Kačiukas – iš kai kurių šiltųjų kraštų augalų, pavyzdžiui kaučiukmedžių, gaunama arba sintetinama derva, gumos žaliava. Kaučiukas patentuotas 1813 m. balandžio 29d. Dažniausiai jis gaunamas iš brazilinio kaučiukmedžio pieno sulčių – latekso (jame kaučiuko yra apie 35%). Pieno sultys gaunamos suraižius augalų žievės pientakius. Pagal vartojimą kaučiukas skirstomas į bendros ir specialios paskirties kaučiuką. Natūraliojo kaučiuko molekulę sudaro susijungusios nesočiojo angliavandenilio izopreno C5H8 molekulės, kurios molinė masė 1,4 – 2,6 mln., o tankis 910 – 920 kg/m3. Natūralusis kaučiukas labai tamprus – santykinis pailgėjimas 700 – 900%. Jis gerai tirpsta benzine, benzole, dichloretane, anglies tetrachloride ir kituose organiniuose tirpikliuose, tačiau netirpsta nei vandenyje, nei alkoholiuose. Kaučiukas lengvai reaguoja su deguonimi, ozonu, halogenais, vandeniliu, sieros junginiais. Sintetinis kaučiukas gaunamas polimerizuojant įvairius monomerus – butadieną, izopreną, izobutileną, etileną, propileną, akrilo nitrilą. Sintetinis kaučiukas pirmą kartą pagamintas 1928 metais. Sintetinio kaučiuko savybes lemia cheminė sudėtis ir gamybos būdas. Kaučiukas gali būti atsparus tempimui ir dilinimui, nelaidus dujoms, atsparus oksidacijai, atsparus tirpalams ir benzinui, atsparus šilumai ir šalčiui. Gumos, pagamintos iš sintetinio kaučiuko, tinkamos vartoti labai plačiame temperatūrų intervale (nuo -150°C iki 250°C). Sintetinis kaučiukas įeina į klijų sudėtį. Jie yra tinkami vartoti temperatūrų intervale nuo -20°C iki +70°C. Iš sintetinio kaučiuko gumos gaminama laidų ir kabelių izoliacija. Skystojo sintetinio kaučiuko yra antikorozinių dangų sudėtyje. Produktas, gaunamas iš kaučiuko, suodžių, kreidos, alyvos, kaolino, cinko ir kitų chemikalų, vadinamas nevulkanizuota guma. Viso egzistuoja apie 200 nevulkanizuotos gumos rūšių, tokių kaip:  butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo kalciui ir trinčiai;  chloropreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo atmosferai ir tepalams;  etilenpropileninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo šarmams, rūgštims bei atmosferai;  izopreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  natūralus kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  nitrilinis butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo tepalams;  stirolinis kaučiukas, kuris naudojamas bendros paskirties gumos gamybai, suteikia atsparumo trinčiai, + 100° temperatūrai; Iš kaučiuko gumos gaminamos padangos: sunkiasvorių sunkvežimių, lenktyninių automobilių, lėktuvų (dažniausiai gaminamos iš natūraliojo kaučiuko gumos). Taip pat avalynė, higienos reikmenys, mašinų detalės, žaislai, sviediniai. Iš natūraliojo kaučiuko gumos gaminami medicinos reikmenys: chirurginės pirštinės, zondai, kateteriai, kraujo perpylimo vamzdeliai. Kaučiukas yra labai populiarus, naudojant jį kaip dangą. Tai viena atspariausių dėvėjimuisi dangų. Įvairiais bandymais buvo įrodyta, kad kaučiukinės dangos atlaiko labai didelius krūvius ir nepakeičia savo pirminių charakteristikų. Kadangi šios dangos yra pagamintos iš natūralių medžiagų jos yra nealergizuojančios ir rekomenduojamos naudoti ligoninėse, virtuvėse, mokymo įstaigose. Paklotų kaučiukinių dangų nebereikia nei vaškuoti, nei kaip nors kitaip apdoroti. Šios dangos taip pat labai atsparios ugniai, degančios cigaretės žymių nelieka visiškai, o gaisro atveju danga neišskiria pavojingų medžiagų. Puikios silikoninio kaučiuko savybės leidžia jį labai plačiai naudoti įvairiose pramonės srityse techninėms detalėms gaminti ar jų paviršiams padengti silikonine danga. Silikonas buvo išrastas šeštajame dešimtmetyje. Silikoninis kaučiukas, arba tiesiog silikonas, cheminiu požiūriu yra labai inertiškas, atsparus aplinkos poveikiui: deguoniui, ozonui, vandeniui ir šviesai, gali būti naudojamas esant ir aukštoms (+260oC), ir žemoms temperatūroms (-70oC). Jis pasižymi puikiomis elektroizoliacinėmis savybėmis, atsparumu trinčiai. Dėl puikių plastinių savybių silikonas leidžia atkartoti įvairiausias formas, pagaminti ar padengti silikonine danga pakankamai sudėtingo reljefo ir dizaino gaminius. Silikoninė danga apsaugo detales nuo korozijos. Tai labai ekologiška medžiaga, todėl neveltui ji naudojama protezų gamybai.

Chemija  Rašiniai   (9,51 kB)

Jodą gavo 1811 m. B. Kurtua (Prancūzija). Graikiškai “iodes” reiškia violetinis. Jodo randama mažais kiekiais natrio, kalio ir magnio druskose. Nedaug jo yra jūrų vandenyje 2 mg •1-1), jūrų augalijos pelenuose (0,4%, jūrų kopūstuose – 0,5%),naftingų rajonų gruntiniuose vandenyse. Daug jodo (10-50 mg •1-1) randama požeminiuose vandenyse. Jodas, kaip ir bromas, gaunami oksiduojant vandenilio jodidą HI, pramonėje – jodidus veikiant chloro tirpalu. Kambario temperatūroje jodas yra tamsiai violetiniai etališko blizgesio kristalai. Kaitinimas sublimuojasi – virsta violetiniais garais. Vėsdami jodo garai neskystėdami kristalinasi. Jodas vandenyje tirpsta blogai, geriau – organiniuose tirpikliuose ( benzone, anglies disulfide, alkoholyje, eteryje). Krakmolą jodas nudažo mėlynai. Jodas – chemiškai aktyvus elementas, su daugeliu metalų sudaro druskas – jodidus. Daug jodo suvartoja kino juostų ir fotografinio popieriaus pramonė. Alkoholiniu jodo tirpalu dezinfekuojamos žaizdos, o jodo organiniai junginiai vartojami skydliaukės ligos gydyti. Svarbiausias jodo junginys yra vandenilio jodidas HI. Jis gerai tirpsta vandenyje, - susidaro vandenilio jodido rūgštis, stipriausia iš visų vandenilio halogenidų. HI – bespalvės, aštraus kvapo,nepatvarios dujos. Jodo profilaktiką t.y. skydliaukės įsotinimą stabiliuoju jodu, kad ji negalėtų pasisavinti (asimiliuoti) radioaktyviojo jodo, būtina pradėti kaip galima anksčiau, geriausia tuomet, kai yra paskelbiamas specialus Civilinės saugos departamento nurodymas per informacines priemones (radiją, televiziją ir kt.). Geriausiai skydliaukė apsaugoma, kai stabiliojo jodo preparatai vartojami prieš patenkant (įkvėpiant arba su maistu) radioaktyviajam jodui į žmogaus organizmą.

Chemija  Referatai   (16,89 kB)

UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (6,08 kB)

UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.

Chemija  Analizės   (10,64 kB)

SMOGAS Žodis smogas pradėtas naudoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke – “dūmai“ ir fog – “rūkas“. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas, net mirtinas; didina metalų koroziją, blogina matomumą. Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas cheminis reiškinys, kurį tiria daugybė įvairių šalių chemikų, tačiau dar nesurasti visi atsakymai. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Yra skiriami du miestų smogo tipai: 1) industrinis arba žiemos smogas; 2) fotocheminis arba vasaros smogas. FOTOCHEMINIS SMOGAS Fotocheminis smogas (Los Andželo tipo) – oro teršalų rūšis, susidaranti veikiant Saulės šviesai iš labai užteršto oro (rūko ir dūmų). Dažniausiai tokį smogą sukelia automobilių išmetamosios dujos. Šis smogas paprastai formuojasi sauso, saulėto ir karšto klimato zonose, vasaros metu, kai nėra vėjo ir kai užteršto oro sluoksniai nesimaišo, taip pat dėl foto cheminių procesų, vykstančių užterštame ore . Jis skverbiasi į kvėpavimo takus, mažėja organizmo atsparumas ligoms, netgi yra plastikai. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos normatyvus šio smogo susidarymas reguliuojamas pagal požemio ozono koncentraciją ore. Ji neturi viršyti 200 μg/m3. Fotocheminį smogą sudaro pirminių (azoto oksidas, anglies monoksidas) ir antrinių (ozonas, formaldehidas) teršalų mišinys. Fotocheminis smogas susideda iš dūmų, automobilių deginių, dulkių, vandens lašelių. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis, o tokių reakcijų sukeltas smogas –fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose: N2 (d.) + O2 (d.) → 2NO (d.) Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO (d.), bet ir nesudegusio bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Reakcijoje susidaręs NO (d.) dalyvauja įvairiuose virsmuose ir tampa NO2 (d.). Pastarasis sugeria saulės spindulius ir skyla. Atsipalaidavę deguonies atomai dalyvauja ozono susidarymo reakcijoje, ozonas oksiduoja naujus NO (d.) kiekius: NO2 + saulės šviesa → NO + O O + O2 → O3 O3 + NO → NO2 + O2 Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono, įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Ašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Jei vyktų tik šios reakcijos, ozonas negalėtų kauptis, deja, jis ir PAN susidaro nevisiškai sudegus benzino angliavandeniliams. Dar nekalbėjome apie ypatingai aktyvias chemines daleles, vadinamuosius laisvuosius radikalus. Šios labai trumpai gyvuojančios ir nepaprastai reakcingos dalelės dalyvauja įvairiose cheminėse reakcijose. Prie laisvųjų radikalų formulių rašomas paryškintas taškas, vaizduojantis nesuporuotus elektronus. Radikalą sudaranti angliavandenilio molekulės liekana užrašoma raide R. Fotocheminiame smoge esantys O atomai reaguoja su angliavandenilių molekulėmis, susidaro radikalai RO∙, kurie dalyvauja tolesnėse reakcijose:

Chemija  Rašiniai   (8,23 kB)

Lietuvoje biodujų energetika plėtojama nuo 1994 metų ir šiuo metu veikia šešios biodujų jėgainės, perdirbančios miestų nuotekų dumblą (Kauno ir Utenos), maisto pramonės atliekas (AB “SEMA” ir AB “Rokiškio sūris”) ir gyvulių mėšlą (ŽŪB Vyčia ir UAB Lekėčiai). Pastarosiose dviejose jėgainėse kartu su mėšlu perdirbamos maisto pramonės įmonių atliekos. UAB Lekėčiai savo veiklą pradejo 2003 m. Biodujų jėgainė pastatyta, naudojant nuosavas lėšas ir pasitelkus Lietuvos specialistus bei projektuotojus. Jėgainėje perdirbamas kiaulių mėšlas, tiekiamas iš šalia esančiųfermų, ir maisto bei pašarų įmonių. Įmonė turi gyvūninės kilmės atliekų perdirbėjo statusą. Joje rengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Šių atliekų perdirbimas yra komplikuotas – dėl nestabilios ir didelės baltymų arba riebalų koncentracijos, būna biologinio proceso sutrikimų. Biodujos. Anaerobinio apdorojimo technologijos yra viena efektyviausių organinių atliekų utilizavimo priemonių, kuri tiesiogiai susijusi su aplinkos teršimo mažinimu. Greta svarbiausios biodujų jėgainės paskirties – mažinti aplinkos teršimą skystomis organinėmis atliekomis,yra labai svarbu tai, kad jos naudojimas prisideda prie kitų ES Parlamento ir Tarybos direktyvų rekomendacijų vykdymo pagaminti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojant organines atliekas ( skystą mėšlą, maisto pramonės atliekas). Biodujų reaktorius susideda: 1. Srutų surinkimo saugykla. 2. Skysto mešlo bei organinių atliekų maišymo talpykla. 3. Autoklavas. 4. Masės pašildymo talpykla. 5. Vrtikalus cilindrinis reaktorius. 6. Dujų surinkimo talpykla. Biodujų reaktoriaus veikimo principas Pirmame paveiksle pavaizduota technologinė biodujų gamybos scema. Skystas mėšlas bei kitos organinės atliekos maišyklėmis sumaišomas talpykloje ir siurbliais periodiškai tiekiamos į bioreaktorių. Prieš patektama visa sumaišyta masė yra pašildoma. Biodujų reaktoriuje įrengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Pagrindinė autoklavo paskirtis sterilizuoti organines maisto medžiagas kuriomis bus maitinamas biodujų reaktorius. Reaktorius kasdien papildomas po 15-20 m šviežios masės. Reaktoriuje įrengtos mechaninės maišyklės, kurios palaiko masę ir neleidžia jai sluoksniuotis. Gerai maišant sunkiosios nuosėdos nesikaupia reaktoriaus dugne, o slenka prie šalinimo angų. Anaerobinio proceso metu išsiskyrusios biodujos kaupiasi viršutinėje reaktoriaus dalyje ir veikiant slėgiui, patenka į dujų saugyklą. Dujos valomos nuo priemaišų ir sieros junginių. Biodujų atsarga kaupiama saugykloje, kuri pagaminta iš uždaro ant vandens plaukiančio metalinio cilindro.

Chemija  Analizės   (315,23 kB)

Azotas (N, lot. Nitrogenium ) yra cheminis elementas, elementų lentelėje penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą 1772 m. paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Pavadinimas „azotas“ susideda iš graikiško neiginio a ir zoe – gyvybė. Tokį pavadinimą sugalvojo A.L.Lavuazjė. Azotas sudaro apytiksliai 78 % oro, kuriuo mes kvėpuojame. Standartinėje temperatūroje azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos. Jis yra netoksiškas ir chemiškai inertiškas - t.y. labai nereaktingas - žemose temperatūrose. Azotas yra nedegus bei malšina degimo procesus. Be to, jis sukelia asfikciją (dusulį), jeigu išstumia iš oro deguonį, reikalingą kvėpavimui. Atmosferos slėgyje azotas įgyja skystą būseną prie -196°C. Azoto savybės reikalauja laikytis specifinių darbo saugos reikalavimų (pagal saugos duomenų lapą). Azoto oksidai ir smogas Žodis smogas pradėtas vartoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke - “dūmai” ir fog - “rūkas”. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas (net mirtinas). Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai nuo smogo kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių, juose susidarantis smogas vadinamas pramoniniu smogu. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas reiškinys. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis reakcijomis, o tokių reakcijų sukeltas smogas - fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO(d) susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose. Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO(d), bet ir nesudegusio, bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono (tai viena iš deguonies vieninių medžiagų, kurios molekules sudaro trys deguonies atomai O3), įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Kai kurie žmonės dėl užterštame ore esančio ozono pradeda dusti. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Aašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Užterštas oras mažina kultūrinių augalų derlių, gadina gumos dirbinius. Vienas iš pirmųjų smogo požymių - oro padūmavimas, dėl kurio blogai matomi tolimi daiktai. Azoto gamyba ir panaudojimas Daugiausiai azoto randama atmosferoje. Jo masės dalis Žemės plutoje tesudaro 0,002%. Svarbiausieji azoto mineralai yra KNO3 (kalio nitratas, kalio salietra) ir NaNO3 (natrio nitratas, natrio salietra, Čilės salietra), randami dykumų regionuose. Kitus gamtinius azoto junginius sudaro iškasenose (daugiausiai akmens anglyse) susikaupęs augalinių ir gyvulinių baltymų azotas. Prieš šimtą metų žmogui prienamos gryno azoto ir jo junginių atsargos buvo gana ribotos. 1895 m. sukūrus oro skystinimo technologiją, o 1908 m. - amoniako gamybos iš oro azoto būdą, reikalai pasikeitė. Iš amoniako galima pagaminti daug azoto junginių. Tuo tarpu grynas azotas šiuo metu daugiausiai išskiriamas distiliuojant suskystintą orą. Tiek grynas azotas, tiek jo junginiai, labai plačiai vartojami įvairiose srityse: inertinei atmosferai sudaryti (gaminant įvairias chemines medžiagas, mikroelektronikos gaminius); naftos gavyboje (į gręžinį pumpuojant suslėgtą azotą, galima padidinti naftos išeigą); metalurgijoje; šaldymui (greitam maisto užšaldymui). Pagal gamybos apimtį azotas yra antras po sieros rūgšties (JAV 1990 m. gauta 26×106 tonų azoto). Daugiausiai naudojamas amoniako gamyboje, kuris vėliau naudojamas trąšų ir azoto rūgšties gamyboje. Azotas taip pat naudojamas gaminant kai kurias elektrotechnikos detales, pavyzdžiui tranzistorius, diodus, integrines schemas bei nerudijančio plieno gamyboje. Azotas taip pat naudojamas automobilių padangoms užpildyti, nes azoto šiluminis plėtimasis sąlyginai mažas.

Chemija  Rašiniai   (7,73 kB)

Įvairių pasaulio tautų (Kinijos, Graikijos, Mesopotamijos it kt.) mitai turi savo dievus – žmogaus kūrėjus. Dievas sukūrė žmogų ir pasak Biblijos. ~ Kreacionistinė teorija aiškina, kad pasaulį ir organizmų įvairovę sukūrė Dievas. Visos dabar gyvenančios rūšys tebėra nuo to laiko beveik nepasikeitusios, nebent nežymiai. Žmogus ir beždžionė kilę iš skirtingos kilmės protėvių. Teorija remiasi tikėjimu Dievu Kūrėju. ~ Evoliucijos teorija gimė Graikijoje, vėliau buvo plėtojama XVIII a. Išbaigtą formą įgavo XIX a. anglo Čarlzo Darvino veikale ‘‘Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos budu‘‘ (1859). Pagal šią teoriją, Saulės sistema ir gyvybė atsirado per milijonus metų. Vienaląsčiai organizmai evoliucionavo į bestuburius, paskui į varliagyvius, roplius, žinduolius, primatus. Tokiame evoliucijos kelyje žmogus ir beždžionė išsivystė iš bendro protėvio. Teorija turi trūkumų, nes nesurastos trūkstamos grandys.

Biologija  Rašiniai   (2,92 kB)

Virškinimas - procesas, kurio metu maistas yra susmulkinamas ir suskaidomas, netirpios medžiagos virsta tirpiomis. Žmogus turi gerai išsivysčiusią virškinimo organų sistemą, kurią sudaro virškinimo traktas ir virškinimo liaukos. Virškinimo traktą sudaro: burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, žarnynas ir išeinamoji anga. Virškinimo liaukos yra šios: seilių liaukos, skrandžio liaukos, kepenys, kasa, plonųjų žarnų liaukutės. Liaukų pagaminti fermentai netirpias maisto medžiagas paverčia tirpiomis. Virškinimo metu atpalaiduojama maiste sukaupta energija. Burna – sudaryta iš burnos ertmės, kurioje už dantų ir jų liaukų juda liežuvis, ir burnos prieangio, kurį apriboja lūpos, dantų lankai bei žandai. Burnos sieneles sudaro gleivinė, kaulai (gomurys, dantys ir dantų lankai, viršutinis ir apatinis žandikauliai) bei raumenys ( žandiniai, lūpų, minkštojo gomurio). Po burną dengiančiu epiteliu gausu mažųjų seilių liaukų, kurios išskiria nedidelį kiekį seilių ir nuolat drėkina burnos gleivinės paviršių. Ryklė – už burnos ertmės yra ryklė. Tai piltuvo pavidalo 15 cm ilgio vamzdelis. Yra nosinė, burninė ir gerklinė dalys. Nuo minkštojo gomurio šonų žemyn, liežuvio ir šonų link, tęsiasi ryklės gleivinės klostės, arba lankai, o iš apačios yra liežuvio šaknis. Ryklė tęsiasi iki VI kaklo slankstelio ir žemiau pereina jo pereina į stemplę. Stemplė – tai maždaug 25 cm ilgio raumeninis vamzdelis, priekinėje stuburo dalyje prasideda nuo VI kaklo ir baigiasi ties XI krūtinės slanksteliu. Apatinėje krūtinės dalyje stemplė perveria diafragmą ir įsilieja į skrandį. Skrandis – tai plačiausia virškinamojo kanalo dalis. Skiriama jo pradinė dalis, skrandis, į kurią įsilieja stemplė, plačiausia dalis – dugnas, ilgiausia dalis – kūnas, kuris siaurėdamas į dešinę ir pereina į prievartį. Skrandis yra kairiojoje viršutinėje pilvo ertmės dalyje. Plonojo žarna – nuo skrandžio tęsiasi apie 5-6 m ilgio vamzdis – plonoji žarna. Skiriamos trys jos dalys: dvylikapirštė žarna – taip vadinama todėl, kad yra maždaug dvylikos pirštų ilgio. Tuščioji žarna ir klubinė žarna, pasibaigiančios klubine aklosios žarnos anga, pro kurią virškinamas maistas išsilieja į storąją žarną.

Biologija  Namų darbai   (7,8 kB)

Garso bangos perneša energiją, kurią galima panaudoti. Kalbą ir muziką galima perduoti daugybe būdų, todėl garsas – efektyvi ryšio priemonė. Ultragarsas (aukšto dažnio garsas, kurio žmogus negirdi) padeda šikšnosparniams, delfinams ir banginiams orientuotis erdvėje, nes jie evoliucijos eigoje įgijo aktyvios ultragarsinės echolokacijos sistemas. Garsas yra tam tikra kinetinės energijos (judesio energijos) forma, kurią sukuria bet kuris virpantis objektas. Visų garsų priežastis yra mechaniniai aplinkos virpesiai, nors paprastai jie nematomi. Susidūrus automobiliams jų paviršiai pradeda virpėti, ir išgirstame smūgio garsą; muzika iš radijo imtuvo sklinda dėl to, kad virpa jo garsiakalbio membrana; kalbame ir dainuojame virpant balso stygoms gerklose. Garso stiprumo lygis matuojamas decibelais (dB). Prietaisas matuoja garso stiprumą, susijusį su garso bangos slėgio skirtumu – garsiniu slėgiu.

Biologija  Pateiktys   (497,49 kB)

Samanos- nedideli zali augaulai megstantys Pauksme.Zalia spalva jiems kaip ir zaliadum- Bliams suteikia pigmentas clorofilas.Chloro- Filo turinciose lastelese vyksta fotosinteze Todel samanos pacios apsirupina oraganinemis Medziagomis.Samanos turi stiebus,lapus ir Netikras saknis rizoidus tdl yra priskiriamos Augalams. - visus zemeje augancius augalus galima suskir styti i dvi grupes. 1. augalai kurie turi retinius indus ir vandens indus (laidziuosius audinius.) 2.Paprastos sandaros auglai,kurie tokiu indu neuti.Siai augalu grupei priklauso samanos. Vanduo ir jame istirpe junginiai samanu stiebuose ir Lapuose juda ne tik indais bet ir skverbiasi ir lasteles I lastele.Toks skysciu judejimas yra letas tdl lasteles Gali buti nepakankamai aprupinamos vandeniu del Soios priezasties samanos niekuomet neuzauga dideles. Misko samanos. Spygliuosciu miskuose ir pelkiu pakras- Ciuose auga samanos geguzliniai.Siu samanu stiebai status Tankiai apauge mazais lapais.Apatineje stiebu dalyje yra Siuliskos ataugos rizoidai. Jais geguzliniai tik isitvirtina Dirvoje.Vandeni sios samanos siurbia stiebais ir lapais. Vasaros viduryje geguzlinio virsuneje uzauge dezutes. Jose subresta sporos, kuriomis samanos dauginasi.Sporos Yra labai smulkios ir lengvos, tdl isbyrejusias jas isnesioja Vejas.Patekus i palankias salygas sporos sudygsta.Jai Pakanka dregmes samanos padengia zemes pavirsiu istisiniu Zaliu kilimu.Be geguzliniu musus miskuose yra silsmanes Plunkses ir kt samanos.Visu savo pavirsiumi siurbdamos Vandeni samanos nemaziai jo sukaupia.Sukaupta dregme Jos garina po truputi tdl misko paklote yra dregna net per Sausras. Pelkese istisinius kilimus sudaro kitos samanos Kiminai.Sios samanos neturi rizoidu.Ju nedidlei Stiebai issisakoje ir apauge smulkiais zalsvais Lapeliais.per mikroskopa galima pastebeti,kad Lapeliai sudaryti is dvieju skirtingu lasteliu. 1. zalios spalvos lasteles yra siauros ir ilgos.Jos susijungusios galais ir sudaro tinkla.siu lasteliu cita- plazmoje yra hloroplastu kuriuose vyksta fotosinteze. Zaliosiomis lastelemis organiniai junginiai pasiekia Kimino stieba. 2.tarp zaliuju lastele issidesciusiios dideles ir skaidrios Lasteles.Jos yra megyvos.siu lasteliu citoplazma suirusi Likusios tik sieneles su angelemis per kurias lastele siurbia Vandeni.sukauptu vandeniu skaidriosios lasteles aprupina Zaliasias lasteles o karstomis dienomis garindamos vandeni Vesina augala.negyvos lasteles mazdaug sudaro 2/3 lapo turio. Panasios sandaros lasteliu yra ir kiminu stiebuose, Del tokios sandaros kiminai sugeria lb daug vandens(20-25 Kartus daugiau negu patys sveria,) kiminu virsunes auga Aukstyn o apatines dalys atmirsta.Sios samanos isskiria organi- Niu rugsciu kurios neleidzia vystytis puvimo bakterijoms.Mazai Deguonies turincioje aplinkoje atmirusios kiminu dalys visiskai Nesuskaidomos ir pamazu slugsta.ilgainiui susidaro pusiaus suirusi Mase durpes kurias zmogus naudoja kurui zmes ukyj ir kt, 1.samanos ir kerpes ardo kietas uolienas todel yra svarbios Dirvozemio susidarymui. 2.miskuose samanos sulaiko dregme saugo nuo issdziuvimo grybiena. 3.smulkkus gyvunai samanose suranda prieglobsti,is jus lizdus suka Voveres ir misko pauksciai. 4.kiminines pelkes kaip milzinisa kempine pavasari sugeria dregma O atejus vasaros karsciams ja po truputi atiduoda.

Biologija  Paruoštukės   (4,97 kB)

Kartą patyręs „malonumą“ rūkydamas ar gerdamas vyną, žmogus dažniausiai visam gyvenimui lieka jų vergas: norėtų mesti rūkyti ir liautis girtavęs, bet jau nebegali. Mat tokios šių narkotikų medžiagų – nikotino ir alkoholio savybės. Ne veltui nuo seno jos vadinamos sveikatos ir proto grobikais. Tačiau kas jaunystėje pagalvoja, kuo gali baigtis sveiko gyvenimo būdo pažeidimai? O susimąstyti vertėtų... Alkoholizmas – socialinė blogybė, nesuderinama su socialistinės gyvensenos principais, su komunistine dorove. Jis pražūtingai atsiliepia vaikų auklėjimui, ardo šeimas. Piktnaudžiaudamas alkoholiu žmogus pasidaro grubus, egoistas, pakrinka morališkai. Girtuokliai praranda žmogišką išvaizdą, tampa įstatymo ir visuomeninės tvarkos pažeidėjais. Alkoholis ardo sveikatą, silpnina valią, atima iš žmogaus profesiją, luošina palikuonis, skatina asmenybės degradavimą ir nusikaltimus. Tabakas užkariauja pasaulį Europiečių pamėgimo rūkyti istorija prasidėjo taip. 1492 metų spalio 12-ąją jūreivis Rodrigas Triana iš garsiosios admirolo Kristupo Kolumbo flotilijos laivo „Pinta“ sušuko: „Matau žemę!“ Sugriaudė patrankų saliutas. Laivuose buvo nuleistos burės, ir jie lėtai plaukė nežinomos žemės link. Kolumbas manė, jog tai rytinis pasakiškosios Indijos krantas. Vietos gyventojai savo žemę, kuri pasirodė esanti sala, vadino Guanachani. Kolumbas davė jai naują vardą – San Salvadoras. Nuo to laiko taip vadinasi viena Bahamų salų. Tarp dovanų vietiniai gyventojai atnešė Kolumbui džiovintų „petum“ augalo lapų. Tuos saulėje išdžiovintus ir susuktus vamzdeliais lapus jie rūkė. Ieškodamas aukso, Kolumbas patraukė į pietus ir 1492 metų spalio 27-ąją išsilaipino Kubos pakrantėje. Gyventojai sutiko atėjūnus, laikydami nuodėgulius ir žolę, vartojamą rūkymui, kurią jie vadino „sigaro“. Kaip vaizdingai pasakė Kolumbas, tos žolės dūmus jie „gėrė“. Rūkydamas „kiekvienas jų tris keturis kartus patraukdavo, išleisdamas dūmus pro šnerves“. 1492 metų gruodžio 25-ąją laivą „Santa Marija“ ištiko avarija. Žmones, vertingą krovinį ir patrankas pavyko išgelbėti, tačiau likusiame mažiausiame laive „Ninji“ („Vaikelyje“) buvo neįmanoma sutalpinti dviejų laivų ekipažo. (Trečias laivas „Pinta“, vadovaujamas Martino Pinsono, paliko Kolumbą). Iš „Santa Marijos“ laivo lūžgalių pastatytu laivu „Navidado“ (tai reiškia „Kalėdos“) Kolumbas su dalimi ekipažo išvyko į Europą, palikęs saloje savo pavaduotoju vienuolį Fra Romaną Paną. Pasilikusieji jūreiviai buvo pirmieji europiečiai, išmokę rūkyti iš vietinių gyventojų. Ir nors dievobaimingų ispanų supratimu leisti dūmus iš šnervių galėjo tik velniai, daugelis jūreivių ir pats admirolas pamėgo šį užsiėmimą. Tokia patraukianti pasirodė tabako jėga. Ir augalas, pavadintas Haičio salos Tabago provincijos vardu, pradėjo savo pergalingą žygį po šalis ir žemynus. Po Kristupo Kolumbo antrojo žygio (1493 – 1496) tabako sėklų buvo atvežta į Ispaniją. Paskui jos pateko į kitas Europos šalis ir didžiųjų atradimų laikotarpiu jūrų bei karavanų keliais buvo pristatytos praktiškai į visus žemės rutulio kampelius. Tabakui sparčiai plisti padėjo, aišku, jo nuostabi savybė – įprotis rūkyti., kurį žmogui buvo sunku įveikti. Dabar mes jau žinome apie narkotinį tabako poveikį, tačiau anais senais laikais jam buvo priskiriamos nepaprastos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog tabakas gydo, jo dūmai nubaido ligas, piktąsias ligas ir t.t. Tabakas buvo laikomas stimuliuojančia ir raminančia priemone, jo lapus naudojo gydymui. Rūkomi buvo tabako lapai, susukti į vamzdelius (cigarai), paplito pypkės – molinės, porcelianinės, medinės. XIX a. viduryje pasirodė papirosai, gaminami specialiuose fabrikuose; nuo XX amžiaus vidurio plačiai paplito cigaretės. Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.), aprašydamas skitų buitį, mini, jog jie, norėdami įgauti žvalumo ir jėgos, įkvėpdavę deginamų augalų dūmų. Apie deginamų augalų dūmų įkvėpimą pasakoja ir senovės kinų metraščiai. Tam tikrų augalų dūmus įkvėpdavo ir Afrikos gyventojai. Kvapieji žolių smilkalai buvo naudojami Graikijoje ir Senovės Romoje per įvairias šventes bei ceremonijas. Iš čia, matyt, bus kilęs ir katalikų bei stačiatikių bažnyčiose paplitęs smilkalų – balzamininių augalų, augančių Somalija ir Arabijos pusiasalio pakrantėse, sukietėjusių sakų deginimas smilkytuvuose. Galimas daiktas, kad ir Amerikos indėnai rūkė tabaką religiniais sumetimais. Pastebėję savitą kai kurių žolių dūmų poveikį organizmui, jie ėmė laikyti juos stebuklingais. Taip, matyt, įvairių rūšių tabakas pradėtas vartoti religinėse ceremonijose. Ne veltui, įrūkydami pypkę, pirmuosius dūmų kamuolius žyniai pūsdavo saulės pusėn, kur, pagal indėnų tikėjimą, gyvenąs Manitu - pasaulio dievas. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje garsusis tyrinėtojas švedas Karlas Linėjus, sukūręs gyvūnijos ir augalijos pasaulio klasifikaciją, suteikė tabakui gentinį „nikotino“ pavadinimą, pagerbdamas Žaną Niko, kuris pirmasis pradėjo kultivuoti tabaką Europoje.

Biologija  Referatai   (15,01 kB)

Tačiaunei vienos, nei kitos tiesiogiai organiniuose junginiuose akumuliuotos energijos panaudoti negali, ji atsilaisvina tik organiniams junginiams skylant. Ši energija visada panaudojama pagrindinės ląstelės energetinės medžiagos ATP sintezei. Naudojami organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O arba tarpinių produktų (pvz., etilo alkoholio). O gauta ATP panaudojama įvairiems ląstelės poreikiams. Organinius junginius ląstelės skaido tiek aerobinėm, tiek anaerobinėm sąlygom. Procesas, kai organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O aerobinėmis sąlygomis, o atsipalaidavusi energija naudojama ATP sintezei, vadinamas kvėpavimu. Kvėpuojant dažniausiai skaidomi angliavandeniai, o iš jų - heksozės (C6H12O6 - gliukozė). Pirmoji stadija yra anaerobinė: C6H12O6  C3H6O3 + Q, kur 60% Q išsiskiria šilumos pavidalu, o 40% Q panaudojama 2ADP+P2+Q2ATP reakcijai. Antroji stadija užrašoma lygtimi (kur Pi - neorganinis fosfatas): 2C3H6O3 + 6O2 + 36ADP + 36Pi  6CO2 + 36ATP + 42H2O Taip kad iš viso aerobinio kvėpavimo metu iš ADP susintetinamos 2+36=38 ATP molekulės. Energija iš ląstelės į ląstelę neperduodama, todėl kvėpavimas vyksta kiekvienoje gyvoje ląstelėje, jose esančių organoidų - mitochondrijų dėka. Mitochondrijos vadinamos ląstelės energetinėmis jėgainėmis. Mitochondrijos - tai viduląstelinės oksidacijos centrai, jose egzistuoja kvėpavimo ir ATP sintezės sistemos. Kiekvieną mitochondriją gaubia apvalkalėlis, sudarytas iš dviejų membranų. Vidinė sritis vadinama matriksu, o vidinės membranos raukšlės - kristomis. Kristose ir matrikse, veikiant įvairiems fermentams, vyksta kvėpavimo procesai. Įvairiems poreikiams ląstelės sunaudoja apie 30% išsiskyrusios energijos, kita energijos dalis virsta šiluma, kuri savo ruožtu greitina chemines reakcijas. Kartais dalis energijos gali virsti šviesa (jonvabaliai). Anaerobinis organinių medžiagų skaidymas vadinamas rūgimu. Tai procesas, kai organinė medžiaga skaidoma ne iki CO2 ir H2O, bet iki tarpinių produktų. Rūgimo produktų cheminė prigimtis priklauso nuo organizmo ypatumų. Anaerobinis organinių junginių skaidymas nenaudingas dėl mažos energijos išeigos (18 kartų mažiau efektyvus nei aerobinis). Daugumai mikroorganizmų rūgimas yra pagrindinis ar net vienintelis energijos gavimo būdas. Rūgimo produktai jų gyvybinių funkcijų neveikia, tačiau labai didelė rūgimo produktų koncentracija pražūtinga net patiems mikroorganizmams (pvz., mielės žūva, kai jos pagamina 16 - 17% alkoholio). Energijos virsmai organizme Medžiagų ir energijos apykaita yra svarbiausia gyvybės egzistavimo sąlyga, viena svarbiausių gyva ir negyva skiriančių savybių. Medžiagų (energijos) apykaita susideda iš dviejų viens kitam priešingų procesų - asimiliavimo (anabolizmo) ir disimiliavimo (katabolizmo). Asimiliavimas. Sintezė sudėtingų junginių iš paprastesnių, organinių iš neorganinių, vienų organizmų pagamintų medžiagų pavertimas kitų organizmų specifinėmis medžiagomis. Asimiliavimas būne dvejopas - autotrofinis ir heterotrofinis. Svarbesnis yra autotrofinis, nes šiuo būdu iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės ar kitą energiją, gaunama pirminė organinė medžiaga - pirminė produkcija. Heterotrofinis asimiliavimas daug paprastesnis. Iš esmės tai vienų organinių medžiagų vertimas kitomis. Disimiliavimas. Sudėtingų organinių medžiagų (junginių) skaidymas į paprastesnius junginius, arba galutinius skilimo produktus CO2 ir H2O, bei atpalaidavimas jų molekulėse akumuliuotos energijos, būtinos ląstelių gyvybei palaikyti. Dėl to asimiliavimas vyksta vienodai ir autotrofinėse, ir heterotrofinėse ląstelėse. Asimiliavimas ir disimiliavimas yra glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausantys procesai. Disimiliavimui naudojami asimiliavimo produktai. Jei asimiliuojama daugiau nei disimiliuojama, tai šis asimiliacijos produktų perteklius organizme kaupiasi atsarginių medžiagų pavidalu (pvz., augalai kaupia krakmolą. Svarbiausios atsarginės medžiagos: baltymai, riebalai ir angliavandeniai). Toks kūno masės (biomasės) prieaugis vadinamas produkcija. Tai kūno masės arba jame esančios energijos augimo greitis. Mūsų kūno masė didėja, kai augame arba tunkame. Kai organizmas asimiliuoja tiek, kiek disimiliuoja, biomasė nekinta. Organinę medžiagą gali produkuoti iš tikrųjų tik producentai (gamintojai), kurių dauguma - žalieji augalai. Visi kiti organizmai - tik vartotojai. Kai didėja augalo masė, tai masės prieaugis - pirminė, arba tikroji produkcija, tuo tarpu žmogaus arba kitų vartotojų masės didėjimas - antrinė, tretinė ir t.t produkcija. Vartotojai tik perdirba maiste esančias organines medžiagas į savo kūno medžiagas, o patys jų neprodukuoja. Ta energija, kuri yra sukaupta vartotojų kūnuose, buvo augalinėje biomasėje, jie ją tik pasisavino, o ne patys pagamino. Todėl ji nėra pirminė.

Biologija  Konspektai   (5,36 kB)

Jos vidų išklojančios ląstelės taip pat turi virpamųjų blakstienėlių,kurios nuolat banguoja ir gaudo įkvėptame ore dar likusias dulkelias.Trachėja šakojasi į du vamzdelio formos bronchus.bronchai šakojasi į dar smulkesnius vamzdelius,kurių galai užsibaigia pūslelėmis,vadinamomis alveolėmis.Alveolių sienelės sudarytos iš vieno ląstelių sluoksnio ir apraizgytos plonomis kraujagyslėmis-kapilerais.Plaučiuose yra apie300 milijonų alveolių.Arterijos,kuriomis veninis kraujas atiteka iš širdies į plaučius,juose išsišakoje į daugybę kapiliarų,kurių sienelės sudarytos tik iš vieno ląstelių sluoksnio.Anglies dioksidas per kapilerų sieneles iš kraujo dėl difuzijos juda į alveolių sienelių ląstelias,o iš jų-į alveolių vidų.Tuo pačiu metu alveolėse esančio oro deguonis dėl difuzijos pro alveolių ir kapilerų sieneles veržiasi į kraują.tokiu būdu veninis kraujas virsta arteriniu. KVĖPAVIMO REAKCIJOS Viena svarbiausių ląstelėje esančių medžiagų-gliukozė.Dalyvaujant deguoniui gliukozė suskaidoma iki anglies dioksido ir vandens.Šių reakcijų metu išlaisvinama gliukozės molekulėje esanti energija.Gliukozės skaidymo svarbiausios reakcijos vyksta mitochondrijose.Šiuose organoiduose gliukozėje esanti energija paverčiama ląstelei prieinama forma.Štai kodėl mitochondrijose dažnai vadinamosląstelėje jagainėmis,t.y.įrenginiais energijai gauti.Kvėpavimo reakcijų metu gali būti skaidoma ne tik gliukozė,bet ir kiti su maistu gauti anglevandeniai,riebalai bei baltymai.Reakcijoje susidaręsanglies dioksidas difuzijos būdu iš audinių ląstelių patenka į krauja,kuris jį nuneša į plaučius.Kvėpavimo raekcijų metu susidaręs vanduo dėl difuzijos juda iš ląstelės į ląstelę,kol patenka į kraują.Inkstuose kraujas atiduoda vandens perteklių,kuris pašalinamas iš organizmo. Gliukozė+deguonis=anglies dioksidas+vanduo+energija KAIP KVĖPUOJA VIENALĄSČIAI? Oro deguonis pro plazminę membraną difuzijos būdu patenka į amebos ląstelę.kvėpavimo reakcijų metu mitochondrijose susidaręs anglies dioksidas ir vanduo difuzijos būdu pašalinamas pro plazminę membraną į aplinką. LĄSTELINIS KVĖPAVIMAS Bet kuri organų sistema vykdydama jai būdingas gyvybins funkcijasnaudoja energiją.Daugiausia jos sunaudojama raumenų,virškinimo,nervų sistemos ląstelės.Energija naudoja ir biocheminių reakcijų grandinėse sisteninant arba skaidant medžiagas.Tas nuostabus energijos nešėjas yra ATP-adenozintrifosforo rūgštis,kaupianti energiją makroerginėse jungtyse.Kvėpuojant vyksta substrato oksidinimas.Kvėpavimui būtinas deguonis ir oksidinimas substratas.Aukštesnieji augalai ir givūnai kvėpuoja.Tai reiškia,kad nešikliai iš oro įkvėpimo sistemų deguonį atneša į ląsteles.

Biologija  Konspektai   (4,76 kB)

Senovėje romėnai itin vertino riešutus, neva tai – dievų maistas, kurį gali vartoti tik privilegijuoti asmenys. Senovės Egipte riešutai buvo teikiami kaip dovanos. Renesanso epochos metu riešutais gydytas galvos skausmas, nes kai kurių riešutų branduoliai priminė žmogaus smegenų formą. Na, o mes, naujojo tūkstantmečio žmonės, mielai kremtame šį maistą ir sėkmingai naudojame patiekalų bei maisto produktų gamyboje. Beje, riešutų „stebuklingosios“ sąvybės nėra tik mitas, nes moksliniais tyrimais įrodyta, kad kai kurios rieštutų sudedamosios medžiagos, apsaugo žmogaus organizmą nuo širdies ligų ir vėžinių susirgimų. Į mūsų kraštą riešutai patenka iš Turkijos, Italijos, Jungtinių Amerikos valstijų, Irano. Lietuvoje natūraliai auga tik lazdynai, tačiau kažin ar dažnas iš mūsų riešutauja. Daug greičiau ir paprasčiau šio sveiko maisto nusipirkti parduotuvėje. Prekyvietėse galima išsirikti nelukštentų, nuvalytų, pagardintų prieskoniais, sūdytų ir įvairių rūšių riešutų mišinių. Pabandysime atsakyti į klausimą, kuo riešutai naudingi mūsų organizmui Tai sidabrine pušis, spygliais panašus į maumedį, kankorežiais – į kėnį. Auga Tolimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, Himalajų, Atlaso kalnuose, tačiau kedrą galima pamatyti ir Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Jo kankorėžiai yra statinės ar kiaušinio formos. Kankorėžiuose subręsta riešutai. Jie renkami rugsėjo – spalio mėnesiais, kol nėra šalčių, nes pašalę riešutai glogai laikosi, pelija, apkarsta. Švieži ir gerai išdžiovinti riešutai skaldomi ir valgomi kaip skanėstas, iš jų spaudžiamas vertingas aliejus.

Biologija  Rašiniai   (21,26 kB)

Gemalo vystymasis. Apvaisintas kiaušinėlis - zigota - kelis kartus greitai dalijasi mitozės būdu. Šis dalijimasis vadinamas skilimu, kuris kartu su kitomis aktyviosiomis daugialąsčio gemalo stadijomis vadinasi embrioniniu vystymosi periodu. Galima panagrinėti iešmutį. Zigota iš pradžių dalijasi į dvi vienodo dydžio ląsteles - blastomeras. Paskui kiekviena blastomera dalijasi išilgai ir susidaro 4 ląstelės. Kitas dalijimasis vyksta skersai, tuomet susiformuoja 8 ląstelės. Toliau ląstelė dalijasi čia skersai, čia išilgai ir suisdaro 16, 32, 64, 128 ir t.t. ląstelių (blastomerų). Nedaug trynio turintis iešmučio kiaušinėlis dalijasi visas. Kitų gyvūnų (paukščių, žuvų) kiaušinėliai turi daug trynio ir dalijasi tik citoplazmos diskas su branduoliu, o pats trynys neskyla. Dalijantis skilimo būdu, vienas po kito sekantys dalijimaisi vyksta greitai. Blastomeros neauga, daugėjant ląstelių, jos mažėja. Skilimo dėka susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje tuščia ertmė - blastulė. Blastulės sienelių ląstelės yra išsidėsčiusios vienu sluoksniu. Susiformavus blastulei, baigiasi skilimo periodas. Prasideda kitas periodas - vystymosi, kurio metu ląstelės toliau dalijasi, sudaro antrąjį, vidinį ląstelių sluoksnį. Gemalas tampa dvisluoksniu. Ši dvisluoksnė vystymosi stadija vadinama gastrule. Išorinis gastrulės ląstelių sluoksnis vadinamas ektoderma, vidinis - entoderma. Įlinkusioje entodermos apgaubtoje ertmėje išsidėsto pirminis žarnynas. Ertmė atsiveria į išorę, anga - pirminė burna. Ektoderma ir entoderma vadinamos gemaliniais lapeliais. Gastrulės vystymosi pabaigoje pradeda vystytis trečiasis gemalinis lapelis - mezoderma. Atsiranda chorda, susiformuoja žarnynas ir išsivysto centrinė nervų sistema. Priešais pirminės burnos angą esančios ektodermos ląstelės pradeda sparčiai dalytis, ir iš jų susiformuoja nervinė plokštelė, kuri driekiasi išilgai gemalo jo nugaros pusėje. Nervų plokštelės kraštuose atsiranda į viršų nukrypusios raukšlės, o centrinė jos dalis nusileidžia žemyn, sudarydama nervų latakėlį. Jis gilėja, viršutiniai jo kraštai susiglaudžia ir jis virsta po ektoderma esančiu nerviniu vamzdeliu - centrinės nervų sistemos užuomazga. Nuo pat nervinio vamzdelio vystymosi pradžios jo priekinis galas būna platesnis ir iš jo sekančiuose etapuose išsivysto galvos smegenys. Priekinėje basivystančių smegenų dalyje, jos šonuose atsiranda dvi taurių formos akių užuomazgos. Priekinėje gemalo dalyje, įlinkus ektodermai - klausos bei uoslės organų užuomazgos. Susidaro organizmo išorinė danga. Nugaros pusėje iš prigludusios prie nervinio vamzdelio gemalinio sluoksnio dalies, apribotos pirminio žarnyno entodermos, susidaro dviejų krislelių formos mezodermos užuomazgos, kurios atsiskiria nuo pirminio žarnyno ir virsta kūno ertme. Tarp mezodermos kairiosios ir dešiniosios užuomazgų atsiranda einanti per visą gemalą chordos užuomazga, kuri glūdi tarp žarnyno ir nervinio vamzdelio. Atsiskyrus mezodermai ir chordai, iš likusios entodermos susidaro žarnynas ir su juo susiję organai. Vykstant šiems procesams, pakinta gemalo išvaizda: jis pailgėja, išryškėja galvos ir liemens dalys, atsiranda burnos ir užpakalinė angos, išsivysto skrandis iš žarnyno vamzdelio sienelių išaugų, plaučiai, kepenys ir kt. virškinimo sistemos organai. Priekinės kūno dalies šonuose, kur susiduria entoderma su ektoderma, susidaro žiaunų plyšiai (iešmučio ir žuvų jie išlieka visą gyvenimą, o sausumos stuburinių užauga audiniai). Plaučių vystymasis susijęs su priekine žarna: jie išauga iš žarnyno išaugų. Mezoderma sudaro didelę besivystančio gemalo masės dalį. Iš jos formuojasi raumenys, griaučių kremzliniai ir kauliniai elementai, kraujotakos ir šalinimo sistema, lyties organai. Gyvūnų gemalas vystosi kaip vieningas organizmas, kurio visos ląstelės, audiniai ir organai glaudžiai sąveikauja. Poembrioninis vystymasis. Jis prasideda, kai organizmas išeina iš kiaušinėlio apvalkalėlių, o žinduolių - gemalo, kuris vystosi motinos orgnizme, gimimo momento. Šis vystymosi periodas gali būti tiesioginis, kai organizmas gimsta panašus į suaugusį, ir netiesioginis, kai gemalas tampa lerva, kuri kuri nuo suaugusio organizmo skiriasi daugeliu išorės ir vidaus sandaros požymių, maitinimosi būdu, judėjimu ir t.t. Tiesioginis vystymasis vyksta daugelio bestuburių ir stuburinių gyvūnų organizmuose (organizmai iškart po gimimo ima augti ir bręsti). Netiesioginis būdingas duobagyviams, plokščiosioms kirmėlės, vėžiagyviams, vabzdžiams ir daugeliui kitų. Pavyzdžiui, iš varlės ikrelio išsirita lerva - buožgalvis. Jo sandara paprastesnė nei suaugusio organizmo. Jis panašus į žuvytę su uodega, kvėpuoja išorinėmis žiaunomis. Kiek vėliau išsivysto vidinės žiaunos. Buožgalvis turi vieną kraujo apytakos ratą, dviejų skyrių širdį, matyti šoninė linija. Vėliau išsivysto užpakalinės, priekinės kojos, vystosi plaučiai, trumpėja uodega ir buožgalvis tampa varlyte. Visas bet kurios ontogenezės stadijas veikia aplinka, t.y. daugelis natūraliųjų veiksnių - temperatūra, šviesa, druskų, dujų kiekis aplinkoje, maisto medžiagos. Žmogaus vaisiaus vystymuisi ypač lemtingi 3 pirmieji mėnesiai. Gyvybė būna itin trapi, labiausiai jautri neigiamam poveikiui. Motina nėštumo metu turi vengti vaistų, narkotikų, alkoholio, rūkymo. Žalingi rentgeno spinduliai. Pavojingi virusai, ypač raudoniukės. Šis virusas 90% atvejų sukelia įvairius apsigimimus. Ypač žalingas alkoholis ir rūkymas. Jis kenkia visoms organizmo sistemoms. Nepageidautini įvairūs teršalai, trąšos, toksinės medžiagos - tai skatina įvairius organizmų išsigimimus, mutacijas. Organizmų gyvenamoji aplinka - tai gamtos dalis, kurioje organizmai gyvena jos veikiami ir veikdami ją. Gyvūnai yra paplitę tiek atmosferoje, tiek litosferoje, tiek hidrosferoje. Jų nėra aukščiau 18 km (virš ozono sluoksnio), užterštuose telkiniuose (Juodojoje jūroje nėra gyvybės žemiau 200 m, nes ten daug sieros vandenilio). Aplinkos veiksniai - sąlygos, veikiančios organizmą. Jie netiesiogiai ir tiesiogiai veikia organizmą, populiaciją, gamtinę bendriją, jų būsenas ir savybes. Šie veiksniai dažnai yra vadinami ekologiniais veiksniais. Jie skirstomi į 3 grupes: 1) Abiotiniai veiksniai - visi negyvosios gamtos komponentai, taip pat aplinkos, vandens, oro ir dirvožemio sudėtis. Svarbi šių veiksnių ypatybė ta, kad jie dėsningai kinta ne tik per metus ar per parą, bet ir priklausomai nuo geografinės zonos. Todėl ir prisitaikymai prie jų yra zoninio ir sezoninio pobūdžio. 2) Biotiniai veiksniai - populiacijos individų, taip pat gamtinių bendrijų populiacijų sąveika. Tarp įvairių organizmų susikolstė įvairūs ryšiai ir santykiai. Svarbiausi iš jų - mitybos ryšiai. Santykiai gali būti grobuoniški, parazitiniai (kai parazitas išnaudoja šeimininką). Taip pat būna ir naudingų santykių, kai vienų organizmų veikla padeda išlikti kitiems. 3) Antropogeninis veiksnys - įvairiapusė žmogaus veikla, kuri keičia gamtą - visų organizmų gyvenamąją aplinką, arba turi tiesioginę įtaką jų gyvenimui. Organizmai natūraliosios atrankos būdu prisitaiko prie visų šių veiksnių. Optimali kurio nors veiksnio reikšmė kiekvienai rūšiai yra nevienoda. Pagal veiksnio palankumą rūšis galima suskirstyti į mėgstančias šilumą ir šaltį, drėgmę ir sausrą, prisitaikiusias prie didelio bei mažo vandens druskingumo ir kt. Taip pat apribojantys veiksniai - tai veiksniai, peržengę minimumo ir maksimumo ribas.

Biologija  Konspektai   (7,46 kB)

Masė Žmogaus galvos smegenys sveria 1020-1970 g. Vidutiniškai vyrų galvos smegenys sveria - 1438 g, moterų - 1263 g. Tačiau iš smegenų svorio negalima spręsti apie asmens intelektualines savybes. Gamtoje yra daug gyvūnų, kurių galvos smegenų svoris didesnis nei žmogaus. Dramblio smegenys sveria 4917 g, banginio - 6800 g. Lyginant galvos smegenų svorio santykį su kūno svoriu, žmogus yra tobulesnis nei kiti gyvūnai. Veikla Smegenys yra aktyviausias žmogaus organas. Jo veiklai reikia didelio deguonies ir energijos kiekio. Apie 20 % kraujo širdis perduoda smegenims; todėl jau trumpalaikis aprūpinimo deguonimi nutrūkimas sąlygoja smegenų veiklos sutrikimus, ir po keletos minučių gali būti konstatuojama smegenų mirtis. Smegenys pasižymi didele adaptacija ir lankstumu. Vienas smegenų pusrutulis gali perimti kito pusrutulio darbą, jei šis negali funkcionuoti. Per visą savo gyvenimą žmogus išnaudoja vos kelis procentus visų neuronų. Nustatyta, kad netgi intensyviai treniruojant protinius sugebėjimus, negali būti išnaudojama daugiau kaip 20 % visų esamų galimybių. sistemoje sudaro laidus, o periferinėje nervų sistemoje -nervus. Galvos smegenys (lot. encephalon) - centrinės nervų sistemos dalis. Jos skirstomos į šias dalis: • pailgosios smegenys (myelencephalon) • užpakalinės smegenys (metencephalon) • vidurinės smegenys (mesencephalon) • tarpinės smegenys (diencephalon) • galinės smegenys, arba didieji pusrutuliai (telencephalon). Pailgosios ir užpakalinės smegenys sudaro rombines smegenis (rhombencephalon). Užpakalinės smegenys - tai tiltas (pons) ir smegenėlės (cerebellum). Kiekviena galvos smegenų dalis atlieka tam tikrą funkciją, jos glaudžiai tarp savęs susijusios. Smegenis sudaro apie 100 milijardų nervinių ląstelių, kurios susietos tarpusavyje sinapsėmis (apie 100 biliardų). Kiekvienas neuronas gali būti pasiekiamas daugiausia per keturis žingsnius nepriklausomai nuo pradinio atskaitos taško. Kasmet apie 0,5-1% nervinių ląstelių žūsta.

Biologija  Referatai   (138,66 kB)

Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos. Fotosintezės šviesos fazė prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos kvantų veikiami chlorofilo molekulės elektronai pereina į aukštesnę orbitalę ir yra sužadinami. Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sudirgintas elektronas patenka ant molekulės nešiotojų, kurie nuneša jį į kitą membranos pusę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės. Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į deguonies atomus ir protonus. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į atmosferą. Protonai negali prasiskverbti į atmosferą. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai įelektrintos dalelės. Granulių membranose yra įsiterpusių ATP sintetinančių fermentų molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija sunaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta vandenilio atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami angliavandeniai. Ten pat patenka ir ATP. Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, oro temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant O2. Atmosferoje O2 susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant vandens garams. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka biosferoje labai sudėtinga. Deguonies junginių yra vandenyje, uolienose, humuse, gyvuose organizmuose. O2 apytaka biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos deguonis atsinaujina per 1000 - 2500 metų. Anglies apytakai svarbūs yra CO2 ir CO junginiai. Anglis labai greit cirkuliuoja tarp įvairių neorganinių junginių. Anglis ir jos gamtiniai junginiai yra svarbus energijos šaltinis ir cheminės pramonės žaliava. Augalų asimiliuota anglis virsta durpėmis, humusu ar kita organine medž. Anglies apytaka biosferoje trunka 300-400 m. Naftos, akmens anglies degimas, kvėpavimas didina CO2 kiekį. Padidėjus CO2 kiekiui atmosferoje susidaro “šiltnamio efektas”.

Biologija  Konspektai   (4,46 kB)

Fermentas – baltyminis katalizatorius, pagreitinantis gyvajame organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Be fermentų šios reakcijos nevyktų arba vyktų labai lėtai ir gyvasis organizmas negalėtų egzistuoti. Fermentai naudojami kaip vaistiniai preparatai, kaip reagentai ar biocheminiai rodikliai diagnozei nustatyti. Fermentų sudėtis ir savybės Šiuo metu ištirta apie 2000 fermentų. Kaip ir baltymai, fermentai turi sudėtingą erdvinę struktūrą. Gamtinė fermentų struktūra lemia didelę jų aktyvinančią funkciją. Įvairiais faktoriais ją suardžius, dingsta fermento aktyvumas. Fermentai, kaip visi katalizatoriai, reakcijos metu nėra nei sunaudojami, nei pagaminami. Jie nekeičia reakcijos pusiausvyros, o tik padidina reakcijos greitį. Tik fermentams būdinga tai, kad jie sąveikauja griežtai tik su tam tikrais substratais, yra stereo specifiški. Jie yra jautrūs temperatūros, terpės pH pokyčiams. Fermentų aktyvumas yra reguliuojamas modifikuojant (pvz.: fosforilinant, metilinant), veikiant inhibitoriais (bet kuri cheminė medžiaga mažinanti reakcijos greitį) ar aktyvatoriais, keičiant fermento kiekį (baltymai organizme po tam tikro laiko degraduojami; sintetinami tik esant induktoriui) ir kt. Fermentas yra aktyvus tik tam tikroje temperatūroje.Tai temperatūrai didėjant fermentas ima denatūruotis ir nebeatlieka savo funkcijos.Kylant temperatūrai reakcijos greitis greitėja ir yra didesnė galimybė substratui ir fermentui susidurti. reakcijų greitis priklauso nuo aktyvių fermentų kiekio.Jei yra pakankamai substrato ir tam tikra temperatūra ir pH tai rekcijos greitis bus proporcingas fermentų koncentracijai. Fermentai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius. Paprastieji fermentai susideda tik iš baltymų. Tai virškinimo sistemos fermentai: amilaze, pepsinas, tripsi-nas. Sudėtingieji fermentai susideda iš baltyminės dalies, vadinamos apofermentu, ir nebaltyminės, kuri vadinama kofaktoriumi. Kofaktoriai, kurie yra silpnai susiję su baltymine fermento dalimi, vadinami kofermentais. Jie gali lengvai pereiti nuo vieno fermento prie kito. Fermento katabolinį aktyvumą lemia ne visa jo molekulė, o tik nedidelė jos dalis, vadinama aktyviuoju centru. Be aktyviojo centro, daugelis fermentų turi reguliacinį centrą, dar vadinamą alosteriniu centru. Prie jo gali prisi-ungti mažamolekuliniai junginiai ir pakeisti jo struktūrą bei aktyvumą. Fermentai, turintys alosterinį centrą, dažniausiai yra metabolininų reakcijų grandinės pradžioje ir lemia jų vyksmo greitį. Tokie fermentai yra svarbiausi. Jiems priklauso anaerobinės apykaitos fermentas fosfofruktokinazė. Jo alosteriniai reguliatoriai yra AMP, ATP ir kitos medžiagos. Kofermentai pagal savo sudėtį yra skirstomi į dvi dideles grupes - vitamininiai ir nevitamininiai. Atskiri kofermentai įeina į sudėtį padidintos biologinės vertės produktų, kurie vartojami sportininkų mitybai, norint pagerinti energijos gamybos me-chanizmų veiklos atsigavimą, formuojant specifišką kūno konstrukcijos tipą. Fermentams būdingas didelis katalizinis aktyvumas, veikimo specifiškumas ir jų aktyvumo reguliavimas. Dėl didelio katalizinio aktyvumo kai kurių cheminių reakcijų greitis padidėja mili- jonus kartų. Pavyzdinė gali būti grįžtamoji angliarūgštės sintezės ir skilimo reakcija: CO2 + H2O = H2CO3. Viena eritrocitų karboanhidrazės molekulė gali suaktyvinti iki l05 CO2 molekulių per sekundę, todėl šios reakcijos greitis gali padidėti lO7 karto. Fermentų veikla yra specifiška, nes fermentas gali katalizuoti tik vieno tipo chemines reakcijas. Dėl to ląstelėje daug cheminių reakcijų vyksta vienu metu sava tvarką. Fermentai skirstomi į absoliutaus, santykinio, stereocheminio ir grupinio specifiškumo fermentus. Absoliutaus specifiškumo fermentai suaktyvina tik vieno substrato apykaitą. Santykinio specifiškumo fermentai katalizuoja tokias pačias skirtingų substratų reakcijas. Stereocheminis fermentų specifiškumas — pats didžiausias fermentų veiklos specifiškumas. Fermentas veikia tik vieną iš keleto substratų izomerų. Pvz., glikolizės fermentai katalizuoja tik gliukozės D-izoformas ir neveikia jos L-izoformų. Grupinio specifiškumo fermentai veikia substratus, turinčius vienodus ryšių tipus ir molekulių sandarą. Pvz., cholinesterazė skaido eterinį ryšį daugelyje substratų, kurie turi cholino. Fermentų aktyvumo pokyčiai lemia tikslesnį metabolinių procesų vyksmo grei- čio ir krypties reguliavimą.

Biologija  Referatai   (289,02 kB)

AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais

Biologija  Konspektai   (5,71 kB)

Svarbiausios dantų priežiūros taisyklės ▪ Dantis reikia valyti bent po pagrindinių valgymų ir ne trumpiau kaip 3 minutes. ▪ Po 2-3 mėn. šepetėlį pakeiskite nauju. ▪ Dantų pastoje turėtų būti fluoro ir neturėtų būti abrazyvinių medžiagų (balinančios pastos). ▪ Visavertė dantų priežiūra neapsieina be dantų siūlų ir specialaus skalavimo skysčio. ▪ Cukraus turintys užkandžiai skatina karieso atsiradimą. Dėmesio: tiek jogurtas ar dribsniai, kiek ir saldinti gėrimai, gali turėti daug cukraus. ▪ Becukrę kramtomąją gumą geriausia kramtyti iškart po smaguriavimo saldumynais apie 20 min. Tai atitolina karieso atsiradimą. ▪ Du kartus per metus dantis reikia profilaktiškai pasitikrinti pas dantų gydytoją. Dantų ėduonis ir jo atsiradimo priežastys Dantų ėduonis (kariesas) – viena iš labiausiai paplitusių dantų ligų. Jos priežastys – dantų apnašos, angliavandeniai ir individualus imlumas ėduoniui. Apnašos – tai nematoma plėvelė iš maisto likučių, mikrobų, seilių sudėtinių dalių. Nevalant ar neatidžiai nuvalius dantis, apnašos kaupiasi tarpdančiuose, dantų vagelėse, ties dantenų kraštu. Dantų apnašose yra daugybė bakterijų. Jos skaldo cukrų iki rūgščių, kurios tirpina kietuosius danties audinius. Taip vystosi ėduonis. Dėl ilgalaikio dantų minkštojo apnašo poveikio atsiranda blogas burnos kvapas, neestetiškai atrodo dantys, dantenos, vystosi ėduonis ir periodonto ligos. Atsiminkite, gera burnos higiena – pigiausias dantų gydytojas. Įrodyta, kad vieno danties gydymas nuo vaikystės iki senatvės – plombų keitimas, dantų šaknų gydymas, danties išrovimas, protezas yra 50 kartų brangiau negu to danties profilaktika ir jo išlaikymas sveiku. Siekiant išlaikyti sveiką dantį, reikia tikrai labai nedaug – jis turi būti švarus.

Biologija  Rašiniai   (4,92 kB)

Įvadas Biomasė yra vienas labiausiai paplitusių ir plačiausiai naudojamų atsinaujinančių energijos šaltinių. Biomasė yra fotosintezės produktas. Kasmet fotosintezės metu augalų stiebuose, šakose ir lapuose sukaupiamas energijos kiekis, keletą kartų didesnis už pasaulio energijos poreikius. Biomasė išsiskiria iš kitų energijos šaltinių tuo, kad tai akumuliuota saulės energija. Medienos pavidalo biomasė yra seniausiai žmonijos naudojamas energijos šaltinis. Tradicinis ir labiausiai paplitęs energijos gamybos iš biomasės būdas yra tiesioginis jos deginimas. Plėtojantis pramonei ir didėjant gamybos apimtims biomasė pamažu buvo išstumta labiau koncentruotų energijos šaltinių – akmens anglių, naftos ir gamtinių dujų. Biomasė- kas tai yra? Bioenergetika- įvairios sistemos, konvertuojančios biomasės išteklius į kurą, šilumą, elektros energiją ir autotransporto degalus. Biomasė- žemės ūkio (įskaitant augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagas), mikškų ūkio ir kitų susijusių pramonės šakų produktai ir atliekos ar šių produktų bei atliekų biologiškai skaidoma dalis, taip pat pramoninių ir buitinių atliekų biologiškai skaidoma dalis. Biokuras – iš biomasės pagaminti degūs dujiniai, skystieji ir kietieji produktai, naudojami energijai gaminti. Biodegalai – biokuras, tinkamas naudoti vidaus degimo varikliuose kaip degalai. Dažniausiai vartojamos biodegalų rūšys yra bioetanolis, biodyzelinas, biodujos, bioetiltretbutileteris (ETBE). Bioetanolis – etanolis (etilo alkoholis), pagamintas iš biomasės ir (ar) biologiškai skaidomos atliekų dalies, skirtas naudoti kaip biokuras. Lietuvoje bioetanolis gaminamas iš grūdų. Biodyzelinas – metilo (etilo) esteris, pagamintas iš augalinės kilmės aliejų ar gyvūninės kilmės riebalų, prilygstantis dyzelino kokybei, skirtas naudoti kaip biokuras. Lietuvoje biodyzelinas (rapsų metilo esteris – RME) gaminamas iš rapsų sėklų. Biodujos – dujos, pagamintos iš biomasės ir (ar) biologiškai skaidomos atliekų dalies, kurios gali būti išgrynintos iki gamtinių dujų kokybės, arba medienos dujos, skirtos naudoti kaip biokuras. Organinės atliekos. Organinėms atliekoms, tinkamoms anaerobiškai apdoroti, priskiriamos visos organinės atliekos, susidarančios žemdirbystėje, gyvulininkystėje, dalis miestų komunalinių atliekų, miestų vandens valymo įmonių dumblas bei maisto pramonės įmonių technologinės atliekos (jei jos nepanaudojamos pašarams ar kitiems tikslams). Anaerobinio organinių atliekų apdorojimo technologijų taikymas nėra alternatyvajų kaupimui sąvartynuose, tačiau įgalina sumažinti sąvartynų plotus, atliekų kenksmingumą, jų neigiamą poveikį aplinkai. Biomasės konversiją į naudingą energiją galima pavaizduoti trim etapais: biomasė – biokuras – bioenergija.

Biologija  Referatai   (54,14 kB)

Biologinės įvairovės samprata sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, buveinių ir genetinė įvairovė. Sudaro žmogui gyventi, skatina funkcinę įvairovę gamtinėje aplinkoje ir palaiko jos atsparumą, prisilaikymą bei sugebėjimą atsistatyti, gamtinių sistemų produktyvumą. Išskiriami šie biologinės įvairovė lygiai: 1)genetinė įvairovė; 2)rūšinė; 3)ekosistemų. Genetinė įvairovė tos pačios rūšies individai genetiškai skiriasi. Skirtumai tarp genų ir alelių lemia populiacinius skirtumus, t.y. atsparumą ligoms. Rūšinė įvairovė. sutapatinama su biologine. Dabar Žemėje yra nuo 8 iki 80 mln. rūšių, iš kurių 1.4 mln. aprašytos. Iš jų apie 750000 yra vabzdžiai; 40000 stuburiniai; 250000 induočiai augalai ir samanos; Europoje skaičiuojama 215 000 rūšių. Ekosistemų įvairovė. Ekosistemos skiriasi klimato, edafinėmis. topografinėmis bei biotinėmis savybėmis. Ekosistemų įvairovė užtikrina buveinę daugeliui rūšių. sunkiau įvertinti nei genetinę ar rūšinę įvairovę. Europoje skaičiuojama apie 25000 ekosistemų tipų 1Biologinės įvairovės praradimas. Žmogaus veikla skurdina biologinius išteklius ir sumažina biologinę įvairovę. Nuo 16a išnyko 484 gyvūnų rūšys. Prognozuojama, kad iki 2015 metų išnyks 2-8% visų faunos rūšių. Pagrindiniai veiksniai, mažinantys biologinę įvairovę: 1) buveinių praradimas ir jų fragmentacija. 2)per didelis naudojimas, 3)dirvožemio, vandens ir atmosferos tarša. 4)naujų rūšių introdukcija. 5)globaliniai klimato pokyčiai. 6)žemės ir miškų ūkio industrializacija. 1.3. Biologinės įvairovės konvencija pasirašyta Rio-de-Žancire 1992 m pasirašiusios šalys išskiria biologinės įvairovės komponentus, atlieka jų monitoringą bei apskaitą ir reguliuoja jiems neigiamą poveikį galinčią turėti veiklą, išsaugojimui in-silu, t.y. natūraliomis sąlygomis. Rekomenduojama kurti saugomų teritorijų sistemą, remti natūralių ekosistemų bei gyvybingų populiacijų išsaugojimą, atkurti degraduotas ekosistemas bei nykstančias rūšis, rengti biologinės gamtonaudos teisinius pagrindus, strategiją bei planus. Lietuva 1995 įsipareigojo įgyvendinti jos reikalavimus - paruošti šalies biologinės įvairovės studiją, strategiją ir veiksmų planą. Tikslas - sudaryti prielaidas svarbiausioms ekosistemoms ir rūšims išsaugoti ateities kartoms, padėti pagrindus subalansuotam biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės naudojimui ir valdymui, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas parengtas 10 metų, dauguma veiksmų yra konkretizuoti 5 metams. 2. Lietuvos biologinės įvairovės apžvalga Augmenijos įvairovė, jos kaita ir ypatumai. Įvairovė. Lietuvos teritorijoje natūrali ir pusiau natūrali augalija užima 1/3 teritorijos. Lietuvos floroje inventorizuota 1796 augalų rūšių:gaubtasėkliai 1328; plikasėkliai 3; lapsamanės 320; Didžiausios šeimos yra astriniai (124 rūšys), migliniai (117 rūšių). Pagal gyvenimo formas rūšys pasiskirsto taip: medžiai - 20 rūšių, krūmai - 57 rūšys, žoliniai augalai - 1266 rūšys. Daugiausia rūšių auga miškuose (713 rūšių); pievose - 555 rūšys; pelkėse - 264 rūšys; vandens telkiniuose – 130, smėlynuose - 167 rūšys. Lietuvos arealo paribyje: šiaurinę ribą siekia kalninė arnika, šiaurės vakarinę - paprastasis sinavadas, vakarinę - juodadantė kulkšnė, rytinę - smiltyninė viksva, pietinę - trižiedis lipikas, Lietuvos floroje yra ledynmečio reliktų: beržas keružis, kupstinė kūlingė. Pietinėje dalyje auga endeminės ir subendeminės rūšys. Pietryčių smėlynuose auga Polesės smėlynų endemai: Gorskio putelis. Kaita Intensyvi ūkinė veikla sukelia kaitą: bendrijų struktūros ir rūšinės sudėties supaprastėjimą, fizionominius ir dinaminius pokyčius, sinantropizaciją. Per 45 metus į Lietuvos florą įsiskverbė 327 naujos rūšys. Šiuo metu iš 427 adventyvinių rūšių net 82 naturalizavosi bendrijose. Šis procesas aktyviausias smėlynų bendrijose. Plotų mažėjimas sukelia bendrijų nestabilumą, jų struktūros ir rūšinės sudėties pokyčius: ima vyrauti kosmopolitinės kurios išstumia vienai ar kitai ekosistemai būdingas rūšis. Pelkių augalijos grėsmę kelia melioracijos, eutrofikacijos procesas, mineralizacija. Pievų ekotopų transformavimo į ūkio naudmenas pasekmė - visų žemyninių pievų sunaikinimas, plinta plačios ekologinės amplitudės rūšys, įsikuria menkavertės šluotsmilgynų bendrijos, adventyvinės ir kt. rūšys, Dirvos rūgšlėjimas mažina orchidinių šeima. Smėlynų augmenijai neigiamas apželdinimas miško želdiniais. Vandens telkinių augmenija kinta ūkinės veiklos poveikyje Savitumai , Plyti borealinių spygliuočių ir plačialapių miškų juostų sandūroje. Lietuvoje praeina: skroblo paplitimo riba Augalija priskiriama Vidurio Europos plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškų regiono Rytų Baltijos provincijai, o pietryčių smėlėtoji lyguma -Centrinės Europos provincijai. Žoninis augalijos tipas - plačialapiai-spygliuočiai miškai. Pietinėje nedideli ploteliai skroblo-ąžuolo-liepos medynų su retomis rūšimis, Kuršių nerijoje Baltijos regionui miško tipo augavietės su charakteringa rūšimi tyruline erika. Pievų augalija išsivystė vietoj iškirstų miškų. Natūralesnės pievų bendrijos išlikusios tik didesnių upių šalpose. Grybijos įvairovė, kaita ir ypatumai įvairovė Lietuvos grybai - plačialapių lapuočių ir borealinių spygliuočių, dalinai taigos atstovai, daugiausia aptinkami miškų 4000, pievų 600, laukų, vandenų biotopuose 200. Lietuvoje nustatyta virš 6000 grybų rūšių: grybšiai 2200; papėdgrybiai 2500; Didžiausios eilės agarikiečių - 1200. afiloforiečių - 500. Didžiausia įvairovė aptinkama miškuose. Mikromicetai ir makromicetai Lietuvoje ištirti nepilnai. Grybų karaliją sudaro 3.5-4.5 tūkst. makromicetų ir 8-12 tūkst. mikromicetų rūšių.Kaita susijusi su negrįžtama ekosistemų ir augalijos kaita. Intensyvios ūkinės veiklos -melioracijos ir chemizacijos įtakoje vyksta grybijos rūšinės sudėties kaita, įsivyrauja plačios ekologinės amplitudės rūšys, išstumdamos ekosistemoms būdingas grybų rūšis. grybų verslas daro neigiamą įtaką. Savitumaisiejasi su augmenija. retų makromicetų rūšių auga nedideliuose plačialapių-spygliuočių miškų plotuose, skroblo-ąžuolo-liepos medynuose, Lietuvos pajūryje - baltųjų kopų mikobiota: kopinė jaunabudė. ir kt.Pievų bendrijose vyrauja mikromicetai (virš 300 rūšių). Yra ir makromicetų - žagarūnas, Parkų tipo miškapievėse didysis kukurdvelkis ir kt. Pievų makromicetai jautriai reaguoja į azoto trąšas. Pietryčių kontinentinių kopų smėlinguose pušynuose, reti Europoje- taškuotasis kazlėkas. Pelkėse aptinkama apie 50 mikromicetų rūšių.

Biologija  Konspektai   (45,74 kB)

1. Kur varliagyviai gali daugintis ir vystytis? a) tik sausumoje b) tik vandenyje c) tik medžiuose 2. Kas yra kačių lytėjimo organai? a) ūsai b) letenos c) kailis 3. Kuo yra padengtas žuvų kūnas? a) žvynais b) oda c) kailiu 4. Kodėl varliagyvio oda yra drėgna ir gleivėta? a) nes per odą ji kvėpuoja b) nes tai jai padeda susirasti maisto c) nes taip varlės oda neišsausėja 5. Kas gyvatei padeda gaudyti grobį ir apsiginti nuo plėšrūnų? a) dantys b) nuodingieji dantys c) liežuvis 6. Nuo ko saugo gyvūnų kūną plaukų danga ir poodinis riebalų sluoksnis? a) nuo plėšrūnų b) nuo išsausėjimo c) nuo peršalimo 7. Į kokias dvi klases skirstomos žuvys? a) kremzlines ir kaulines b) stuburines ir bestuburines c) laukines ir namines 8. Kas padeda žuviai nardyti? a) šoninė linija b) plaukiojamoji pūslė c) vėžiagyviai 9. Kas varliagyviams padeda judėti sausumoje? a) nugaros oda b) žiaunos c) didelės galūnės ir tvirti raumenys 10. Kas saugo roplius nuo išdžiūvimo ir įmirkimo? a) sausa nelaidi oda b) nuodingi dantys c) kietas kiautas 11. Kur dauginasi ropliai? a) vandenyje b) sausumoje c) ore 12. Kokie gyvūnai yra paukščiai? a) šaltakraujai b) bekraujai c) šiltakraujai 13. Kokie svarbiausi žinduolių bruožai? a) pieno liaukos ir kūno plaukuotumas b) akys ir energingumas c) tinka abudu variantai 14. Kokių liaukų yra žinduolių odoje? a) riebalinių, prakaito, kvapiųjų ir pieno liaukų b) tik prakaito ir riebalinių liaukų c) tik pieno liaukų 15. Kas sudaro rėmą dideliems sparnus judinantiems raumenims prisitvirtinti? a) tvarkingai išsidėstę plunksnos b) lengvi ir tvirti griaučiai c) sunkūs ir dideli kaulai 1. Kokie gyvūnai yra tobuliausi chordinių tipo atstovai? a) bestuburiai b) pirmuonys c) stuburiniai 2. Kiek vystimosi stadijų yra būdinga kaulinėms žuvims? a) 2 b) 3 c) 4 3. Kas padeda žuviai orientuotis vandenyje? a) plaukiajamoji pūslė b) šoninė linija c) pelekai 4. Kiek menkė gali išneršti ikrų? a) iki 7 mln. b) iki 8 mln. c) iki 9 mln. 5.Kokiame vandenyje gali gyventi ir vystytis varliagyviai? a) tik sūriame b) tik skaidriame c) tik gėlame 6. Ko reikia varliagyviams, kad raumenys intensyviai dirbtų? a) daug deguonies b) daug vandens c) daug maisto 7. Kaip vadinamos iš ikrų išsiritusios varliagyvių lervos? a) buožgalviais b) bekoju buožgalviu c) maža varle 8. Kaip yra vadinama vienintelė Lietuvoje gyvenanti nuodinga gyvatė? a) žaltys b) taipanas c) angis 9. Kuo kvėpuoja ropliai? a) žiaunomis b) plaučiais c) oda 10. Kuo uodžia gyvatė? a) nosimi b) oda c) liežuviu 11. Kas skrendant paukščiams padeda kvėpuoti? a) oro maišai b) plaučiai c) žiaunos 12. Kas daro paukščio kūną aptakų? a) nedidelės dengiamosios plunksnos b) labai didelės plasnojamosis plunksnos c) labai didelės vairuojamosios plunksnos 13. Kam yra pritaikyti paukščių kvėpavimo sistema ir griaučiai? a) vaikščiojimui žeme b) skrydžiui c) maitinimuisi 14.Kokios paukščio plunksnos labiausiai saugo nuo išorinės temperatūros svyravimų? a) pūkinės b) kontūrinės c) dengiamosios 15. Kas yra tik žinduoliams būdingas odos darinys? a) oda b) žvynai c) kailis

Biologija  Testai   (5,66 kB)

Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą. Skiriamos 3 girtumo stadijos Lengvo girtumo stadija prasideda, kai į organizmą patenka 30 - 40 g alkoholio (gryno spirito); pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma). Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 - 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Blaivėjant atsiranda pagirių požymių: žmogus negaluoja, jam skauda galvą, jį pykina.

Biologija  Pateiktys   (66,01 kB)

Klasicizmas pagrįstas estetiniais principais – aiškumu, harmonija, simetrija, nuoseklumu. Meninis kūrinys turi būti kuriamas pagal griežtus kanonus, tuo pačiu išlaikomas pasaulėžiūros statiškumas ir logiškumas. Klasicizmui įdomu tik tai, kas amžina, nekintama, kiekviename reiškinyje jis nori pažinti tik esminius, tipinius bruožus, atmesdamas atsitiktinius individualius požymius.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (4,66 kB)

Šis darbas turi keturis pagrindinius skyrius: Pirmajame skyriuje nagrinėjama vertybinių popierių rinkos atsiradimo ir vystymosi istorija, jos vietą bendroje rinkos ekonomikos sistemoje. Antrajame skyriuje supažindindinama su dažniausiai sutinkamų vertybiniais popieriais jų charakteristikomis. Trečiajame darbo skyriuje aprašoma bendra vertybinių popierių rinkos struktūra, jos dalyvių funkcijas, bei tarpusavio sąveiką. Ketvirtame skyriuje nagrinėjama Lietuvos patirtis- vertybinių popierių rinkos Lietuvoje susiformavimas, rinkos dalyviai, jų funkcijos. Šioje dalyje taip pat aptariami kai kurie bendri klausimai, susiję su prekyba vertybiniais popieriais Užsienio ekonomistai įvairiai apibūdina vertybinių popierių rinkos sąvoką: iš dalies kaip potencialių mainų sferą, kaip instituciją ar mechanizmą, suvedantį atskirų prekių ir paslaugų pirkėjus( paklausos atstovus) ir pardavėjus(tiekėjus). Ši rinka skiriasi nuo visų kitų rinkų pirmiausia savo preke, kuria prekiauja. Ta prekė - vertybiniai popieriai (VP). Taigi, VP cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t. Labai svarbu susieti VP rinką su tokiomis rinkų rūšimis kaip kapitalo rinka, finansų rinka, pinigų rinka ir t.t. Tradiciškai šiose rinkose ir prasideda piniginių išteklių judėjimas. Tarptautinėje praktikoje priimtoje terminologijoje: finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikių - iki vieneriu metų santaupų, kapitalo rinkoje - vidutinių ir ilgalaikių (daugiau nei vienerių metų) santaupų judėjimai. VP rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas, apimantis bankų kreditų visumą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, firmų vidaus kreditus ir t.t. VP rinka yra būtent tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas. Pakankamai svarbi yra VP rinkos sąveika su biudžetu ir kreditų rinka. Biudžetas, kreditų rinka ir VP rinka ne tik papildo vienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu, ir labai priklauso vienas nuo kito. Pvz., biudžeto didinimas, mokesčių augimas neišvengiamai ir lygiomis sąlygomis nulems piniginių išteklių, visuomenei ir ūkiui, sumažėjimą ir susiaurins bankų kreditų ir VP rinkas. Dažnai susiduriame su kitokiu VP rinkos pavadinimu - “fondų rinka”. Reiktų pabrėžti, kad sąvokos sutampa ir gali būti vartojamos kaip sinonimai. 1.2. Vertybinių popierių rinkos atsiradimo istorija Vertybinių popierių sąvoka buvo žinoma jau nuo vėlyvųjų viduramžių. Tuomet, didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai. Verslininkams prireikė didžiulio kapitalo, norint pasinaudoti puikiomis aplinkybėmis. Užjūrio rinkų įsisąvinimas ir prekiu pardavimas tapo neįmanomu pavieniams asmenims. Dėl šios priežasties atsirado akcinės bendrovės - anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost - Indija; jos ir tapo pirmaisiais VP emitentais. XVI- XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, kitas kapitalui imlias šakas. Tuo metu anglų brokeriai sudarinėjo sutartis tiesiog gatvėse arba kavinėse. Iš čia kilo “gatvės” rinkos pavadinimas. Prasidėjus pramonės perversmui ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Tam tikslui Londono brokeriai 1773 m. išsinuomavo dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono VP birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vystytis ir “organizuota” rinka. Pirmoji amerikietiška VP birža pradėjo veikti 1791 m. Filadelfijoje, o po metų- garsios Niujorko VP biržos pirmtakė. Pradžioje biržos prekiavo ne tiek akcijomis, kiek obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos, kurioms reikėjo itin didelių lėšų`stambiai mašinų gamybos infrastruktūrai sukurti. Perėjimas prie akcinės nuosavybės XIX pabaigoje sąlygojo biržų specializaciją akcijų prekyboje, o obligacijų prekyba apsistojo “gatvės” rinkoje. 60 -ais XIX amžiaus metais Vokietijoje atsirado universalūs investiciniai bankai, apsiėmę vykdyti visas tarpines operacijas su VP. Eksplotuodami netradicinius kapitalo šaltinius ir formuodami vos ne ištisas pramonės šakas, jie turėjo didžiulę reikšmę pirmaujančių šalių (tokių, kaip JAV, Švedijos, Prancūzijos) pramonės vystyme. Iš šių šalių brokerinis verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis. 2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ PASKIRTIS, JŲ RŪŠYS IR SUTEIKIAMOS TEISĖS Norint sėkimingai aptarti VP rinkos funkcionavimą, būtina apžvelgti pačius VP. Egzistuoja daug požiūrių ir nuomonių dėl VP apibūdinimo: tai raštinis dokumentas, kaip korporacijos dalinis popierius (akcija), arba dokumentas liudijantis apie įsiskolinimą (obligacijos, notos, sertifikatai); tai akcijos arba obligacijos formą turinti investicija, tai dokumentai, keliantys reikalavimus realiems (fiziniams) aktyvams ir t. t. Bendru atveju VP suteikia nuosavybės titulą, t. y. tokie juridiniai dokumentai, kurie liudija apie jų savininko teisę į turtą ir pelną. Tuo atveju, kai sunku parinkti tikslų ir vienareikšmį apibrėžimą, tarptautinėje praktikoje priimta apibrėžti objektą pagal tas funkcijas, kurias jis atlieka ir pagal atskirus, jį sudarančius elementus. 2.1. Akcijos Akcija - tai vertybinis popierius patvirtinantis indėlį į akcinį kapitalą ir duodantis jo savinikui teisę gauti dividendą. Akcijos būna įvairių rūšių ir klasių: 1. Vardinės ir pareikštinės akcijos Vardinės akcijos negali būti nei laisvai perduodamos nei parduodamos. Jomis gali naudotis tik jų savininkas, kurio pavardė nurodyta pačiose akcijose ir kuriam šios akcijos buvo parduotos. Vardinės akcijos keičia saviniką tik tada, kai akcinėje bendrovėje įforminamas atitinkamas jų perdavimo įrašas. Pareikštinę akciją jų savininkai gali perduoti arba parduoti kitam asmeniui. Teisėmis, kurias suteikia šios akcijos, kaip ir pinigų atveju, toliau naudojasi jų nauji savininkai. Dividendas išmokamas faktiniam akcijų savinkui nepriklausomai nuo to, kas buvo pradinis jų savininkas. 2. Paprastos ir privilegijuotos. Visos akcinės bendrovės išleidžia paprastas akcijas. Paprastosios akcijos suteikia akcininkų susirinkime jų savininkams balsavimo teisę, leidžiančią dalyvauti bendrovės valdyme. Privilegijuotos akcijos paprastai nesuteikia jų savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkimuose. akcininkų susirinkimuose jie turi tik patariamo balso teisę. Privilegijuotos akcijos turi pirmumo teisę paprastų akcijų atžvilgiu gauti dividendą.

Ekonomika  Referatai   (36,87 kB)

Verslo pradėjimas žmogui, tai milžiniškas žingsnis, siūlantis viliojančias galimybes ir be galo didelę riziką. Turbūt niekam nepaslaptis, kad plačiaj prasme šalies ekonomika tiesiogiai priklauso nuo tautos kultūros lygio, tad busimasis verslininkas privalo būti energingas, aktyvus, sugebantis savo mintis paversti realybe, mokytūsi ių patiries ir siektų aukštų darbo rezultatų. Tik tada bus galima pasiekti gerų rezultatų gaminant kokybišką produkciją, teikiant aukštaos kultūros paslaugas. Bendrąja prasme verslas, tai žmogaus materialinių reikšmių tenkinimas. Be materialinių gėrybių neapsieina nei žmogaus fizinė prigimtis, nei dvasinis pasaulis. Ūkis yra materialinės žmogaus kultūros pagrindas. Kadangi be materialinės gerovės negalimas žmogaus gyvenimas apskritai, tai galima teigti, jog ūkis yra pagrindas aukštesniai kultūrai kurti. Ilgainiui ūkinis veiksmas suformavo požiūrį į materialinių vertybių išskirtinę svarbą, jų įtaką kitoms sritims – kultūrai, švietimui, menui. Ūkio poveikis akivaizdus, bet ne absoliutus, nes minėtos sritys turi savo prigimtį, nepriklausomų motyvų, tikslų, dėsningumų, kurie savo ruožtu taip pat daro įtaką ekonominiam gyvenimui (religinės, etninės, politinės idėjos). Žmogus, kaip savarankiškas ūkio subjektas, ne tik kuria sau palankią materialinę terpę, kurioje galėtų jaustis saugiai ir patogiai, bet ir griauna nusistovėjusias gyvenimo formas, tuo pasitarnaudamas pažangai.

Ekonomika  Konspektai   (3,44 kB)

D. Babrauskienės įmonės misija – siekiama įmonės veiklą orentuoti į klientą ir jo poreikių tenkinimą. Peteikti pirkėjui prekių, kurioms yra rinkos poreikis. Daryti viską, kad mūsų teikiamos paslaugos ir prekės petenkintų pirkėjus ir mes gautume atgalinį ryšį, kuris didintų įmonės pelną ir leistų jai plėsti prekybos apimtį. Savo darbuotojams daryti malonias ir geras darbo sąlygas, garantuoti stabilias pajamas ir visas įstatymų numatytas socialines garantijas.D. Babrauskienės įmonė turi pakankamai didelį pranašumą prieš kitas paslaugų ir prekybos įmones, dėl gerų prekių ir paslaugų kainų. Todėl įmonė gali ir toliau plėsti savo veiklą, neprarasdama turimos rinkos dalies. Siūlyčiau įmonei: išplėsti kolektyvinių antenų tinklą ir vėliau jį padaryti kabeliniu tinklu, nes taip būtų gaunamos pastovios pajamos.

Ekonomika  Analizės   (9,52 kB)

Paklausa- vartotojų noras ir pajėgumas sumokėti už prekę ar paslaugą.Pakl.dėsnis-teidia, kad esant vienodoms sąlygoms,daugiau prekių ar pslg. Bus parduota už mažesnę negu už didesnę kainą. Jei vartotojas tikrai nori pirkti prekę,bet neturi pinigų,jo noras nėra paklausa.Pakankamas kiekis pinigų prekei irgi nėra paklausa, jaigu vartotojas nenori jos pirkti. Pasiūla- tai prekių ir paslaugų kiekis,kurį pardavėjai gali pasiūlyti pirkėjams tam tikru laiku.

Ekonomika  Paruoštukės   (4,83 kB)