Mokslo ir gamybos pažanga didele dalimi priklauso nuo reikiamas savybes turinčių kietųjų medžiagų, todėl kietojo kūno tyrimams fizikoje skiriamas ypatingas dėmesys. Bemaž puse pasaulio fizikų šiuo metu užsiima kietojo kūno fizika. Jie tiria kietųjų medžiagų struktūrą ir jos ryšį su mechaninėmis, elektrinėmis ir magnetinėmis, optinėmis savybėmis, kietuosiuose kūnuose vykstančius reiškinius. Kietieji kūnai gali būti kristaliniai arba amorfiniai.

Fizika  Konspektai   (7 psl., 58,57 kB)

Mūsų žemėje kas minute vyksta daugybe įvairių gamtos procesų. Nors jie ir atrodo labai chaotiški ir nenuspėjami, vis dėl to visi šie veiksniai turi tam tikrą tvarką. Žmogus kaip ir visi kiti gyvi žemės organizmai daro didžiulę įtaką visam gamtos mechanizmui. Kadangi jis gali daryti veiksmus kurie gali įtakoti gamtą, supratęs visa tos sistemos tvarką ar esmę, jis galėtų suprasti ir tai, kaip jis galėtų jai pakenkti ar atvirkščiai. Šiai sistemai suprasti atsirado mokslo šaka pavadinta Ekologija. Ekologijos sąvoka:Ekologija - tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusa¬vio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. Čia analizuojamas ne tik aplinkos poveikis žmogui ir žmogaus prisitaikymas prie aplinkos, bet ir žmo¬gaus veiklos poveikis aplinkai.

Biologija  Referatai   (9 psl., 12,44 kB)

Visi gyvybiškai svarbūs procesai vyksta vandeniniuose organinių medžiagų tirpaluose. Vanduo svarbus kraujo gamybai, maisto virškinimui ir pasisavinimui, organizmo šilumos balanso palaikymui, medžiagų apykaitos produktų pašalinimui ir t.t. Fiziologiniams procesams palaikyti būtina nuolat atstatyti iš organizmo pašalintą vandens kiekį. Sumažėjus organizme vandens 1 – 2%, jaučiamas troškulys, netekus 5% vandens, aptemsta sąmonė, o netekus 12 - 20% , organizmas žūva. Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams.Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis. Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno gydymui naudoja šaltinio vandenį.

Aplinka  Kursiniai darbai   (23 psl., 8,39 MB)

Ląstelės nediferencijuotos, turi didelius branduolius, o jų medžiagų apykaita greita. Gaminamųjų audinių ląstelės nuolat dalijasi ir diferencijuojasi, virsta įvairių audinių ląstelėmis, prisitaiko atlikti skirtingas funkcijas. Taip augalai auga, ilgėja ir storėja. Gaminamajam audiniui priklauso brazdas, teikiantis naujas ląsteles medienai ir karnienai.

Biologija  Pateiktys   (19 psl., 593,97 kB)

Lietuva-žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amonikatai. Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas - nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 - mišri trąša, turinti azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 - mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 - 26,5% azoto. Stipriai rūgština dirvą. Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja. Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi. Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša. Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose. Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose - ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias. Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys.

Chemija  Rašiniai   (14,89 kB)

Įvadas Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas - mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų. Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas", kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai). Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11). 1. Fotosintezė ir chemosintezė Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė. 6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2 Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23) Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).

Biologija  Referatai   (669,28 kB)

Gaminamieji audiniai susidarę iš pirminių audinių arba pastoviųjų audinių, vadinami antriniais. Pastovieji audiniai sudaro visus augalo organus. Jie skirstomi: 1) dengiamieji; 2) pagrindinis audinys; 3) apytakos; 4) sekrecijos. Gyvulinis organizmas vystosi iš apvaisinto kiaušinio - zigotos, jai dalijantis. Pirmuoju vystymosi momentu dalijimosi būdu atsiradusios ląstelės yra panašios, tačiau vėliau jos pradeda diferencijuotis ir pasidaro skirtingos. Atsiranda 3 gemaliniai lapeliai - ektoderma, entoderma ir mezoderma. Iš jų ir vystosi įvairūs organizmo audiniai: epitelinis, jungiamasis, kremzlinis, kaulinis, raumeninis, nervinis. Dengiamąjį audinį turi tiek augalai, tiek gyvūnai. Augalų dengiamasis audinys skirstomas į: 1) epitelinis (apriboja augalą nuo aplinkos) 2) žiauberis 3) epiblema 4) egzodermis (dengia šaknų paviršių). Gyvūnų dengiamasis audinys yra oda. Ją sudaro epidermis, kurį sudaro epitelinis audinys. Epitelinis audinys skiria išorinį ir vidinį organizmo paviršių nuo aplinkos. Oda apsaugo organus nuo mechaninių sužalojimų, neleidžia organizmui netekti vandens, prasiskverbti į kūną pašalinėms medžiagoms. Oda - vienas jutimo organų, joje yra įvairių receptorių. Oda atlieka šalinimo funkciją ir padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą. Augalai ir gyvūnai turi ramstinį audinį. Ramstinis audinys sutvirtina augalų organus. Ramstinį audinį sudaro ląstelės su labai sustorėjusiomis sienelėmis. Vienos ramstinio audinio ląstelės yra stiebų karnienoje, lapkočiuose ir lapalakščių gyslose, kitos - medienoje. Stiebų ir šaknų žievės dalyje išsidėsčiusi sklerenchima vadinama karnienos plaušais, o medienoje - medienos plaušais. Gyvūnų ramstiniams audiniams būdinga tvirta ir tanki tarpląstelinė medžiaga. Kremzliniame audinyje tarpląstelinė medžiaga yra standi, suteikia jam standumą, tvirtumą. Kremzliniame audinyje nėra kraujagyslių ir nervų ir maitinimas vyksta difuzijos būdu. Kaulinis audinys atlieka atraminę ir apsauginę funkcijas. Pasižymi kietumu, tvirtumu ir tam tikru elastingumu. Kaulinis audinys su kremzliniu audiniu sudaro skeletą. Jis taip pat sudarytas iš ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos. Tačiau ir augalai, ir gyvūnai turi tik jiems būdingų audinių. Pagrindinis audinys. Iš jo sudaryta didžioji dalis viso augalo organų. Jis skirstomas į: a)asimiliacinį - vykdo fotosintezę, b)sandėlinį - ląstelėse kaupiasi maisto medžiagų atsargos, c)siurbiamąjį - jis yra šaknų siurbimo zonoje, kur vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis druskomis patenka į siurbiamąją parenchimą, d)orinį - būdinga augalams, augantiems vandenyje, būdingi stambūs oro pripildyti tarpuląsčiai. Oras reikalingas vandenyje esančioms augalo dalims kvėpuoti. Apytakos audiniai: a)rėtiniai indai, kuriuos sudaro gyvos, siauros ląstelės, jais teka organinės medžiagos, b)vandens indai - jais teka vanduo ir mineralinės medžiagos. Sekrecijos audiniai. Juose nuolat gaminasi įvairios medžiagos, kurias vienas organizmas panaudoja, o kitas pašalina. Sugeba išskirti kai kurias medžiagas į aplinką (pieną, sakus, eterinius aliejus, dervas). Raumeninis audinys susijęs su jungiamuoju ir nerviniais audiniais. Jis susideda iš raumeninių skaidulų. Jis skirstomas į lygųjį ir skersaruožį. Skersaruožiai yra griaučių ir širdies, o lygieji išsidėstę visuose organuose. Jie sugeba susitraukti. Nervinis audinys. Jį sudarančios ląstelės vadinamos neuronais. Neuronas sudarytas iš kūno ir citoplazminių ataugų. Neuronų kūnai išsidėstę centrinėje nervų sistemoje. Jie sudaro galvos ir stuburo smegenų vadinamąją pilkąją medžiagą. Ilgosios ataugos sudaro galvos ir stuburo smegenų baltąją medžiagą. Kitų neuronų ilgosios ataugos sudaro skaidulas - nervus. Pagrindinė savybė - jaudrumas ir laidumas. Reguliuoja organų veiklą. Neuronai priima, saugo ir apdoroja informaciją.

Biologija  Konspektai   (4,78 kB)

Viskas apie nemetalus. Teorinė medžiaga apie atskiras nemetalų grupes: paplitimas, savybės, gavybos būdai. Uždaviniai.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 34,85 kB)

Įvadas Taršos samprata Dažniausiai taršos sąvoka gali būti vartojama kalbant apie visas neigiamas žmogaus veiklos pasekmes. Tačiau tai pernelyg platus apibrėžimas. Geriau tiktų siauresnis apibrėžimas: Teršalas yra medžiaga (paprastai cheminis junginys) arba atliekos, kuri dėl žmogaus veiklos pakliūva į aplinką ir gali sukelti nepageidaujamą poveikį. Žemės ūkio taršą sukelia medžiagos medžiagos, kurios: • sąmoningai paskleidžiamos aplinkoje - žemės ūkio cheminės medžiagos (pesticidai, trąšos), nuotekų dumblas ir kt.; • yra žemės ūkio gamybinių procesų atliekos (siloso arba fermų nuotėkos); • atsiranda suaktyvėjus gamtiniams procesams (azoto oksidai ariamose dirvose). Kitos pakliūvančios į aplinką medžiagos, gali būti kenksmingos, jei jos: • sudaro didelius kiekius; • pasirodo „netinkamoje vietoje netinkamu laiku”; • pavirsta kenksmingais antriniais teršalais (dėl cheminių procesų aplinkoje arba kokiame nors organizme). Šiuo atveju geriausias pavyzdys yra tarša nitratais. Nitratų natūraliai yra visuose dirvožemiuose, ir jie būtini augalams. Jie tampa kenksmingais teršalais, kai: • jų kiekis aplinkoje padidėja dėl žemės ūkio veiklos (pvz., naudojant neorganines trąšas), arba kai dėl žemės dirbimo paspartėja dirvožemio organinės medžiagos mineralizacija; • jie patenka iš dirvos į aplinką. Jų, kaip kenksmingų teršalų, poveikis paaiškėja tiriant ryšį tarp padidėjusio nitratų kiekio geriamajame vandenyje ir dviejų žmogaus ligų: kūdikių methemoglobinemijos ir skrandžio vėžio (žr. 2 skyrių). Abiem atvejais ne patys nitratai sukelia ligas, bet junginiai, kurie susidaro ir veikia labai specifinėmis sąlygomis. 1.3. Žemės ūkio taršos samprata Daugelį metų žemės ūkis turėjo sąlyginai nedidelį poveikį aplinkai. Netgi aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuose, kai naujos pramoninės technologijos iš esmės pakeitė kitas žmogaus veiklos sritis, žemės ūkis vis dar rėmėsi gamtiniais procesais, nuo kurių priklausė žemės ūkio augalų derlius bei gyvulių produktyvumas. Taigi tradicinis mišrus ūkis buvo gana uždara sistema, turėjusi nedidelį neigiamą poveikį gamtinei aplinkai. Nors žemės ūkyje ir buvo siekiama ilgalaikio agrarinių ekosistemų produktyvumo, tačiau greiti žemės ūkio gamybos pokyčiai per pastaruosius 50 metų sukėlė esminę aplinkos taršą. Norint gerai suvokti taršos problemas, kylančias dėl žemės ūkio veiklos, būtina turėti žinių apie įvairių teršalų prigimtį ir būdą, kuriuo jie veikia aplinką. Taip pat reikia atsakyti į tris klausimus: • kokios yra esminės žemės ūkio taršos priežastys? • kokį poveikį aplinkai daro žemės ūkio tarša? • kokių priemonių reikia imtis žemės ūkio taršai reguliuoti? Šie esminiai klausimai kyla iš taip vadinamojo sąveikos „Poveikis – būklė – reakcija” (PBR) koncepcijos. Derinio PBR koncepcija paprastai vartojama tiriant sąsajas ir grįžtamuosius ryšius tarp ūkinės veiklos ir aplinkos. Pagal šią koncepciją ryšys tarp atitinkamos ūkinės priemonės ir aplinkos nusakomas paprasta „kilpa”, kurioje: • POVEIKIS aplinkai dėl žmonių ir ūkinės veiklos sąlygoja pokyčius; • BŪKLĖ, arba vyraujančių aplinkos išteklių sąlygos, sukeliančios reakciją; • visuomenės REAKCIJĄ, reikalaujančią pakeisti poveikį ir atkurti aplinkos būklę.

Aplinka  Referatai   (15,59 kB)

Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.

Aplinka  Referatai   (16,99 kB)

otosinteze vadinamas organinių medžiagų susidarymo iš neorganinių junginių procesas, vykstantis šviesoje chlorofilo turinčiuose audiniuose. Organinės medžiagos sintetinamos iš CO2 ir H2O, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenilis gliukozė.

Biologija  Referatai   (1 psl., 4,46 kB)

Tipas chordata (chordiniai). Potipis akrania (bekaukuoliai). Klasė galvachordžiai. Potipis vertebrata (stuburiniai). Klasė kremzlinės žuvys (chondrichthyes). Klasė kaulinės žuvys (osteichthyes). Sausumos stuburiniai – keturkojai – tetrapoda. Klasė varliagyviai amphibia. Tikrieji sausumos stuburiniai amniotai (ropliai, paukščiai, žinduoliai). Klasė reptilia (ropliai). Klasė aves (paukščiai). Klasė mamalia (žinduoliai). Žemesnieji žinduoliai.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,13 kB)

Žemės gyvybė labai įvairi: vieni organizmai vienaląsčiai, kiti daugialąsčiai. Pvz., ameba teturi vieną ląstelę, o žmogus, manoma, apie 1014 ląstelių. Vienaląsčiai irgi nevienodi. Vienų ląstelės labai paprastos sandaros, tokie vienaląsčiai vadinami prokariotais. Kitų - sudėtingesnes, jie vadinami eukariotais. Visi daugialąsčiai - augalai, gyvūnai, grybai - yra eukariotai. Itin retai daugialąsčio organizmą sudaro vienodos ląstelės. Daugumos daugialąsčių organizmą sudaro daugelio atmainų ląstelės. Pavyzdžiui, histologai suaugusio žmogaus organizme priskaičiuoja apie 210 tipų ląstelių.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,78 kB)

Kietieji kūnai. Kristalų rūšys. Monokristalų savybės. Kristalinių kūnų struktūra. Skirtingos rikiuotės. Klaidos. Kristalų auginimas. Kristalų inkubatoriai. Skystieji kristalai. Deformacijos. Mokslo ir gamybos pažanga didele dalimi priklauso nuo reikiamas savybes turinčių kietųjų medžiagų, todėl kietojo kūno tyrimams fizikoje skiriamas ypatingas dėmesys. Bemaž pusė pasaulio fizikų šiuo metu užsiima kietojo kūno fizika. Jie tiria kietųjų medžiagų struktūrą ir jos ryšį su mechaninėmis, elektrinėmis ir magnetinėmis, optinėmis savybėmis, kietuosiuose kūnuose vykstančius reiškinius.

Fizika  Konspektai   (7 psl., 58,97 kB)

Augalai, augalų karalystė (Plantae) yra didelė gyvųjų organizmų grupė, kuriai priklauso tokie plačiai paplitę organizmai kaip medžiai, žolės, gėlės. Augalai yra eukariotai, t.y. turintys tikrąjį branduolį organizmai. Manoma, kad augalų rūšių yra apie 350 000. 2004 m. buvo identifikuotos 287 655 rūšys.

Biologija  Referatai   (17 psl., 122,32 kB)

Gydymas purvu, arba peloidoterapija (graikų kalba "pelos" – dumblas, "therapia" – gydymas), medicinoje naudojamas daugelį metų. Gydomasis purvas – tai gamtiniai organiniai-mineraliniai koloidiniai dariniai, turintys biologiškai veiklių medžiagų ir gyvųjų mikroorganizmų. Peloidoterapijos procedūros dažniausiai atliekamos sanatorijose, tačiau galima gydomuoju purvu gydytis ir namuose.

Medicina  Referatai   (3,43 kB)

Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km), kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos. Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei tinkamą atmosferą, hidrosferą ir litosferą.

Biologija  Namų darbai   (4,54 kB)

Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos šiuo metu tapo itin raiškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo neracionalaus gamtos išteklių naudojimo neigiamos pasekmės juntamos ne tik konfliktinių židinių aplinkoje, bet visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač populiari tapo mus supančios aplinkos apsauga. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs - ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė:miške rinko uogas, vaisius, valgomas šaknis, susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį.

Kita  Kursiniai darbai   (5,38 kB)

Įvado dalyje aš apibūdinau kukurūzų kilmę, paplitimo laiką, kokia temperatūra tinkamiausia auginant kukurūzus. Analitinėje dalyje, aprašiau augalo botanines savybes, kokias dirvas parinkti auginant kukurūzus, kaip dirvas paruošti ir patręšti, aprašiau veisles, kaip paruošti sėklą prieš sėją, sėją, pasėlių priežiūrą, derliaus nuėmimą ir kukurūzų reikšmę.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (5,11 kB)

Kokybė - viena sudėtingiausių sąvokų, sutinkamų žmogaus veikloje. Kokybės sąvokos sudėtingumas reiškiasi tuo, kad ji turi daugelį tyrimo aspektų. Kiekvienas iš jų reikalauja specialaus tyrimo ir turi atskirą tikslą.. Paskutiniu metu gaminamų produktų kokybę nagrinėja ir kai kurios naujos mokslų kryptys: kvalimetrija (mokslas apie kokybės kiekybinės išraiškos dėsningumus), techninė estetika (visuma žinių apie meninį konstravimą, dekoratyvines medžiagų savybes), ergonomika (nagrinėjaa mašinų ir aplinkos ypatybių įtaką žmogui šiuolaikinėje gamyboje) ir t.t.

Sociologija  Konspektai   (4,84 kB)

Tai chirurginis darbo metodas, apsaugantis operacinę žaizdą nuo mikrobų, fizinėmis priemonėmis sterilizavus instrumentus, tvarsliavą, operacinės medžiagą pirštines, o cheminėmis priemonėmis chirurgo rankas ir operacinį lauką.Aseptikos...

Medicina  Konspektai   (24,78 kB)

III - IV kurso medicinos studentams. Medžiaga mokymuisi, chirurgijos pagrindai. Chirurgija rankų darbas (cheir (ranka) + ergon (darbas)). Priešistorinė chirurgija. Daugelyje pasaulio senovės tautų gydymo menas buvo susietas su religiniais veiksmais. Indai, arabai, egiptiečiai, graikai manė, kad menas gydyti tai Dievo dovana. Dažnai tokius žmones vadino žyniais. Babilonas. Hamurabio kodeksas apie 2500 m. pr. Kr.. Chirurgija kaip ir visa medicina buvo dvasininkų bei žinių rankose.Senovės Egiptas. 3200-300m. pr. Kr..

Medicina  Konspektai   (24,78 kB)

Pakenkimus sukelia teršalų emisijos; jos sustiprėja saulėtais metais, jei kenkia sausa depozicija. Kenkėjai (grybai, kinivarpos, tipografai) naudojasi medžio susilpnėjimu. Kenksmingos medžiagos nusėda daugiausia ant lapų ar spyglių arba ant dirvos ir šaknų. Primine lapų ir spyglių pakenkimo priežastimi laikomas ozono arba rūgštis sudarančių oksidų SO2 ir NO poveikis.

Biologija  Rašiniai   (2,95 kB)

Sėklavaisinių ir kaulavaisinių vaizmedžių, bei kai kurių sumedėjusių miško augalų sėklų nedaigumo laikotarpis yra ilgesnis nei keletas mėnesių. Šios sėklos nėra iki galo suformavusios gemalo, nesukaupusios jame pakankamai baltymų, aminorūgščių. Tokios būsenos sėklos kvėpuoja, jose pastebimas didelis fermentų aktyvumas, kinta baltymų struktūra, nukleino rūgštys panaudojamos naujų baltymų sintezei, suyra augimą stabdančios medžiagos.

Biologija  Namų darbai   (8,67 kB)

Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius ir santykius su juos supančia aplinka. Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Pavyzdžiui, vadovaujantis ekologiniu požiūriu rūgštinančių sieros bei azoto junginių išmetimą reikėtų sumažinti 80-90.

Biologija  Testai   (3,75 kB)

Parazitologijos konspektas dėstomas KMU pirmakursiam. Bendros sąvokos, keleto parazitinių ligų aprašai. Maistas – tai kuras, kurio dėka gyvūnai išlieka gyvi. Jis teikia žaliavų augimui ir aprūpina ,,degalais" raumenis bei kūno viduje vykstančius procesus. Gyvūnai ėda be galo įvairų maistą - augalus, kitus gyvūnus, negyvas liekanas. Kiekviena gyvūnų rūšis savaip gauna jai reikiamo maisto. Ieškodami maisto, medžiotojai ir augalėdžiai kartais nukeliauja labai toli, tačiau kai kurie gyvūnai laikosi vienoje vietoje ir renka prie jų priartėjusį maistą. Suėstas maistas turi būti suvirškintas, kad gyvūnas galėtų įsiurbti maisto medžiagų.

Biologija  Konspektai   (7,8 kB)

Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius, tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Kita  Referatai   (13,05 kB)

Agronomijos pagrindų kursas apima dirvožemio susidarymo, jo sudėties ir savybių nagrinėjimą, žemės tvarkymą, t. y. kultūrinimą, sausinimą, drėkinimą, žemės dirbimą, žemdirbystės sistemų tobulinimą, sėjomainas, augalų augimo sąlygų tvarkymą, t. y. dirvų dirbimą, tręšimą, sėklą ir sėją, augalų apsaugą nuo ligų ir kenkėjų ar piktžolių, atskirų žemės ūkio augalų agrotechniką, pievų ir ganyklų rengimą bei priežiūrą ir kt.

Kita  Konspektai   (5,22 kB)

Brangakmeniai ir taurieji metalai yra tobuliausių elementų įsikūnijimas iš visų esamų gamtoje. O profesionalo ranka suteikia tauriosioms medžiagoms eleganciją, aukštą meninę vertę ir ypatingą išraišką, kurią mes dažnai vadiname stiliumi. Taisiklingų formų ir įvairių faktūrų santykių buvimas, bei panaudojimas tam tikrų meninių metodų, leidžia meistrui pasiekti reikalingos išraiškos ir viso meninio kūrinio norimo vientisumo,taip pat suteikti užbaigtumą ir aiškų meninį vaizdą.

Geologija  Referatai   (4,66 kB)

Aprūpinimo sistemos. Kraujas, jo sudėtis, funkcijos ir pokyčiai fizinio krūvio metu. Sveika gyvensena. Hipokinezė ir fizinė treniruotė. Kūno kultūra ir fizinės savybės. Organizmo vystymosi laikas ~20 metų. Po kelių metų jis pradeda senti. 5-6 m. – vikrumas; 7-11 m. – lankstumas; 16-19 m. – ištvermė, jėga. Ištvermė – pagrindinė savybė. Organizmas turi tokią savybę keistis. Jei žmogus nuvargęs, organizmas atsistato šiek tiek aukštesniame lygyje.

Sportas  Konspektai   (8 psl., 20,38 kB)