Kiekviena tauta mandagumą supranta skirtingai. Kalbėjimas.

Lietuvių kalba  2012 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 8,68 kB)

20 klausimutestukas is geografijos knygos.

Geografija  Testai   (4 psl., 11,04 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)

Kas yra organizacijos įvaizdis? „Organizacijos įvaizdis – tai savarankiškas daugelio žmonių organizacijos ar kompanijos valdymas. Įspūdis apie organizaciją formuojasi asmeninio susidurimo su organizacija metu, klausantis vissuomenėje sklandančiu gandų bei masinės informacijos platinimo priemonių pranešimų.“ „Organizacijos įvaizdis – tai bendras ir vientisas įvairiu visuomenės grupių suvokimas, supratimas apie organizaciją ir jos veiklą. Tai žmonių nuomonių, požiūriš bei vaizdinių apie imonę visuma.“

Komunikacijos  Namų darbai   (5 psl., 14,54 kB)

Žmogus yra sukurtas savo Kūrėjo, kuris apdovanojo žmogų galinga mąstymo galia. Dėka to, sukurtasis Dievo kūrinys gali mąstyti, mąstyti laisvai. Žodis “filosofija” išvertus iš graikų kalbos reiškia “išminties meilė” arba “meilė išminčiai”. Žmogus mąstydamas prisiliečia prie gražiai skambančių (lietuvio ausiai) sąvokų, kurios tarpusavyje turi bendrą kamieną: mąstymas, mąstyti, išmintis, mintis. O kas yra mintis, žmogaus mintis? Įdomu būtų išgirsti atsakymą į šį klausimą iš skirtingų žmonių, kalbančių iš savo gyvenimo patirties, apmąstymų. O ką žmogus mąsto apie gyvenimą, apie visatos priežastį, apie Dievą, apie save? Kiek toli gali jis mąstyti? Ką žmogus gali mąstyti apie mąstymą? Ar gali vien protu įžvelgti žmogaus gyvenimo prasmę?

Filosofija  Referatai   (10 psl., 17,72 kB)

Terminas CASE (Computer Aided Software Engineering) šiais laikais naudojamas labai plačia prasme. Pirminė termino CASE reikšmė, apribota programinės įrangos (toliau PĮ) kūrimo automatizavimo klausimais, šiais laikais įgyjo naują reikšmę, kuri apglebia sudėtingų IS kūrimo procesą bendrai. Dabar CASE – priemonės suprantamos kaip programiniai įrankiai, palaikantys IS kūrimo bei išlaikymo procesus, taip pat reikalavimų formuluotę bei analizę, taikomsios PĮ ir duomenų bazių (toliau DB) projektavimą, kodo generavimą, testavimą, dokumentavimą, kokybės užtikrinimą, konfiguracinį valdymą bei projekto valdymą, taip pat kitus procesus. CASE – priemonių, sisteminės PĮ ir techninių priemonių visuma – pilnai sukomplektuota IS kūrimo aplinka. CASE – technologija – tai IS projektavimo metodologija, taip pat instrumentinių priemonių, kurios leidžia aiškia forma modeliuoti daiktinę sritį, analizuoti minėtą modelį visuose kūrimo arba išlaikimo etapuose ir kurti priedus atitinkančius vartotojo informacinius poreikius. Nežiūrint į visas CASE – priemonių potencialias galimybes, egzistuoja daug nesėkmingų jų diegimo pavyzdžių, ko pasekoje CASE – priemonės tampa “lentynine” PĮ (shelfware). Taikant CASE – priemones yra keletas galimo efekto apibrėžimą komplikuojančių faktorių: 1. CASE – priemonių galimybių ir kokybės įvairovė. 2. Naudojimosi CASE – priemonėmis patirties stoka organizacijose. 3. Detalių metrikų ir duomenų nebuvimas jau atliktiems bei atliekamiems projektams. 4. Skirtingas CASE – priemonių integracijos projektuose laipsnis. Kai kurie analitikai mano, jog reali kai kurių CASE – priemonių pritaikymo nauda gali būti gauta tik po 1-2 metų patirties. Kiti mano, kad įtaką gali būti daroma jau IS gyvenimo ciklo (toliau GC) eksploatacijos fazėje, kai technologiniai patobulinimai gali privesti prie eksploatacinių išlaidų mažėjimo. Sėkmingam CASE – priemonių įdiegimui organizacija turi turėti tokias savybes: 1. Technologija. Egzistuojančių galimybių ribotumo suvokimas bei sugebėjimas priimti naujas technologijas. 2. Kultūra. Pasiruošimas naujųjų procesų diegimui. 3. Valdymas. Tikslus vadovavimas ir organizuotumas svarbiausių diegimo etapų ir procesų atžvilgiu. Jeigu organizacija neturi nors vienos iš aukščiau išvardytų savybių CASE – priemonių diegimas gali nepasisekti neatsižvelgiant į vadovavimosi diegimo rekomendacijomis kruopštumo laipsnį.IS projektavimo metodologijos pagrindai IS PĮ gyvenimo ciklas PĮ gyvenimo ciklas (PĮ GC) – nepertraukiamas procesas, kuris prasideda nuo sprendimo apie jo sukurimo būtinumą momento ir baigiasi jo išėmimo iš eksploatacijos momentu. (paruošimas, eksploatacija, projekto valdymas, konfiguracijos valdymas ir pan.) Bendras normatyvinis dokumentas, reglamentuojantis PĮ GC, yra tarptautinis standartas ISO/IEC 12207 (ISO – International Organization of Standartization, IEC – International Electronical Commission). Standartas apibūdina GC struktūrą. PĮ GC modeliai Standartas ISO/IEC 12207 apibūdina GC struktūrą, bet nekonkretizuoja detaliai, kaip realizuoti arba atlikti veiksmus arba uzduotis, įtrauktus į šuos procesus. Šiuo metu labiausiai paplitę kaskadinis ir spiroklinis GC modeliai. Kaskadinis modelis. Pagrindinė charakteristika – paruošimo proceso padalinimas į etapus, kur perėjimas į sekantį etapą vykdomas tik tuomet kai darbas einamajame etape yra pilnai atliktas.

Informatika  Konspektai   (67,54 kB)

Indija Indija-valstybė pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,1 milijardo žmonių ir šiuo rodikliu pasaulyje nusileidžia tik Kinijai. Beveik 70% indų gyvena kaime, tačiau paskutiniais dešimtmečiais Indijos urbanistiniai centrai ėmė sparčiai augti. Religija Indijoje susiformavo daug religijų – vedizmas, brahmanizmas, džainizmas, budizmas, induizmas. Švelnią lietuvio auselę turėtų gąsdinti tokie keisti pavadinimai. O ir keista… Vienoje šalyje tiek religijų. Archeologijos duomenimis, III – II t-metyje pr. m. e. Indijoje, prieš atvykstant į ją arijams, buvusi aukšta vietos gyventojų – davidų – kultūra. Rastos figūrėlės, amuletai liudija, kad tuo metu vietiniai gyventojai garbino Deivę Motiną, lyg ir Šyvos (vieno populiariausių induizmo dievų) prototipą, tam tikras medžių rūšis (figą), kai kuriuos žvėris (tigrą, dramblį, raganosį, jautį), kažkokias būtybes (kurių pusę sudaro žmogus, pusę gyvulys), kai kuriuos simbolius (pvz. lingą, svastiką). Daug daugiau žinoma apie arijų, maždaug II t-mečio viduryje įsibrovusių į Indiją, religiją. Žinių teikia arijų sukurta seniausia indijoje literatūra – Vedos. Todėl ir pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma vadinama vedizmu. Vedizmas neturėjo šventyklų, dievų atvaizdų, svarbiausia kulto apeiga buvo aukojimas, kuriam būdingas sudėtingas maginis ritualas. Keli dievai – Agnis (Ugnis), Djausas (Dangus), Indra (Audra, Griaustinis), Prithivė (Žemė), Rudras (Riaumojantysis), Surjas (Saulė), Vajus (Vėjas), Varūna (Tvarka). I t-mečio pr m. e. I pusėje vedizmas pamažu transformuojasi į naują religiją – brahmanizmą. . Pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų – brahmanų – rinkinio. Rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Pagal brahmanizmą, mirusio žmogaus siela persikelia į kitą, gimstantį organizmą. Periodiškai pereinama į aukštesnę padėtį užėmančio žmogaus kūną, siela tobulėjanti. Pasiekusi visišką tobulybę, ji susiliejanti su visuotine dvasia Brahmanu. Vyriausieji dievai – Brahma, Višnus, Šyva – sudarė trejybę. Apie to paties tūkstantmečio vidurį atsiranda dar dvi religijos – budizmas ir džainizmas. Budizmo pavadinimas kilęs nuo jos įkūrėjo Sidhartos Gautamos, praminto Buda. Ankstyvasis budizmas neteikia reikšmės nei ritualui, nei teologijai ir apsiriboja tik moralės ir meditacijos principais. Šios doktrinos pagrindą sudaro “keturios kilniosios tiesos”: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Budistai medituodamiesi, eidami “kilniuoju aštuongubu keliu” siekia įveikti tris svarbiausias aistras (geidulį, neapykantą ir klaidingą žinojimą) ir užgesinti savyje troškimą būti. Taip jie panaikins savyje kančią – pasieks nirvaną. Džainizmo pavadinimas irgi kilo nuo įkūrėjo – Vardamanos, praminto Džina (nugalėtoju). Džainizmas nepripažįsta nei dievų, nei demonų, antgamtinėmis būtybėmis laiko tik tobulybę pasiekusius žmones – titankarus. Kaip ir budistai, džainistai siekia nutraukti ryšius su materialiu pasauliu ir pasiekti nirvaną. Tačiau platieji liaudies sluoksniai nesuprato šių sudėtingų religijų ir susiformavo induizmas – svarbiausia Indijos religija. Induizmas turi dvi pagrindines kryptis – šyvaizmą ir višnuizmą. Induizmas kritiškai žiūrėjo į budizmą ir džainizmą, pripažino Vedų autoritetą, kastas, reinkarnaciją ir karmos dėsnį. Šalia Višnaus ir Šyvos, garbinama ir daugybė vietinių dievybių, šventų gyvulių, kalnų, upių ir panašiai. Nuo XIII a. arabų užkariautojai pradėjo skleisti Indijoje islamą, kuris iš dalies išstūmė budizmą, susiaurino džainizmo įtaką, iš dalies reformavo induizmą, siekė net sujungti šias dvi religijas. Dabar 85% Indijos gyventojų yra induistai, 10% musulmonų, 2,3% krikščionių, likusieji budistai, džainistai. Vestuvės Indija didelė, ir vestuvių papročiai joje įvairuoja, bet kai kas yra ir bendro. Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių horoskopų sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodukų vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams… Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose – atbaidyti piktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu… Tikslų vestuvių apeigų laiką numato astrologai, kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Septynetą kartų septyniais žingsniais apeina jaunieji šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą Agnį. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, lyg apsaugodama jį nuo blogio, lyg pasižadėdama sergėti.

Geografija  Rašiniai   (8,13 kB)

Kiekvienas stilius turi kažką savito, tuo pat metu kiekvienas jų, bėgant amžiams, perima tam tikras, tariamai buvusio stiliaus detales, pritaikydamas, renovuodamas, išgaudamas kažką naujo. Niekada nebuvo taip, kad galima būtų pasakyti, jog štai šis laikotarpis tęsiasi nuo vienų ligi kitų metų. Viskas yra persipynę, perduota bei kopijuojama. Iš kiekvieno stiliaus gimsta ar išsirutulioja kažkas naujo. XVIII amžius, – laikmetis, apimantis revoliucijos metus, direktoriją ir ampyrą, yra vienas iš nedaugelio periodų kostiumo istorijoje, kai politika tiesiogiai įsiveržia į madą, ir kostiumas tampa audringų visuomeninių įvykių veidrodžiu.

Kita  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,95 kB)

Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai. Kvalifikacijos aprašas. Darbo aprašymas. Objekto apibūdinimas. Verslo aplinka. Susisiekimas, automobilių stovėjimo vieta. Bendra informacija. Paslaugos verslui . Bendravimo kalbos. Bendros taisyklės. Mokėjimo kortelės. Maitinimas. Apsipirkimas . Sportas. Laisvalaikis, pramogos. Viešbučio BD, pavaizduota E – R diagrama. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Vidinė verslo aplinka. Įmonės išorinė aplinka. Organizacijos išorinė aplinka.

Vadyba  Referatai   (10 psl., 91,26 kB)

Geri mokymo būdai ir metodai - mokytojo sėkmė. Sėkmingas darbas mokykloje. Mokytojas – pavyzdys vaikui. Mokytojo dėmesys ir teisingumas kiekvienam vaikui. Koks yra mokytojo vaidmuo mokymo sistemos reformoje? Mokytojas - ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios klasės ar grupelės vadovas. Reiketu pabrėžti, kad ugdymo ir švietimo reformą vykdo ne vadovėliai, programos ar kitos mokymo priemonės, o mokytojai. Norint reformuoti ugdymo sistemą, reikia ,,reformuoti” moktoją. Tik naujai mąstantis mokytojas gali sukurti naujus vadovėlius, naujas programas.

Pedagogika  Referatai   (8 psl., 22,66 kB)

Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 10,06 kB)

A. Baranausko poema "Anykščių šilelis". Nurodytos ištraukos skaitymas ir analizė. R. Granausko pasirinkto kūrinio aptarimas arba ištraukos analizė. Antanas Baranauskas - žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos "Anykščių šilelis" ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis, vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius. A. Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pažįstamą gimtojo krašto gamtą. Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,56 kB)

Mokiniai sueina į klasę Patalpa išvėdinta, suolai ir kėdės sutvarkyti. Viskas parengta pamokai. Ramina mokinius, ragina užimti savo vietas. Kai visi nurimsta, pasisveikina. Mokiniai kalba tarpusavyje, triukšmauja, tačiau paraginti mokytojos nurimsta, užima savo vietas, atsistoja ir pasisveikina su mokytoja. Iš kabineto išeina kita mokytoja, kuri su vedančiąja šią pamoką per pertrauką gėrė kavą.

Psichologija  Namų darbai   (5,68 kB)

Konservatyviosios krypties pedagogai palaiko socialines, religines tradicijas, liberalieji – kuria ugdymo tikslus, kurių siekdamas, žmogus išliktų ir gyventų kupinoje prieštaravimų aplinkoje. Vieni rašo, kad aukščiausias ugdymo tikslas – suformuoti asmenybę, gebančią gyventi suaugusiojo gyvenimą, kiti – kad ugdymas turi sudaryti sąlygas žmogui įgyti priemonių ir būdų sistemą, kuri leistų jam egzistuoti intelektiniame, socialiniame, kultūriniame ir darbiniame gyvenime. Tai utilitariniai praktiniai tikslai, atitinkantys žmogaus instrumentinius poreikius (egzistavimo priemonių poreikius).

Pedagogika  Konspektai   (4,34 kB)

Pradedant pedagogikos studijas pirmiausia reikia suvokti sąvokas, objektą, ryšį su kitais mokslais. Pedagogikos terminas sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių: pais, paidos - vaikas ir aigen - vesti. Graikų kalboje paidagogike - ugdymo menas. Ugdymas pradėtas tyrinėti tik XVIII a. Pirmiausia pedagogika buvo vadinama mokslu apie ugdymą, vėliau imta vadinti - mokslu apie jaunosios kartos ugdymą.

Pedagogika  Konspektai   (5,34 kB)

Žiemgaliai- IV a pabaigoje-V a. pradžioje išsiskyrusi gentis, kuri gyveno į rytus nuo kuršių, siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirta nuo Rygos įlankos, šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine. Pietuose žiemgalių kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių genčių paminklai aptinkami dabartiniuose Akmenės, Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose, rytinėje Mažeikių bei šiaurinėje Šiaulių rajonų dalyse.

Istorija  Kursiniai darbai   (5,1 kB)

Šiandien norime supažindinti su iškiliausiu išeivijos avangardo menininku – Jurgiu Mačiūnu. Jo gyvenimas buvo nuolatinė kūryba, kintanti, čia pat prasidedanti ir besibaigianti bei maištaujanti prieš oficialios visuomenės gyvenimo normas. Jis gyveno kurdamas save, žaisdamas bei linksmindamas aplinką. Kaune gimęs menininkas didžiąją savo neilgo gyvenimo dalį praleido Amerikoje.

Dailė  Referatai   (6,73 kB)

Fizika (graikiškai φυσικός (physikos): natūralus, φύσις (physis): Gamta) – gamtos mokslas. Tiria visas materijos formas, nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastinės medžiagos (dalelių fizika), iki visos materialios Visatos elgesio (kosmologija). Kai kurios fizikos studijuojamos savybės yra bendros visoms materialioms sistemoms, pavyzdžiui, energijos tvermės dėsnis. Tokios savybės kartais yra vadinamos dėsniais.

Fizika  Konspektai   (6,17 kB)

Pilies muziejus atidarytas 2002 m. rugpjūčio 1 d. iškilmingai švenčiant Klaipėdos miesto 750-ies metų jubiliejų. Tą dieną realybe tapo miesto vadovų, archeologų bei istorikų keletą dešimtmečių puoselėta idėja seniausią miesto dalį – Klaipėdos piliavietę – padaryti prieinamą visiems. Pilies muziejus įsikūręs po žemės pylimu – bastionu esančioje princo Frydricho poternoje, kurioje XVII a. buvo laikoma artilerija.

Dailė  Referatai   (3,03 kB)

Per pastaruosius keletą metų spėjo aplankyti ne vienas tūkstantis Lietuvos žmonių. Juos traukia kaitri saulė, šilta jūra, įdomūs miestai, draugiški žmonės, daugybė pramogų ir liaudies švenčių, turtingi muziejai, puikūs kurortai ir paplūdimiai. Fiesta – neatsiejama Ispanijos kultūros dalis. Kasmet švenčiama apie 200 įvairių švenčių. Pamplonoje kasmet vyksta Bulių bėgimo fiesta, Valensijos Bunolio mieste – La Tamatina, pomidorų karas.

Geografija  Kursiniai darbai   (5,84 kB)

Pasak V.Januškos “Mokslas – objektyvių žinių gamyba. Dar daugiau. Mokslas yra kultūros fenomenas (išsiskiriantis reiškinys), kurio paskirtis yra pažintinė veikla” [1; 6 psl.]. Anot jo mokslo paskirtis yra gaminti naujas žinias apie gamtą, visuomenę, mąstymą, bei atspindėti vienoje ar kitoje sferoje vykstančius kitimus. Ši mokslo funkcija atkuria tikrovę. Taip pat mokslas yra visokios pažangos (kultūros) variklis. Nėra nieko geresnio, kaip gera teorija (mokslas), kai ji tampa kompasu praktikai. Kiekvienas mokslas privalo būti atviras kritikai ir jos išmėgintas, nes svarbiausias mokslo požymis yra jo objektyvumas.

Politologija  Konspektai   (4,96 kB)

987 m. geguzes menesi Filadelfijoje (pirmoji JAV sostine) buvo susauktas konventas naujai konstitucijai parengti. Buvo parengta konstitucija, pagal kuria JAV buvo paskelbta federaline (sajungine) valstybe, kurioje kiekviena valstija islaike savo autonomija. JAV valstybines santvarkos pagrinda sudare valdziu atskyrimo principas. Pagal si principa istatymu leidziamoji valdzia (parlamentas), vykdomoji valdzia (prezidentas ir vyriausybe) ir teismine valdzia yra atskirtos viena nuo kitos. JAV vyriausybes nariai vadinami ne ministrais, o sekretoriais.

Politologija  Konspektai   (7,33 kB)

1. Pagrindinės grožinės literatūros savybės 2. Literatūrinio vaizdavimo įvairovė 3. Spalva ir garsas vaizdo struktūroje 4. Kūrinio struktūra 5. Loginis kūrinio sluoksnis Tema Problema Idėja Emocinis turinys 6. Vaizdinis (konkretusis) kūrinio sluoksnis Veikėjai Fabula Fabulos elementai Nefabuliniai kūrinio komponentai Kūrinio kompozicija Kompozicijos formos (komponavimo modeliai) Kūrinio laikas ir erdvė 7. Grožinės literatūros kalba (materialusis sluoksnis – raiškos planas) Bendros pastabos Fonetinė kalbos organizacija Poetinė leksika Poetinė sintaksė Intonacija Tekstas

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5,27 kB)

Elektroninė Europa - tai politinė iniciatyva, kuri užtikrintų, kad Europos Sąjunga pasinaudotų visais Informacinės visuomenės atsinešamų pokyčių privalumais. Šie pokyčiai, ryškiausi nuo Pramoninės revoliucijos laikų, yra perspektyvūs ir visą apimantys. Jie neapsiriboja vien tik technologija. Jie palies visus ir visur. Suartins kaimo ir miesto bendruomenes, kurs turtą, platins žinias, suteiks galimybę praturtinti kiekvieno gyvenimą.

Informatika  Namų darbai   (4,82 kB)

UAB „Samsonas“ - stabiliai auganti maisto produktų gamybos, prekybos, paskirstymo ir logistikos kompanija, veiklą pradėjusi 1991 m. Šiandien įmonė yra viena didžiausių mėsos perdirbėjų Lietuvoje, turinti nuolat plečiamą „Samsono“ mažmeninės prekybos tinklą, specializuotą maisto produktų importo-eksporto terminalą bei logistikos centrą.

Rinkodara  Analizės   (6,11 kB)

1.Vertybės ir vertybinės orientacijos, jų įtaką žmogaus elgesiui. Vertybių funkcijos ir rūšys. Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę, santykis su kuriuo asmenybės Ego yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog vertybė. Vertybė įeina į asmenybės savęs vaizdo struktūrą.

Psichologija  Namų darbai   (9,69 kB)

LIETUVIŲ VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į ŽYDUS XIX a. ANTROJE PUSĖJE (laikotarpis tarp 1863 m. sukilimo ir 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo)

Istorija  Analizės   (6,79 kB)

Fovizmas [pranc. fauvisme – fauve – laukinis, plėšrūnas], XX a. pr. prancūzų modernistinės tapybos kryptis. Fovistai išgarsėjo ekspozicija, surengta 1905 m. rudens salone Paryžiuje, kurią kritikas Louis Vauxcelles'is pavadino "laukinių žvėrių narvu".

Dailė  Referatai   (14,29 kB)

Didysis Sfinksas. Sfinksas ir piramidės Marse. Karalių slėnis. Nuo 1880m. Egiptas tapo viena labiausiai turistų lankomų vietų pasaulyje. Šalis turtinga savo Senovės palikimu, šventyklomis, piramidėmis. Šiandien čia galima pasimėgauti kruizu Nilo upe, panardyti prie Raudonosios jūros koralinių rifų. Maždaug nuo 1990m. turistų antplūdis šiek tiek sumažėjo dėl vietinių islamo fundamentalistų išpuolių, kurie reikalavo šalyje įvesti islamišką tikėjimą, vėliau tokių atvejų nepasikartojo, ir šiai dienai turizmas vėl teka sena vaga. Minios žmonių plūsta į Egiptą savo akimis išvysti Gizos, Sacharos, kitas piramides, Sfinksą, Šventyklas (Abu Simbelą ir kitas), Karalių Slėnį, Nilą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 179,92 kB)