Bakterijos sąvoka ir apsirūpinimas energija, Bakterijos sandara, Bakterijų formų tipai ir jų apibūdinimai, Bakterijų dauginimasis, Bakterijų nauda, Gerosios bakterijos.

Biologija  Referatai   (9 psl., 495,08 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją. Kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas nustatyta tvarka. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešama skundą, pareiškimą arba pranešimą padavusiam asmeniui. Taip prasideda ikiteisminis tyrimas Lietuvoje. Šiame baigiamajame darbe aprašomas Lietuvoje įsigalėjęs ikiteisminio tyrimo modelis. Šia tema yra palyginti nedaug rašyta, tad galima teigti, jog tema yra pakankamai aktuali.

Teisė  Diplominiai darbai   (79 psl., 73,94 kB)

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.

Literatūra  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,75 kB)

Triukšmas yra viena iš didžiausių problemų, kuri gali sukelti ne tik trumpalaikį poveikį klausai, bet ir rimtas ligas. Labiausiai pažeidžiama nervų sistema – atsiranda nuovargis, silpnumas, irzlumas, nemiga, padidėja nervinis jautrumas, gali atsirasti kiti nerviniai ir psichiniai sutrikimai. Triukšmas labai erzina, trikdo darbingumą, ypač kūrybinę veiklą, protinį darbą. Padažnėja širdies susitraukimai, ligonis jaučia širdies plakimą ar skausmą. Padidėja kraujospūdis. Pablogėja galūnių kraujotaka. Todėl bandoma įvairiais būdais spręsti šią problemą. Įvairiose įmonėse, tam tikrose teritorijose yra nustatoma tam tikri leistini garso dažniai, kurie dar nesukelia sveikatos sutrikimų. Jei garsas yra didesnis yra taikomos tam tikros baudos tam, kad žmonės laikytųsi tam tikrų nustatytų, pagal įstatymą, taisyklių. Europoje ši problema yra aktualesnė nei Lietuvoje.

Aplinka  Kursiniai darbai   (18 psl., 34,21 kB)

Demokratinės valstybės ateitis- vaikai, paaugliai ir jaunimas. Paauglys yra vienas iš aktyviausių besikeičiančios visuomenės narių, labai savitai reaguojančių į aplinkos, švietimo ir ugdymo pokyčius, turįs sudėtingą vidinį pasaulį. Perėjimas iš vaiko pasaulio į suaugusiųjų pasaulį yra sunkumų ir išbandymų metas ne tik patiems paaugliams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Pripažindami paauglio individualybę, suaugusieji perduoda visuomenės patirtį ir siekia jaunąją kartą geriau parengti gyvenimui ir darbui.

Socialinis darbas  Referatai   (21 psl., 35,6 kB)

Konditerija – tai dalykas, kuris neretai kiekvienam asocijuojasi su saldumu, gardumu, skanumu. Tačiau ne kiekvienas supranta šių gaminių paruošimo technologijas, tad tik išmanantis tai žmogus gali pasakyti, jog tai yra darbas, paremtas intensyviu darbu bei technologiniu apdorojimu. Visa tai mes ir bandėme pateikti savo darbe, kuriame didžiausias dėmesys yra konditerijos gaminių įrenginiams.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (21 psl., 1,4 MB)

Raveno progresuojančios matricos (RPM) yra neverbalinių testų, tiriančių induktyvaus mąstymo gebėjimus, rinkinys. Pirmas J. C. Raveno sukurtas RPM variantas pasirodė 1938m.. Teoriniu metodikos pagrindu tapo Spearmano ,,g faktorius“, kurį sudaro du komponentai: produktyvūs (eductive) ir reproduktyvūs (reproductive) gebėjimai.

Psichologija  Testai   (5 psl., 11,98 kB)

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 6,49 kB)

Ekonominiai pastarųjų metų pokyčiai skatina naujų komercinės veiklos sričių iškilimą ir plėtrą. Viena tokių sričių - draudimas. Buvęs valstybės monopoliu, dabar jis vis labiau tampa privačių bendrovių, dirbančių draudimo rinkoje, sėkmingos veiklos sritimi (Girdzijauskas S. 2002, p. 5). Dar ne taip seniai, vos prieš 16 metų, draudimo verslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šiandien galima teigti, kad Lietuvoje yra moderniais principais veikianti, sparčiai besivystanti draudimo rinka bei pažangius tarptautinius standartus atitinkanti draudimo priežiūros sistema (Draudimas Lietuvoje 2006, p. 5).

Finansai  Diplominiai darbai   (33 psl., 188,08 kB)

Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?

Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 35,26 kB)

Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.

Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)

Formaliosios kokybės kontrolės būtinybė atsirado pramoninės revoliucijos metu besiformuojančios masinės gamybos plėtros sąlygomis, kai nebuvo įmanoma atskiro gaminio mazgų ir detalių matmenų pritaikyti rankomis, nes tai būtų buvęs per daug darbo reikalaujantis ir brangus procesas.

Vadyba  Pateiktys   (53 psl., 305,2 kB)

VO2max – tai maksimalus deguonies suvartojimas (MDS) arba didžiausias deguonies suvartojimas (aerobinis pajėgumas). Aerobinis pajėgumas yra didžiausias pajėgumas ir naudojimas deguonies, kuris atspindi asmens fizinę būklę. Pavadinimas kilęs iš tūrio - V, deguonies - O 2, Max - maksimalus.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (16 psl., 214,33 kB)

Mašinų elementų disciplinoje nagrinėjami teoriniai mašinų tipinių detalių ir mazgų skaičiavimo pagrindai, t.y. tokių detalių ir mazgų, kurie montuojami įvairios paskirties ir įvairių konstrukcijų mašinose. Tokios detalės ir mazgai yra varžtai, sraigtai, veržlės, pleištai, krumpliaračiai, grandinės ir joms skirtos žvaigždutės, velenai, guoliai, movos ir kt.

Aplinka  Kursiniai darbai   (17 psl., 1,41 MB)

Tyrimo duomenys. Statistinė analizė. Tikimybinių skirstinių charakteristikos. Tikimybiniai skirstiniai. Lognormalinis tikimybinis skirstinys. Geriausiai tikusio skirstinio aprašymas. Weibull‘o tikimybinis skirstinys. Gama tikimybinis skirstinys. Eksponentinis tikimybinis skirstinys.

Vadyba  Analizės   (28 psl., 1,05 MB)

Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.

Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 39,24 kB)

Valentino Garavani gimė 1932 m., Milane, vienoje iš mados ir stiliaus sostinių, kur savitumas, originalumas ir tendencingas asmenybės išskirtinumas verčia suktis visa, kas gali būti svarbu. Nežinia, kas formavo Valentino skonį ir kūrybos stilistiką, tačiau dar būdamas mokykloje, jis atsiskleidė kaip asmenybė, tiksliai žinanti savo kelią – kelią link mados aukštumų. Šiame žodžių žaisme, tuomet dar jaunajam Valentino, tilpo keli pasauliai: stiliaus, žaismo, aistros, moteriškumo, gyvybingumo ir energijos, charizmos ir kūrybinės laisvės. 
Ankstus, tačiau tikslingas ir aiškus jaunojo Valentino pašaukimo supratimas, septyniolikmetį paauglį nuvedė į mados šventyklą – Prancūziją, Paryžių. Po kelerių metų kruopštaus darbo „Jean Desses“ ir „Guy Laroche“ mados namuose, atėjo laikas Valentino vardui suskambėti individualiai ir laisvai – taip 1960 m. pradžioje, Romoje, duris atvėrė asmeninė kūrėjo ateljė.

Architektūra ir dizainas  Projektai   (28 psl., 3,18 MB)

XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.

Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)

Pagrindinis užsienio prekybos plėtros aspektas yra eksportas - mažiausiai rizikinga tarptautinio verslo forma (nes rizikuojama mažesnėmis finansinėmis lėšomis). Jis turi daug privalumų ir yra pirmasis svarbus žingsnis vykdant tarptautinę prekybą bei pirmasis žingsnis link firmos plėtimosi ir internacionalizmo. Eksportas kaip tik ir yra paranki ir pakankamai paprasta forma mūsų nedaug patirties tarptautinėje rinkoje turintiems verslininkams. Eksportas- tai prekių ir (ar) paslaugų pardavimas už nacionalinių ribų tiesioginiu ar netiesioginiu metodais. Patekimas į eksporto rinkas dažniausiai prasideda vykdant užsienio klientų užsakymus.

Ekonomika  Referatai   (13 psl., 27,01 kB)

Žmogiškųjų veiksnių (ergonomikos) specialistai apie sąsają mąsto bihevioristinės teorijos terminais: sąsaja turėtų būti kažkoks mechanizmas, kuriame atsispindėtų galimybės sukelti vartotojo veiksmus (reakcijas) ir būtų nustatomas atitinkamas grįžtamasis ryšys. Sąsaja turi būti tinkama vartotojo užduotims spręsti (ieškoti reikiamos informacijos, skaityti tekstą, stebėti iliustracijas ir pan.). Grafinės sąsajos dizaineriams - tai estetiškai ir suprantamai pateiktas informacijos srautas. Informacijos turinio specialistams - tai išsami dalykinė informacija, pateikta įvairiomis priemonėmis. Vartotojo sąsajos modelis Vartotojo sąsaja yra sudaryta iš tokių elementų: Koncepcinis vartotojo modelis (angl. conceptual model) - kaip vartotojas supranta savo užduotį ir ko jis siekia. Čia yra užkoduotas žmogaus individualus kompiuterinės sistemos vertinimas - kaip pasinaudodamas šia sistema žmogus galės pasiekti savus tikslus. Šis koncepcinis modelis dar vadinamas žmogaus elgesio schema. Informacijos pristatymas (arba ženklų kalba), kurį žmogus mato kompiuterio ekrane (angl. presentation language) - kaip žmogus bendrauja su informacija; Žmogaus veiksmų kalba (angl. action language) - kokius veiksmus, norėdamas išspręsti užduotį, atlieka žmogus. Informacijos valdymo metodus programos kūrėjas jau yra numatęs iš anksto - tai yra interaktyvumą skatinančios priemonės. Ši kalba - tai bus žodžiai ar komandos, kurias vartotojas įves iš kompiuterio klaviatūros, rinksis iš meniu, ar pasirinks kokius nors objektus su pele. Įdiegimo modelis (angl. implementation model). Šia dalimi domisi kompiuterių mokslo specialistai. Objektinė vartotojo sąsaja Objektinė vartotojo sąsaja - tai naujausias būdas, kuriuo vartotojo koncepcinis užduoties vaizdas yra perkeliamas į kompiuterinę terpę. Objektinę vartotojo sąsają apibūdina persidengiantys langai, meniu, piktogramos, mygtukai ir kita (WIMP sąsaja - windowed, iconed, mouse, pull-down menu). Kuriant tinkamą vartotojo sąsają, joje siekiama imituoti tuos veiksmus, kuriuos žmogus su objektais atlieka realioje kasdieninėje aplinkoje. Vartotoją, kaip žmogų, apibūdinantys teiginiai: Vartotojai reaguoja į objektus ir taip suvokia aplinką; Vartotojai klasifikuoja objektus; Vartotojo elgesio kontekste (atsižvelgiant į tuos tikslus, kurių siekia vartotojas), visi objektai susijungia į vieningą visumą. Išsišakojantys keliai ir sintetinės erdvės Interakcinėje literatūroje reikia rašyti ne tai, kas įvyko. Gausybė variantų “kas įvyktų jeigu atsitiktų” išpučia viso informacijos turinio apimtį ir autoriaus užduotį padaro nežmoniška (sudėtingumas išauga eksponentine linkme). Interaktyvumas gali būti suprastas kaip išsišakoję keliai, kurių kiekvienas turi būti parašytas ir susietas su likusiais. Kuo daugiau pasirenkamų kelių, tuo žaismingesnis skaitymas, tuo sudėtingesnis ir daugiau darbo autoriui. Istorijos tinklas sudėtingėja įtraukiant naujus interaktyvumo taškus. Autoriui tenka daryti esminį sprendimą - skirti laiką, kuris būtų sunaudotas pasakojimo literatūriniam išbaigtumui, interaktyvumo sukūrimui. Kiek reikia interaktyvumo, kas istorija taptų interaktyvia? Interaktyvumui sukurti išsišakojančių kelių skaičius gali būti didinamas, kol skaitytojas patirs tam tikrą laisvę pačiame tekste. Šios laisvės ribos yra apibrėžtos - tai tam tikra fikcinė erdvė, kurioje skaitytojas gali kažkaip pasielgti. Čia akivaizdus interaktyvumo ir turinio turtingumo konflikto sprendimas (atsisakoma vieno, kad būtų sudarytos sąlygos egzistuoti kitam). Interaktyvaus pasakojimo kūrimas yra techniškai sudėtingas darbas, tačiau yra dar viena problema. Kokia reprezentacijos forma yra interaktyvi reprezentacija. Pasikeitimas iš tiesinio į daugiatiesinį ar erdvinį-laikiną modelį, yra pasikeitimas reprezentacijose. Interaktyvioje istorijoje nėra esminių pasakojimo elementų. Dėl pasakojimo pabaigos čia reikia kovoti (jei pasakojimas bus trumpas ir nereikšmingas, tuomet skaitytojas nepatirs pasitenkinimo). Skaitytojo uždavinys - pasiekti, kad pasakojimas ir veiksmas užsibaigtų reikšminga ir patenkinančia pabaiga. Pasakojimas kuriamas tik per asmenines identifikacijas, kurias žiūrovas sukuria, remdamasis momentine informacija.

Informatika  Konspektai   (40,56 kB)

Dažniausiai sisteminę magistralę sudaro nuo 50 iki 100 laidininkų. Kiekvienas laidininkas atlieka skirtingą funkciją. Nepaisant to, kad yra daug magistralių tipų, kiekvienoje iš jų laidininkai gali būti grupuojami į tris funkcines laidininkų grupes: - adresų, - duomenų, - valdymo linijos. Be šių dar gali būti maitinimo linijų, reikalingų maitinti prie magistralės prijungtiems moduliams. Adresų linijomis nurodomas duomenų magistralėje esančios informacijos šaltinis ir imtuvas. Duomenų magistralės plotis lemia didžiausią galimą kompiuterio sistemos atminties talpą. Be to, adresų linijos dar naudojamos Įvesties/ išvesties prievadams adresuoti. Duomenų linijomis vyksta keitimasis duomenimis tarp kompiuterio modulių. Šių laidininkų visuma vadinama duomenų magistrale. Laidininkų skaičius nusako magistralės plotį (skiltiškumą). Kiekvienu laidininku tam tikru laiko momentu gali siunčiamas tik vienas bitas, todėl laidininkų skaičius parodo kiek duomenų galima siųsti vienu metu. Duomenų magistralės plotis yra svarbus parametras, lemiantis visos kompiuterinės sistemos pajėgumą. Valdymo magistralė kontroliuoja kreiptis į duomenų ir adresų linijas ir šių linijų naudojimą. 3. Magistralių hierarchija Jungiant į magistralę daugiau įrenginių nukenčia jos pajėgumas. Tai yra dėl dviejų priežasčių: 1. Kuo daugiau įrenginių sujungta į magistralę tuo didesnė signalų delsa. Delsą lemia laikas per kurį tam tikras įrenginys koordinuoja naudojimąsi magistrale. Kai magistralės valdymas dažnai pereina nuo vieno įrenginio kitam, ši delsa gali labai paveikti bendrą našumą. 2. Magistralė gali tapti kompiuterio silpnąja vieta, jeigu keitimosi duomenimis intensyvumas viršys magistralės galimybes. Šią problemą iš dalies galima išspręsti didinant duomenų siuntimo intensyvumą ir taikant platesnes magistrales. Tačiau keitimosi duomenimis, kuriuos generuoja į magistralę įjungti įrenginiai, tempai labai spartėja ir galiausiai nebebus užtikrinamas atitinkamas našumas. Siekiant spręsti šias problemas daugelyje sistemų naudojamos kelios magistralės. Yra tam tikra jų hierarchija. Dauguma kompiuterizuotų sistemų naudoja keliais magistrales. 2.1 pav. Yra keturios magistralės – lokalioji magistralė, PCI, AGP ir ISA. 3.1 pav. Magistralių hierarchijos pavyzdys 4. AGP magistralės veikimo principai AGP magistralė buvo sukurta kaip aukšto našumo grafinė jungtis. Ši jungtis išvengia PCI magistralės silpnųjų vietų, ir turi tiesioginį ryšį su pagrindine atmintimi. Naujoji AGP 3.0 specifikacija papildyta 8x rūšimi, kuri leidžia padvigubinti maksimalų siunčiamų duomenų persiuntimą palyginus su ankstesniu 4x, per vieną magistralės ciklą persiunčiamas dvigubai didesnis duomenų kiekis. 4.1 pav. matome grafinių jungčių pralaidumų didėjimą nuo PCI jungties iki AGP 8x. Čia AGP 1x, AGP 2x, AGP 4x ir AGP 8x pristato duomenų persiuntimo greičius. 4.1 pav.: Skirtingų jungčių duomenų pralaidumo būdai 4.1 AGP 3.0 jungties savybės • Naujas 8x duomenų persiuntimo būdas, padvigubinantis pralaidumą iki 2.1GB/s. • Nauja signalų siuntimo schema su keliais invertuotais signalais ir mažu įtampos svyravimu. • Naudojamas šoninis adresavimas, siekiant geresnio duomenų magistralės išnaudojimo. • Įjungiama kalibravimo schema, gerinanti signalo kokybę. • Dinaminė magistralės inversija, triukšmų mažinimui. • Asinchroninis veikimo būdas įgalinantis nenutrūkstamą duomenų siuntimą tinkamą video srautams. 4.2 Suderinamumas su AGP 4x • AGP 8x yra suderinama su AGP 4x jungtimi. • Tinka tie patys AGP 4x laidininkai, tik pridėta keletas signalinių jungčių AGP 8x palaikymui. • Naudojama ta pati jungtis kaip ir AGP 4x. • Suderinama su AGP 4x ir AGP Pro maitinimo schema. • motinines plokštės gali palaikyti abudu AGP 4x ir AGP 8x tipus. 4.3 Pagrindinės plokštės su AGP 8x architektūra 4.2 pav. matome subalansuotos pagrindinės plokštės architektūros pavyzdį. Aštuntos generacijos AMD Athlon™ procesorius su pagrindine plokšte sujungtas per AMD-8151™ HyperTransport AGP 3.0 grafinį tunelį. 6.4GB/s pilnas pralaidumas iš CPĮ į HyperTransport modulį įgalina AGP 8x ir kitus sisteminius Į/I modulius pasiekti optimalų našumą. 4.2 pav.: subalansuota pagrindinė plokštė su AGP 8x lizdu. 4.4 AK grafinės sistemos evoliucija Kad suprastume AGP grafikos privalumus ir naudą, reikia suprasti problemas kurios buvo sprendžiamos besivystant AGP technologijai. 4.3 pav. matome grafinės sistemos architektūrą sukurtą PCI magistralės pagrindu. Čia grafinė sistema patalpinta PCI magistralėje. Atkreipkite dėmesį kad PCI grafinis adapteris turi savyje integruotą video atmintį. Nors praeityje toks techninis sprendimas pasiteisino, atsirado keletas problemų kurios paskatino AGP grafikos atsiradimą: 1. Patobulinti grafines sistemos atmintį yra brangu, nes papildomi atminties moduliai turi būti pridėti į grafinę plokštę, arba turi būti keičiama pati plokštė. 2. Kadangi grafiniai duomenys, tokie kaip tekstūros yra saugomi pagrindinėje atmintyje, tai PCI magistralėje esanti grafinė plokštė juos gali pasiekti tik per PCI magistralę. Kreiptis tų duomenų reikia dažnai, nes pati grafinė plokštė turėdavo nedaug savos atminties. Taigi grafinė plokštė turi konkuruoti su kitais PCI magistralės moduliai dėl magistralės užimtumo ir pralaidumo. 3. Ir jeigu grafikos plokštė dažnai kreipiasi į PCI magistralę tada kiti magistralės periferiniai įrenginiai ,,badauja”. 4.3 pav.: Senesnio tipo pagrindinė plokštė naudojanti PCI magistralę grafikos apdorojimui. 4.4 ir 4.5 paveikslėliuose matome kaip AGP technologija išsprendžia problemas kilusias esant PCI magistralės grafikos plokštei. Šiuo atvejų AGP magistralė priklauso jau sistemos kontroleriui. AGP plokštė naudojasi 66 MHz PCI magistralės protokolu ir dar šoninio adresavimo galimybe siųsti komandas iš grafikos plokštės į AGP loginį įrenginį esantį Šiauriniame tilte. Šiaurinis tiltas priima skaitymo/ rašymo ir kitų komandų užklausas (naudoja buferius) tam kad įgalintų apsikeitimą duomenimis ir komandomis tarp AGP įrengininio ir sistemos kontrolerio, pilnu greičiu ir dar tuo pat metu keistųsi duomenimis tarp sistemos kontrolerio ir DDR atminties modulių. 4.4pav.: AMD-762™ sisteminis kontroleris ir AGP grafinė sistema. Vaizduojamas pagrindinės atminties naudojimas grafinėms operacijoms. Sistemų pavyzdžiai parodyti 4.4 ir 4.5 paveikslėliuose duoda tokią naudą: • Vietinė AGP sistemos architektūra siūlo svarbius našumo patobulinimus palyginus su PCI magistralės pagrindu veikusią grafinę sistemą. • AGP architektūra leidžia AGP grafinei sistemai matyti ir naudoti pagrindinę atmintį taip tarsi tai būtų jos pačios integruota atmintis – tai reiškia kad AGP plokštė dalinasi sistemine atmintimi. AGP grafinė plokštė nejaučia skirtumo tarp jos pačios ir pagrindinės atminties, visa atmintis atrodo kaip jos, vietinė. Galinis vartotojas gali didinti grafinės sistemos našumą įdėdamas papildomą pagrindinę atmintį vietoj to, kad papildytų brangią grafinę atmintį. • Grafinė sistema jau nebeturi konkuruoti dėl PCI magistralės pralaidumo kad pasiektų duomenis iš pagrindinės atminties. Tai leidžia grafiniai sistemai dirbti pilnu greičiu, beveik neturint pertraukčių iš kitų sistemos komponentų. Tai padidina visos sistemos konkurencingumą – reiškia kad procesorius, AGP grafinė sistemą, PCI magistralės įrenginiai gali veikti nepriklausomai vienas nuo kito ir konkurencingiau, taip didindami bendrą sistemos našumą. • PCI magistralės įrenginiai gali laisvai naudotis PCI magistrale, jiems nereikia ,,rungtis” su grafiniu adaptoriumi dėl magistralės. Taip PCI magistralė atsilaisvino nuo grafinės sistemos, padidėjo jos pasiekiamumas. 4.5 pav.: Aukšto lygio AGP prievado diagrama. Matome magistralės architektūrą ir Šiaurinio tilto komponentus. Bėgant laikui grafinė sistema buvo tobulinama, pervedama vis į didesnio našumo lygius. Kaip matome lentelėje yra eilė AGP tipų (duomenų siuntimo greičių) kurie atsirado laikui bėgant. Tai panašu į pavarų dėžę sportiniame automobilyje, pirma pavara atitiktų pirmąjį AGP 1x tipą, siūlantį duomenų persiuntimo greitį iki 264 MB/s. Antra pavara būtų AGP 2x, kuri padvigubino duomenų persiuntimą iki 528 MB/s. Trečia yra AGP 4x, siūlanti greitį iki 1 GB/s. Ir galiausiai ketvirtoji – paskutinė atitiktų AGP 8x, ir turėtų aukščiausią duomenų persiuntimo greitį – iki 2,1 GB/s. (Kaip pastebėjote žymėjimas 2x, 4x, ir 8x yra susijęs su pradiniu AGP 1x). 4.1 lentelė: AGP tipai ir atitinkami duomenų pralaidumai. AGP magistralės tipas Duomenų pralaidumas AGP 1x Iki 264 MB/s AGP 2x Iki 528 MB/s AGP 4x Iki 1 GB/s AGP 8x Iki 2,1 GB/s 4.5 vRAM tipai Grafinėse plokštėse atmintis susideda iš 2 dalių: kadro atminties ir papildomos atminties. Pigiose grafinėse plokštėse vRAM yra sudaryta iš SDRAM tipo atminčių, o greitose iš DDR-SDRAM. Yra specializuotos atmintys: VRAM-video atmintis, EDO VRAM , WRAM, SGRAM. Sparčiausios ir brangiausios yra VRAM ir WRAM. Grafinėse plokštėse informacija perduodama 64,128 ir net 265 bitų magistralėmis. Atminties kiekis būna : 34 DDR,64 MB DDR, 128 MB DDR, 512 MB DDR ir t.t. 4.6 Grafinis procesorius Jie yra visose grafinėse plokštėse, tai specializuota mikroschema. Grafinį procesorių valdo pagrindinis procesorius, o GP paskirtis yra grafinių objektų vaizdavimas ekrane. Yra 2D-dvimačių vaizdų, 3D- trimačių ir 2D/3D universalūs grafiniai procesoriai. Naujos plokštės turi 3D grafinį procesorių. Grafinių plokščių lyderis (buitinė, o ne profesionali) yra “nVidia GeForce X” šeimos vaizdo procesoriai. Juos gamina kompanija “nVidia”. Juose yra naudojama tik DDR atmintis. Juose naudojama sparti 166 MHz DDR SDRAM atmintis. 2002 vasaros pradžioje pristatytas 3D, trimačių vaizdų “nVidia GeForce4 Ti 4600” procesorius . Teigiama, kad “GeForce4” yra naujos kartos “nVidia” vaizdo procesoriai. Jie skirti 3D vaizdų kūrėjams ir žaidėjams, norintiems turėti itin gerus vaizdus. Atminties laidumas 2,7GB/s , 6,4 GB/s , 8,8 GB/s. 4.6 pav. AGP plokščių jungčių pagrindiniai išmatavimai 4.7 Apibendrinimas AGP magistralės tipas AGP 8x yra sekantis žingsnelis pirmyn didelio našumo grafinių jungčių evoliucijoje. Jis iš tikrųjų beveik dvigubai padidino AGP 4x grafikos galią. Ši sistema pasistūmėjo priekin tiekiant galiniam vartotojui vis geresnį ir tikroviškesnį vaizdą. Tačiau tai yra pats paskutinis AGP grafinių plokščių tobulinimo žingsnis, ateityje jau seks PCI Express grafikos apdorojimo plokštės. 5. Nuo PCI iki PCI Express – magistralių vystymasis 5.1 PCI Magistralė Nuo pradėjimo naudoti 1992 metais, PCI magistralė tapo stuburu Į/I įrenginiams visose kompiuterinėse sistemose. Pati pradinė 33 MHz ir 32 bitų pločio magistralė parodė teorinį greitį iki 133 MB/s. Laikui bėgant industrija išleido naujesnes platformų architektūras kuriose PCI magistralė buvo keičiama našesniais jos papildymais, tokiais kaip AGP ir PCI X, abidvi yra patobulinti PCI magistralės variantai. 1 lentelėje pristatomi PCI, PCI-X, ir AGP magistralių pralaidumai. 1 lentelė: PCI, PCI-X, ir AGP magistralių pralaidumai Magistralė ir jos dažnis 32 bitų pločio pralaidumai 64 bitų pločio pralaidumai 33 MHz PCI 133 MB/s 266 MB/s 66 Mhz PCI 266 MB/s 532 MB/s 100 MHz PCI X Nenaudojama 800 MB/s 133 MHz PCI X Nenaudojama 1 GB/s AGP 8x 2,1 GB/s Nenaudojama Iš arčiau tyrinėdami PCI signalų siuntimo technologiją atrandame multinumetimą magistralę (Multinumetimo [eng. multidrop] magistralė gaunama tada, kai prie jos jungiami įrenginiai, kiekvienas tais pačiais laidininkais. Kada vienas įrenginys naudoja magistralę, joks kitas negali pasiekti magistralės. Įrenginiai privalo dalintis magistrale ir laukti savo eilės, kol kiekvienas galės siųsti ar priimti duomenis), ir tai kad paraleli magistralė jau siekia savo našumo ribas. PCI magistralė negali būti paprastai patobulinta keliant taktinį dažnį, ar mažinant įtampą. Ir dar PCI magistralė neturi tokių savybių kaip galios valdymas, vietinių periferinių junginių karšto jungimo ar keitimo, (Galimybė įdėti ir išimti įrenginius iš kompiuterio jo neišjungus, ir kad operacinė sistema automatiškai atpažintų pasikeitimus), arba aptarnavimo kokybės [eng. QoS – Qualitu of service] kuri užtikrintų atitinkamą pralaidumą realių operacijų metu. Galiausiai visas įmanomas PCI magistralės pralaidumas yra tik į vieną pusę (siunčiant arba priimant) vienu laiko momentu. Daugelis ryšių tinklų palaiko dvikryptį eismą vienu laiko momentu, tai sumažina pranešimų vėlavimus. 5.2 Namų sistemos Pradinė PCI magistralė buvo kuriama kad palaikytų 2D grafiką, aukštesnio našumo diskinius kaupiklius ir vietinius tinklus. Neilgai trukus po PCI magistralės atsiradimo, išaugę 3D grafikos sistemų reikalavimai jau nebetilpo į 32 bitų, 33 MHz PCI magistralės pralaidumą. Siekdami tai pataisyti kompanija Intel ir keletas kitų grafinių gaminių gamintojų sukūrė AGP magistralės specifikaciją. Kuri buvo apibrėžta kaip aukšto našumo PCI magistralė skirta grafikai apdoroti. Taigi AGP magistralė išlaisvino PCI sisteminę magistralę nuo grafikos eismo, ir paliko ją kitiems ryšiams bei Į/I operacijoms. Prie to Intel kompanija įvedė USB 2.0 ir Nuoseklią ATA jungtis į pietinį tiltą, taip dar labiau sumažindama Į/I operacijų paklausą PCI magistralėje. 5.1 pav. matome tipiškos namų vartotojo sistemos vidinę architektūrą su Į/I ir grafinio įrenginių pralaidumais. 5.1 pav.: Tipinė namų vartotojo sistemos architektūra 5.3 Namų vartotojo sistemos silpnosios vietos Keletas namų vartotojo sistemos magistralių gali riboti sistemos našumą, dėl CPĮ, atminties ir Į/I įrenginių skirtumų: tai PCI magistralė, AGP magistralė ir ryšys tarp Šiaurinio ir pietinių tiltų. PCI magistralė. PCI magistralė suteikia iki 133 MB/s pralaidumą įjungtiems į ją įrenginiams. Keletas šių įrenginių gali išnaudoti visą pralaidumo juostą, arba naudoti didžiąją jos dalį. Kada daugiau kaip vienas šių įrenginių yra aktyvus, bendrai naudojama magistralė jau spaudžiama virš jos pralaidumo ribos. 5.2 pav. matome daugelį veiksnių taikančių į PCI magistralės silpnąją vietą. Šiame paveikslėlyje matome kokio pralaidumo reikia įvairiems ryšių, video, ir kitiems išoriniams įrenginiams kurie yra aptarnaujami PCI magistralės. Taigi matome kad multinumetama, bendrai naudojama, PCI magistralė yra spaudžiama kad palaikytų šiandienos įrenginius. Situaciją blogina tai kad kuriami įrenginiai su vis didesniais duomenų greičiais. Pavyzdžiui Gigabit Ethernet reikalauja laidumo iki 125 MB/s, tai jau beveik pilnai užpildo 133 MB/s PCI magistralę. Įrenginio IEEE 1394b magistralė yra iki 100 MB/s, tai irgi beveik užpildo standartinę PCI magistralę. AGP. Paskutinį dešimtmetį video našumo reikalavimai praktiškai dvigubėjo kas du metai. Per šį laikotarpį grafinė magistralė iš PCI tapo AGP, iš AGP – AGP 2x, AGP 4x ir galiausiai šiuo metu AGP 8x. AGP 8x dirba 2,134 GB/s greičiu. Nežiūrint šio greičio viskas žengia į priekį ir AGP magistralėms jau keliami nauji dar didesni reikalavimai. Spaudimas daromas ir pagrindinių plokščių dizainui ir jungčių kainoms. Kaip ir PCI magistralę, plėsti AGP magistralę darosi sunku ir brangu, nes didėja taktiniai dažniai. 5.2 pav.: Įrenginių aptarnaujamų PCI magistralės pralaidumo dažniai Ryšys tarp Šiaurinio ir Pirtinio tiltų. PCI magistralės perpildymas taip pat atsiliepia ir ryšiui tarp Šiaurinio ir Pietinio tiltų. Serial ATA diskai ir USB įrenginiai toliau spaudžia šį ryšį. Taigi ateityje aukštesnio pralaidumo ryšys bus reikalingas. 5.4 Serveriai Serveriuose pradinė 32 bitų, 33 MHz PCI magistralė buvo išplėsta iki 64 bitų, 66 MHz magistralės su pralaidumu iki 532 MB/s. Po to 64 bitų magistralė buvo patobulinta iki 100 ir 133 MHz, ir pavadinta PCI X. PCI X magistralė jungia serverinės sistemos (dviejų procesorių darbo stotis) mikroschemų rinkinį su išplėtimo jungtimis, Gigabit Ethernet valdikliais, ir Ultra 320 SCSI valdiklius įtaisytus pagrindinėje plokštėje. 64 bitų, 133 MHz dažniu dirbanti magistralė persiunčia iki 1 GB/s duomenų tarp Į/I įrenginio ir valdymo schemos. Tai yra tenkinantis pralaidumas daugumai serverinių sistemų Į/I įrenginių reikalavimui, tokių kaip Gigabit Ethernet, Ultra 320 SCSI, ir 2 GB/s Fibre Channel. Tačiau kaip bebūtų PCI X ,kaip ir PCI, yra bendro naudojimo magistralė ir panašu kad jai jau sekančiais metais reikės dar didesnio našumo alternatyvos. PCI Special Interest Group (PCI SIG) jau kuria PCI X 2.0 specifikaciją, kuri dirbtų 64 bitų, 266 MHz taktiniu dažniu ir padidintų duomenų perdavimo greitį dvigubai palyginus su PCI X 133 MHz. Tačiau kaip bebūtų iškyla problemos plečiant šį lygiagrečios PCI X magistralės variantą. Pačios jungtys yra didelės ir brangios, ir griežtas jų dizainas gana smarkiai kelia pagrindinių plokščių kainas keliant ir taktinį dažnį. Prie to dar reikia pridėti tai kad išvengtume papildomo elektrinio apkrovimo aukštesniuose dažniuose, PCI X 2.0 tik vienas įrenginys galės būti jungiamas prie magistralės. Ši jau nebus pritaikoma bendram naudojimui. Serverinės sistemos silpnosios vietos 5.3 pav. matome tipinės dviejų procesorių serverinės sistemos vidines jungtis. Šioje architektūroje aukšto laidumo išplėtimo magistralė padaroma atskirai sujungus Šiaurinį tiltą su su PCI X tilto mikroschema. Keletas PCI X magistralių prijungtos prie aukšto greičio išplėtimo magistralių, 10-Gigabit Ethernet, ir SAS/SATA diskų valdikliai. Ši architektūra turi ir neigiamų savybių. Atskira PCI X tilto mikroschema sujungia keletą lygiagrečių PCI X magistralių į į pagrindinės plokštės valdymo mikroschemos atskirą nuoseklią jungtį. Šis kelias yra brangus neefektyvus, ir dar atsiranda vėlavimai tarp Į/I įrenginio ir Šiaurinio tilto. Pavyzdžiui šiuo būdų prijungus 10 Gbps plokštę į 64 bitų lygiagrečią jungtį, taip išeina kad įrenginys yra tiesiogiai per PCI X tilto valdiklį į atskirą nuoseklią jungtį su Šiauriniu tiltu. 5.3 pav.: Dviprocesorinis serveris dar galima pridėti kad sekančios kartos išoriniai serveriniai Į/I įrenginiai reikalaus daug didesnio pralaidumo negu 133 MHz PCI X magistralė gali užtikrinti. Tai tokios technologijos kaip 10-Gigabit Ethernet, 10-Gbps Fibre Channel ir 4x Infiniband, prie jų taip pat priskaitomi ir labai aukšto greičio diskinių kaupiklių jungtys tokios kaip 3-Gbps SATA ir SAS. Tokiu atveju jeigu turėtumėm 10-Gbps fabric įrenginį, kiekvienas 10 Gbps lizdas į abi kryptis gali siųsti duomenų srautą iki 2 GB/s, tuo tarpu PCI X magistralė maksimaliai gali priimti tik 1 GB/s į vieną pusę vienu laiko momentu. Taigi matome, kad ši magistralė ribotų šį įrenginį iki 50 %. Nors PCI X 2.0 dirbanti 266 MHz padvigubintų tai ką gali pristatyti PCI X iki 2 GB/s tačiau tai vis tiek būtų per mažai, nes iš viso 4 GB/s reikalingi dviejų lizdų, dvipusiam 10-Gbps fabric valdikliui. Iš to matome kad reikalinga magistralė galinti pakeisti lygiagrečią PCI magistralę ir jos variantus. 5.5 PCI Express technologija PCI Express siūlo keliamą daugikliu, aukšto greičio, nuoseklią Į/I magistralę kuri turi gali yra suderinama ir su PCI įrenginiais. PCI Express sluoksniuota architektūra palaiko esančius PCI įrenginius, taip pat ir dabartinę plokščio adresavimo galimybę. PCI Express yra aprašoma kaip aukšto našumo, taškas į tašką jungiama, su daugikliais, nuoseklioji magistralė. PCI Express susideda iš dviejų vienkrypčių kanalų, kiekvienas iš jų sudarytas iš siuntimo ir priėmimo poros, kad būtų įmanomas siuntimas abiem kryptimis tuo pačiu laiko momentu. Kiekvienoje iš porų yra du žema įtampa valdomi signalai. Duomenų taktavimas integruotas į kiekvieną porą, naudoja 8b/10b kodavimo schemą, kad pasiektų tokius aukštus duomenų siuntimo kiekius. 5.4 pav. galime palyginti PCI ir PCI Express sujungimus. 5.4 pav.: PCI Prieš PCI Express PCI Express magistralės pralaidumą galime didinti įdėdami papildomas signalų poras tarp dviejų įrenginių. Ši magistralė palaiko x1, x4, x8, ir x16 linijų pločius, ir išdėlioja duomenų baitus pagal linijas. Kada du įrenginiai paruošia linijas ir darbo dažnį , duomenys yra siunčiami naudojant 8b/10b kodavimą. Pats pradinis x1 tipas gali siųsti iki 2,5 Gbps. Kadangi magistralė yra dvikryptė (duomenys abiem kryptimis siunčiami tuo pat momentu) tai efektyvusis siuntimo greitis yra 5 Gbps. 5.1 lentelėje matome susumuotus koduotus ir nekoduotus duomenų siuntimo greičius, naudojant x1, x4, x8, ir x16 modelius, kurie yra aprašyti jau pačioje pirmojoje PCI Express generacijoje. PCI Express “koduotas” ir “nekoduotas” pralaidumas Dažnai sakoma kad PCI Express pralaidumas yra koduotas. PCI Express naudoja 8b/10b kodavimą, kuris užkoduoja 8 duomenų bitus į 10 siuntimo simbolių. Tai daroma dėl to kad bitų sinchronizavimas būtų paprastesnis, paprastesnis siųstuvo ir imtuvo dizainas, padidinta galimybė surasti klaidas, ir valdymo simboliai gali būti atskirti nuo duomenų simbolių. Koduotas PCI Express x1 linijos pralaidumas yra 5 Gbps. Ko gero daug tikslesnis yra nekoduotas pralaidumas kuris būna apie 80 % nuo koduoto t.y. nuo 5 Gbps - 4 Gbps. 5.2 lentelėje matome koduotų ir nekoduotų duomenų siuntimo pralaidumus. 5.2lentelė. PCI Express pralaidumas Ateityje šios magistralės tobulinimai dar labiau pakels kanalų dažnį, pavyzdžiui antros kartos PCI Express galėtų pakelti taktavimo dažnį du kartus ir daugiau. Kadangi ši magistralė yra tiesioginė, taškas į tašką tai jos dažnis priklausys prie no jos prijungto įrenginio. Keletas PCI Express įrenginių galės veikti vienu metu netrukdydami vienas kitam. Priešingai negu PCI, PCI Express turi minimalius pašalinius signalus, be to ir taktavimo dažniai ir adresai yra sudėti į duomenų srautą. Todėl kad PCI Express yra nuosekli magistralė su keliais šalutiniais signalais, ji praleidžia labai daug duomenų per vieną jungties laidininką, daug daugiau palyginus su PCI. Tokia archtektūra leidžia turėti efektyvesnę, mažesnę ir pigesnę jungtį. 5.5 pav. bandoma palyginti duomenų kiekio pralaidumą per vieną jungties takelį PCI, PCI-X, AGP, ir PCI Express magistralėse. 5.5 pav.: Duomenų pralaidumo per vieną jungties takelį palyginimai PCI Express technologijoje didelis duomenų perdavimo patikimumas pasiekiamas naudojant žemos įtampos diferencialinius signalus. Čia signalas iš siųstuvo imtuvui siunčiamas per dvi linijas. Vienoje linijoje siunčiamas teigiamas signalas, o kitoje tas pats signalas tiktais invertuotas arba neigiamas. Linijos kuriomis siunčiami signalai daromos pagal griežtas taisykles, siekiant gauti tą savybę kad jei vieną liniją keis trukdžiai ir kita bus keičiama tų pačių trukdžių. Imtuvas priima abu signalus, neigiamą atverčia atgal į teigiamą, ir sumuoja abudu, taip efektyviai pašalinami triukšmai. Pradinė PCI Express magistralė palaiko grafines plokštes kurių vartojama galia yra iki 75 W. naujesnėje numatomos galimybės palaikyti įrenginius iki 150 W. tai turėtų tenkinti rinką nes dabartinės AGP plokštės naudoja iki 41 W, ir AGP Pro tipo iki 110 W. 5.6 Pažangiausios PCI Express savybės PCI Express turi šias savybes kurios bus pradėtos naudoti kada operacinė sistema ir įrenginiai jau palaikys jas, ir kada vartotojui jos pasidarys reikalingos. Jos yra: • Pažangus maitinimo valdymas • Duomenų kontrolės realiame laike palaikymas • Karštas jungimas • Duomenų integralumas ir klaidų aptikimas bei taisymas Pažangus maitinimo valdymas PCI Express magistralėje yra aktyvios būsenos maitinimo valdymas, kuris įgalina sumažinti galios vartojimą kada magistralė yra nenaudojama (taip nutinka tada kai nėra apsikeitimo duomenimis tarp įrenginių). Paralelių magistralių atveju magistralė būna laisva kol nėra užklausos siųsti duomenis. Priešingai didelės spartos nuosekli magistralė PCI Express reikalauja kad linija būtų bet kuriuo laiko momentu pasiruošusi, kad siųstuvas ir imtuvas būtų pasiruošę siųsti duomenis. Tai padaroma nuolat siunčiant tuščiosios eigos signalus kada nėra siunčiami duomenys. Imtuvas iškoduoja ir atmeta signalus jeigu jie yra tuščiosios eigos simboliai. Šis procesas reikalauja papildomo maitinimo, o tai įtakoja nešiojamo ar delninio kompiuterio baterijos darbo laiką. Sprendžiant šią problemą buvo pasiūlytas sprendimas naudoti dvi žemos galios būsenos jungtis ir aktyvios būsenos maitinimo valdymo protokolą. Kada magistralė pereina į tuščios eigos būseną, jungtis yra nustatoma į žemo maitinimo būseną. Ši būsena naudoja daug mažiau galios kol magistralė dirba tuščiuoju režimu. Tačiau norint grįžti į normalų darbo režimą reikalingas atstatymo laikas, kurio metu siųstuvas ir imtuvas yra iš naujo sinchronizuojami. Kuo ilgesnis atstatymo laikas tuo mažiau galios magistralė naudoja tuščios eigos metu. Dažniausiai naudojamas tas atvejis kada atkūrimo laikas yra pats trumpiausias. Duomenų kontrolės realiame laike palaikymas Ne taip kaip PCI, PCI Express magistralė palaiko nesinchroninį (priklausantį nuo laiko) duomenų siuntimą ir įvairius Aptarnavimo kokybės lygius [angl. QoS]. Ši savybė įgyvendinta virtualių kanalų pagalba, kurie garantuoja kad duomenų paketas bus pristatytas į vietą per tam tikrą laiko momentą. PCI Express palaiko didelį tokių virtualių kanalų skaičių (kiekvienas iš jų yra nepriklausomas nuo vienas kito) į vieną liniją. Dar kiekvienas kanalas gali turėti skirtingą aptarnavimo kokybės lygį. Šis sprendimas taikomas tokioms realaus laiko operacijoms kaip garso ir vaizdo medžiagos perdavimui. Karštas jungimas PCI magistralės pagrindu sukurtos sistemos nepalaiko karšto jungimo ar keitimo operacijų. Vėliau patobulintoje PCI magistralėje buvo numatyta galimybė keisti išorinius įrenginius neišjungiant sistemos. Čia yra keletas reikalavimų dėl kurių buvo kuriama tokia sistema: -Dažnai yra sunku ir kartais visai neįmanoma išjungti serverį kad pakeistume ar įdėtume periferinę plokštę. Karšto jungimo galimybė leidžia to visai nedaryti. -Nešiojamų kompiuterių savininkai, nori turėti galimybę naudoti karšto jungimo nešiojamus diskų ar ryšių įrenginius. PCI Express magistralė pilnai palaiko karšto jungimo ar keitimo galimybę. Nereikia jokių papildomų linijų, ir vienoda programinė įranga gali būti naudojama visiems PCI Express tipams. Duomenų integralumas ir klaidų aptikimas bei taisymas PCI Express palaiko visų siuntimo tipų duomenų integralumą, ir duomenų grandininius paketus. Tai labai tinkama naudoti serverinėse sistemose kur yra labai didelis tam tikrų duomenų poreikis. PCI Express taip pat palaiko klaidų tvarkykles kurios praneša apie klaidas, ir padeda duomenų atstatymo atveju. 5.7 Apibendrinimas Taigi PCI Express magistralė yra susijusi ir su PCI magistrale, tačiau turi ir keletą pagrindinių skirtumų kurie leidžia išvystyti didelį apsikeitimo duomenimis greitį. Vienas iš jų yra didelio greičio nuosekli jungtis. Ši magistralė bus taikoma visose kompiuterių sistemose – ir nešiojamuose, ir namų vartotojų ir serveriuose, ir tarnybinėse stotyse. Mūsų rinkoje šios magistralės jau pasirodė šiais metais, tačiau kaip ir tikėtasi aukštomis kainomis.

Informatika  Referatai   (405,33 kB)

Dėl užsitęsusių derybų su Danijos firmomis užsitęsė Ukmergės valymo įrenginių statyba, todėl jie buvo pabaigti ir pradėti eksploatuoti 1998 spalio mėnesį. Ukmergės nutekamojo vandens valymo įrenginiams statyti paskolą 2.5 milijonų JAV dolerių skyrė Danija. Iki šiol veikę mechaniniai valymo įrengimai buvo pasenę. Dabar mieste yra apie 40 kilometrų fekalinės kanalizacijos tinklų ir apie 30 kilometrų vandentiekio tinklų. Visas šių tinklų vanduo patenka į naujuosius Ukmergės valymo įrengimus, kur yra biologiškai apvalomas ir išleidžiamas į Šventosios upę. Valymo įrengimai pašalina šviną, fosforą iki leistino kiekio. Ukmergės valymo įrengimų pajėgumas sausros metu yra 9000 kubinių metrų per parą, o lietaus metu 12000 kubinių metrų per parą. Jau 500 metrų žemiau valymo įrengimų Šventosios vanduo praktiškai tokios pat kokybės kaip ir prieš Ukmergę. Dar prieš porą metų vietos gyventojų pilamos šiukšlės smarkiai teršė Vilkmergės upelį, kuris Ukmergėje įteka į Šventają. Šiuo metu ši tarša yra žymiai sumažėjusi, nes Vilkmergės krantai mieste visi pilnai išbetonuoti. Teršiančiųjų medžiagų krūvis iš buitinių ir pramoninių nuotekų Lietuvos upių baseinuose, kg kvadratiniame kilometre 1990 m. Kaip matyti iš lentelės Šventosios BDS 5-is kartus mažesnis už vidurkį, neorganinio azoto kiekis net 7-is kartus. Ukmergė turi problemų su lietaus vandeniu, kadangi lietaus kanalizacijos vanduo tiesiai patenka į Šventają per 12 išleidžiamūjų vamzdžių. Šiuo metu Ukmergėje dar veikia apie 40 įmonių. Dauguma jų turi purvo naftos gaudytuvus, dėl to į lietaus kanalizaciją patenkantis vanduo yra maksimaliai išvalomas. Vis dėlto dalis teršalų vis vien gali patekti tiesiai į Šventają. Šiuo metu naujai pastatytos degalinės iš savo teritorijos susemtą vandenį taip pat išvalo. Miestas šiuo metu naudoja dviejų vandenviečių vandenį. Viena jų yra pačiame mieste, kita Pašilėje. Arteziniai šaltiniai yra spūdiniai t.y. fontanuojantys. Esminis gėlojo spūdinio vandens cheminės sudėties skirtumas nuo gruntinio ir pusiau spūdinio tas, kad jame praktiškai nėra nitratų. Tačiau amonio jame daugiau, nei minėtuose vandeninguose horizontuose: plotai, kuriuose amonio koncentracija siekia ar viršija 1 mg/l, sudaro apie 20% respublikos teritorijos (3.25 pav.). Be to, jis telkiasi daugiausia vandeninguose horizontuose, palyginti gerai izoliuotose nuo žemės paviršiaus. Ten pat spūdiniame vandenyje didėja ir neoksiduotos organikos kiekis. Be to įmonė “Linai” turi atskirą gręžinį ir naudoja vandenį savo reikmėms. Lietaus vandens rūgštingumas Ukmergėje yra panašus kaip ir kituose miestuose (ph-4.7). (Jonava ph-5.1, Neringa ph-4.1) Oras Pastovus oro kokybės monitoringas atliekamas tik didžiuosiuose pramoniniuose miestuose. Ukmergė savo stacionarios monitoringo stoties neturi, todėl stebėjimai nėra atliekami dažnai. Pagal galiojančias nuostatas kiekvienai įmonei yra apskaičiuojamas leistinas išmetamų medžiagų kiekis, kurio įmonės neturi viršyti. Ukmergės mieste yra ta pati problema kaip ir daugelyje Lietuvos miestų – pramonės rajonas yra vakarinėje miesto dalyje, o tai reiškia, kad pučiant vėjui iš vakarų, (kuris Lietuvoje vyrauja), visi į orą išmesti teršalai kaliauja per miestą. Šiuo metu oro tarša mieste žymiai sumažėjusi dėl pramonės stagnacijos: daugelis įmonių bankrutuoja arba mažina gamybos apimtį. “Vienybės” išmetamų taršalų kiekis šiuo metu 5 kartus mažesnis negu 1989 metais. Ši gamykla be to turi galvaninius valymo įrengimus. Didžiausias Ukmergės oro teršėjas šiuo metu yra lengvieji automobiliai per metus išmetantys apie 250 tonų teršalų. Nedaug atsilieka Autobusų parkas – 201 tonų ,katilinė 177 tonos, “Gelžbetonis” 104 tonos, “Keliai” 87 tonos. “Ukmergės baldai”, ”Ukmergės statyba”, “Asfaltbetonis”, “Krumpliaratis” mažiau nei 100 tonų teršalų per metus. Šiuo metu Ukmergės įmonės į orą išmeta apie 20 procentų teršalų, palyginus su 1989 metais. Tiriant Ukmergės karinio miestelio teritoriją buvo užfiksuotas gyvsidabrio židinys, kuris buvo likviduotas. Palyginus su kitais didmiesčiais mieste automobilių skaičius dar nėra labai didelis, tačiau piko valandomis čia taip pat susidaro kamščiai, ypač miesto centre. Panevėžio – Vilniaus automagistralė ukmergiškių laimei nutiesta 3 kilometrai nuo miesto ribos, todėl labai didelės įtakos nedaro. Atšaka į Anykščius ir Uteną taip pat pasiekiama neįvažiavus į miestą. Kelias į Kauną eina per miesto centrą, tačiau yra padarytas apvažiavimas, kuris privalomas krovininiams automobiliams. Taip pat yra plentas į Kėdainius. “Ukmergės autobusų parkas” dabar turi 40 autobusų, kurie yra pakankamai seni. Pagal išmetamų teršalų kiekį matyti, kad parkas išmeta vos ne tiek pat teršalų, kiek kitos mobiliosios transporto priemonės (lengvieji automobiliai). Ukmergėje jaučiamas ne tik miestų įmonių taršos poveikis. Pučiant dažnam vakarų vėjui čia atnešami teršalai iš Jonavos “Azoto”. Miestas eksploatuoja sąvartyną, esantį 25 kilometrai nuo miesto. Dirvožemis Dažniausiai mažesni sunkiųjų metalų kiekiai pastebimi lengvesnės granulometrinės sudėties dirvožemiuose. Ukmergės rajone vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški priesmėlio dirvožemiai.

Geografija  Konspektai   (44,92 kB)

Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.

Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)

Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o 60 - aisiais metais buržuazinė “Meidzi revoliucija” palengvino kapitalistinę industrializaciją. Visa tai padėjo pereiti japonų kapitalizmui į imperializmo stadiją. Kaip stimulą vykdant militarizmo ir ekonominės agresijos politiką Japonijos valdantieji sluoksniai traktavo kaimyninių šalių ekonominį ir karinį silpnumą (Kinija, Korėja). Kažkokiu tai laipsniu šis faktorius turi įtakos ir šiandien. Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, plankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius (kapitalizmui) ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius - fenomenas, kuris buržuaziniame moksle pavadintas “Japonišku stebūklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių - aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 - ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų spreandimui, - tai pagrindinis valstybinio - monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie basikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius - platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, pagrindinai amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninės patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas aosprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 - 80 aisias metais ji ţymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos neto - eksportininkė, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse. Dar vienas faktorių kompleksas susijęs su kai kuriais japonų nacionalinio charakterio bruožais, kurie paliko žymų pėdsaką gamybos valdymo ir darbo organizavimo principų formavime ir pokariniame išsivystyme. Jie remiasi visų pirma bendruomenės, grupės sąmoningumu, kurį pastoviai diegia valstybė ir monopolijos kaip alternatyvą klasinei darbo žmonių sąmonei, kaip priemonę paversti juos į paklusnius ir nepavojingus gamybinių užduočių vykdytojus. Bendruomenės dvasia ir konformizmo elementai stiprina darbo drausmę ir tvarką įmonėse ir įstaigose, padedami įskiepyti paternalistinius santykius ir sustiprinti darbo jėgos eksploatavimą. Jais remiasi ir įdiegtas darbuotojų lojalumas savo firmai, jų kolektyvinė atsakomybė už aukštos kokybės produkcijos išleidimą, ir “kokybės būrelių” didelis našumas, ir samdymo ligi gyvos galvos sistema stambiose įmonėse, ir susijęs su ja nedidelis kadrų tekamumas, ir, pagaliau profajungų organizavimas ne pagal šaknį, o pagal firminį požimį. Čia, kaip pastebėjo Vakarų Vokietijos prof. J. Čiršmajeris, kuris buvo išrinktas Nagojos universiteto prezidentu, “neįtikėtinai išvystyta lenktyniavimo dvasia”, kuri užtikrina pastovų našumo padidinimą. Japonas, skirtingai nuo Vakarų Europiečio, niekada nepasiekia ribos, kur jam pradėtų atrodyti, kad “iš jo pakaks”. Pastaruoju metu ant šios specifikos užsideda kai kurie Japonų menedžmento “vesternizacijos”, amerikietiškojo biznio “etikos” ir darbinės praktikos formų elementai. Taks lydinyd si gerai apgalvota šiuolaikine profesinio parengimo ir pastovaus, darbininkų, specialistų, tarnautojų, valdytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema padidina darbo našumą ir Japonijos ekonominio vystymosi tempus. Žymiai pakito Japonijos pramonės bruožai. Įpač žymiai ėmė vystytis apdirbimo šakos. Mokslinės - techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios kapitalistiniame pasaulyje transporto ir ryšių sistemos. Konkrečiai, telefono ryšys pačiame aukščiausiame laipsnyje aprūpintas video ir atminties atgaminimo įranga. 70 - ųjų metų pabaigoje Japonija turėjo naujesnį gamybinį aparatą su kitomis išsivysčiusiomis kapitalistinėmis šalimis. Vidutinis Japonų gamyklos amžius dabartiniu metu sudaro 10 metų, Vakarų Vokietijos - 12, Amerikos - 16 - 17 metų. Japonijoje maždaug 2/3 visų staklių Jaunesnės negu 10 metų, o JAV - tik apie 1/3. Tokiu būdu Japonija iš kadaise agrarinės - pramoninės šalies pavirto į vieną iš labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių. Dar 70 - ųjų metų pradžioje, aplenkdama VF, ji kapitalistiniame pasaulyje pakilo į 2 - ąją vietą pagal bendrojo nacionalinio produkto apimtį, bendrąją pramoninės gamybos apimtį ir pagal kai kurias jos rūšis aplenkė JAV. Būtent Japonija jau seniai išleidžia didesnę pusę visos kapitalistinio pasaulio laivų statybos produkcijos, o 80 - aisiais metais ji ėmė gaminti palyginti didžiąją dalį plieno liejimo pramonės produkcijos, automobilių gamybos (28% visos gamybos), staklių ir robotų gamybos, kai kurių kitų pagrindinių ir pačių perspektyviausių gamybos šakų. Gerai išvystytoje pramoninėje bazėje ši šalis sukūrė didelio konkurencingumo eksportinę gamybą. Japonijos ekonomikos pokario augimas, ypač prioritetinių šakų, visada didele dalimi buvo nukreiptas į eksportą, kuris augo ir augagreičiau negu bendrasis nacionalinis produktas. Jau 70 - ųjų metų pradžioje į užsienio rinką buvo teikiama 47% viso sintetinio pluošto gamybos, 27% plieno, 18% pramoninės įrangos, 33% automobilių, 61% laivų, 23% spalvoto vaizdo televizorių. Virš 9/10 viso eksporto sudarė apdirbimo pramonės gaminiai, kas liudija aukštą šalies ekonominio ir mokslinio techninio lygį. Šis kursas atitiko Japonų monopolinio kapitalo užsienio ekspancijos interesams, jo “vietos po saule” išplėtimui ir buvo vykdomas pagal šūkį “pirmiausia eksportas”. Pagrindinės eksporto šakos buvo subsidijuojamos iš valstybės biudžeto, ir jų naudai buvo aukojami plačių dirbančiųjų sluoksnių, kuriems labai reikėjo pigesnių importinių maito produktų ir patogių butų, kurie kentėjo dėl masinio nedarbo ir socialinės nelygybės. Tokia kaina Japonija pasiekė labai greitų eksporto padidinimo tempų ir didžiulių, vis augančių prekybos ir mokėjimų balansų aktyvų, o tai jau užtikrino stambių valiutinių rezervų sukaupimą. Be to, eksportas atlieka vieno iš pačių galingiausių lokomotyvų, traukiančių paskui save visą ekonomiką, vaidmenį. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, būtent eksportas (įvertinant jo multiplikacinį efektą) užtikrino visą Japonijos bendrojo vidaus produkto prieauglį 1983 metais ir 2/3 prieauglio 1984 metais. “Prekiauti arba mirti”, taip sako Japonai. 70 - ųjų metų pabaigoje prasidėjo, o 80 - aisiasi metais išsiplėtė nauja struktūrinė Japonijos ekonomikos pertvarka, kurios pagrindą sudarė visų pirma mokslui imlių energijos ir medžiagų taupymo tipo šakų išvystymas, tai yra įvertinant menkus nacionalinius gamtinius resursus ir siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo importo bei intensyvinant gamybą. Pirmenybę įgauna ESM, telekomunikacinės įrangos, programinio valdymo staklių, robotų - manipuliatorių gamyba, ypatingas dėmesys skiriamas aerokosminei pramonei, Pasaulio vandenyno įsisavinimui, genų ižinerijai, atominei bei saulės energetikai, naujų medžiagų sukūrimui (optinės skaidulos, didelio efektyvumo dervos, anglingieji pluoštai, keramika). Būtent šioms, pačioms perspektyviausioms šakoms šiandien ir skiria valstybė (specialių tikslinių programų pagrindu) labiausiai juntamą finansinę ir kitokią paramą, tuo pačiu metu neatsisakydama nuo paramos reorganizuojant senas susiformavusias šakas, ypatingai jos vakarykštes “favoritės”. Šios dvigubos vieningos užduoties sprendimą numatė ekonominė Japonijos vyriausybės programa, kuri buvo numatyta iki 1990 - ųjų metų. Specialistų nuomone, svarbiausią indėlį (56%) užtikrinant bendrojo nacionalinio produkto augimą 80 - aisiais metais turėjo įnešti mokslas ir technika. Tokia pertvarka turėjo užtikrinti ir mokslui imlaus eksporto forsuoto augimo poreikius. Panašiai kaip 60 - 70 aisias metais palyginti nebrangus plienas, ekonomiški automobiliai, techniškai tobula buitinė elektrotechnika užtikrino Japonų monopolijų eksportinį veržimąsi, tai 80 - 90 aisiais metais analogiškas vaidmuo buvo skiriamas pigiai ir aukštos kokybės mikroelektronikai, robotams, programinio valdymo staklėms ir t.t. Japonijos valdantieji sluoksniai tikisi, kad eidama šiuo keliu, šalis pasieks naujų pranašumų tarpimperialistiniame konkuravime, kadangi senieji, susiję su pigia darbo jėga, daliniai prarasti. Nacionalinės ekonomikos instituto ilgalaikėje prognozėje, kurioje 80 - tieji metai buvo paskelbti “Japonijos dešimtmečiui”, kaip eilės naujausių technikos ir technologijos rūšių įdiegimo pionierės, sakoma: “Aukšto investicijų lygio ir priešakinės technologijos pagrindu Japonnijos korporacijos vis didesniu laipsniu ims dominuoti pasulinėje rinkoje. Žinoma, pasaulinėje kapitalistinėje rinkoje svarbiausia jėga iki šiol lieka JAV. Tačiau jau 60 - aisiais, o ypač 70 - aisiais metais daugelis japoniškų prekių sėkmingai konkuravo su amerrikietiškomis, tame tarpe ir pačioje Amerikoje. 70 - ųjų metų pradžioje Japonija tapo trečiąja (po JAV ir VFR) eksportine valstybe, o 80 - aisiais metais faktiškai tapo svarbiausia JAV prekybine konkurente pagal daugelį šiuolaikinių gaminių rūšių. Pagal kai kuriuos įvertinimus, ji užvaldė, pavyzdžiui, jau apie 30% mašinų gamybos produkcijos pasaulinės rinkos, o pagal daugelį gaminių - dar didenę dalį. Tolesnis japonų ekonomikos pertvarkymas priartins jos struktūrą prie amerikietiškos, sumažinus jų savitarpio papildomumą, ir, tokiu būdu sustiprins konkurenciją tarp dviejų šalių. Tokių būdu apie 1990 metus Japonų firmos tikėjosi užvaldyti 30% pasaulinės ESM rinkos, kuri iki 80 - ųjų metų buvo kontroliuojama Amerikos kompanijų. Didėjant Japonijos konkurencingumui paslaugų rinkoje iš čia ima aštrėti jos rungtyniavimas su kitomis ðalimis. Jeigu 60 - aisiais metais Japonų monopolijų svarbiausia kryptimi ir užsienio ekonomikos ekspansijos pagrindu buvo prekių eksportas, skirtingai negu Amerikos ir Vakarų Europos TNK (tradicinėse korporacijose), kurios visada rėmėsi kapitalo išvežimu, tai 70 - aisiais metais Japonų TNK taip pat ėmė orientuotis į jo eksportą. Tokį akcentų pasikeitimą sąlygojo, iš vienos pusės, tai, kad Japonija sukaupė stambius valiutinius išteklius, du kartus buvo atlikta jenos revalvacija, darbo jėgos Japonijoje vertės ir kainos augimas, kada besivystančiose šalyse buvo žymiai pigesnis darbo rankos; buvo ieškoma naujos specializacijos tarptautiniame darbo pasidalijime, sukuriant ‘trečiajame pasaulyje’ pigesnź mazgų ir detalių gamyba, skirtų technikai imlių gatavų gaminių išleidimui pačioje Japonijoje; žymus importuojamų žaliavų pabrangimas davė galimybę sumažinti išlaidas, nukreipiant investicijas jų eksploatavimui užsienyje. Tačiau čia pagrindiniu funkcionuojančio kapitalo išvežimo organizatoriumi ir užsienio gamybos koordinatoriumi tapo tos pačios didžiulės, universalios prekybinės kompanijos , kurių interesams didele dalimi ir pavaldūs Japonijos užsienio investavimai. O pramoninės firmos, esančios jų įtakos orbitoje, pasirinko savo veiklos ‘transnacionalizaciojos’ vakarietišką kelią: pasiekę vienoje ar kitoje srityje priešakinių pozicijų, jos pradeda įtvirtinti šitą monopoliją, kurdamos nuosavas įmones užsienyje, kurios su savo produkcija išeina į pačias masiškiausias rinkas. Tuo pačiu metu japonų prekybinėms kompanijos labiausia būdingas užsienio verslas kartu su priimančių šalių nacionaliniu kapitalu (80% visų objektų)-prisitaiko form¹ anti imperializmo stiprėjimui daugumoje besivystančiųjų šalių. Svarbi kapitalo išvežimo ir japonų monopolijų galingumo augimo sfera-bankininkystė. Japonijos virtimas į vieną iš svarbiausių prekių ir kapitalo eksportuotojų, o dabar ir į stambiausių tarptautinį kreditorių sustiprina jos padėtį kaip vienos iš pagrindinių imperializmo centrų ir jos konkuravimą su kitais centrais pakelia į naują aukštą. Tačiau spartūs Japonijos ekonomikos ir užsienio ekonominių ryšių vystymosi tempai iššaukė arba užaštrino daug problemų ir prieštaravimų. Pirma, žymus ypač aktyvi prekyboje su Jav ir vakarų Europa, sukūrė vieną iš aštrių konfliktinių situacijų kapitalizmo tarptautiniuose, ekonominiuose ir politiniuose santykiuose. Antra, pokario laikotarpyje visumoje žymiai išaugo Japonijos žaliavų ir kuro poreikiai, konkrečiai naftos, gamtinių dujų, spalvotų metalų ir daugialio svarbių žemės ūkio produkcijos rūšių. Tokia padėtis esant labai ribotam dirbamos žemės plotui, padarė šalį beveik pilnai priklausomą nuo šių prekių importo. Ši priklausomybė buvo ypač sunki ryšium su jų pasaulinių kainų kilimu 70- aisiais metais. Tiesa 80- aisiais metais, dėka kai kuriam kuro ir žaliavų lyginamojo suvartojimo sumažėjimui, Japonija galėjo truputį sumažinti jų importą, tačiau bendroji priklausomybė išlaikant padidintą kainų lygį pasiliko, darydama japonų ekonomiką ypatingai jautria nuolatiniams konjunktūros svyravimas pasauliniame kapitalistiniame ūkyje Šis ekonomikos pažeidžiamumas stipriau ją sieja su JAV, kurių monopolijos vadina dominuojantį vaidmenį jos aprūpinime žaliavomis. Jos tiesiogiai iš JAV į Japoniją 2/3 visos jos importuojamos koksinė anglies, 2/3, didelę dalį importo eilės kitų svarbių žaliavų rūšių. Teikiant naftą iš Artimųjų šalių į Japoniją, amerikietiškoms korporacijoms tenka virš 2/5, o iš Indonezijos jos teikia beveik visą naftą ir t.t.. Kas liečia agrarinę produkciją, tai iš Amerikos teikiama maždaug 4/5 viso kukurūzų importo į Japonij¹ (čia jos gamyba netgi mažėja), pusė kviečių, 4/5 sojos pupelių ir t.t.. Tokia rimta priklausomybė nuo Amerikos dėl jos teikiamų naftos ir maisto produktų, valdančiuose Japonijos sluoksniuose traktuojama, kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Tokiu žymus, energetinių ir žaliavų problemų paaštrėjimas kapitalistiniame pasaulyje ir pačioje Jeponijoje, jos sudėtinga padėtis dėl maisto produktų susilpnina jos pozicijas tarp imperialistiniame konkuravime ir santykiai sustiprina JAV padėtį. Tuo pat metu prekyba žaliavomis ir maisto produktais- tai rimtų prieštaravimų ir kovos tarp jų sritis. Kitas labai svarbus Japonijos palyginamojo silpnumo faktorius- karinis. Jis susijęs su jos pralaimėjimu antrajame pasauliniame kare, priverstiniu konstituciniu atsisakymu nuo karo ir ginklavimosi ‘visiems laikams’, priėmimu trijų nebranduolinių principų, su japonų- amerikiečių 1960 metų sutartimi ‘Dėl tarpusavio bendradarbiavimo ir saugumo garantijų. 60- aisiais ypač 70 – aisiais metais kartu su savo ekonominių galimybių didėjimu japonija ėmė stipriau priešintis JAV reikalavimams ne tik ekonominėje, bet ir karinėje sferoje. Buvo pilnai akivaizdūs jos bandymai rasti labiau savarankišką kursą tarptautiniuose santykiuose, iðsaugojant tuo pat metu lojalumą ‘vyriasniajam partneriui’. 80 – aisiais metais padėtis iš esmės pakito, visų pirma ryšium su atėjimu į valdžią abiejose labiau reakcingesnių, atvirai militaristinių jėgų. Premjeras J. Nakasonė tiesiai pareiškė, kad ‘saugumo sutartis‘ yra ‘japonų užsienio politikos kertinis akmuo’ ir jo vyriausybė stengsis paversti šalį į ‘nenuskandinamą lėktuvnešį, stiprinti jos karinę galią sąjungoje su Amerika’. Plečiasi ir tiesioginis, karinis – strateginis ir karinis- promaninis Japonijos bendradarbiavimas su jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais Europojeir Azijoje, vyksta jos suartėjimas su NATO, įtraukimas į Amerikiečių planus dėl susivienijimo į vien karinę – strateginę sistemą (vadovaujant JAV) – NATO bloką ir ‘saugumo sutartį’. Tokiu būdu žymiai sustiprėjo japonų imperializmo realios ir potencialios jėgos. Tačiau Japonijos virtimui į pirmojo rango imperialistinę valstybę kaip ir anksčiau trukdo jos karinio – politinio statuso ribotumas stiprios demokratinės opozicijos buvimas šalyje, ţaliavų bazės silpnumas ir ypatinga priklausomybė nuo užsienio ekonominių ryšių, pagaliau, pagaliau, nepalankios geografinės padėties ypatybes ir maža teritorijos apimtis. Tokijo strategija yra tame, kad tokiu tai būdu konpensuoti šį ‘nepilnavertiškumą’, padidinti savo savarankiškumą ir įtaką tarptautinių ir regioninių problemų sprendimui. Tokia politika Japonijos ekonominės galios stiprėjimo aktyvios užsienio ekspansijos sąlygomis iššaukia naujus ir užtrina senus prieštaravimus su jungtinėmis Amerikos valstijomis, kitomis kapitalistinio pasaulio šalimis ir tuo pačiu metu stimuliuoja jos bendradarbiavimo su jomis išplėtimą. Ruošdami naujus ekonominius įstatymus, žvilgsnius dažniausiai kreipime į Vakarus. Ir tai natūralu: Amerikoje gyvena daug mums padėti pasiryšusiu tėvynainių, o į išsivysčiusę europą dar ir patys pretenduojame įsilieti. Tačiau iki šiol nesidomima, kaip pritaikyti Japonijos ekonominę sistemą. O vertėtų. Staigus Japonijos suklestėjimas, tai sugebėjimo suvokti šiuolaikinę ekonomikos evoliuciją ir iš anksto įteisinti ją įstatymais rezultatas. Japonų ekonomistai laiku suprato, jog toks ekonomikos modelis, kuriame dominuoja prekinis ūkis, pas mus populiariai vadinamas laisv¹ja rinka, jau išsisėmė ir atėjo metas kokybiniam šuoliui į kitą lygį. Padedant teisininkams, jie ėmėsi kurti naują ekonominę sistemą, vyraujantį vaidmenį, joje suteikdami finansų- kredito ūkiui. Tai leido jiems nuo dvimačio, plokštuminio požiūrio į valstybės ūkio veiklą pereiti prie trimačio, erdvinio ekonomikos supratimo. Štai keletas japonų papildomai įvesto trečiojo ekonominės veiklos matmens pavyzdžių. Japonai nedvejodami įvedė į savo civilinį kodeksą trijų rūšių teisinius subjektus: fizinius asmenis, juridinius asmenis ir financimius juridinius asmenis. Fiziniu asmeniu čia vadinamas vienas atskiras žmogus, juridiniu asmeniu- žmonių, susijungusių į kolektyvą kokiam nors bendram tikslui siekti, grupė, o finansiniu juridiniu asmeniu- įstaiga, įkurta tam, kad paskirto kapitalo pagrindu siektų konkrečių iš anksto apibrėžtų tikslų. Steigiant paprastą juridinį asmenį, pagrindinį vaidmenį atlieka žmonių organizacija, o steigiant finansinį juridinį asmenį, svarbiausia- kapitalų sujungimas. Finansiniai juridiniai asmenys dažniausiai kuriami tenkinti visuomeniniams interesams. Tai įvairūs labdaros, skatinimo ir premijavimo fondai, padedantys spręsti socialines ir kultūrines problemas. Tuo pačiu principu steigiamos ir valstybinės įstaigos, bei įmonės. Finansinio juridinio asmens turtas nuo jo įsteigimo momento steigėjui nebepriklauso ir jo likvidavimo atveju paprastai perduodamas panašaus tipo labdaringai organizacijai arba valstybės biudžetui. Tuo tarpu paprasto juridinio asmens turas yra jo narių nuosavybė ir likvidavimo atveju yra padalijamas tarp narių įstatuose numatyta tvarka. Tokia teisinių subjektų grupavimo tvarka labai aiškiai apibrėžia savininkų teises į turtą, kas ypač svarbu likvidacijos atveju. Manyčiau, kad jeigu mūsų teisininkai pasistengtų kuo skubiau įdiegti šią sistemą Lietuvoje, galėtume išspręsti daug problemų. Iðsivaduotume nuo dabartinio chaoso, apibrėžiant įmonių ir organizacijų statutą, surastume paprastus ir logiškus sprendimus šiandien tokiems aktualiems įvairiausių sovietinių ir bankrutavusių organizacijų turto dalybų klausimams spręsti. Norint valdyti ūkį finansinėmis- kreditinėmis priemonėmis, tenka visas ekonomines kategorijas klasifikuoti per nuosavybės santykių, o ne per nuosavybės objekto prizmę. Pvz., vis mažiau dėmesio skiriamo turto skirstymui į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, nes, dominuojant finansų- kredito ūkiui, nuosavybė vis dažniau matuojama, vertybiniais popieriais, o ne natūra. Nuosavybės teisė vertybinių popierių pavidalu gali pereiti iš vieno savininko kitam be registracijos. Be to, daugelį šiandieninių kilnojamojo turto rūšių galima individualizuoti registracijos pagalba (pvz., mašinas, laivus, lėktuvus, įrenginius ir pan.). Taigi dingsta esminiai nekilnojamo turto išskirtinumo požymiai, ir ši klasifikacija vis labiau praranda savo ankstesnį reikšmingumą. Nuosavybės objekto klasifikavimo į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį atmetimas leido japonams susisteminti ir patobulinti kai kuriuos skolinių įsipareigojimų būdus. Imkime, kad ir ipoteką. Japonai ją apibūdina, kaip paskolos apsaugojo turtu sistemą. Europiečiai iki šiol charakterizuoja ipotek¹ kaip nekilnojamojo turto įkeitimo už suteiktą paskolą būdą. Amerikiečiai jau pripažįsta ir kilnojamojo turto įpotekavimą, o Japonai nuėjo dar toliau- vis dažniau už paskol¹ įkeičiama visa įmonė, kaip kapitalas. Šiandieninėje ekonomikoje, kai vis populiaresnis tampa neatskirų prekių, bet jau sėkmingai veikiančio biznio pardavinėjimas, toks užstatas yra labai patrauklus bankininkams.Patogu ir įmonei- įkeisdama ipotekoje neatskirus įrenginius ar pastatus, bet visą kapitalą, jį gali pretenduoti į daug didesnę paskolą. Tokį kredito gavimo būdą vis dažniau renkasi stambios įmonės įkeisdamos savo filialus. Net jei ir nepavyktų grąžinti skolos, įmonės filialo praradimas nebūtų labai skausmingas bendrai įmonės veiklai ir nesužlugdytų pagrindinio verslo. Japonijos ekonomika valdoma per finansų- kredito mechanizmą, aiškiai rodo ir tai, kokios naivios ir suprimityvintos kai kurios visiškos ūkinių subjektų laisvės idėjos. Japonų patyrimas moko nebijoti hierarchijos ir įtikinamai rodo, kad daug daugiau laimi tas, kuris s¹moningai renkasi kam jis bus pavaldus, nelaukdamas, kol jį kas nors pavergs prievarta. Sėkmingai Japonijos ūkio veiklai labai daug įtakos turi griežta ir tiksliai įstatymais reglamentuota ūkinių subjektų hierarchijos sistema. Įpatingas dėmesys kreipiamas į kreditorių, bei kitų ekonominiais santykiais su ūkiniu subjektu susijusių asmenų teisių patenkinimo eiliškumo ir subordinacijos nustatymui, jei į tą patį turtą pretenduoja keli asmenys. Numatant artimoje ateityje daugybę smulkiasnių ir stambesnių bankrotų, Lietuvoje ypač svarbu kuo greičiau sukurti ir įsteigti panašų teisių pirmumo institutų. Antraip, net ir turint savo valiutų, galima prognozuoti nuolatinius mokėjimų sutrikimus. Juk užtenka vienai stambiai įmonei tapti nemokia, kad piniginių atsiskaitymų sustabdymas iškarto grandinine reakcija persiduotų kitų, su ja susijusių įmonių mokėjimams. O jei bankrotai bus dažni? Gal jau gana žiūrėti tik į Vakarus ir gėrėtis besileidžiančia saule? Pradėdami naują Lietuvos kūrimo etapą, atsisukime į Rytus ir atidžiau pažvelkime į tekančios saulės šalį. Nauja diena prasideda ten.

Geografija  Referatai   (14,93 kB)

Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.

Geografija  Referatai   (30,07 kB)

Azija, didžiausia pasaulio dalis (~30% viso sausumos ploto), čia gyvena apie 60% pasaulio gyventojų. Su Europa sudaro Eurazijos žemyną. Ribos tarp Azijos ir Afrikos bei Azijos ir Europos žemynų nėra vienareikšmiškai apibrėžiamos. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris. Plotas 44,3 mln. km². Tolimiausi Azijos sausumos taškai yra: šiaurėje – Čeliuskino kyšulys (77°43' š. pl.), pietuose – Piajo kyšulys (1°16' š. pl.), rytuose – Dežniovo kyšulys (169°40' v. ilg.), vakaruose Baba kyšulys (Mažojoje Azijoje; 26° r.ilg.). Jei neskaičiuoti Malajų salyno, visa Azija yra šiauriniame pusrutulyje. Aziją iš trijų pusių supa vandenynai - šiaurėje Arkties, rytuose – Ramusis, pietuose – Indijos vandenynas, pietvakariuose – Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio, Egėjo, Marmuro, Juodoji ir Azovo). 92 km pločio Beringo sąsiauris skiria Aziją nuo Amerikos. Sueco sąsmauka jungia Aziją su Afrika(riba tarp jų eina Sueco kanalu). Vakaruose Azija ribojasi su Europa, su kuria sudaro Eurazijos žemyną. Sutartinė riba tarp Azijos ir Europos eina Uralo kalnų rytinėje papėdėje, Embos upe ir Kumos-Manyčo įduba, šiauriniu Kaukazo kalnų pakraščiu (Kaukazas priskiriamas Azijai). Pietryčiuose Malajų salynas Aziją skiria nuo Australijos. Azijos krantų ilgis ~70 600 km. Apie 8 mln. km² Azijos ploto tenka pusiasaliams ir >2 mln. km² – saloms. Plačiausioje vietoje (iš šiaurės rytų į pietryčius) Azija yra 11 000 km pločio. Didžiausi pusiasaliai: Jamalo, Taimyro, Čiukčių, Kamčiatkos, Korėjos, Indokinijos ir Malakos, Indostano, Arabijos, Mažosios Azijos. Didžiausios salos: • Arkties vandenyne: Šiaurės Žemė, Naujojo Sibiro, • Ramiajeme vandenyne:Vrangelio, Komandoro, Kurilų, Sachalino, Japonijos, Riukaus, Taivano, Chainano, • Indijos vandenyne: Andamanų, Šri Lankos, • Viduržemio jūroje: Kipro. Baikalas Absoliutinių aukščių atžvilgiu Azija – kontrastingiausia pasaulio dalis. Joje yra aukščiausia pasaulio viršūnė Džomolungma (8848 m, Himalajuose), giliausios įdubos, užlietos vandeniu, – Baikalo ežeras (gylis 1620 m), Negyvoji jūra (altitudė –395 m), ir sausa Turfano įduba (–154 m). Krantai mažai išraižyti. Svarbiausios naudingosios iškasenos Šalys ir teritorijos Akmens anglis Daugiausia yra Kazachijoje, Sibire, Kuznecko ir Minusinsko baseinuose, Kinijos rytuose, Indokinijos rytuose, Vid. Azijoje, Kansko-Ačinsko baseine, Tol. Rytuose, Vietname, Japonijoje, Sachaline. Nafta Užkaukazėje, V. Sibire, Turkmėnijoje, Mangyšlake, Pakaspijyje, Sachaline, Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake, Irane, Kinijoje, Sumatroje, Indijoje, Japonijoje. Gamtinės dujos Uzbekijoje (Bacharos depresijioje), V. Sibiro žemumoje. Geležies rūda Kazachijoje (Kustanajaus sr.), Sibire (prie Angaros ir Ilimo, Aldano skyde), Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Indijoje. Mangano, chromo rūda Kazachijoje, Turkijoje, Filipinuose, Irane. Azija įeina į visas Š. pusrutulio klimato zonas, o Malajų salynų p. pakraštys įsiterpia į pietų pusrutulį. Didesnioji Azijos dalis yra vid. juostoje, kurioje vyrauja vidutinis (vidutinių platumų) kontinentinis oras. Jūrinis oras iš Atlanto pasiekia Azija jau pavirtęs kontinentiniu, o Ramlklkllkiojo vandenyno įtaka jaučiama tik Azijos rytiniame pakraštyje. Iš šiaurės kartais patenka arktinis oras; į žemyno gilumą jis neprasiskverbia, nes užstoja lygegrečių krypties kalnagūbriai.

Geografija  Rašiniai   (202,19 kB)

Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse. Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje. Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi. Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą. Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros. Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs Jamalo pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu. Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį. Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros. Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone. Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra. Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios. Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu. Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas. Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos. Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn. Didžiojo vandenyno jūros Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio). Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta. Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla. Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą. Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos. Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai. Indijos ir Atlanto vandenyno jūros Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose. Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį). Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala. Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį. Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes. Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes. Šiaurės ir Pietvakarių Azija Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio. Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas. Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai. Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra. Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai. Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį. Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje. Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai. Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris. Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus. Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis. Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai. Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė. Centrinė Azija Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai. Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas"). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km). Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio" pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus". Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus. Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas. Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis. Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai. Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi. Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos. Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių. Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis. Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas. Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai. Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio. Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų. Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės. Dūlėjimas Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta. Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos. Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai. Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais. Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,' kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį. Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį. Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę. Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose. Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan. Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis. Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių. Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją. Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų. Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų. Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę. Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų. Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m. Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai. Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje. KLIMATAS Šiaurės Azija Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje. Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas. Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas. Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės. Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje. Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje. Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma. Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą. Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius " (Verchojanskas—Oimiakonas). Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina", ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti. Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka. Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis. Pietvakarių ir Centrinė Azija Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio. Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas. Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema. Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja. Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu. Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs. Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas. .Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°. Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos. Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo. Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės. Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas. Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę. Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais. Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes. Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje. Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas. Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių. Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja. VIDAUS VANDENYS Šiaurės Azijos upės ir ežerai Nenuotakios sritys Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose. Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą. Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių "smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta. Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius. Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus" reiškia „didelis vanduo". Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero. Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara. Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas. Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą. Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai. Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės. Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose. Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau. Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra. Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra. Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas. Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena. Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma. Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas. Rytų ir Pietų Azijos upės Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras. Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus. Chuanchė („Geltonoji upė") išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms. J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų. Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų. Pietų Azijos upės Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų. Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose. Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja. Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą. Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose. Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės. Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai. Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva. Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų. Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį. Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai. Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai. Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis. Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas. Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai). Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių. Dykumos ir pusdykumės Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje. Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį. Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku", nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti. Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį. Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės. Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų. Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę. Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma. Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius. Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių. Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų. Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai. Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti. Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių. Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai. Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės. Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama. Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai. Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės. Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių. Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt. Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios' juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės". Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti. Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją. Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais. Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose. Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta. Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos. Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis. Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti). Azijos gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje. Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus. Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje). Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu. Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase. Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero. Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai). Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai. Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose). Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose. Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais. Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos. Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje.

Geografija  Referatai   (40,71 kB)

Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime.

Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 14,09 kB)

Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.

Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)