo dėl sosto.Vienos šeimos gerbe bvuo pavaidzduota raudona rožė,kitos-bala.Todel šis XV a. Antrojoje pusėje vykęs karas vadinamas Raudonosios ir Baltosios rožės karu.Kitaip dar sakoma rožių karu.Lordai buvo neapsisprende jie palaikydavo ta puse kuriai geriau sekėsi.Karas baigėsi tik tada,kai lordai beveik išžudė vieni kitus.Po karo naujas karalius vėl suvienijo šalį. Bendruomenių rūmai besąlygiškai tvirtino karaliaus pateiktus įstatymus,leido jam rinkti naujus mokesčius. Centralizuotoje valstybėje sėkmingai plėtojosi ūkis.Karaliaus globojamuose miestuose klestėjo amatai ir prekyba.Angliška gelumbė tapo visoje Europoje pageidaujama preke.Per kelis amžius iš prancūzų ir anglosaksų kalbų susidarė bendrinė anglų kalba.Šalies gyventojai ėmė jaustis viena tauta. Taurio pilis Londone XI a. Ilgą laiką čia gyveno Anglijos karaliai. XVII a. Karaliaus įsakymu tvirtovėje apgyvendinti varnai.Pasak legendos,nuo jų buvimo priklauso Anglijos monarchijos gerovė.

Istorija  Rašiniai   (111,22 kB)

Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas. Iš patricijų Julijų giminės. Gyveno Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. 78 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir kovojo su jo šalininkais. Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanūs naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė. Išliko 7 „Galų karo užrašų“ ir 3 „Pilietinio karo užrašų“ knygos. Sumanusis Cezaris 44 m. prieš Kristų kovo 15 dieną sąmokslininkai nužudė Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį. Jo vardas liko Romos imperatorių garbės vardu, vėliau titulu. Kaip valdžios sinonimas Cezario vardas perėjo ir į kitas kalbas – pavyzdžiui, rusai turi carą, vokiečiai kaizerį, netgi lietuviai vartojo žodį ciesorius. Cezaris tokios šlovės nusipelnė ne tik dėl to, kad buvo sumanus karvedys, bet ir dėl kitų sugebėjimų – pasakojama, kad jis buvo puikus metraštininkas, be to, įteisino garsiąją kalendoriaus reformą – sudėtingą ir painų Mėnulio ir Saulės kalendorių pakeitė nauju Saulės kalendoriumi, kuriuo naudojamės ir šiandien (su nedideliais Grigaliaus pakeitimais). Pilietinis karas sen. Romoje, Julijaus Cezario diktatūra Romoje nuo 133m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios. 82m. Romą užėmė Sulos kariuomenė. Įsigaliojo Sulos diktatūra. Iš savo garbingų pareigų Cezaris buvo pašalintas. Cezaris atsisakė vykdyti diktatoriaus valią. Cezaris neteko teisės į tėvo palikimą. Jo motina turėjo ryšių tarp Sulos šalininkų. Sula dovanojo jaunam ir užsispyrusiam aristokratui. Jis greitai buvo išsiųstas į Bitiniją pas karalių Nikomedą. 68m. mirė Kornelija. Cezaris pasakė gana jaudinamą kalbą. Galima tik stebėtis jo energija ir atkaklumu, kaip jis nepaisydamas nesėkmių leidžiasi vis į naujas politines intrigas. Valdymas 61-60 m. pr. m. e. valdė provinciją Ispanijoje. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą. 58 m. pr. m. e. paskirtas Narbonos Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdoms sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios (53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo). 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Itlijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių. 46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją. Bruto ir Kasijaus vadovaujami sąmokslininkai Cezarį nužudė.

Istorija  Rašiniai   (15,52 kB)

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net "žemesniajai" rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo "žydu pavojaus", o tą "gelbėjimą" suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmę iš žydų nuosavybę ir suvarė juos i uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų - vyrų, moterų, senelių, kūdikių - žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę, tariamai perkelti i darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo i duobes. Kartais žydus suvarydavo i getus, bet dauguma jų gyventojų taip pat išžudydavo. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio i JAV požiūri. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami i naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvica), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir "paprasta" koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje - 870 tukst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn.. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydu deportacijoms iš savo valstybių. Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas i pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys - baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių. Siaubingas žydu genocidas Antrojo pasaulinio karo metais pavadintas holokaustu.

Istorija  Rašiniai   (27,49 kB)

Egiptas Oficialus pavadinimas: Arabų Egipto Respublika Sostinė : Kairas Gyventojų sk : 37.2 mln Plotas: 1,001,450 kvadratinių kilometrų Valiuta :Egipto svaras Oficiali kalba: Arabų Kitos kalbos : Prancūzų, Anglų, Berberų Religija: 94% išpažįsta islamą, 6% Krikščionys Koptai ir kt. Mieste gyvena apie 45%, kaime 55% žmonių. Nuo 1880m. Egiptas tapo viena labiausiai turistų lankomų vietų pasaulyje. Šalis turtinga savo Senovės palikimu, šventyklomis, piramidėmis. Šiandien čia galima pasimėgauti Kruizu Nilo upe panardyti prie Raudonosios jūros koralinių rifų. Maždaug nuo 1990m. turistų antplūdis šiek tiek sumažėjo dėl vietinių islamo fundamentalistų išpuolių, kurie reikalavo šalyje įvesti islamišką tikėjimą, vėliau tokių atvejų nepasikartojo, ir šiai dienai turizmas vėl teka sena vaga. Minios žmonių plūsta į Egiptą savo akimis išvysti Gizos, Sacharos, kitas piramides, Sfinksą, Šventyklas (Abu Simbelą ir kitas), Karalių Slėnį, Nilą - visko ir neišvardinsi! Kerinti Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų. Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas...

Istorija  Rašiniai   (184,95 kB)

Aukštaitiškas etiketas Kaip pasakojo lektorė, prie tradicinio aukštaitiško stalo sėdintieji visuomet buvo labai draugiški ir vieningi. Tik dabar, anot jos, lietuviai susvetimėjo ir valgyti pradėjo iš atskirų indų. Senovėje visa šeimyna kabindavo iš vieno dubens ir jautėsi labai patogiai, o į svečius užsukę kaimynai atsinešdavo tik savo šaukštus. Turėdami nedaug indų žmonės išsiversdavo netgi ir per vestuves, krikštynas, kitas dideles šventes.Todėl ir kavinių lankytojai visai nepyksta, kai virš vieno dubens kyla tikras šakučių ir šaukštų mūšis. Pasak J.Samulionytės, dabar žmonėms sunkiai sekasi darniai valgyti vieną patiekalą, juos „sugadino“ indų gausa ir etiketo taisyklės.Muziejininkės teigimu, aukštaičiai prarado ir didelę dalį savo, kaip svečio, savigarbos.„Anksčiau aukštaičiai turėjo tokį didelį „onorą“, kad prie stalo prisėsdavo tik pakvietus tris kartus. Tiek pat reikėdavo juos raginti ir valgyti. „Pakvietė lyg neateitum“, – sakydavo svečiai, jei juos paprašydavo mažiau kartų“, – apie išdidų senolių būdą pasakojo J.Samulionytė. Sėsdami prie stalo aukštaičiai niekada nelinkėdavo savo svečiams „skanaus“, jie sakydavo „skalsaus“. Toks palinkėjimas, lektorės teigimu, labai aktualus ir šiandieniniams pietums, kai persivalgymas vis dažniau lietuviams tampa antsvorio problema. Įdomu, ar aukštaičiai pirma pradėjo dainuoti ar alų ragauti? Nes Aukštaitija, ypač Biržų rajonas – tai aludarių kraštas. Biržų pilyje yra Alaus muziejus, o alaus paskanauti galėsite net trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitame Aukštaitijos mieste – Utenoje yra didžiulė alaus darykla „Utenos alus“. O turtingas aukštaičių kulinarinis paveldas yra Europos kulinarinio paveldo narys. Tad jei norėsite pasimėgauti regiono tradiciniais patiekalais Įvairių iškilmių metu pagrindiniu gėrimu, aišku, būdavo alus. Nė vienas aukštaitis savo švenčių neįsivaizduodavo be šeimininko gaminto alaus. Net atsiradus pirmiesiems fotografams, svečiai pozuodavo tik prie šio gėrimo ąsočio – nuo stalo nuimdavo visas vaišes. Su alumi visi baliai prasidėdavo ir baigdavosi. Neišgėrę jo svečiai į maistą net nežiūrėdavo.Dabar įprasta, kad per Kūčias šio gėrimo gerti negalima, o senovėje būtent alų per šią šventę gurkšnodavo – kad avys kuo daugiau ėriukų atsivestų. O per Vėlines išgertas alus turėdavo užtikrinti gerą kitų metų miežių derlių. KULTŪRA Pavieniai ir atsitiktiniai radiniai rodo, kad dabartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje žmonių gyventa jau IX-VIII tūkstantmetis prieš Kristų. Daugiau kaip dešimties tūkstantmečių žmonių veiklos pėdsakai ir daugybės kartų kultūrinis palikimas šiandien yra viena iš didžiausių parke saugomų vertybių. Čia galima sužinoti apie mūsų protėvių gyvenimą akmens amžiuje, jų kovas su kalavijuočiais viduramžių laikotarpiu, bei 18-20 a. Aukštaitiškais papročiais, tradicijomis, verslais bei tautosaka. Gilią senovę ir didingą praeitį mena gausybė istorijos, archeologijos ir architektūros paminklų. Aukštaitijos tradicinė muzika Šis regionas išsiskiria savitomis muzikavimo tradicijomis. Čia buvo giedamos archajišką muzikinę bei poetinę formą išlaikiusios polifoninės sutartinės, greta vokalinės gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija. Ypatinga stilistine įvairove pasižymėjo vestuvių iškilmes lydėjusios dainos bei instrumentinė muzika. Aukštaičių vestuvinės dainos buvo dainuojamos dažniausiai pritariant tercijomis. Vestuvinius maršus, polkas, valsus atlikdavo įvairių sudėčių instrumentiniai ansambliai Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos - sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. Sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulio folkloristikoje. Greta vokalinės muzikos aukštaičiuose gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija.

Istorija  Rašiniai   (7,19 kB)

Augustinas gimęs 1883 metais, miręs 1942 metais buvo pirmasis Lietuvos Ministras pirmininkas pasižymėjąs, kaip NEMOKĖJĘS PRALAIMĖTI POLITIKAS. Tokia pravardę jis gavo nebe reikalo. Užsibrėžtų tikslų jis niekada nemesdavo, viską baigdavo iki galo. Galbūt, dėl to, jam ir drovumo netrūko, juk apie save, kaip prisidėjusi prie Lietuvos nepriklausomybės jis atsiliepė taip : „Be manęs nei vienai dienai nebūtų atsiradusi nepriklausoma Lietuva“. AUGUSTINO VALDEMARO PAREIGOS: Vadovavo I ir XIV Ministrų kabinetams, taip pat buvo užsienio reikalų ministras. Trisdešimt trys mėnesiai (1926 gruodis– 1929 rugsėjis), kuriuos Voldemaras praleido ministro pirmininko poste, drauge eidamas ir užsienio reikalų ministro pareigas, paliko prieštaringą istorinį pėdsaką. Neginčytina tai, kad jo vadovaujamai vyriausybei pavyko pasiekti reikšmingų užsienio politikos laimėjimų, kurių Lietuvai iki tol nebuvo pavykę pasiekti: konkordato su Vatikanu (1927) pasirašymas, Vilniaus bylos iškėlimas Tautų Sąjungoje (1927), sutarties su Vokietija, pripažįstančios Lietuvai Klaipėdos kraštą, sudarymas (1928), įskaitant keletą itin naudingų su šia šalimi ekonominių susitarimų, prekybos sutarties su Anglija, laidavusios palankią rinką Lietuvos eksportui Didžiojoje Britanijoje, sudarymas (1928). Antra vertus, sulig lietuvių istoriografijoje nusistovėjusiais vertinimais, Augustinui Voldemarui paprastai yra priskiriama daugybė labai nesimpatiškų būdo bruožų, tarsi patvirtinančių jo aiškiai išreikštas diktatūrines ambicijas. Įsigalėjusi nuomonė, esą jeigu ne Smetonos „minkštas autoritarizmas“, Voldemaras Lietuvą būtų atvedęs į „kietą fašizmą“. Jis labai gerai apie save atsiliepė. Tokiomis frazėmis, kaip: „Pasaulyje niekas nežino, kas yra Lietuva, bet visi žino, kas yra Voldemaras“, arba „: „Be manęs nei vienai dienai nebūtų atsiradusi nepriklausoma Lietuva“,- galbūt todėl, kai kurie jį laiko nelabai maloniu žmogumi.

Istorija  Rašiniai   (9,52 kB)

ANTRASIS PASAULINIS KARAS Antrasis pasaulinis karas vyko šiais metais : Prasidėjo – 1939 metų rugsėjo 1 dieną Ir baigėsi – 1945 metų rugsėjo 2 dieną Svarbiausios jo priežastis buvo :  Versalio taikos nutarimas  Fašismo ideologija  Vakarų Europos nuolaidžiavimo politika  Komunizmo baimė Antrasis pasaulinis karas baigėsi tuo , kad 1945 metų rugsėjo 2 dieną buvo kapituliuoja Japonija. Oficiali Antrojo Pasaulinio karo pradžia yra 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Vokietijos armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Tačiau tikroji šio karo istorija prasidėjo anksčiau. 1933 m. nusenęs Vokietijos prezidentas Paulis fon Hindenburgas paskyrė Alfą.Hitlerį kancleriu. Nuo pat Hitlerio atėjimo 1933 m. į valdžią Europoje tvyrojo būsimo karo grėsmė. Hitleris ir jo nacistinė ideologija reklamavo karą, vaizduodama jį kaip aukščiausią nacijos gyvybingumo išbandymą. Hitleris atsisakė laikytis 1919 m. Versalio sutarties. Vokiečiai greitai pajuto Hitlerio troškimą atkurti kariuomenę. 1935 m. buvo įvesta karo prievolė, ignoruodama Versalio sutarties sąlygas, Vokietija slapta ginklavosi. Greitai Hitleris praktiškai panaudojo savo kariuomenę – 1936 m. jis grąžino vokiečių kareivius į Reino sritį.Britanijai ir Prancūzijai nespėjus reaguoti, Hitleris smogė vėl – 1938 m. Vokietijos kariuomenė įžengė į Austriją ir visą šalį įjungė į nacistinį reichą. Tais pačiais metais kilo ginčas dėl Sudetų krašto, kuris priklausė Čekoslovakijai, tačiau į jį reiškė pretenzijas Hitleris, remdamasis tuo, kad, anot jo, ten persekojami vokiškai kalbantys gyventojai. Hitleris įspėjo Britaniją ir Prancūziją, kad karas bus neišvengiamas, jeigu jie neįtikins Čekoslovakijos vyriausybės užleisti Sudetų kraštą Trečiajam Reichui. Mainais Hitleris įsipareigojo garantuoti likusios Čekoslovakijos nepriklausomybę ir pažadėjo, kad nebus jokio karo. Tačiau tai buvo melas. Užsitikrinęs Britanijos ir Prancūzijos nuolankumą Adolfas Hitleris 1938 m. spalio 5 d. įvedė savo kariuomenę į Sudetų kraštą, o 1939 m. kovo 15 d. Hitleris užgrobė likusią Čekoslovakiją. 1939 m. Hitlerio dėmesys nukrypo į Lenkijos ir Rytų Europos užkariavimą. Sovietų Sąjunga, bijodama vis didėjančios Vokietijos grėsmės, labai troško atnaujinti Pirmojo Pasaulinio karo Britanijos, Rusijos ir Prancūzijos sąjungą.Tačiau vesdamas derybas su sąjungininkais Stalinas tuo pačiu metu pradėjo slaptas derybas su nacistais. Vokietija, norėjusi pulti Lenkiją, turėjo užsitikrinti, jog sovietai neateis padėti lenkams.Stalinas taip pat troško dalyvauti sunaikinant Lenkiją ir pasinaudoti galimybe sustiprinti sovietų poziciją Baltijos jūros regione. Du diktatoriai greitai sudarė slaptą paktą, pasirašytą 1939 m. rugpjūčio 22 d., kuriuo pasidalijo Rytų Europą.Jie numatė padalyti Lenkiją perpus, ir tuomet Rusija galės laisvai išplėsti savo įtaką Latvijai, Estijai, Lietuvai ir Suomijai.

Istorija  Rašiniai   (78,38 kB)

Lotynišku žodžiu absolutus vadinama tai, kas yra neribota, besąlygiška, nevaržoma, nepriklausoma. Kartais apie daug laimėjimų pasiekusį sportininką sakoma, kad jis yra absoliutus čempionas. Tačiau Europos istorijoje absoliutizmas – tai pirmiausia tam tikras valstybės valdymo būdas, kai visus valstybei svarbius sprendimus priima valstybės valdovas – monarchas (imperatorius ar karalius). Vadinamasis absoliutus monarchas už savo veiksmus ir sprendimus nėra niekam atskaitingas, išskyrus Dievą, kurio valia jis atsidūrė soste, ir, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 1643–1715 metais, gali drąsiai sakyti, kad „valstybė – tai aš“. Absoliutizmas šiandien jau priklauso istorijai. Šiandieninės Europos valstybės yra valdomos visai kitaip, nes manoma, kad valdžios sprendimai turi išreikšti daugumos piliečių valią. Tačiau kadaise, XVI–XVII amžiuje, absoliutizmas daugelio žmonių buvo laikomas savaime suprantamu ir reikalingu dalyku. Stipri ir galinga valstybė, kurioje yra tvarka ir laikomasi įstatymų, buvo reikalinga daug kam, todėl baigiantis viduramžiams ir ypač prasidėjus reformacijai, kai jau buvo akivaizdu, kad visos Europos niekam nepavyks nei jėga, nei gražiuoju suvienyti, daug kas išeitį ir tvarkos garantą siejo su stiprėjančių atskirų karalysčių monarchais. Tačiau be išorinių kliūčių (popiežiaus ir imperatoriaus), trukdžiusių karaliams sustiprinti savo valdžią, dar buvo ir stiprūs vidaus priešininkai. Pavyzdžiui, dabartinė Prancūzija viduramžiais buvo susiskaldžiusi į daugybę valdų ir teritorijų, kurias valdė ne tik Prancūzijos ir Anglijos karaliai, bet ir kitokie vietiniai valdovai – kunigaikščiai, grafai, hercogai ir kt., ir kiekvienas iš jų save laikė visateisiu valdų šeimininku. Didikų tarpusavio vaidai ir karai buvo įprastas dalykas. Bet jau XII amžiuje Prancūzijoje, taip pat ir kituose Europos kraštuose, prasidėjo karalių kova su nepaklusnia aukštuomene. Tos varžybos truko ne vieną šimtmetį ir įvairiuose kraštuose baigėsi skirtingai. Prancūzijoje pamažu įsitvirtino būtent absoliuti karaliaus valdžia, ypač suklestėjusi minėto karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu. Tuo tarpu Anglijoje karalius ir aukštuomenė taip ir neįstengė įveikti vieni kitų, tačiau jiems pavyko pasiekti kompromisą ir pasidalyti valdžią. O štai Lenkijos ir Lietuvos valstybėje karalius taip ir neįgijo absoliučios valdžios, nes niekas iš aukštuomenės nenorėjo apriboti savo laisvių ir neparėmė karaliaus siekių sukurti stiprią valstybę, kuri galėtų sėkmingai priešintis išorės pavojams. Atrodo, kad šios valstybės žlugimas XVIII amžiuje buvo visai natūralus absoliutizmo atmetimo padarinys. Vis dėlto, kaip paaiškėjo vėliau kituose kraštuose, absoliutizmas nebuvo tinkama išeitis. Kaip parodė laikas, absoliutizmas tebuvo laikina vertybė, kuri pasikeitus sąlygoms virto savo priešybe ir visuomenės raidos stabdžiu. Todėl tiek pat, kiek pagarbos nusipelno įvairių Europos kraštų karalių kova dėl savo valstybių suvienijimo, šiandien yra gerbiami ir kovotojai su absoliutizmu. XVIII amžiuje visuomenės pasipriešinimas absoliučiai valdžiai vis labiau smarkėjo, nes tuose kraštuose, kur karaliams pavyko įgyti absoliučią valdžią, jie ėmė ja piktnaudžiauti ir nebepaisyti visos valstybės interesų. Absoliutaus valdovo ir jo aplinkos požiūrį į savo valstybę ryškiai atspindi kito Prancūzijos karaliaus, Liudviko XV (1710–1774), valdymas. Pats būdamas bevalis ir tinginys, jis visai nesirūpino valstybės reikalais ir atidavė juos į savo meilužių, kurių turėjo begalę, rankas. Per tą laiką Prancūzija įsivėlė į nereikalingus karus, neteko beveik visų savo užjūrio valdų, šalies ekonomikoje viešpatavo chaosas. To meto dvasią gerai atspindi ši Liudvikui XV priskiriama frazė: „Po manęs – nors ir tvanas“. Netinkamas absoliučių valdovų valdymas skatino žmones keisti savo nuomonę. Vis populiaresnė darėsi idėja, kad valdovas teisę valdyti gauna ne iš Dievo, bet iš žmonių. Ir jeigu jis valdo netinkamai, tai tų pačių žmonių sprendimu jis gali būti nušalintas nuo sosto ir pakeistas kitu, labiau tinkamu šiam darbui valdovu. Kitaip tariant, būtent priešinantis ir kritikuojant absoliutizmą ir buvo „prisimintas“ pagrindinis demokratijos principas. Šis principas iš esmės ir tapo Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjiniu pagrindu. Kaip žinoma, 1789 metų Prancūzijos didžioji revoliucija ne tik panaikino absoliutizmą tame krašte, bet ir padarė didžiulę įtaką tolesnei daugelio Europos valstybių raidai, paskatino jų visuomenes ir netgi pačius pažangiau mąstančius monarchus anksčiau arba vėliau taip pat imtis absoliučią valdžią riboti, rašyti konstitucijas ir diegti demokratinio valdymo principus.

Istorija  Rašiniai   (3,27 kB)

Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas - Ignas Adamkavičius, Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau - Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją.Vokietijoje V. Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos mokslų fakultete.1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau - braižytoju vienoje inžinerijos firmoje.JAV lietuvių visuomenės veikėjas,ekologas. Mokydamasis Kauno Aušros gimnazijoje dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime(Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys;su kitais leido ir redagavo pogrindinį laikraštį Jaunime,budėk!).1957-58 lietuvių studentų organizacijos Santara centro vadybos pirmininkas.1958-65 Santaros-Šviesos federacijos vicepirmininkas,1966-68 pirmininkas.Nuo 1961 beveik 25 metus Margučio radijo laidų vadovas.JAV LB tarybos narys(1961-64),centro vadybos vicepirmininkas.V.Adamkus su kitais rengė akcijas prieš Lietuvos sovietinę okupaciją,vadovaudamas JAV lietuvių jaunimo delegacijoms įteikė peticijų dėl Lietuvos laisvinimo JAV it JT aukščiausiasiems pareigūnams.Aštuntojo dešimtmečio pradžioje V. Adamkus pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją - Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju .1981 m. tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi. Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958 - 1965 m. buvo "Santaros-Šviesos" federacijos - liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį "Veidu į Lietuvą" - vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.Gyvendamas Jungtinėse Valstijose, rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. 1961 - 1964 m. - Amerikos lietuvių bendruomenės (LB) tarybos narys, Centro Valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) narys.Valdas Adamkus buvo aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. 1951 m. įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą "Lituanica". Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983 m., organizacinio komiteto pirmininkas. 1970-81 JAV 5 (didžiausio) gamtos apsaugos regiono viceadministratorius,1981-97 administratorius valdytojas. Daug prisidėjo prie D.Ežerų išvalymo. Nuo 1972 JAV derybų su SSRS dėl gamtos apsaugos delegacijos narys ir nuolatinės JAV delegacijos pirmininkas,vykdant JAV-SSRS ekologijos bendradarbiavimo programas(tos pareigos leido jam kasmet, o kartais keletą kartų per metus lankytis okupuotoje Lietuvoje). Skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga. Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatoriumi, organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausią mokslinę literatūrą. 1983-97 buvo JAV paramos Baltijos šalims aplinkos apsaugos srities koordinatorius.1983 ir 1991 (šios vyko jau Lietuvoje) Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas,1984-89 buvo Š.Amerikos lietuvių sporto sąjungos pirmininkas.Nuo 1988 įsitraukė į Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą: rėmė Sąjūdį,buvo vienas VDU atkūrimo iniciatorių,Lietuvos aplinkosaugininkams 1991 įsteigė kesmetinę (Daktaro V.Adamkaus) premiją,1994-98 Lietuvos gamtos fondo pirmininkas.1996 dalyvavo LR seimo rinkimų kompanijoje,telkė nuosaikiųjų vidurio jėgų bloką.1996 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.

Istorija  Rašiniai   (11,98 kB)

Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose. Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, po poros mėnesių ir Lietuvoje susidarė revoliucinis komitetas, pasivadinęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrium. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius jis skleidė lenkiškus ir lietuviškus atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad nuo sukilimo dienos nebebus jokių luominių skirtumų, kad valstiečiai esą lygūs su bajorais, kad jų valdomoji žemė be jokio atlyginimo liksianti jų nuosavybė. Taip pat buvo žadama duoti po tris margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (žinoma, visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo). Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Greta bajorų ir kunigų, prie sukilimo prisidėjo nemaža amatininkų ir dvarų darbininkų.Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai, nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dvarininkais. II. Visuomeninis - politinis gyvenimas Šiauliuose. Kaip rodo Šiaulių miesto policijos ir karinio viršininkų pranešimai Kauno gubernatoriui, panašaus pobūdžio akcijos vyko ir Šiauliuose. 1861 m. gruodžio 3 d. bažnyčioje gimnazijos moksleiviai giedojo uždraustą himną, 1862 m. kovo 4 d. per Velykas ten pat buvo išplatintas “piktinančio turinio” atsišaukimas.Panašūs atsišaukimai bažnyčioje, korespondencijos dėžutėse, ant grafo Zubovo kiemo vartų buvo platinami kovo, liepos, rugsėjo mėnesiais.Stiprėjant politinei įtampai krašte, vietos administracija, gubernijos valdžia ėmėsi ypatingų priemonių, sutvirtinančių jos pozicijas mieste ir apskrityse. 1864 m. sausio 30 d. miesto karinis viršininkas prašė gubernatoriaus uždaryti “visų neramumų židinį” - gimnaziją.Tačiau leista buvo tik išsiūsti iš miesto pas tėvus laisvai besimokantį jaunimą.Tai ir buvo padaryta. 1863 m. vasario 9 d. generalgubernatorius pranešė Kauno gubernatoriui, kad galimiems neramumams Šiauliuose užkirsti, į miestą pasiųsti du pėstininkų pulkai ir dislokuoti du kavalerijos eskadronai.

Istorija  Rašiniai   (6 kB)

Vilniaus universiteto biblioteka iš kitų Lietuvos valstybinių mokslinių bibliotekų išsiskiria savo trauka : ji rodoma garbingiausiems Lietuvos svečiams, gausiai lankoma turistų. Ir taip yra ne vien todėl, kad tai viena seniausių Lietuvos bibliotekų (įkurta 1570). Svarbu, jog ji nuo pat įkūrimo tebėra tuose pačiuose pastatuose – senajame Vilniaus universiteto architektūriniame ansamblyje. Ir dabartinėje Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, kur XVII a. buvo studentų refektoriumas (valgykla) ir tadainykščiai jėzuitai stiprinosi ir meditavo, ir tamsokuose skliautuotuose koridoriuose, ir uždaruose universiteto kiemeliuose tebetvyro anų laikų dvasia. 2003 Vilniaus universiteto biblioteka pateko į gražiausių senųjų pasaulio bibliotekų kalendorių, kurį išleido Švedijos ISIM leidykla. Jame greta Sorbonos universiteto Niujorko medicinos akademijos ar Dublino trinitorių koledžo bibliotekų bei kitų garsenybių yra ir Smuglevičiaus salės vaizdas. Be šios salės, 1803 Smuglevičiaus ištapytos vėlyvojo klasicizmo stiliumi, kur įsikūręs bibliotekos Retų spaudinių skyrius, lankytojams ne mažiau įdomios ir kitos bibliotekos salės: Baltoji, įrengta 1753 įkūrus Vilniaus universiteto observatoriją, Joachimo Lelevelio (XX a. pradž. sieninė tapyba), Profesorių skaitykla (su kesoninėmis XIX a. pradž. lubomis), taip pat buvęs universiteto rektoriaus Martino Počobuto (dabar bibliotekos direktoriaus) kabinetas. Bet svarbiausia – autentiškos, anuos laikus liudijančios senosios knygos, eksponoujamos Smuglevičiaus salės muziejiniuose, dar XIX a. pagamintuose stenduose. Ir ne vien senąja lituanistika gali didžiuotis Vilniaus universiteto biblioteka. Jos istoriškai susiklostę rinkiniai vaizdžiai iliustruoja Lituvos kultūros raidą ; nuo XV-XVIII a. iš įvairių Europos miestų Bažnyčios veikėjų, LDK didikų ar jų atžalų į Lietuvą parsivežtų knygų iki XIX a. knygnešių iš Rytprusių parsigabentų knygelių. Taip bibliotekos istorija savitai atspindi visos Lietuvos kultūros istoriją ir yra neatskiriama nuo Vilniaus universiteto istorijos, kai 1570, matydamas, kad protestantizmas Lietuvoje įgauna vis stipresnes pozicijas, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasikvietė jėzuitus – naujai sukurtą švietėjiškos pakraipos vienuolių ordiną. Jie čia įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Dėstyti kolegijoje buvo kviečiami profesoriai iš įvairių Europos šalių. Atvykdami į Vilnių, jie kartu atsivežė ir knygų – tai buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos kūrimosi pradžia. Bibliotekos reikšmę tuometinėje akademinėjevisuomenėje geriausiai apibūdina Petro Kanizijaus žodžiai: „Geriau kolegija be nuosavos bibliotekos“. Knyga tuo metu gerbta pirmiausia kaip Dievo žodžio išraiška, labai buvo vertinama ir kaip meterialus daiktas – knygos buvusios labai brangios. Pagal Viduramžių universitetų tradiciją, profesoriai, išvykdami skaityti paskaitų kitur, savo knygas palikdavo tos mokyklos bibliotekai. Taip rasdavosi ir didėdavo mokyklos bibliotekos.

Istorija  Rašiniai   (9,51 kB)

Stanislovas Narutavičius 1862 m. rugsėjo 2 d. gimė Telšių apskr. Brevikų dvare, kuris nuo senovės laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams (1413 m., Horodlės aktų metu gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz). Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius, 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865–1922) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas – buvo nušautas). Studijuodamas Liepojos gimnazijoje, vėliau – teisę Peterburgo Universitete, Stanislovas kiekvieną vasarą grįždavo gimtinėn, užrašinėdavo tautosaką, platino lietuviškas knygeles, pats rašė į laikraščius, 1890 m. – vienas „Tygodnik Powszechny“ leidėjų. 1905 m. dalyvavo revoliucijoje ir Didžiajame Vilniaus Seime; čia S. Narutavičius pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius. S. Narutavičius – vienas iš 1917 m. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos organizatorių ir dalyvių. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys, jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, S. Narutavičius grįžo į savo ūkį; nuolat buvo renkamas į Telšių apskrities tarybą. 1932 m. gruodžio 31 d. Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune, jo palaikai buvo palaidoti senuose šeimos kapuose.

Istorija  Rašiniai   (2,46 kB)

Senųjų Trakų miestas buvo įsikūręs už 4 km į pietryčius nuo dabartinių Trakų. Trakai ir Trakų kunigaikštystė pirmą kartą paminėti 1337 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Trakai buvo įkurti XIII a. pabaigoje. LDK kunigaikštis Gediminas būtent į šiuos Trakus buvo perkėlęs LDK sostinę iš Kernavės. Pietinėje Senųjų Trakų kaimo dalyje yra piliavietė (tyrinėta 1994-1997 m.). 150 m ilgio ir 130 m pločio piliavietės aikštelę iš šiaurės, vakarų bei pietų juosia 35-40 m pločio ir 6 m gylio griovys. Piliavietės šiaurės vakarų kampe išlikęs buvęs benediktinų vienuolyno pastatas. Manoma, kad jis atsirado XV a. perstačius dalį Senųjų Trakų pilies griuvėsių. Ilgą laiką manyta, kad senųjų Trakų pilį pastatydinęs didysis kunigaikštis Gediminas. Tačiau 1994-1997 m. archeologiniai tyrimai parodė, kad Senieji Trakai buvo įkurti apie XIII a. pab., tada tikriausiai LDK submonarcho (Trakų ir Žemaičių kunigaikščio) Gedimino nurodymu visiškai „kultūriškai tuščioje“ vietoje (dab. Senųjų Trakų piliavietėje) iškirtus mišką ir sumūrijus stiprią gardinio tipo pilį. 1391 m. kryžiuočių puolimo metu Senųjų Trakų pilis buvo apgriauta ir vėliau nebeatstatyta. LDK submonarchui Kęstučiui įsikūrus XIV a. pradėtoje statyti Trakų pusiasalio pilyje dabartiniai Trakai tapo antruoju politiniu administraciniu centru.

Istorija  Rašiniai   (191,73 kB)

Pirmaisiais 200 metų po Kr., pax Romana laikais, Romos imperija pasiekė didžiausią galybę. Per kitus 300 metų imperija pamažu ėmė irti. Galiausiai Vakarų Romos imperija žlugo. Priežastys nėra visai aiškios, tačiau dauguma istorikų didelę reikšmę teikia spaudimui iš išorės. Kadangi romėnų kariuomenė užvaldė daug naujų žemių, iškilo poreikis ginti sienas nuo persų rytuose ir germanų šiaurėje. Išorinis spaudimas nulėmė vidaus pokyčius. Anksčiau didelė kariuomenės išlaidų dalis būdavo padengiama iš karo grobio. Dabar už viską turėjo mokėti pati imperija, o naujų belaisvių vergiškam darbui kasyklose ir dirbtuvėse nebuvo. Kariuomenės išlaidos išaugo, nes daugiau kareivių reikėjo sienų gynybai. Imperatorius ir kariuomenė pasiglemždavo vis didesnę imperijos pajamų dalį. Išlaidas padengti turėjo paprasti romėnai. Italijos piliečiai buvo apdedami tokiais pat mokesčiais, kaip ir provincijų gyventojai. Mokesčiai slėgė vis labiau. II a. pabaigoje maro epidemija nusinešė daugelio iš maždaug 70 milijonų Romos imperijos gyventojų gyvybes. Liko mažiau žmonių valstybės išlaidoms padengti. Žemdirbiai sudarė 90 procentų visų gyventojų, ir jiems teko sunkiausia našta. Imperija gaudavo nemažas pajamas iš prekybos, tačiau, palyginti su žemdirbyste, prekyba nebuvo tokia reikšminga. III a. Romos imperijoje prasidėjo naujas pilietinių karų periodas, kai į imperatoriaus sostą vienas po kito ėmė kopti pasienio legionų vadai. Per šiuos pilietinius karus subirėjo mokesčių sistema. Mokesčius imperatoriui mokėjo maždaug 2000imperijos miestų. Kareivių imperatoriai apdėjo miestus valstybes dideliais papildomais mokesčiais. Kai karo kasa ištuštėdavo ir nebūdavo surenkama pakankamai mokesčių, jie įsakydavo kareiviams plėšti miestus. Visa graikų-romėnų civilizacija rėmėsi miestais valstybėmis, tad jų susilpnėjimas turėjo rimtų pasekmių. Atlyginimas kareiviams paprastai būdavo mokamas sidabriniais pinigais, tačiau daug sidabro buvo išvežta iš šalies, nes aukštuomenė juo mokėdavo už kiniškas prabangos prekes, pavyzdžiui, šilką. Pritrūkę sidabro, imperatoriai į sidabrines monetas ėmė maišyti varį. Todėl monetos smarkiai nuvertėjo. Kilo didelė infliacija. IIIa. sidabrinio denaro vertė nukrito iki 0,5 procento pradinės vertės. Didžiausią vertę dabar turėjo žemė, todėl jos kaina nuolatos augo. Daugelis turtingų žmonių persikėlė iš chaoso apimtų miestų į savo dvarus kaime. Už apsaugą valstiečiai turėdavo atlikti prievoles ir mokėti dvarininkui duoklę. Miestai neteko ir pajamų, ir gyventojų.

Istorija  Rašiniai   (5,6 kB)

Miesto įkūrimo legenda Romos miesto atsiradimas siejamas su legenda apie brolius dvynius Romulą ir Remą, Marso ir vestalės Rėjos Silvijos sūnus, karaliaus Numitoro vaikaičius. Nedoras karaliaus brolis Amulijus paleido naujagimius pintinėje į Tiberio upę. Tačiau kūdikiai išsigelbėjo, kelias dienas juos žindė vilkė, o paskui juos rado ir išaugino piemuo. Įkūręs Romą, Romulas nužudė brolį Remą ir tapo pimuoju karaliumi. Po Romulo buvo dar šeši karaliai. Miestas buvo įkurtas 753 pr. m. e. balandžio 21 d. Roma buvo įkurta ant Saulės kalvos, kuri vėliau buvo pavadinta Palatino kalva. Pasak legendos netrukus po miesto įkūrimo romėnai susigaudė, kad neturi žmonių. Tuomet jie nusprendė pagrobti moterų iš sabinų genties, kuri buvo įsikūrusi ant Kapitolijaus kalvos. Iš tiesų pirmą gyvenvietę ant Palatino kalvos įkūrė lotynai, o gyvenvietes ant Kapitolijaus ir Kvirinalės – sabinai atėję iš Apeninų. Gyvenvietės susijungė ir jau VII a. pr. m. e. Roma tapo galingiausiu regiono miestu. Nuo VII a. pabaigos iki I a. vidurio Roma buvo respublika. Valdomas imperatorių Augusto, Nerono, Trajano, Adriano ir Marko Aurelijaus ant septynių kalvų išsidėstęs miestas vis stiprėjo. Taigi Roma įsikūrė ant septynių kalvų: Palatinas, Aventinas, Kapitolijus, Kvirinalė, Eskvilinas, Celijus, Viminalė. Anksčiau jos buvo vadinamos Romėnų dievų garbei: Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio, Saturno. Manoma, kad prieš įkuriant Romą ant kiekvienos kalvos buvo savita gyvenvietė. Palatino kalva ant kurios buvo įkurtas miestas buvo maždaug kvadrato formos, kurio plotas buvo apie 65 akrus. Ši gyvenvietė buvo vadinama Roma Kvadrata (Roma Quadrata). Palatino kalva palyginus su kitom kalvom yra puiki vieta gyvenvietei. Jos statūs šlaitai iškilę virš visuomet pelkėtų ar užliejamų Tiberio upes žemių. Jos padėtis buvo puiki gynybiniu požiūriu. Respublika - valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, o nustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yra priešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodis yra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo į valstybės valdymą iš visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yra susijusi su respublika, tačiau netapati jai. Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybių skelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdo faktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų (pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi, respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės, tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsias demokratijas.

Istorija  Rašiniai   (5,95 kB)

Rasizmas – įsitikinimas, kad rasė yra pagrindinis veiksnys, apsprendžiantis žmogaus gabumus, kad tam tikra rasė yra viršesnė arba kad su žmonėmis reikia elgtis priklausomai nuo jų rasinės kilmės. Institucinis rasizmas reiškia teisių tam tikroms tautinėms grupėms atėmimą, privilegijų skyrimą priklausomai nuo rasės, sistemišką tam tikros tautinės grupės atstovų išstumimą į visuomenės užribį (pvz., būsto, įsidarbinimo, švietimo ar kitose srityse) Rasė yra vienas iš svarbiausių kolektyvinio tapatumo veiksnių. Jis apibūdina rasinę grupę kaip etninės grupės atmainą, kurios nariai išsiskiria tokiais savitais biologiškai paveldėtais skirtumais kaip odos spalva, veido bruožai, kūno sudėjimas. Socialinių tyrinėtojų nuomone, nėra objektyviomis biologinėmis savybėmis pagrįsto rasės fenomeno. Prieinama išvados, kad rasės formuojamos socialiniu pagrindu. Taigi, šiuolaikinė mokslinė mintis paprastai vertina rasę kaip socialinį reiškinį, pagrįstą biologiniu grupės išskirtinumu. Šiuolaikinė socialinė antropologija ganėtinai skeptiška panašiai klasifikacijai, nes fizinių požymių visuma nėra svarus apibrėžimo kriterijus, todėl kad kiekvienas požymis pakankamai plačiai paplitęs tarp įvairių rasių individų. Mano manymu, ko gero kaip ir daugelio, negalima skirstyti žmonių į aukščiausias ir žemiausias grupes, atsižvelgiant vien tik į jų odos spalvą, akių pjūvį ar plauko struktūrą. Tačiau deja ne visi taip mano, todėl ir žiūri vargšas čigoniukas, liūdnom akim.

Istorija  Rašiniai   (286,02 kB)

Protoindijos tyrinėjimai Iki XX a. vidurio, europiečiai Indijos istoriją pradėdavo nuo arijų genčių įsiveržimo maždaug 1500 m. pr. Kr. Manyta, kad iki tol Indijoje gyveno puslaukinės gentys. Nors vedose ir „Rigvedoje“ buvo nemažai rašoma apie tai, kad prieš ateinant arijams Indijos žmonės buvo ne laukiniai, o aukštos kultūros ir labai turtingi, tačiau į tai Indijos praeities tyrėjai arba rimtai nežiūrėjo, arba apskritai nekreipė dėmesio. Požiūris į tolimąją Indijos praeitį, pradėjo keistis, kai indų archeologas Rėjus Bachadūras Daja Ram Sadinas 1921 m. ėmė tirti Harapos griuvėsius, o 1922 m. kitas archeologas, 650 km į pietus nuo Harapos atkasė senovinį Mohendžo Daro miestą. Vėliau šį objektą kruopščiai ištyrė 1931 m. Dž.Maršalo (Marshall), 1938 m. E.Makėjaus (Mackay) , o 1940 m. Vatso ekspedicijos. Indijai išsivadavus iš kolonijos statuso, ypač po to, kai atsiskyrė Indija nuo Pakistano, labai suintensyvėjo tolimos jos praeities tyrimai. Indų archeologai atkasė Čanchu Darą (1946), Kalibanganą (1961), Amrį. Kadangi visi miestai atkasti Indo slėnyje, tai radiniai buvo vadinami Harapos kultūra, Mohendžio Daro kultūra , Indo civilizacija. Vėliau Indijos ir Pakistano archeologai rado sen. Lotalo miestą uostą, kyšulyje netoli Bombėjaus (Indostanas). Tarp Indo ir Gango atkasta apie 100 tos pačios civilizacijos gyvenviečių. Kartu su Indo slėnyje ir Pandžabe rastais miestais, iš viso buvo keli šimtai seniausios Indijos civilizacijos liudytojų. Nustatyta, kad ši seniausia civilizacija buvo teritorijoje, plytinčioje 1100 km iš šiaurės į pietus ir apie 1600 km iš vakarų į rytus. Buvo akivaizdu, kad statiniai dideliame plote yra vienos civilizacijos. Kadangi jie buvo toli nuo Indo slėnio, senasis “Indo civilizacijos” vardas jiems netiko. Mokslininkai tą civilizaciją pradėjo vadinti protoindijos, protoindų civilizacija. Graikų kalba “protos" reiškia "pirmas", sudurtiniuose žodžiuose “pirminis”, “pradinis”, “pirmapradis”. Išsiaiškinus, kad seniausios Indijos civilizacijos kūrėjai buvo protodravidai, pradėtas vartoti potodravidų civilizacijos pavadinimas. Taigi sinonimiškai buvo vartojami keli pavadinimai, dažniausiai protoindų civilizacija arba protodravidų civilizacija. Kaip patys kūrėjai save ir savo kūdikį vadino, nežinoma. Protodravidai, protoindai Kokia tauta sukūrė civilizaciją Indo slėnyje? Yra kelios hipotezės. Įtikinamiausia, kad civilizaciją Indo slėnyje ir Pandžabe kūrė žmonės, kalbėję kalba, artima dravidų kalbų grupei. Juos vadina protodravidais – dravidų protėviais. Anot vienos versijos, protodravidai buvo seniausi tų sričių gyventojai, gyveno ten nuo tada, kai atsirado pirmieji žmonės. Jie sukūrė klestinčią Indo slėnio protodravidų civilizaciją. Hipotezė, kad protodravidai nėra ateiviai, grindžiama tokiais argumentais: tolimoje praeityje ne visos gentys keitė jiems įprastą klajoklinio gyvenimo būdą ir verslą – medžioklę. Tik dalis, mažesnioji dalis, pradėjo dirbti žemę ir sėsliai gyventi. Indo slėnyje jie pralenkė savo gentainius, pakilo į aukštesnę žmonijos raidos pakopą. Kad procesas vyko būtent taip, archeologai randa vis daugiau įrodymų. Hipotezė, kad protodravidai yra senbuviai, pirmykščiai Indo slėnio gyventojai, turi vis daugiau šalininkų. Pirmosios hipotezės šalininkai susiskaldę į kelias grupes. Vieni sako ir randa įrodymų, kad protodravidai, atėję iš Šumero ir dabartinio Beludžistano, iš vakarų ar šiaurės vakarų, išstūmė vietines medžiotojų gentis arba asimiliavo. Didesnė dalis tyrėjų įrodinėja, esą protodravidai atėję iš pietų. Bet juk į pietus nuo Indo upės žiočių - vandenynas. Ar galėjo protodravidai ateiti iš vandenyno? Galėjo. Argumentų "už“ nemažai. Senieji dravidų padavimai byloja, esą senoji jų tėvynė Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne. Yra rašytinių šaltinių – legendų, pasakojančių apie potvynį, apsėmusį didelius plotus. Sausumos, kurios buvo toli jūroje, atsidūrė po vandeniu, nuo žemynų atsiskyrė salos, susidarė pusiasaliai. Ceilonas (Šri Lanka), anksčiau buvęs Indostano pusiasalis, vandens atskirtas virto sala. Geologai patvirtina, kad Indijos vandenyno būta “neramaus”. Ten iš tiesų sausumos iškildavo, netgi būdavo apsemiamos. Kaip protodravidai pateko prie Gango? Aiškinama, kad plote nuo Indo žemupio iki Gango aukštos protodravidų civilizacijos pamažu asimiliavo klajokline gyvulininkyste besiverčiančias, kitomis kalbomis kalbėjusias gentis. Asimiliuotieji ėmė gyventi sėsliai, palengva kūrėsi plotuose iki Gango upės, išplėtė Protoindijos civilizacijos plotą. Ne vien protodravidų kalba kalbėjo civilizacijos kūrėjai nuo Indo slėnio iki Gango upės, bet ji buvo labiausiai paplitusi.

Istorija  Rašiniai   (61,06 kB)

Įvadas. Pramonės revoliucija, arba pramonės perversmu, vadiname pokyčius, kurie nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos valstybėse. Pirmiausia pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje. Jose nuo manufaktūrų buvo pereita prie fabrikų. XVIII a. pb. ir XIX a. buvo padaryta daugybė mokslinių atradimų. XIX a. mes galime vadinti ne tik technikos, bet ir mokslo plėtros amžiumi. Pokyčių įvyko medicinoje, ryšiuose, pasaulėžiūroje. Šiame pranešime bandysime atskleisti pagrindinius pramonės revoliucijos bruožus, padarinius, esminius įvykius, pakeitusius visuomenę. Pramoninio perversmo prielaidos. Prievarta nuvaryti nuo žemių valstiečiai labai nuskurdo, todėl Anglijoje atsirado žmonių ieškančių darbo, pasirengusių už grašius parduoti savo darbo jėgą. Laisvų darbininkų XVIII a. Anglijoje skirtingai nuo to meto baudžiavinės Rusijos buvo labai daug. Anglijoje buvo sukaupta daug lėšų, pirmiausia dėlto, kad buvo plėšiamos kolonijos ir prekiaujama vergais. Anglai Afrikoje vergą įsigydavo už 40 – 60 dol., o Amerikoje parduodavo už 400 – 500 dol. Vergų prekyba davė pasakiškas pajamas. Iš šių įplaukų buvo steigiamos manufaktūros, statomi fabrikai, augo miestai, pvz, Liverpulis. XVIIIa. Vid. manufaktūrinis kapitalizmas Anglijoje pasiekė didžiausią brandą. Bet vėliau išseko rankų darbo šaltinis ir tada prasidėjo nauji pokyčiai. Buvo pereita nuo rankų darbo prie mašininio ir nuo manufaktūros prie fabriko. Techninė perversmo esmė. Kapitalistiniame fabrike dirbo samdomi darbininkai, kurie naudodavosi mašinomis. Mašinas pirmiausia imta naudoti lengvojoje pramonėje, kur mašinoms diegti reikėjo mažiau kapitalinių įdėjimų negu sunkiojoje pramonėje. Pirmiausia jis apėmė jauną medvilnės šaką. Paskutiniai XVIII a. dešimtmečiai – išradimų, sukėlusių pramonės revoliuciją, pradžia. Daugumos jų tėvynė – Didžioji Britanija. Didžiausią perversmą sukėlė Džeimso Vato 1769 m.sukonstruota garo mašina. Jos pagrindu buvo sukurtos audimo ir verpimo mašinos. Pramonės raida reikalavo gaminti vis daugiau geležies ir plieno.Džordžas Stefensonas 1825 m. nutiesė pirmąją geležinkelio liniją Didžiojoje Britanijoje.. šie išradimai sukėlė tikrą revoliuciją tekstilės pramonėje, metalurgijoje, kasyboje, transporte. Akmens anglis, buvusi pagrindiniu energijos šaltiniu, nepajėgė patenkinti industrinės visuomenės poreikių. Kai buvo išrastas elektros generatorius ir benzininis vidaus degimo variklis, naujomis energijos rūšimis tapo elektra ir nafta. Variklio išradimas ne tik davė pradžią automobilių gamybai, bet ir suteikė žmogui galimybę lėktuvu pakilti nuo žemės. Chemijos ir fizikos atradimai pakeitė tekstilės pramonę, spalvotųjų metalų, parfumerijos, vaistų gamybą. Milžiniški pokyčiai įvyko statyboje. Naujų cheminių elementų atradimas padėjo Vilhelmui Rentgenui sukurti aparatą vidaus organams tirti. Buvo išrasti skiepai, pasterizacija, nustatyti daugelio ligų sukėlėjai. Dėlto sumažėjo žmonių mirtingumas. Telefono, telegrafo, elektros lemputės, siuvimo mašinos ir kiti išradimai pakeitė žmogaus buitį. Tačiau ne visi išradimai bei mokslo laimėjimai buvo naudojami žmonių gerovei. Dinamito, bedūmio parako išradimas, tankų, lėktuvų, patobulintų šautuvų gamyba tarnavo kariniams tikslams.

Istorija  Rašiniai   (7,26 kB)

Žvalgų grupė vadovaujama Odisėjo išsilaipino saloje ir įėjo į didelę olą. Įėję į olą jie surado maisto ir pradėjo puotauti. Tačiau jie nežinojo, kad ši ola yra Polifemo kiklopo vienaakio namai, o jis greitai ateis ir įkalins užklydelius oloje. Grįžęs Polifemas suvalgė kelis įgulos narius. Kad pabėgti iš olos Odisėjas sugalvojo gudrų pabėgimo planą. Tam, kad Polifemas taptų neįžvalgus Odisėjas jam davė statinę labai stipraus vyno. Kai Polifemas paklausė Odisėjo vardo, jis atsakė, kad jo vardas yra Outis, graikiškai “ niekas ”. Kai milžinas užmigo, Odisėjas ir jo vyrai paėmė užgrūdintą ietį ir išdūrė Polifemui vienitelę akį. Ryte Odisėjas pririšo savo vyrus ir save prie Polifemo avių apačios. Kai kiklopas Polifemas išleisdavo po vieną avį pasiganyti, patikrindavo avies viršų ar jo kaliniai nejoja jomis. Tačiau jis netikrino avių papilvės.Tokiu būdų Odisėjas ir likę gyvi jo vyrai pabėgo nuo kiklopo. Nuplaukdamas Odisėjas šaukė savo tikrą vardą, taip paskelbdamas savo pergalę bei užsitraukdamas Poseidono rūstybę. Prieš Odisėjui atvykstant į salą, į Polifemo namus buvo atėjas kitas kiklopas, pranašas Telemas, ir pasakęs jam, kad saugotusi žmogaus vardu Odisėjas.

Istorija  Rašiniai   (14,84 kB)

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918m. kovo 3d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį. Po pirmojo pasaulinio karo pasikeitė politinis pasaulio žemėlapis. Nustatyti pasaulio tvarką po karo turėjo Taikos konferencija, prasidėjusi Paryžiuje 1919 metais sausio 18 dieną. Po kelis mėnesius trukusių derybų, įveikus smarkius nesutarimus, konferencija parengė taikos sutartį su Vokietija. Sutartis pasirašyta 1919 metais birželio 18 dieną Versalio rūmuose. Versalio sutartyje aiškiai buvo pasakyta, kurias teritorijas valstybės turi gauti arba prarasti. Ten rašoma, kad Vokietija neteko vakaruose Elzazo, Lotaringijos ir Saaro krašto. Rytuose ji turėjo atiduoti Lenkijai dalį Aukštosios Silezijos, dalį Rytprūsių, Poznanę ir Dancigo koridorių. Klaipėdos kraštas taip pat buvo atskirtas nuo Vokietijos. Suirus Austrijos – Vengrijos imperijai, Vengrija buvo atskirta nuo Austrijos. Galicija buvo prijungta prie Lenkijos. Bochemija, Slovakija ir Moravija sudarė atskirą Čekoslovakijos valstybę. Serbija, Kroatija, Slovėnija ir Juodkalnija buvo sujungta į vieną naują valstybę – Jugoslaviją. Rumunija gavo iš Vengrijos Transilvaniją. Taip pat Rumunija prisijungė Rusijos valdytą Besarabiją (sritį tarp Pruto ir Dniestro upių). Rumunija tapo didžiausia, nors ūkiškai ir kultūriškai labiausiai atsilikusi, Pietryčių Europos valstybė. Vidurio Europoje vyravo atgimusi Lenkijos valstybė, o Baltijos jūros pakrantėje – savo nepriklausomybę atgavusios Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva. Vokietija Versalio taikos sutartimi neteko kolonijų Afrikoje ir Tolimuosiuose Rytuose, o iš Turkijos atimtos arabų šalys. Jos atiteko Prancūzijai, Anglijai, Japonijai, Belgijai. Labai svarbi I–ojo pasaulinio karo išdava– Tautų Sąjungos įkūrimas, kuri pradėjo veikti 1920 metų pradžioje. Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo viena kitai padėti užpuolimo atveju. Taikią pagalbą dviem trečdaliais balsų nutardavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas ir jos 9 valstybių atstovų Taryba. Penkios didžiosios valstybės: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Taryboje turėjo užimti nuolatines vietas. Tautų Sąjungos tikslas buvo garantuoti pasaulyje taiką, bet jau iš pat pradžių ji susidūrė su sunkumais, nes Versalio sutartimi sienos tarp valstybių buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, politinę ir ekonominę vienos ar kitos valstybės situaciją, o tai sudarė sąlygas naujiems konfliktams.

Istorija  Rašiniai   (9,45 kB)

Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius. Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog "Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija". Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo "Dienoraščiuose" Leonardas mėgo, kaip sakoma, "lengva ranka" apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, "be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje". Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami. Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: "Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!" 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose. Leonardas nemėgo ilgai miegoti: "Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!" – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris... išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas. Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai "mokėjo" patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį. Ir ar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos... ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo?

Istorija  Rašiniai   (4,27 kB)

KAUNO MIESTO ISTORIJA Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai. XVIII a. pabaigoje Kauno ekonomika kiek pagyvėjo, tačiau greitai užklupo 1812 m. karas, kurio metu Napoleono armija ties Kaunu kėlėsi per Nemuną.Karo metu miestas buvo nuniokotas net du kartus. XVIII a. pabaigoje iškastas Nemuną su Dnepru jungęs Oginskio kanalas, 1862 m. nutiestas geležinkelis, siejęs Rusijos imperiją su Vokietija, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė - visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Tačiau buvo vienas miesto augimą ribojęs faktorius - Kauno tvirtovės fortų statyba, trukusi nuo 1882 iki 1915 metų. Tolesnę Kauno plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Iki 1919 metų Kaune šeimininkavo įvairių tautų ir valdžių (Lietuvos komunistų, pilsudskinės Lenkijos, Vokietijos) atstovai. 1919 m. rusams užėmus Vilnių, Kaune įsikūrė Valstybės taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos. 1920 m. Vilnių okupavus klastingai, Suvalkų sutartį sulaužiusiai Lenkijai, Kaunas tapo laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 metais Kaune susirinko Steigiamasis seimas, padėjęs atkurtos valstybės teisinius pagrindus. Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su Centru jungė tiltai per Nemuną bei Nerį. 1924 m. pradėjo kursuoti autobusai, 1928 m. įrengtas miesto vandentiekis. Tačiau šį miesto klestėjimo laikotarpį nutraukė daugiausia žalos padariusi sovietinė okupacija. Po karo Vilniui grąžinus sostinės vardą, Kaunas tapo antruoju pagal dydį ir gyventojų skaičių Lietuvos miestu. Sparčiai imtasi atstatinėti karo nuniokotą miestą, bet dar sparčiau sovietiniai okupantai ėmėsi griauti ir naikinti viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Įvairiomis priemonėmis buvo kovojama su kitaminčiais. Vienas garsiau nuskambėjusių viešų protestų prieš sovietinę valdžią buvo R.Kalantos susideginimas 1972 m. Kauno miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą. 1988 m. kilus didžiuliam išsilaisvinimo sąjūdžiui, buvo imtasi gaivinti daugelį vertybių: sugrąžinti gatvių, aikščių, muziejų pavadinimai, atstatyta daugelis nepriklausomybės laikų paminklų. 1991 m. sovietų kariuomenei pasikėsinus į jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Kaune prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Vėliau, išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, Kaunui atsivėrė visokeriopos plėtros ir bendradarbiavimo su užsienio valstybių miestais galimybės. Kauniečiai niekada nepamirš popiežiaus vizito Kaune. Šiuo metu Kaunas - antras pagal dydį Lietuvos miestas, apskrities centras.

Istorija  Rašiniai   (68,11 kB)

Anglija buvo suskirstita į grafystes,kurias valdė paskirti šerifai.Jie rinko mokesčius,saugojo viešąją tvarką.Anglijos karaliams priklausė didelės valdos Prancūzijoje.Tarp Prancūzijos ir Anglijos vyko karai, nes Prancūzija siekė atsimti žemes.Dėl karų Anglijoje labai sukilo mokesčiai,miestai buvo apdėti sun- kiomis rinkliavomis.Šalis sukilo prieš karalių todel jis buvo priverstas pasirašyti Didziąja laisvių chart- tiją. Anglijos karalius siekė prie Anglijos prijungti Škotija,bet jam ir tai nesisekė.Nuo daug karų su išdidžiais škotais išsituštino valstybės iždas.1265m. buvo sušauktas luomų susirinkimas-parlamen- tas.Per parlamenta buvo prašoma paramos iš valdinių.Pradžioje jis tik pritarė karaliaus siūlomiems mokesčiams.Bet pamažu luomų atstovai išsikovojo teisę tvirtinti ir skelbti įstatymus.Nuo XIVa. Parla- mentas apribojo karaliaus valdžia.Anglijos valstybė tapo luomine monarchija. Po pralaimėjimo Šimtamečiame kare Anglijos karalių valdžia nusilpo.Dvi valdančios dinastijos atšakos-Jorkai ir Lankasteriai-kovojo dėl sosto.Vienos šeimos gerbe bvuo pavaidzduota raudona rožė,kitos-bala.Todel šis XV a. Antrojoje pusėje vykęs karas vadinamas Raudonosios ir Baltosios rožės karu.Kitaip dar sakoma rožių karu.Lordai buvo neapsisprende jie palaikydavo ta puse kuriai geriau sekėsi.Karas baigėsi tik tada,kai lordai beveik išžudė vieni kitus.Po karo naujas karalius vėl suvienijo šalį. Bendruomenių rūmai besąlygiškai tvirtino karaliaus pateiktus įstatymus,leido jam rinkti naujus mokesčius. Centralizuotoje valstybėje sėkmingai plėtojosi ūkis.Karaliaus globojamuose miestuose klestėjo amatai ir prekyba.Angliška gelumbė tapo visoje Europoje pageidaujama preke.Per kelis amžius iš prancūzų ir anglosaksų kalbų susidarė bendrinė anglų kalba.Šalies gyventojai ėmė jaustis viena tauta. Taurio pilis Londone XI a. Ilgą laiką čia gyveno Anglijos karaliai. XVII a. Karaliaus įsakymu tvirtovėje apgyvendinti varnai.Pasak legendos,nuo jų buvimo priklauso Anglijos monarchijos gerovė.

Istorija  Rašiniai   (111,22 kB)

Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas. Iš patricijų Julijų giminės. Gyveno Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. 78 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir kovojo su jo šalininkais. Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanūs naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė. Išliko 7 „Galų karo užrašų“ ir 3 „Pilietinio karo užrašų“ knygos. Sumanusis Cezaris 44 m. prieš Kristų kovo 15 dieną sąmokslininkai nužudė Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį. Jo vardas liko Romos imperatorių garbės vardu, vėliau titulu. Kaip valdžios sinonimas Cezario vardas perėjo ir į kitas kalbas – pavyzdžiui, rusai turi carą, vokiečiai kaizerį, netgi lietuviai vartojo žodį ciesorius. Cezaris tokios šlovės nusipelnė ne tik dėl to, kad buvo sumanus karvedys, bet ir dėl kitų sugebėjimų – pasakojama, kad jis buvo puikus metraštininkas, be to, įteisino garsiąją kalendoriaus reformą – sudėtingą ir painų Mėnulio ir Saulės kalendorių pakeitė nauju Saulės kalendoriumi, kuriuo naudojamės ir šiandien (su nedideliais Grigaliaus pakeitimais). Pilietinis karas sen. Romoje, Julijaus Cezario diktatūra Romoje nuo 133m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios. 82m. Romą užėmė Sulos kariuomenė. Įsigaliojo Sulos diktatūra. Iš savo garbingų pareigų Cezaris buvo pašalintas. Cezaris atsisakė vykdyti diktatoriaus valią. Cezaris neteko teisės į tėvo palikimą. Jo motina turėjo ryšių tarp Sulos šalininkų. Sula dovanojo jaunam ir užsispyrusiam aristokratui. Jis greitai buvo išsiųstas į Bitiniją pas karalių Nikomedą. 68m. mirė Kornelija. Cezaris pasakė gana jaudinamą kalbą. Galima tik stebėtis jo energija ir atkaklumu, kaip jis nepaisydamas nesėkmių leidžiasi vis į naujas politines intrigas. Valdymas 61-60 m. pr. m. e. valdė provinciją Ispanijoje. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą. 58 m. pr. m. e. paskirtas Narbonos Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdoms sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios (53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo). 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Itlijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių. 46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją. Bruto ir Kasijaus vadovaujami sąmokslininkai Cezarį nužudė.

Istorija  Rašiniai   (15,52 kB)

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net "žemesniajai" rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo "žydu pavojaus", o tą "gelbėjimą" suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmę iš žydų nuosavybę ir suvarė juos i uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų - vyrų, moterų, senelių, kūdikių - žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę, tariamai perkelti i darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo i duobes. Kartais žydus suvarydavo i getus, bet dauguma jų gyventojų taip pat išžudydavo. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio i JAV požiūri. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami i naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvica), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir "paprasta" koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje - 870 tukst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn.. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydu deportacijoms iš savo valstybių. Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas i pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys - baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių. Siaubingas žydu genocidas Antrojo pasaulinio karo metais pavadintas holokaustu.

Istorija  Rašiniai   (27,49 kB)

Egiptas Oficialus pavadinimas: Arabų Egipto Respublika Sostinė : Kairas Gyventojų sk : 37.2 mln Plotas: 1,001,450 kvadratinių kilometrų Valiuta :Egipto svaras Oficiali kalba: Arabų Kitos kalbos : Prancūzų, Anglų, Berberų Religija: 94% išpažįsta islamą, 6% Krikščionys Koptai ir kt. Mieste gyvena apie 45%, kaime 55% žmonių. Nuo 1880m. Egiptas tapo viena labiausiai turistų lankomų vietų pasaulyje. Šalis turtinga savo Senovės palikimu, šventyklomis, piramidėmis. Šiandien čia galima pasimėgauti Kruizu Nilo upe panardyti prie Raudonosios jūros koralinių rifų. Maždaug nuo 1990m. turistų antplūdis šiek tiek sumažėjo dėl vietinių islamo fundamentalistų išpuolių, kurie reikalavo šalyje įvesti islamišką tikėjimą, vėliau tokių atvejų nepasikartojo, ir šiai dienai turizmas vėl teka sena vaga. Minios žmonių plūsta į Egiptą savo akimis išvysti Gizos, Sacharos, kitas piramides, Sfinksą, Šventyklas (Abu Simbelą ir kitas), Karalių Slėnį, Nilą - visko ir neišvardinsi! Kerinti Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų. Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas...

Istorija  Rašiniai   (184,95 kB)

Visais laikais visame pasaulyje žmonės siekė būti laisvi ir nepriklausomi. Lietuvos ir daugelio šalių konstitucijos teigia, jog kiekvienas pilietis yra laisvas. XIX a. Panaikinta vergija suteikė teisę visiems žmonėms tapti lygiais ir laisvais. Tačiau ką ištiktųjų reiškia būti laisvu žmogumi? Pripažinimas, jog kiekvienas žmogus yra laisvas, turi teisę siekti sėkmės, laimės, šlovės įrodo, jog negali būti jokių suvaržymų dėl šios teisės. Žmogus negali vergauti kitiems, kitų žmonių įsitikinimams ir troškimams. Turi teisę būti nepriklausomas nuo kitų ir siekti tik tai, kas geriausia ir naudingiausia.

Literatūra  Rašiniai   (1 psl., 4,64 kB)

To begin with, I must say that for the meantime I live in a five storied building with other buildings around it. My flat is on the fourth floor. The flat has all modern conveniences, but is not very large. As I know many people usually dream about the castle on the bank of the sea with many huge rooms and bathrooms. But I don’t. My dream house is quite different.

Anglų kalba  Rašiniai   (1 psl., 6,53 kB)