Dmitrijus Mendelejevas gimė-1834.11.08 Tobolske.Buvo Peterburgo universiteto, kuriame dėstė iki 1890m. chemijos profesorius.Mirė-1907.11.02 Peterburge,rusų chemikas. Periodinės elementų lentelės kūrėjas.Ji buvo sukurta 1869m. Periodinio dėsnio sukūrimas buvo svarbus teorinis atradimas, kuris leido suklasifikuoti elementus ir numatyti nežinomų cheminių elementų savybes.Mendelejevas-Peterburgo MA narys korespondentas (1876),Londono Karališkosios dinastijos,kitų užsienio šalių mokslų akademijų narys.1855m. baigė Peterburgo vyriausiąjį pedagogikos institutą,1857-59m. dėstė Peterburgo universitete.1859-61m. tobulinosi Heilberge.1864-66m.dėstė Peterburgo technologijos universitete;profesorius (1865m.),1866-90m.Peterburgo universitete.1890-92m. dirbo Jūrų m-joje,nuo 1892m.-Pavyzdinių matų ir svarsčių depe,kuris D.Mendelejevo iniciatyva 1893m. buvo perorganizuotas į Vyriausiuosius matų ir svarsčių rūmus (nuo 1934m.Metrologijos institutas). Septintas ir vėlesnieji dešimtmečiai –tai spartaus rusų fabrikinės pramonės vystimosi metas.Pramoninio ir visuomeninio pakilimo sąlygose vystėsi ir rusų gamtos mokslas.Stambiausia ir kartu būdingiausia gamtos mokslo figūra poreforminiame periode-tai D.I.Mendelejevas.Mendelejevo veikla atitiko naujuosius pramonės paklausus.Mokslinė naftos gavimo ir perdirbimo,anglies gavimo ir jos ekspotacijos organizacija,Uralo industrijos studijavimas,metrologija,kova dėl naujos specialistų paruošimo sistemos veikla,Rusų chemijos draugijos ir mokslinio žurnalo dalyvavimas kuriant rusų chemikų mokyklą-visa tai buvo būtina poreforminės pramonės techniniam augimui ir jos kiekybiniam vystimuisi.Tačiau Mendelejevo kūryba praaugo kapitalistinio ūkio paklausus ir galimybes.Iš esmės,čia ir įsikūnijo mokslo vystimosi prieštaravimai kapitalizmo sistemoje.Didysis mokslininkas,apibendrindamas ir vystidamas tas potencijas tokia jėga,kuri dera tik genijui,neišvengiamai išeina už siaurų savojo laiko ir net savo paties visuomeninės pasaulėžiūros rėmų. Mendelejevas sprendė rusų kapitalistinės pramonės uždavinius tokiu genialiu gilumu, platumu ir užsimojimu,kurios kapitalizmui neįkandamos.Mendelejevo kūrybos užsimojimai ypatingai ryškiai prieštaravo priešrevoliucinės Rusijos sąlygoms. Mendelejevas rašė apie požeminė gazifikacijatoje šalyje,kurioje atsilikusi pramonė buvo baudžiavinės santvarkos liekanų supančiota.Jis stengėsi pakelti dėstymą universitete į pirmaujančiųjų mokslo laimėjimo lygį, tačiau universitetas pasirodo buvo Delianovo policinės veiklos arena ir vadai jo neįsileido į Akademiją. Moksliniuose Mendelejevo veikaluose yra labai daug subjektyvinių,netgi autobiografinių dalykų. “Vandeninių tirpalų tyrinėjimas”padedamas darbo didikacijos motinai.Ta didikacija labai jausminga ir trumpai pasakoja apie jo gyvenimą.Kituose fizikos chemijos veikaluose nuolat pasitaiko nukrypimų ,subjektyvinių vertinimų,autobiografinių žinučių.Dar daugiau tokių tokių autobiografinių fragmentų turi Mendelejevo publicistinis palikimas.Fabrikinės pramonės apologija sustiprinama gamykloje praleistos vaikystėjes atsiminimai. Absoliutinis nuoširdumas, kraštutinis betarpiškumas,ryški individualinė maniera,bagalinė daugybė asmeniškų dalykųtokie neatskiriami Mendelejevo darbų bruožai.

Chemija  Referatai   (106,61 kB)

Daugelis metalo dirbinių pasižymėjo subtilia, originalia ir turtinga forma, buvo gausiai ornamentuojami. Atskirų lietuvių genčių papuošalai vieni nuo kitų gerokai skyrėsi, tačiau puošybiniai motyvai turėjo nemažai bendrybių. Metalo plastikos dirbiniams puošti buvo vartojami žemdirbių gentims būdingi geometriniai ornamentai, kurių daugelis turėjo magišką prasmę, taip pat akutės, taškučiai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį. Mūsų eros I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje plito masyvūs papuošalai iš sidabro ir žalvario su mėlyno stiklo akutėmis. Aptinkama II tūkstantmečio pradžios geometrinių ornamentų, traktuotų reljefiškai (antkaklėse, apyrankėse, pentinuose, žirgo kamanų apkaustuose atsirado įdubas rombas, trikampis, iškilus pinutės pavidalo zigzagas). Tuo metu labiau paplito augalinių ir gyvulinių motyvų ornamentai, reljefiškai pradėta traktuoti gyvūninius motyvus. XIII–XV a. Lietuvoje paplito antkaklės su pintu lankeliu, plokščios apskritos segės, žiedai su praplatinta viršutine dalimi, kurioje kartais būdavo įtaisoma akutė. Daugelį tokių papuošalų imta gaminti masiškai, mažėjo jų originalumas. Vėlesniais amžiais papuošalų gamyba plito tarp miestų amatininkų, XVIII a.–XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo buitiniai ir dekoratyviniai metalo plastikos dirbiniai: memorialinių paminklų (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių) ir kulto pastatų bokštų metalinės viršūnės (dažnai kryžmiškos), skrynių, durų apkaustai, spynos, žibintai. Memorialinių paminklų ir bokštų viršūnės pasižymėjo dideliu meniniu išradingumu. Ritmiškai vibruojančiomis linijomis iškalti jų puošybiniai elementai sudaro geometrinių ar stilizuotų augalinių motyvų raštą, kurio centre dažniausiai įkomponuotas spinduliuojančios saulės, apačioje – mėnulio simbolis. Ypač išradingai nukalti saulės spinduliai. Jie išraitomi bangele, imituoja įvairius augalus, jų galai užbaigiami ieties, lelijos, dobilo ir kt. Motyvais. Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo importuojami). Per daugelį metų juvelirikos menas labai ištobulėjo. Nuėje į juvelyrinių dirbinių parduotuvę galime išvysti pačių įvairiausiu papuošalų (apyrankes, žiedus, kaklo kolje ir kita) bei aksesuarų, kurie yra pagaminti iš aukso, sidabro, platinos ir kitų tauriųjų metlų. Didžioji jų dalis būna puošti patčiais nuostabiausiais brangakmeniais (smaradais, deimantais, gintarais, safyrais ir t. t.). Pastaraisiais metais yra įdiegtos kelios naujos metalo liejimo technologijos. Šios naujovės leidžia brangius akmenis įsodinti (inkrustuoti) į taurų metalą, kas tradiciniais būdais yra neįmanoma. Dėka šio išradimo vienas į kitą (taip pat liejimo būdu) inkrustuojami ir skirtingi taurieji metalai - auksas, sidabras, platina. Todėl galima sukurti sudėtingesnių ir įvairesnių formų, aukštesnės kokybės dirbinius. DEIMANTAS Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras. Tai pats brangiausias gamtos kūrinys. Briliantus, kainuojančius 100 mln. JAV dolerių, lengvai paneš vienas žmogus, o tiek pat kainuojančiam auksui trnsportuoti prireiktu dviejų prekinių vagonų po 60 tonų. Todėl turtingieji savo kapitala investuoja į deimantus. Spalva. Deimantas yra grinuolių klasės mineralas. Jo cheminė sudetis – tai kristalinė anglies modefikacija. Deimantas atsparus rūgštims bei šarmams, kaitinamas ore sudega. Veikiamas saulės šviesos, ultravioletinių rentgeno spindulių, švyti žydrai, žalsvai ar geltonai. Brangiausi briliantai yra bespalviai, melsvi, o pigiausi – tamsiai rūdos spalvos. Deimantai būna bespalviu, pilku, melsvu, silpnai rausvu, žalsvu, geltonu, rudu iki juodos spalvos. Skaidrumas – nuo permatomo iki nepermatomos. Istorija. Deimantus minėjo jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kr.). Į Europą deimantai pateko VI-V amžiais prieš Kr. Tuo laikotarpiu sukurta Senovės graikų bronzinė statula iš neapdirbtų deimantų. Ji šiuo metu saugoma Britų muziejuje, Londone. Iki XVIII amžiaus deimantai buvo randami tik Indijoje, iš ten kilę daugiausia žymių istorinių akmenų. Tik 1714 m. jų buvo atrasta Brazilijoje, o vėliau Pietų Afrikoje. Deimantus gaubia gausybė legendų, tikima jų magiška galia. Jie tapo turtingumo simboliu, todėl deimantų galima pamatyti beveik visose karūnose, brangakmenių lobynuose ir muziejų rinkiniuose. Tik XVa. flamandų mistras Berkenas suprato, kad deimanta galima gludinti tik deimantu. Nušlifuotas juvelyrinis deimanto kristalas vadinamas briliantu (prancūzu kalba „brillant“ – blizgantis). Brilianto forma – dvi pagrindais sudėtos piramidės nupjautomis viršūnėmis. Šlifuotas deimantas ima nepaprastai švytėti visomis vaivorykštės spalvomis. Deimanto vertę lemia spalva, forma ir masė. Randamas. Nuo senų laikų daugiausia deimantų buvo randama Haiderabado apylinkėse, tarp Pennaru ir Sonaken'o. Iš čia kilę daugelis visame pasaulyje žinomų brangakmenių. Šį regioną, dar vadiną „Golkonda“. XVIII a. pradžioje (1714 m.) deimantai buvo atrasti ir Brazilijoje, Diamantinos apylinkėse, Minas Žerajo (Minas Gerais) valstijoje, o vėliau ir Bahijo valstijoje. Čia deimantai kartu su auksu ir kvarcais randami upių sąnašynuose. Iki 1870 m. deimanto kristalų buvo randama tiktai upių žvirgžde Indijoje ir Brazilijoje. Iš Indijos yra kilę: garsusis „Didysis Mogolas“ (svoris 782,25 ct), rastas 1650 m.; „Nizamas“ (svoris 440 ct), - 1874 m.; „Viltis“ (Hope) (mėlynasis deimantas 44,50 ct); „Orlovas“ (189,62 ct), - 1680 m.; „Kohinoras“ (105,60 ct); šviesiai geltonas „Florentietis“, sveriąs 137,27 ct ir kiti žymūs akmenys. XIX a. Pabaigoje deimntai buvo aptikti Pietų Afrikoje kimbirlite. Kimberletas – tai uoliena, kurioje randama daugiausia deimantų. Ši vardą uoliena gavo nuo Kimberlio meisto pavadinimo. Uoliena aptinkama ugnikalnio „vamzdyje“, kurio gylis siekia 100 – 200 mylių. Nuo šiol Pietų Afrikos Republika tapo pagrindine deimantų tiekėja. Rusijoje deimntai randami Sibire, Lenos upės baseine. Dabar šiame rajone yra apie 800 deimantų kasyklų. Be to nemažai deimantų gaunama iš Kinijos. Jie kasami Šandungo ir Junano provincijose bei Hainano saloje. Šiandien Brazilija yra svarbus deimantų tiekėjas pramonei (kasami vadinamieji „karbonadai“). Didžiausi reti deimantai, kaip ir kiti brangakmeniai, turi savo vardus bei istorijas. Dižiausias Brazilijoje rastas deimantas svėrė 3148karatus. Kiti Brazilijoje rasti deimantai buvo taip pat ispudingi. Pavizdžiui: „Prezidentas Vargas“, 726,6 (iš jo buvo nušlifuoti 29 atskiri akmenys), „Goja“ (Goias), 600 ct (iš jo liko 8 ct torsas), „Darcy Vargas“, 460 ct. Čia dar buvo rasti ir spalvotieji deimantai: violetinis „Tiros lilac diamond“, 12,25 ct, rožinės spalvos deimantas „Abaete“, 238 ct, žaliai geltonas „Maksimilianas“, 50 ct, šviesiai mėlynas „Brazilija“, 176,2 ct. Tūkstantmečio apyrankė "MILLENIUM". Pagaminta iš 750 prabos balto aukso, sverianti 185 gramus, puošta 28 briliantais Miniatiūriniai mechanizmai iš deimantų. JAV Energijos departamentui priklausančios laboratorijos mokslininkai pirmą kartą sukūrė mikromechanizmą iš amorfinio deimanto, kiečiausios pasaulyje po deimantų kristalų medžiagos. Jį gaminant buvo panaudoti silicio mikroelektronikos technologijos metodai. Pirmasis deimantinis mikromechanizmas yra šukos, kurių dantys juda pirmyn atgal keičiant prie jų prijungtos elektros įtampos poliarumą. Sandijos Nacionalinės laboratorijos specialistai sako, kad deimantas turi daug vertingų savybių. Jis labai atsparus dilimui, todėl deimantiniai mechanizmai veiks labai ilgai, apie 10 000 kartų ilgiau nei pagamintieji iš silicio. Be to silicis „limpa“ prie vandens, kuris tampa savotiškais klijais. Deimanto atvejų panašių problemų nekyla. Galiausiai, deimantas nėra piktybiškas biologijos požiūriu, todėl iš jo, pavyzdžiui, galima kurti miniatiūriškus, į žmogaus kūną implantuojamus prietaisus, kurie paskirstys vaistus nesukeldami jokių alergijos reakcijų. Deimantai yra kristaliniai ir amorfiniai. Sandijos mokslininkai pasirinko amorfinį deimantą, nes jo sintezei pakanka žymiai žemesnės temperatūros. Be to, dėl savo grublėto paviršiaus kristalinis deimantas netinka mikromechanizmams. Iš silicio pagamintus mikromechanikos prietaisus jau naudoja įvairiausiuose taikymuose, pradedant justukais, įjungiančiais automobiliuose oro pagalves, ir baigiant miniatiūriniais optiniais veidrodžiais, skirtais palydovinio ryšio sistemoms. Yra tikimasi, kad tokie prietaisai, pagaminti iš deimantų, bus patvaresni ir ateityje visiškai išstums silicio mikromechanizmus.

Chemija  Referatai   (138,38 kB)

NARKOTIKAI - tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Narkotikai vadinama chemine medžiaga, veikianti jūsų organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Medžiaga paprasta, bet jos poveikis tikrai nepaprastas! Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos intoksikaciją ar panašų psichinių funkcijų pokytį. Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus, psichotropines medžiagas, vaistus, anestetikus, lakiuosius tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Narkotinių medžiagų sąvoka įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo įstatymų ir profesinių tradicijų. Narkotikais tarptautinėje bendruomenėje apibrėžiamos cheminės medžiagos, kurias kontroliuoja vienintelė Jungtinių Tautų narkotikų konvencija (United Nations Single Convention on Narcotic Drugs), pasirašyta 1961 metais. Visos jos vadinamos narkotikais, nors kai kurios, pavyzdžiui, kanapės ar kokainas, neturi “narkotinio” poveikio, nes nesukelia sąstingio ir mieguistumo. Dėl šios priežasties terminu “narkotikai” tarptautiniuose įstatymuose apibrėžiamos specialiai kontroliuojamos narkotinės medžiagos, nepaisant jų pirminio poveikio psichikai. Pagal šią konvenciją, daugiau nei 100 medžiagų yra priskiriamos narkotikams: kanapės ir kanapių derva, opiumas, morfijus, heroinas ir visa eilė natūralių ir sintetinių opiatų, kokos medžio lapai ir kokainas. Visos narkotinės medžiagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos narkotikams, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių vienintelę Jungtinių Tautų narkotikų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Tai kas tada yra narkotikai? Kas jums pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojate apie narkotikus? Heroinas, kokainas, kanapės, "Extasy"? Narkotikų yra įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Jų tokia daugybė, o kai kurių net neįtartumėt, kad tai narkotikai. Pavyzdžiui, namų vaistinėlėje pilna narkotinių medžiagų: aspirinas ir paracetamolis, mikstūra nuo kosulio ir vaistai nuo peršalimo. Net kavos ar arbatos puodelyje yra narkotinių medžiagų - kofeino, stimuliuojančio nervų sistemą, kad jaustumėtės žvalesni ir energingesni. Alkoholis ir tabakas taip pat yra narkotikai. Medžiagos, kurias vadintumėte tikrais narkotikais - heroiną, kokainą ir "Extasy" - labai skirtingos. Laikydami ar vartodami tokius narkotikus, pažeisite įstatymą, galite net mirti. Prie tokių medžiagų galite priprasti ir be jų negalėsite normaliai jaustis. Jus gali įsukti uždaras ratas: įsigyjate narkotikų, vartojate, valandėlė geros ( ar blogos ) savijautos, pristingate narkotikų, vėl perkate ir šitaip be galo. Narkotikai brangūs, dažnai pinigų jiems tenka prasimanyti nusikalstamais būdais. Jūs rizikuojate dar ir todėl, kad niekada negalite žinoti, kaip tam tikras narkotikas paveiks. Yra žmonių, kuriems pakanka vieno karto. Mirusieji negali kalbėti. Liūdna, b Psichotropinėmis med˛iagomis tarptautinėje bendruomenėje apibrė˛iamos med˛iagos, kurias kontroliuoja 1971 metų Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvencija (United Nations Convention on Psychotropic Substances). Pagal šią konvenciją, psichotropinėms priskiriamos virš 100 med˛iagų: amfetaminas, fenmentrazinas (phenmentrazine) ir panašūs sintetiniai centrinės nervų sistemos stimuliatoriai, barbitūratai, benzodiazepinai (benzodiazepines), ecstasy, LSD ir kiti sintetiniai haliucinogenai, chloro hidratas ir daugelis kitų med˛iagų. Kai naujos narkotinės med˛iagos tampa plačiai naudojamos ne medicinos rinkoje, jos gali būti tarptautiniu mastu kontroliuojamos, įtraukiant į Psichotropinių med˛iagų konvencijos sąrašus. Tokį sprendimą priėmė Jungtinių Tautų narkotikų komisija. Psichotropinių med˛iagų sąrašai yra atnaujinami beveik kiekvienais metais. Visos narkotinės med˛iagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos psichotropinėms, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Kitos med˛iagos Medicininiai vaistai yra naudojami ligų profilaktikai, diagnozavimui ir gydymui. Juos gali išrašyti gydytojai specifiniams tikslams, receptų išrašymas yra grie˛tai kontroliuojamas. Sąvoka “tinkamas medicininis gydymas” įvairiose šalyse gali skirtis. Kai kurie medicinoje naudojami vaistai, pavyzd˛iui, morfijus, gali būti kontroliuojami kaip narkotikai; kiti, pavyzd˛iui, amfetaminas, kaip psichotropinės med˛iagos. Sintetinių “sukurtų narkotinių med˛iagų” (“Designer drugs”) poveikis panašus į narkotikų ar psichotropinių med˛iagų. Jos “kuriamos” specialios cheminės struktūros ir daro stiprų poveikį psichikai, nepaisant to, daugelyje šalių yra nekontroliuojamos. Kai šios med˛iagos patenka į rinką, paprastai dar nebūna administracinių ir baud˛iamųjų priemonių, draud˛iančių jų gamybą, platinimą arba vartojimą. Šiai grupei priklauso tūkstančiai med˛iagų. Kai kurios jų ilgainiui gali tapti valstybės kontroliuojamomis. Catha edulis ir kiti intoksikuojančių savybių turintys augalai nekontroliuojami tarptautiniu lygiu, tačiau kontroliuojami kai kuriose valstybėse, pavyzd˛iui, Prancūzijoje ir Švedijoje. Kai kurie grybai, turintys psichotropinių med˛iagų psilocibino (psilocybine) ir psilocino (psilocine) kai kuriose šalyse nekontroliuojami. Tolerancijos išsivystymas – tai apsauginė organizmo reakcija į nuodingą, pakartotinai vartojamą narkotinę medžiagą. Dėl šios priežasties susilpnėja įprastos dozės sukeliamas poveikis. Narkomanas pajunta, kad gali “pakelti” daugiau narkotiko; norėdamas patirti ankstesnį poveikį, jis turi suvartoti daugiau. Abstinencijos ar susilaikymo simptomai – stiprios organizmo ir smegenų adaptacinės reakcijos, narkomanui išblaivėjus po pakartotinio narkotinių medžiagų vartojimo. Jos gali trukti kelias dienas (kai kuriais atvejais net savaites), kartais neapsieinama be gydytojų pagalbos. Kai kuriais atvejais abstinencijos simptomai gali kelti grėsmę gyvybei. Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą, - bet koks kontroliuojamos medžiagos vartojimas ne medicinos tikslais, t.y. ne pagal receptą arba priešingai medicininėms rekomendacijoms. Priklausomybė nuo narkotikų – nekontroliuojamas troškimas patirti narkotinės medžiagos sukeliamą psichinį poveikį. Priklausomybė gali išsivystyti skirtingu greičiui, priklausomai nuo narkomano asmenybės, narkotinės medžiagos poveikio, vartojimo intensyvumo ir kitų veiksnių. Priklausomybė turi didelę įtaką narkomano elgesiui; priklausomą narkomaną sunku gydyti. Medikamentai – sintetinės arba natūralios medžiagos, kuriomis galima gydančiai paveikti žmogaus kūno ar psichikos būsenų savybes, būklę ar funkcijas. Kas medikamentus vartoja priverstinai ir nepaliaujamai, dėl jų psichinio poveikio yra priklausomas. Dažnai su (vėliau tampančia) narkotine medžiaga susipažįstama gydytojui paskyrus, ir vartojimas kad ir savarankiškai tęsiant atrodo „legalus“. Medikamentinė priklausomybė paprastai ilgai lieka negydoma. Kaip priklausomybės potencialas apibūdinama narkotikų savybė palenkti žmogaus elgesį nenorimai dažno vartojimo linkme. Kuo pozityvesnis narkotikų poveikis ir kuo betarpiškiau ir stipriau prasideda svaigulio potyris, tuo stipresnis yra priklausomybės potencialas. Stiprų priklausomybės potencialą turi tokie narkotikai kaip heroinas ir kokainas, labai stiprų – krekas, nikotinas – vidutinį, alkoholis ir kanapės (marihuana, hašišas) – silpnesnį. Sąvoką „įžengimo narkotikai“ išrutuliojo abstinencijos gynėjai, norėdami sulaikyti jaunuolius ir nuo narkotikų su nedideliu priklausomybės potencialu vartojimo. 8-ame dešimtmetyje buvo teigiama, kad hašišas esąs įžengimo narkotikas. Kiekvienas, kuris pradeda kanapėmis, vėliau esą griebiasi ir stiprių narkotikų. Tačiau didelis marihuanos rūkalių skaičius palyginti su santykinai negausiu priklausomų nuo opiatų būreliu nuo pat pradžių padarė šią tezę neįtikimą. Už tos hipotezės glūdi įsitikinimas, kad narkotikų vartotojai negali valdyti savo elgesio; kad pabandę (nelegalių) narkotikų, jie pasmerkti eiti iš anksto nulemtu keliu nuo švelnių prie stipresnių narkotikų. Jei taip būtų, bet koks šviečiamasis darbas, bet kokia terapija būtų beprasmiški. 4 tarpsnių modelis Pasak Wille’o, priklausomybė nuo narkotikų praeina keturias fazes: pradinėje stadijoje dominuoja euforizuojantis poveikis, negatyvūs padariniai neįvertinami. Elgesys remiasi skatinančia vienminčių grupės laikysena. Narkotikų veikiamas asmuo jaučia laisvę nuo baimės ir padidėjusį savigarbos jausmą. Antroje stadijoje, kritinėje pripratimo fazėje, pozityvus narkotikų poveikis iš lėto mažėja, norint pasiekti tą patį poveikį reikia didinti dozę. Aštrėja konfliktai darbe ar mokykloje. Socialiniai kontaktai vis labiau siaurėja ligi kontaktų su kitais priklausomais (nuo narkotikų). Problemos neigiamos ir perkeliamos į išorę. Išryškėja koncentracijos, sugebėjimo reaguoti ir atminties sutrikimai. Trečiąją fazę, vadinamąją priklausomybės stadiją, charakterizuoja smarkus dozės didinimas, kontrolės praradimas, santykių nutraukimas ir profesinio lygio smukimas. Dažnai čia įžengiama į nusikalstamumą arba prostituciją. Dirglumas, agresyvumas ir savigaila yra taip pat tipiški kaip ir fizinio bei dvasinio pajėgumo mažėjimas. Ketvirtoje priklausomybės nuo narkotikų stadijoje, chroniškoje nykimo stadijoje, aiškiai suprastėja narkotikų asimiliavimas. To pagrindas – prasidedantis organų pažeidimas. šioje fazėje narkomanai paprastai tampa benamiai, vieniši ir beglobiai. Vis labiau šlyja kūno funkcijos.

Biologija  Konspektai   (132,23 kB)

1. Kas yra mitozė? a) haploidinių ląastelių susidarymas; b) lytinių, diploidinių ląstelių susidarymas; c) nelytinių, diploidinių chromosomų rinkinį turinčių ląstelių susidarymas; d) nelytinių arba lytinių ląstelių susidarymas. 2. Kokios yra mitozės fazės? a) profazė,metafazė,anafazė, telofazė; b) mifazė,anufazė,tilifazė, interfazė; c) alifazė, metalizė, interfazė, tefonazė; d) profalizė, metalizė, telefolizė, interfazė. 3. Kas įvyksta pirmoje fazėje? (skč. 1) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; c) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; d) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje. 4. Kas įvyksta antroje fazėje? (skč. 2) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 5. Kas įvyksta trečioje fazėje? (skč. 3) a) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas; b) sudvigubėjusios chromosomos chromatidės atsiskiria per jas jungusią centromerą, susidaro dvi dukterinės chromosomos. Vyksta citokinezė; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 6. Kas įvyksta ketvirtoje fazeje? (skč. 4) a) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų; b) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje; c) vyksta interfazė; d) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; 7. Kuo šiuo dauginimosi būdu dukterinė ląstelė panaši į motininę? a) Šios ląstelės neturi panašumų; b) identiškos; turi tiek pat ir tokių pačių chromosomų; c) turi viena chromosoma mažiau, nei motininė ląstelė; d) turi viena chromosoma daugiau, nei motininė ląstelė. 8. Ką žymi raidė „a“? a) chromosomą; b) DNR; c) branduolio apvalkalą; d) centromerą. 9.Kodėl trečioje ir ketvirtoje fazėje nebesimato, to ką žymi raidė „a“? a) suyra; b) užgožia chromosomos; c) užgožia citoplazma; d) išsiplėčia iki ląstelės dydžio. 10. Kaip vadinasi laikotarpis kai ląstelė rengiasi dalytis? a) interfazė; b) kariokinezė; c) citokinezė; d) antifazė. 11. Kurioje fazėje vyksta DNR replikacija? a) interfazėje; b) kariokinezėje; c) citokinezėje; d) antifazėje. 12. Kas vyksta, kai DNR replikuoja? a) DNR skyla pusiau; b) DNR padvigubėja; c) DNR išsiskaido į keturias dalis; d) DNR susitraukia. 13. Iki kada gaminasi DNR kopija? a) interfazės metu iki mitozės; b) profazės metu iki metafazės; c) metafazės metu iki cikonizės; d) nuo kariokinezės iki telofazės. 14. Kuris teiginys apie DNR neteisingas? a) tai genetinės informacijos nešiklis, saugantis ir perduodantis kitoms kartoms b) saugoma informacija apie DNR sintezę; c) transportuoja aminorūgštis į ribosomas; d) saugo informaciją apie aminorūgsčių seką baltymuose. 15. Kurie organizmai dauginasi nelytiniu būdu? a) tik pirmuonys; b) tik daugialąsčiai; c) hidra, ungurys, drugelis; d) pirmuonys, bakterijos, vienaląsčiai. 16. Kokie yra nelytinio dauginimosi pranašumai? a) palikuonys skiriasi nuo tėvų; b) gerai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų; c) palikuonys trumpiau gyvena nei tevai; d) greit pasidaugina, nereikia eikvoti energijos ieškant partnerio. 17. Koks yra pilnas DNR pavadinimas? a) ribonukleorūgštis; b) deoksiribonukleorūgštis; c) monoribonukleorūkštis; d) diribonukleorūgštis. 18. Kuris teiginys apie mitozę yra neteisingas? a) dauginimuisi reikalingas tik vienas tėvinis organizmas; b) palikuonys identiški motininiai ląstelei; c) reikalingas apvaisinimas prieš dalijantis; d) efektivus tada, kai aplinka nekinta. 19. Koks yra trūkumas mitozės dauginimosi būdu? a) palikuonys identiški tėviniam individui, todėl jiems būdingi tie patys trūkumai; b) lėtai dauginasi; c) reikia daug energijos; d) reikia šilumos. 20. Kai susidaro dvi naujos dukterinės ląstelės, kokį chromosomų rinkinį jos turi? a) monoploidini; b) diploidini; c) haploidini; d) poliploidini.

Biologija  Testai   (17,43 kB)

Kompiuteris ir sveikata Lietuvoje 2000 metų pradžioje buvo instaliuota apie 230000 kompiuterių. Įvertinant tai, kad daugelis šių kompiuterių yra kolektyviai naudojami mokyklose, biuruose ar namuose, realiai šiuo metu apie pusė milijono Lietuvos gyventojų dalį laiko arba net ir visą darbo dieną praleidžia kompiuterių aplinkoje. Asociacijos INFOBALT duomenimis pastaraisiais metais kasmet Lietuvoje buvo nuperkama ir instaliuojama apie 30000-40000 kompiuterių. Žemiau pateiktoje diagramoje parodyta, kaip pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje augo bendras kompiuterių kiekis. Nemažas darbuotojų būrys įvairiose Lietuvos institucijose kasmet tampa kompiuterių vartotojais. Įvertinant bendrąją informacinės visuomenės kūrimo Europoje ir Lietuvoje tendenciją, galima prognozuoti, kad kompiuterinės įrangos plitimo tempai ateityje dar sparčiau augs. Daugės kompiuterizuotų darbo vietų, atsiras naujos kompiuterių klasės mokyklose ir universitetuose, vis daugiau ekonominių, valdymo, projektavimo, mokymo, kūrybos uždavinių padės spręsti intelektualaus darbo įrankis - kompiuteris. Pastaruoju metu nemažai kompiuterių įsigyja piliečiai privačiam naudojimui. Prie bute instaliuoto kompiuterio ilgas valandas leidžia studentai, moksleiviai ir net darželinukai. Europos Sąjungos valstybėse kompiuterizacijos tempai yra gerokai spartesni. Lietuva 1999 metais pagal šimtui šalies gyventojų tenkančių kompiuterių kiekį pakankamai smarkiai atsiliko ne tik nuo pirmaujančių šiuo požiūriu Europos Sąjungos valstybių, bet ir nuo kaimyninių valstybių - kandidačių į Europos Sąjungą, kaip tai parodyta kitoje diagramoje. Aišku, kad kompiuterizacijos procesai Lietuvoje turės spartėti, nes to reikalauja pasaulinės ekonomikos vystymosi tendencijos, Europos Informacinės visuomenės kūrimo planai. Žiūrintys į šį visuotinio kompiuterizavimo procesą skeptiškai, kelia klausimą - ar darbo vietoje atsiradęs kompiuteris visada yra tik nesavanaudiškas pagalbininkas. Populiarus Vokietijos žurnalas FOCUS rašė, kad eilinis darbuotojas visos savo darbinės karjeros metu darbo vietoje išbūna iki 65 000 valandų. Neretai to darbuotojo veiklos erdvė yra smarkiai apribota tarp stalo krašto ir sienos, sėdima ant išklerusios kėdės ne visada gerai vėdinamoje ir pakankamai apšviestoje patalpoje. Įvertinant tai, kad mūsų kompiuterių klasės ar biurai su kompiuterizuotomis darbo vietomis neretai organizuojami be didesnių investicijų - paprasčiausiai ant darbo stalo atsiranda kompiuteris - tada skeptikas ir klausia - ar kartu su kompiuteriu į darbo vietą neateina papildoma rizika sveikatai. Nagrinėjant publikacijas kompiuterizuotų darbo vietų organizavimo bei vertinimo tema, galima tik stebėtis tokių publikacijų įvairiomis kalbomis gausa. Darbo vietų organizavimui visose šalyse skiriamas didelis dėmesys, nes nuo to priklauso darbuotojo sveikatos stovis, o tai tiesiogiai lemia ir darbo rezultatus. Publikacijos rodo, kad daugelyje šalių, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje dirbančiojo priešais displėjų sveikatingumo klausimai nagrinėjami ypač aštriai. Vokietijoje darbas priešais displėjų yra įtauktas į keturiasdešimties labiausiai pavojingų ir kenksmingų profesijų sąrašą. Tai akivaizdžiai demonstruoja nagrinėjamos problemos aktualumą ir svarbą.

Biologija  Rašiniai   (37,93 kB)

Kas yra APVAISINIMAS? Apvaisinimas – dviejų skirtingų tipų gametų susijungimas ir zigotos (naujo vienaląsčio organizmo) susidarymas. Tai yra naujos gyvybės pradžia, kuomet yra nulemiama būsimo individo lytis (kurią lemia vyriškoji lytinė ląstelė) ir kiti požymiai. Apvaisinime dalyvauja dviejų tipų lytinės ląstelės: moters kiaušialąstė ir vyro spermatozoidas. Iš zigotos pradeda vystytis naujas organizmas. Gametų susitikimą aktyvuoja kai kurios cheminės medžiagos, kurias išskiria moters lytinių takų ląstelės. Kodėl DVYNIAI? Jei apvaisinamos dvi kiaušialąstės, ima vystytis du gemalai ir gimsta dvyniai. Tokie dvyniai vadinami dizigotiniais. Tačiau gali atsitikti taip, kad pačioje vystymosi pradžioje gemalas pasidalija į dvi dalis – tada gimsta genetiškai identiški monozigotiniai dvyniai. Kokie būna DVYNIAI? • Dizigotiniai dvyniai išsivysto, kai vienu metu du subrendusius kiaušinėlius (kiaušialąstes) apvaisina du spermatozoidai ir susiformuoja dvi zigotos. Jie gali būti skirtingos lyties ir panašūs vienas į kitą ne daugiau, nei įprasti broliai ar seserys. • Monozigotiniai dvyniai – vystymosi pradžioje gemalas pasidalija į dvi (labai retai – į daugiau) dalis ir gimsta identiški dvyniai. Jie yra vienodo genotipo ir lyties, labai panašūs, kad sunku vieną nuo kito atskirti. ĮDOMŪS FAKTAI APIE DVYNUKUS : • Pasaulyje gyvena mažiausiai 125 milijonai dvynukų, trynukų ir ketvertukų. • Apie 25% identiškų dvynių yra veidrodiniai dvyniai. Jų plaukai krenta į skirtingas puses, jie turi veidrodinio tipo pirštų antspaudus ir jeigu vienas yra dešiniarankis, tai kitas – kairiarankis. Tačiau identiški dvyniai turi beveik vienodus protinius sugebėjimus. Tokie dvyniai dalinasi 100% DNR. • Neidentiški dvyniai gimsta dažniau nei identiški. Tikimybė turėti identiškus dvynius yra viena iš 285. Be to, vyresnio amžiaus moterys turi didesnių šansų pagimdyti dvynukus. • JAV yra virš 150 identinių dvynių, susituokusių taip pat su identiniais dvyniais. • Iki 22% dvynukų yra kairiarankiai? Ne, tarp dvynukų kairiarankių yra apie 10%. • Dvynukai dažnai gimsta 22 dienomis ankščiau.

Biologija  Konspektai   (115,44 kB)

Biologinės įvairovės samprata sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, buveinių ir genetinė įvairovė. Sudaro žmogui gyventi, skatina funkcinę įvairovę gamtinėje aplinkoje ir palaiko jos atsparumą, prisilaikymą bei sugebėjimą atsistatyti, gamtinių sistemų produktyvumą. Išskiriami šie biologinės įvairovė lygiai: 1)genetinė įvairovė; 2)rūšinė; 3)ekosistemų. Genetinė įvairovė tos pačios rūšies individai genetiškai skiriasi. Skirtumai tarp genų ir alelių lemia populiacinius skirtumus, t.y. atsparumą ligoms. Rūšinė įvairovė. sutapatinama su biologine. Dabar Žemėje yra nuo 8 iki 80 mln. rūšių, iš kurių 1.4 mln. aprašytos. Iš jų apie 750000 yra vabzdžiai; 40000 stuburiniai; 250000 induočiai augalai ir samanos; Europoje skaičiuojama 215 000 rūšių. Ekosistemų įvairovė. Ekosistemos skiriasi klimato, edafinėmis. topografinėmis bei biotinėmis savybėmis. Ekosistemų įvairovė užtikrina buveinę daugeliui rūšių. sunkiau įvertinti nei genetinę ar rūšinę įvairovę. Europoje skaičiuojama apie 25000 ekosistemų tipų 1Biologinės įvairovės praradimas. Žmogaus veikla skurdina biologinius išteklius ir sumažina biologinę įvairovę. Nuo 16a išnyko 484 gyvūnų rūšys. Prognozuojama, kad iki 2015 metų išnyks 2-8% visų faunos rūšių. Pagrindiniai veiksniai, mažinantys biologinę įvairovę: 1) buveinių praradimas ir jų fragmentacija. 2)per didelis naudojimas, 3)dirvožemio, vandens ir atmosferos tarša. 4)naujų rūšių introdukcija. 5)globaliniai klimato pokyčiai. 6)žemės ir miškų ūkio industrializacija. 1.3. Biologinės įvairovės konvencija pasirašyta Rio-de-Žancire 1992 m pasirašiusios šalys išskiria biologinės įvairovės komponentus, atlieka jų monitoringą bei apskaitą ir reguliuoja jiems neigiamą poveikį galinčią turėti veiklą, išsaugojimui in-silu, t.y. natūraliomis sąlygomis. Rekomenduojama kurti saugomų teritorijų sistemą, remti natūralių ekosistemų bei gyvybingų populiacijų išsaugojimą, atkurti degraduotas ekosistemas bei nykstančias rūšis, rengti biologinės gamtonaudos teisinius pagrindus, strategiją bei planus. Lietuva 1995 įsipareigojo įgyvendinti jos reikalavimus - paruošti šalies biologinės įvairovės studiją, strategiją ir veiksmų planą. Tikslas - sudaryti prielaidas svarbiausioms ekosistemoms ir rūšims išsaugoti ateities kartoms, padėti pagrindus subalansuotam biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės naudojimui ir valdymui, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas parengtas 10 metų, dauguma veiksmų yra konkretizuoti 5 metams. 2. Lietuvos biologinės įvairovės apžvalga Augmenijos įvairovė, jos kaita ir ypatumai. Įvairovė. Lietuvos teritorijoje natūrali ir pusiau natūrali augalija užima 1/3 teritorijos. Lietuvos floroje inventorizuota 1796 augalų rūšių:gaubtasėkliai 1328; plikasėkliai 3; lapsamanės 320; Didžiausios šeimos yra astriniai (124 rūšys), migliniai (117 rūšių). Pagal gyvenimo formas rūšys pasiskirsto taip: medžiai - 20 rūšių, krūmai - 57 rūšys, žoliniai augalai - 1266 rūšys. Daugiausia rūšių auga miškuose (713 rūšių); pievose - 555 rūšys; pelkėse - 264 rūšys; vandens telkiniuose – 130, smėlynuose - 167 rūšys. Lietuvos arealo paribyje: šiaurinę ribą siekia kalninė arnika, šiaurės vakarinę - paprastasis sinavadas, vakarinę - juodadantė kulkšnė, rytinę - smiltyninė viksva, pietinę - trižiedis lipikas, Lietuvos floroje yra ledynmečio reliktų: beržas keružis, kupstinė kūlingė. Pietinėje dalyje auga endeminės ir subendeminės rūšys. Pietryčių smėlynuose auga Polesės smėlynų endemai: Gorskio putelis. Kaita Intensyvi ūkinė veikla sukelia kaitą: bendrijų struktūros ir rūšinės sudėties supaprastėjimą, fizionominius ir dinaminius pokyčius, sinantropizaciją. Per 45 metus į Lietuvos florą įsiskverbė 327 naujos rūšys. Šiuo metu iš 427 adventyvinių rūšių net 82 naturalizavosi bendrijose. Šis procesas aktyviausias smėlynų bendrijose. Plotų mažėjimas sukelia bendrijų nestabilumą, jų struktūros ir rūšinės sudėties pokyčius: ima vyrauti kosmopolitinės kurios išstumia vienai ar kitai ekosistemai būdingas rūšis. Pelkių augalijos grėsmę kelia melioracijos, eutrofikacijos procesas, mineralizacija. Pievų ekotopų transformavimo į ūkio naudmenas pasekmė - visų žemyninių pievų sunaikinimas, plinta plačios ekologinės amplitudės rūšys, įsikuria menkavertės šluotsmilgynų bendrijos, adventyvinės ir kt. rūšys, Dirvos rūgšlėjimas mažina orchidinių šeima. Smėlynų augmenijai neigiamas apželdinimas miško želdiniais. Vandens telkinių augmenija kinta ūkinės veiklos poveikyje Savitumai , Plyti borealinių spygliuočių ir plačialapių miškų juostų sandūroje. Lietuvoje praeina: skroblo paplitimo riba Augalija priskiriama Vidurio Europos plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškų regiono Rytų Baltijos provincijai, o pietryčių smėlėtoji lyguma -Centrinės Europos provincijai. Žoninis augalijos tipas - plačialapiai-spygliuočiai miškai. Pietinėje nedideli ploteliai skroblo-ąžuolo-liepos medynų su retomis rūšimis, Kuršių nerijoje Baltijos regionui miško tipo augavietės su charakteringa rūšimi tyruline erika. Pievų augalija išsivystė vietoj iškirstų miškų. Natūralesnės pievų bendrijos išlikusios tik didesnių upių šalpose. Grybijos įvairovė, kaita ir ypatumai įvairovė Lietuvos grybai - plačialapių lapuočių ir borealinių spygliuočių, dalinai taigos atstovai, daugiausia aptinkami miškų 4000, pievų 600, laukų, vandenų biotopuose 200. Lietuvoje nustatyta virš 6000 grybų rūšių: grybšiai 2200; papėdgrybiai 2500; Didžiausios eilės agarikiečių - 1200. afiloforiečių - 500. Didžiausia įvairovė aptinkama miškuose. Mikromicetai ir makromicetai Lietuvoje ištirti nepilnai. Grybų karaliją sudaro 3.5-4.5 tūkst. makromicetų ir 8-12 tūkst. mikromicetų rūšių.Kaita susijusi su negrįžtama ekosistemų ir augalijos kaita. Intensyvios ūkinės veiklos -melioracijos ir chemizacijos įtakoje vyksta grybijos rūšinės sudėties kaita, įsivyrauja plačios ekologinės amplitudės rūšys, išstumdamos ekosistemoms būdingas grybų rūšis. grybų verslas daro neigiamą įtaką. Savitumaisiejasi su augmenija. retų makromicetų rūšių auga nedideliuose plačialapių-spygliuočių miškų plotuose, skroblo-ąžuolo-liepos medynuose, Lietuvos pajūryje - baltųjų kopų mikobiota: kopinė jaunabudė. ir kt.Pievų bendrijose vyrauja mikromicetai (virš 300 rūšių). Yra ir makromicetų - žagarūnas, Parkų tipo miškapievėse didysis kukurdvelkis ir kt. Pievų makromicetai jautriai reaguoja į azoto trąšas. Pietryčių kontinentinių kopų smėlinguose pušynuose, reti Europoje- taškuotasis kazlėkas. Pelkėse aptinkama apie 50 mikromicetų rūšių.

Biologija  Konspektai   (45,74 kB)

Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą. Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų - noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines - empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas. Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį. Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai. Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais. Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija). Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes - magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų. Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus: a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”; b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis; c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos; d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus; e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos. Kultūra pasiekia naują lygį. Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi. Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės - keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių. Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda. Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus. Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną. Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys - kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu - garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės - užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai. Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai. Aukštesniųjų centrų atjungimas Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum - smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius - gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros. Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu - naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex - žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę. Įgimtas elgesys virsta išmoktu Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis. Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis. Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė. Mokymasis ir mėgdžiojimas Ankstyvas būdas mokytis - tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų - senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga. Mokėti mėgdžioti - sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai. Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui - vienoks maistas joms yra košeris, kitoks - nekošeris (hebr. kašer - tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi. Aukštesni kultūros lygiai Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus: 1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą; 2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra - įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų. Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti. Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti. Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos. Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra - tai sistema. Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. 1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai. 2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės. Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename. Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis. Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis. Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas - žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija. Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė - ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė - karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Biologija  Konspektai   (11,59 kB)

Švedija-viena iš seniausių Šiaurės Europos valstybių(susikūrė VI m. e. a.).Kadaise ji valdė visą Skandinavijos pusiasalį.Norvegija Švedijai priklausė nuo 1814m. iki 1905m.,o Suomija-nuo XI a. iki 1809m.Patogi ir saugi geografinė padėtis turėjo nemažą reikšmę jos politinei ir ekonominei istorijai.Livonijos,taip pat Šiaurės karų laikotarpiu(1700-1721m.)Švedija buvo užėmusi Estiją,Latviją ir Lietuvą.Švedija nuo XIX a. pradžios nedalyvavo karuose.Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu buvo paskelbusi neutralitetą. Valdymo sistema Švedijoje-konstitucinė monarchija,parlamentinė demokratija.Pagal 1974m. Konstituciją karalius dalyvauja įvairiose ceremonijose ir atlieka atstovavimo šaliai funkcijas.1979m. buvo pataisytas Įpėdinystės įstatymas,suteikiantis vyriškos ir moteriškos lyties karaliaus šeimos nariams lygias teises į sostą. Pagal statistikos duomenis Švedija yra iš tų pasaulio šalių,kurios skaito daugiausia laikraščių.Kiekvienas švedas reguliariai skaito daugiau negu 3 periodikos leidinius. Šiandien iš 8,8 mln.Švedijos gyventojų beveik 1 mln.sudaro imigrantai arba bent vienas iš jų tėvų yra imigrantas. Šiuolaikinę Švedijos geopolitinę padėtį lemia patogi jūrinė transporto padėtis,tai,kad ji yra Šiaurės Europos Tarybos narė,nedalyvauja jokiose karinėse organizacijose.Be to,ji kaip stambiausia Baltijos valstybė,suinteresuota turėti gerus kaimyninius,politinius,ekonominius,kultūrinius ryšius ir su vakarinių Baltijos jūros krantų valstybėmis-buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis bei su Lietuva,Latvija ir Estija.Švedija turi nemažą ekonominę ir politinę reikšmę Baltijos regionui.Jai tenka 12,1% viso Baltijos regiono gaminamo visuminio vidinio produkto kiekio. Švedijos dalis pasaulyje: pagal gyventojų skaičių-0,16%,pagal teritorijos dydį-0.30%,pagal bendrąjį produktą-1,01%,pagal eksportą-1.54%. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Švedija-viena iš šiuolaikinių industrinių pasaulio ir Vakarų Europos šalių. Šiandien Švedijos žemės ūkyje dirba mažiau nei 3% visų dirbančiųjų,nors prieš 100m. Ši šalis buvo beveik agrarinė.Pagal pasaulio visuminio produkto gamybos vertę užima 30-ą ,o pagal jo dalį,tenkančią vienam gyventojui-12-ą vietą pasaulyje.Virš 80% Švedijos pramonės įmonių priklauso privačiam sektoriui.Likusios įmonės-valstybės ar kooperatyvų.Valstybinis sektorius tiekia socialinę infrastruktūrą,iš dalies infrastruktūrą pramonei,didžiają energijos ir komunikacijų dalį.Bendras vidaus produktas 1993m. Buvo 216 mlrd. JAV dolerių,o nacionalinis produktas vienam gyventojui-24800 JAV dolerių(6-a vieta pasaulyje,5-a vieta Europoje).Švedija turi didžiausią ekonominį potencialą tarp Šiaurės Europos šalių.Tai lemia tai,kad šalis nedalyvauja karuose,turi pakankamai gamtinių,mineralinių,o taip pat kvalifikuotų darbo resursų,gamyboje efektyviai panaudojamos mokslo ir technikos naujovės,patogi geografinė padėtis. Kai XIX a. Europoje sparčiai vystėsi industrializacija,Švedija buvo pajėgi tiekti geležies rūdą,medieną ir kitas žaliavas,mašinų gamybai bei fabrikų ir gyvenamųjų namų statybai.Švedijos ketaus ir miško pramonei buvo labai paranki pigi šalies vandens energija.Vėliau patobulinta ketaus ir plieno gamybos technologija ir įsisavinti nauji cheminiai procesai medieną paversti celiulioze sudarė geras sąlygas šios pramonės šakoms sparčiai augti.Daugelį metų ši pramonė vyravo šalies ūkyje.Švedijoje didelis dėmesys visuose ekonomikos sektoriuose skiriamas nuolatiniam metodų tobulinimui ir produktų kokybės gerinimui.Maždaug 3% BNP išleidžiama moksliniams tyrinėjimams ir vystymo programoms.Daugiausia lėšų skiriama mašinų konstravimo ir telekomunikacijų srityse. Švedija pagal elektros energijos ir popieriaus gamybą(1 gyv.) užima 2-ą vietą, automobilių gamybą(1000 gyv.)-4-ą vietą,celiuliozės ir kartono gamybą-5-ą vietą,pramoninių robotų-7-ą vietą pasaulyje.Švedijai yra būdingi gana pastovūs ekonominio augimo tempai.Dėl didelių atsiskaitymų iš įmonių pelno socialiniam fondui,gyventojų reikmėms tenkinti ir padidėjusių Švedijos kapitalinių investicijų užsienyje pastebima lėtėjimo tendencija. Švedijos BVP 1997m. sudarė 1.739mlrd.kronų ir išaugo 1,8%.,palyginti su 1996m. 1997m. BVP vienam gyventojui sudarė 25,626 JAV dolerių. DARBO RESURSAI. DARBO RINKA Pagal 1999m. duomenis Švedijoje dabar gyvena 8.86mln. gyventojų.Gyventojų tankis: 20žm./km2.Geri rezultatai yra socialinėje sferoje:vidutinė gyvenimo trukmė vyrų-77,1metai,moterų-81,9metai,mažas vaikų mirtingumas(2-a vieta pasaulyje),geras aprūpinimas butais,pensijomis. Iš 8,86mln. Švedijos gyventojų 4,3mln. Yra dirbantys,iš jų 50% yra moterys.Profsąjungos narių skaičius didelis,nors nuo 1986m. jis sumažėjo iki 81%.Dauguma privačių darbdavių priklauso Švedų darbdavių konfederacijai(SAF).Dėl darbo užmokesčio tarpusavyje tariasi darbdavių konfederacijos ir profsąjungos arba kompanijos administracijos su dirbančiųjų atstovais.Profsąjungos ir darbdaviai itin stengiasi pagerinti darbo saugumą ir aplinką. Siekdama garantuoti darbą visiems žmonėms,Švedijos vyriausybė jau seniai aktyviai rūpinasi darbo rinkos klausimais.Bedarbių skaičius Švedijoje palyginti su kitomis šalimis yra mažas,nors nuo 1990m. bedarbystė šiek tiek padidėjo. Nedidelis vidutinis metinis gyventojų prieaugis.Tai galima paaiškinti tu,kad Švedijoje yra mažas natūralus gyventojų prieaugis bei pastebimas gyventojų senėjimas(didžiausia pasaulyje senų žmonių dalis,neskaitant mikrovalstybių-per 60metų-22,5% gyventojų)Gimstamumo rodiklis 1000 gyventojų(1999m.):gimė-10,0,mirė-10,7,metinis prieaugis- -0,7,suminis gimstamumo rodiklis-1,50.Vis mažiau gyventojų kuria šeimas(vedybų koeficientas 1980m.-2,4, 1987m.-2,2).Vidutinis šeimos dydis Švedijoje-2,2 žmogaus(mažiausios šeimos pasaulyje).Susidarė gana kebli demografinė situacija,sumažėjo jaunų, padaugėjo pensijinio amžiaus žmonių,daug nesantuokinių vaikų.Ne santuokoje gimę kūdikiai 1991m. sudarė 48% visų gimusių kūdikių(pasaulyje daugiau tik Islandijoje).Valstybė buvo priversta leisti dirbti daugeliui užsieniečių(pramonėje apie 10%). 4/5 gyventojų gyvena miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse.Didžiausi miestai yra Stokholmas(685 tūkst.žmonių),Geteborgas(434 tūkst. žmonių) ir Malmė(237 tūkst. žmonių).Didžiausios miestų aglomeracijos:Stokholmo-1,67mln. žmonių,Geteborgo-0,78mln. žmonių ir Malmės-0,48mln. žmonių.Šios trys aglomeracijos sudaro 1/3 visų šalies gyventojų.Iš visų aktyvių žmonių pramonėje dirba maždaug 29%,žemės ir miškų ūkyje-4%,prekyboje,transporte ir kitose paslaugų sferos šakose-67%. GAMTINIAI IR MINERALINIAI RESURSAI Svarbiausi Švedijos gamtiniai resursai- tai dideli miškų masyvai, hidroenergetiniai ištekliai(beveik 100 000 ežerų), durpės. Miškai užima apie 55% šalies teritorijos.Iš Europos šalių tik Suomijoje jų yra daugiau. Spygliuočių miškai sudaro 9/10 visų medienos išteklių,o lapuočiai auga tik šiaurinėje dalyje.Vidaus vandenys (ežerai,upės,bet ne pelkės) sudaro 9% visos teritorijos.Upės Švedijoje yra trumpos, vandeningos ir gana slenkstėtos. Per metus galima pagaminti maždaug 85mlrd. KW/h elektros energijos.4/5 visų šalies vandens išteklių yra šiaurinėje dalyje.1996m. Švedija pagamino vidutiniškai elektros energijos vienam gyventojui 15850 kilovatvalandžių. Ji buvo 4-oje vietoje tarp 25 daugiausia elektros energijos pagaminančių valstybių. Švedija yra turtinga metalų rūdų, bet beveik neturi mineralinio kuro išteklių. Švedija yra viena iš tų valstybių, kurios daugiausia išgauna geležies rūdos.1996m. Švedija išgavo 21 milijoną tonų geležies rūdos. Geležies rūdos gavyba ir atsargomis Vakarų Europoje Švedija užima 2-ąją vietą (po Prancūzijos). Svarbiausi rūdynai-Kirūnos (50% visų išteklių), Jelivarės(Gallivare). Svarbiausi tarptautiniai geležies rūdos srautai yra iš Švedijos (taip pat ir Brazilijos) į Vakarų Europą. Per 1996m. Švedija išeksportavo 15 milijonų tonų geležies rūdos.XVII a. 40% pasaulio geležies gamino Švedija. 1995m. Švedija užėmė 8-ą vietą tarp daugiausia nerūdijančio plieno gaminančių valstybių (0,6 milijonų tonų). Švedija turtinga ir spalvotųjų metalų rūdos. Pagal vario gavybą ji užima 2-ąją,o pagal švino-3-ąją vietą Vakarų Europoje.Pagal rafinuoto vario vartojimą vienam gyventojui (kilogramais) 1995m. pirmavo ir Švedija.1996m. Švedija pateko į daugiausia švino rūdos išgaunančių valstybių sąrašą. Ji išgavo 99 tūkst. tonų ir sudarė 33% pasaulio dalies.1996m. Švedija išgavo 161 tūkst. tonų cinko rūdos ir sudarė 2,2% pasaulio dalies. Europos valstybėms tenka tik vienas procentas pasaulio aukso gavybos.Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje,Prancūzijoje ir Ispanijoje. 1997m. Švedija išgavo 0,29 tūkst. tonų sidabro ir sudarė 1,8%dalį pasaulyje. Be metalų rūdų, Švedija turi degiųjų skalūnų, gausius durpių ir nedidelius akmens anglies ir naftos išteklius.Be to, Švedijoje yra nemažai urano rūdos. PRAMONĖ Pramonė- svarbiausia Švedijos ekonomikos šaka.Jai tenka apie 21% šalies visuminio produkto gamybos vertės.Eksportuojama maždaug 45% bendros pramonės produkcijos. Šiame amžiuje,remiantis švedų mokslo išradimais ir patobulinimais, panaudojant pažangiausią technologiją,sukurta daug naujų pramonės šakų.Paskutiniu metu labai suklestėjo farmacijos įmonės.Didesnės investicijos buvo skiriamos mašinų, chemijos,metalurgijos bei paslaugų sferos šakoms.Todėl pramonės struktūroje vyrauja dvi pramonės šakų grupės- mašinų ir kalnakasyba su metalurgija bei medžio apdirbimo,celiuliozės ir popieriaus.Joms tenka 65% bendros pramonės gamybos vertės,2/3 visos pramonės darbuotojų ir 80% šalies industrijos eksporto vertės. Šiuo metu svarbiausia pramonės šaka- mašinų gamyba,kuriai tenka daugiau kaip 45% visų pramonės darbuotojų ir 37% metinių kapitalinių įdėjimų..Šalies mašinų pramonė labiausiai sukoncentruota Vidurio Švedijoje.Stambiausi centrai-Stokholmas,Geteborgas, Malmė, priemiesčiai Sedertelė ir Niuneshamnas, Šiovolė,o didžiausi automobilių gamintojai- “Volvo” ir “Saab – Scania”.1929m. buvo įkurta bendrovė “Volvo”.Švedija yra viena iš tradicinių lengvųjų automobilių pardavėjų(taip pat Italija, D.Britanija, Ispanija),tenkinanti Europos rinką( gamina 5% Vakarų Europos mašinų praminės kiekio)..1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių sunkvežimių gamintojų pasaulyje(65 tūkst.vienetų “Volvo” sunkvežimių).Nors pagal 2001m. “Volvo” pelnas sumažėjo:sunkvežimius ir statybų įrangą gaminanti Švedijos bendrovė “Volvo” pranešė pernai iš pagrindinės veiklos gavusi 6,154 mlrd. SEK pelno- 1,572 mlrd. SEK mažiau nei 1999m.(“Verslo žinios” vasario 2d.,2001m.).Mašinų pramonės vaidmuo pasaulio laivų statyboje smarkiai sumažėjo, tačiau ji ir toliau lieka svarbiu vidutinių tanklaivių, ryšių priemonių ( ypač telefonų), elektroninių skaičiavimo mašinų, navigacinių įrengimų, elektros generatorių, įrengimų celiuliozės ir popieriaus pramonei, guolių gamintoju.Mašinų pramonė ir metalo gaminiai duoda 40% eksporto vertės, 50% pagamintos produkcijos eksportuojama. Keleiviniai ir karo lėktuvai gaminami Linčiopinge, Malmėje, Trolhetane, o didžiausias lėktuvų gamintojas- “Saab- Scania” ( konsorciumas JAS ). Tradicinės Švedijos pramonės sritys – prietaisų, instrumentų, įrankių, metalo gaminių – guolių ( SKF – didžiausias guolių gamintojas pasaulyje) gamyba, staklės ( “Sandvik”), įrenginiai pieno pramonei ( “Alfa – Laval” – vienas didžiausių pieno separatorių gamintojų pasaulyje), įvairūs prietaisai ir automatai( “Atlas Corco” – didžiausias pasaulyje rotacinių kompresorių gamintojas, pneumatika; “Gambro” – instrumentai, kontrolės ir matavimo prietaisai; “Arenco AB” – didžiausias pasaulyje įrangos degtukų pramonei gamintojas). Švedijos naujosios elektronikos ir elektrotechnikos šakos – tai buitiniai elektros prietaisai ( “Elektrolux”- didžiausia Europos buitinės technikos gamintoja, ypač dulkių siurblių ir viryklių,kuriai tenka apie ketvirtadalis jos rinkos Švedijoje su savo didžiausiais padaliniais “AEG Hausgerate” ir “Juno”( Vokietija ), “Fridgidaire” ( JAV), “Zanussi” ( Italija), “Lehel” ( Olandija), “Corbero” ( Ispanija)), telekomunikacijos ( “Ericson” – vienas didžiausių pasaulyje mobiliojo ryšio sistemų gamintojų,kuri 1995m. sudarė 8% dalį pasaulio ryšių priemonių rinkoje), elektrotechnologijos ir įrenginiai atominei energetikai ( “Asea”- 50% Švedijos ir Šveicarijos koncerno “ABB Asea Brown Boveri” akcijų); ginklų gamyba ( “Bofors”).Viena žymiausių robotus gaminančių bendrovių Švedijos ir Šveicarijos “ABB Robotics”. Švedijos ir Šveicarijos technologijų grupė ABB pranešė savo grynąjį pelną padidinusi 6%, nors pardavimai tiek pat procentų sumažėjo. Įplaukų sumažėjimą ABB aiškino vangia paklausa kai kuriose pagrindinėse rinkose, tačiau pabrėžė, kad užsakymų apimtys didėjo visuose sektoriuose ir per metus išaugo 6%, iki 25,440 mlrd. USD. ABB prognozuoja , kad įplaukos augs po 6% per metus, o pajamos, neišskaičius palūkanų ir mokesčių, - 15% per metus iki 2005-ųjų. 1995m.personalinių kompiuterių tankumas Švedijoje kiekvienam 1000 gyventojų – 193. Švedija yra pripažinta informacinių technologijų lydere, ypač bevielių komunikacijų, elektroninės komercijos, specializuotos programinės įrangos, interneto bei naujųjų komunikacijų srityse. Remiantis pasauliniu indeksu, skirtu informacinėms visuomenėms vertinti ( ISI ), 2001m. Švedija toliau išlieka pasaulio informacinių visuomenių lydere. ISI indeksas atspindi šalių sugebėjimą gauti ir įsisavinti informaciją bei informacines technologijas. Indeksas taip pat įvertina šalies technologinę pažangą ir kaip šios technologijos naudojamos visuomeniniame gyvenime. ISI sudaromas remiantis keturiomis kategorijomis: kompiuteriais, informacija, internetu ir visuomenine infrastruktūra. 1997m. Švedija priklausė Europos staklių gamintojų asociacijų komitetui ( ESGAK). Neturėdama pakankamai savo kuro išteklių(nors nemažai Švedijos kapitalo investuota į Norvegijos naftos pramonę),šalis kuro išteklius importuoja iš užsienio( apie 24 mln.t naftos ir 3,5 mln. t akmens anglies). Švedija garsėja pasaulyje gerai išvystyta elektroenergetika.Šiame sektoriuje pirmauja šiluminės elektrinės,kurenamose naftos produktais(tenka 9%),nors hidroelektrinėms( kaskadai Lulelveno, Ongermahelveno, Indalselveno upėse) tenka apie 39%, o atominėms( Ringhalsas, Oskarshamnas, Forsmarkas)-52% visos šalyje gaminamos elektros energijos.1996m. Švedijoje vidutiniškai energijos suvartota vienam gyventojui- 15850 kilovatvalandžių.1995 m.Švedijoje elektros energijos pagaminta 148 milijardai kilovatvalandžių ir tai sudarė 1,1% dalį pasaulio elektros energijos gamyboje(Švedija buvo 18-oje vietoje tarp 20-ties pasaulio šalių.O 1996m. Švedija atsidūrė 19-oje vietoje pagal elektros energijos gamybą pasaulyje:140 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos ir 1,1% dalis pasaulio elektros energijos gamyboje.1998m. Švedijoje buvo 12 veikiančių branduolinių reaktorių, iš kurių 10,5 galia yra 1000 megavatų(pagal IAEA).Šalyje naujų atomonių elektrinių daugiau nestatoma. Kalnakasybos pramonė kasa ir sodrina geležies( apie 20 mln. tonų), cinko( apie 346 tūkst. tonų),vario(235 tūkst. tonų) ir švino rūdas.Šiaurinėje Švedijos dalyje (Kirūnos baseine) gaunama ¾ visos geležies rūdos,o spalvotųjų metalų rūdų daugiausia vidurinėje Švedijoje. Švedija dabar gamina aukštos kokybės nerūdijantį, karščiui ir rūdims atsparų plieną.Iš svetur atvežamas metalo laužas.Plieno lydymui naudojamos šiuolaikinės, švarios technologijos.Elektrokrosnyse yra gaunama 2/3 visos produkcijos.Vidurio Švedijoje yra pagrindinės juodosios metalurgijos gamyklos- Avesta,Hagforsas, Hoforsas, Sanavikenas.Juodoji metalurgija specializuota lydyti ne ketų, bet specialų plieną.Spalvotoji metalurgija tenkina tik vietinės rinkos poreikius, lydo šviną, varį (Šaleftijas), aliuminį ( Sundsvalis).Švedija užima 1-ą vietą pasaulyje pagal arseno gamybą, 2-ą vietą Europoje pagal aukso (Bolidenas) ir sidabro gavybą. Tradicinė Švedijos pramonės šaka – miško, medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė.Pagal joje dirbančiųjų skaičių ( 14% ) ir gaminamos produkcijos mąstą ( 14,3%) ji užima antrąją vietą pramonės struktūroje.Švedija tapo stambiausiu šios pramonės produkcijos tiekėju Vakarų Europoje.Miško pramonė sudaro 25% šalies eksporto vertės.Kasmet Švedijoje iškertama ir išvežama apie 54 mln. kietmetrių medienos ( 8-oji vieta pasaulyje ir 1-oji – Vakarų Europoje).Pusė šio kiekio yra sunaudojama medienos masės ir celiuliozės gamybai.Devintajame dešimtmetyje pagerėjo medienos panaudojimo struktūra.Daugiau gaminama ne medienos masės, kartono ir vyniojamo popieriaus, o celiuliozės, geros kokybės rašomojo ir poligrafinio popieriaus.Švedija pagal popieriaus gamybą užima 8-ą vietą pasaulyje ( 3% pasaulio), pagal popieriaus ir kartono eksportą – 2-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio), pagal laikraštinio popieriaus gamybą – 4-ą vietą pasaulyje, o pagal eksportą – 2-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio).Didelė dalis pjautos medienos, medžio drožlių, medžio plaušo plokščių bei baldų produkcijos eksportuojama.Švedijoje kasmet pagaminama apie 53 mln. kub.m. medienos.Pagal tai šalis užima 9-ą vietą pasaulyje ( 1,5% pasaulio).Pagal miško produkcijos eksporto vertę užima 1-ą vietą Europoje ir 3-ią vietą pasaulyje ( 9% pasaulio), pagal celiuliozės gamybą – 1-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 6% pasaulio), o pagal celiuliozės eksportą – 1-ą vietą Europoje ir 3-ą vietą pasaulyje ( 10% pasaulio).Švedija yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal degtukų, kurie gaminami iš importuojamos drebulės medienos, gamybą.Miško pramonės rajonai daugiausiai susiformavo Šiaurės, o celiuliozės ir popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė – Vidurio ir Pietų Švedijoje.Svarbiausi popieriaus ir celiuliozės gamybos centrai yra Botnijos įlankos pakrantėje ir prie upių: Sundsvalis, Ernšioldsvikas, Burlengė, Jelvė.Šalies pietuose Klipane ( Klippan) yra seniausias pasaulyje veikiantis popieriaus fabrikas,pastatytas 1573m.Svarbiausios miško pramonės bendrovės: “Svenska Cellulosa”, “Stora”, “MoDo”, “Korsnas”, “AssiDoman”. Chemijos pramonė orientuota vietinei rinkai tenkinti.Ji gamina produkciją celiuliozės ir popieriaus pramonei bei žemės ūkio reikmėms tenkinti – sieros rūgštį, natrio šarmą, mineralines trąšas. Vystoma organinės chemijos pramonė – plastikų, sintetinio ir dirbtinio pluošto bei naftos chemija. Švedijoje taip pat yra ir keletas didžiausių vaistų gamintojų pasaulyje: “Astra” (1996m. – 4,7 mlj. JAV dolerių ), “Pharmacia and Upjohn” (1996m. – 4,0 mlj. JAV dolerių).1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių vaistų eksportuotojų – 3,0 milijardai JAV dolerių. Lengvoji pramonė – tekstilės, siuvimo, odų, avalynės – dirba tenkindama vietinę rinką.Eksportuojama dalis kailių pramonės produkcijos.Didžiausias Švedijos drabužių gamintojas yra “Hennes & Mauritz”. 1998m. kompanijos III finansinių metų ketvirčio pelnas išaugo 71%, nes padidėjo įmonės pardavimai visose rinkose. Dėl šaltos tų metų vasaros visi šalies drabužių pardavimai per rugpjūčio mėnesį išaugo 43%, palyginti su 1997m. tuo pačiu metu. Kompanija taip pat plėtė savo tinklą Europoje. Stambiausios maisto pramonės šakos – pieno ir mėsos. Eksportuojama dalis sūrių ir sviesto. Švedijos pramonės produkcija ŽEMĖS ŪKIS Švedijoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje bei subarktikos šiaurėje. Drėkinimas yra perteklinis, o švelninančiai klimatą veikia Baltijos ir Golfo srovės. Sniego danga būna 5-7 mėnesius per metus, o vidutinis sniego dangos storis 40-60 cm. Švedija yra produktyvaus žemės ūkio šalis. Žemės ūkyje dirba 4% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šalies žemės ūkis pagamina 3% BVP vertės. Nors sąlygos nėra palankios, tačiau padidėjus žemės ūkio produktyvumui ir parlamentui priėmus palankius sprendimus, Švedija sugeba pasigaminti daugiau kaip 80% jai reikalingų maisto produktų. Žemės ūkio naudmenos sudaro 8% šalies teritorijos ir yra sukoncentruotos pietinėje dalyje, kur gamtinės sąlygos ir klimatas labai panašus į Lietuvos. Žemės ūkyje smarkiai mažėja nedideli ūkiai ( iki 10 ha), o daugėja vidutinių ir stambių ( iki 50 ha). Vidutiniai ūkiai ( iki 20 ha) dabar valdo 2/3 dirbamos žemės ir pagamina 2/3 prekinės žemės ūkio produkcijos. Geri gamybos rodikliai pasiekiami dėl to, kad žemės ūkis yra gerai mechanizuotas, naudojama nemažai trąšų, naudojamos pažangios intensyvios agrotechninės priemonės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – pieno ir mėsinė gyvulininkystė. 31% pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, o iš auginamų grūdinių kultūrų – 42% tenka miežių ir 27,5% - avižų pasėliams. Pagal avižų eksportą Švedija užima 3-ią vietą pasaulyje ( 18% pasaulio). Koncentruotus pašarus šalis importuoja iš kitų šalių.Vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas Švedijoje yra mažesnis nei Vakarų Europoje. Skonės pusiasalyje auginami cukriniai runkeliai, Smolando aukštumoje – bulvės. Norlando plynaukštėje yra brangiakailių žvėrelių fermos, šiaurėje auginami elniai. Gyvulininkystėje vyrauja pieno ūkis. Laikoma nemažai galvijų ir bekoninių kiaulių. Švedijoje kasmet sugaunama apie 250 tūkst. tonų žuvų. Daugiausia žvejojama Baltijos jūroje. RYŠIAI SU PASAULIU UŽSIENIO POLITIKA Pasibaigus šaltajam karui ir politiniam Europos susiskaldymui, Švedijos užsienio politikai atsivėrė naujos perspektyvos, atsirado naujų galimybių dalyvauti Vakarų Europos vienijimosi procese. Tuojau po dramatiškų pasikeitimų – subyrėjus Rytų Europos struktūroms – Švedija užėmė aktyvią poziciją Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir Europos Taryboje, kurios stengiasi užtikrinti viso kontinento demokratijos procesus ir naujas saugumo struktūras. Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995m. sausio 1d. Kaip pilnateisė šios organizacijos narė, Švedija dalyvauja ES sprendimų priėmimo procese ir gali daryti didesnę įtaką bei prisidėti prie tolesnės Europos integracijos plėtros. Po dramatiškų permainų Centrinėje ir Rytų Europoje, Švedija aktyviai dalyvavo įtvirtinant demokratiją ir naujas saugumo struktūras visame žemyne. Be to, stebėtojo teisėmis ji dalyvauja ir Vakarų Europos Sąjungoje ( angl. WEU). Švedija taip pat dalyvauja programoje “Partnerystė taikos labui” bei yra prisidėjusi prie IT taikdariškos misijos (UNPROFOR) ir Tarptautinių taikos įgyvendinimo pajėgų (IFOR) buvusioje Jugoslavijoje. Švedija aktyviai įsijungusi ir į regioninio bendradarbiavimo skatinimą, pvz., Baltijos jūros šalių taryboje ir Barenco jūros Euro-Arkties taryboje. Švedijos politinė nuostata nesijungti į karines sąjungas išlieka nepakitusi. Švedijos strateginė padėtis tarp Šiaurės Atlanto bloko šalių ir Šiaurės Vakarų Rusijos – vienas iš faktorių, apsprendžiančių Švedijos saugumo politiką. Stipri ir savarankiška nacionalinė gynyba laikoma pagrindine Švedijos saugumo politikos dalimi. Gynybai iš biudžeto skiriama apie 3% BNP. Švedija aktyviai dalyvauja tarptautiniame politiniame gyvenime. Stipri parama Jungtinėms Tautoms – jos užsienio politikos kertinis akmuo. Kiti esminiai dalykai yra žmonių teisių gynimas, tarptautinio nusiginklavimo siekimas ir geresnis aplinkos kūrimas. Švedija garsėja savo pasiekimais aplinkosaugos technologijų srityje. Švedijos įmonės pelnė tarptautinį pripažinimą atliekų perdirbimo, vandenvalos, pramoninės taršos kontrolės ir oro valymo srityse. Švedijos pramonės įmonėse įgyvendinamuose aplinkosaugos projektuose plačiai taikomi naujausi produktai ir technologijos. Švedija skiria 1% savo nacionalinių pajamų besivystančioms pasaulio šalims remti. Švedija yra ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos ( OECO), ir Pasaulio banko, narė. Baltijos milijardo fondai – tai svarbi Švedijos politikos Baltijos jūros regione dalis. Projektą sudaro Pirmasis ir Antrasis fondai ( viso 2 mlrd. SEK ), skirti Švedijos ekonomikos augimo, užimtumo bei užsienio prekybos skatinimui. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti Švedijos įmonių pozicijas Baltijos jūros regione bei skatinti jas kartu su partneriais dalyvauti regioninės plėtros programose. RYŠIAI TARP ŠVEDIJOS IR PABALTIJO Kontaktai su pabaltiečiais buvo svarbūs per visą Švedijos istoriją. Formalus Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos ir nepriklausomų respublikų atkūrimas 1991m. sudarė visiškai naujas sąlygas santykiams tarp Švedijos ir Baltijos šalių plėtotės. Tais pačiais metais Švedija pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Prasidėjo bendradarbiavimas daugelyje sferų, į kurį įsijungė ir valstybė, ir municipalitetai, ir pramonininkai ir visuomenės organizacijos. Švedų ir suomių koncernui “Stora Enso” priklausanti Kauno įmonė UAB “Stora Enso Packaging” pirmąjį 2001m. mėnesį beveik dvigubai padidino pardavimus. Augimą įmonės vadovai aiškina išaugusia naujo dizaino kartono pakuotės paklausa. Įmonė sausio mėn. pardavė produkcijos už 1,22 mln.Lt., arba 96% daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, tada įmonės apyvarta siekė 0,62 mln. Lt. Švedijos bankas “Skandinaviska Enskilda Banken” ( SEB ) pareiškė manąs, jog 2001m. Baltijos valstybių regiono ūkio plėtrą lems Estijos ir Latvijos ekonomikos raida, tuo tarpu Lietuvos ekonomika augs lėčiau. 2000m. SEB įsigijo po beveik 100% Estijos “Uhispank”, Latvijos “Unibanka” ir Lietuvos Vilniaus banko akcijų. Keletą metų Lietuva iš Švedijos pirko daugiau negu pardavė, tačiau 2000m. Švedijos ir Lietuvos prekybos balansas išsilygino. Per paskutinius 4-5 m. Lietuvos ir Švedijos prekybos balansas buvo neigiamas, bet pernai jis išsilygino. Į Švedija daugiausia parduodama tekstilės gaminių ( 31% viso eksporto ), popieriaus ( 16% ), mašinų įrenginių ( 9% ), įvairios medienos žaliavų ( 38% ). 2000m. rugsėjo mėn. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros duomenimis, Švedija – didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje ( užregistruota per 130 įmonių). UŽSIENIO PREKYBA Švedijos ekonomika daug priklauso nuo užsienio prekybos, o jos pramonė labai susijusi su pasauline pramone. Prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 1/3 šalies bendrojo nacionalinio produkto. Šiandien Švedija daugiausia eksportuoja pagamintas prekes.Per XX a. 9-ąjį dešimtmetį eksporto struktūra gerokai kito: mašinos ir įrengimai sudaro apie 40%, miško pramonės produkcija – 20%, metalai – 6% viso eksporto vertės.Svarbiausios eksportuojamos prekės – įvairi pramonės produkcija (ESM, navigaciniai prietaisai), transporto priemonės (automobiliai, laivai), celiuliozė, medienos masė, popierius, metalai.Importuojama nafta, medvilnė, mašinų pramonės produkcija. Patrauklus švedų eksporto produktas – švedų technologijos žinios, ypač aplinkos apsaugos srityje. Švedijoje veikia Švedijos eksporto taryba. Pagrindiniai šios tarybos uždaviniai yra skatinti ir plėtoti Švedijos prekybą bei investicijas. Švedijos eksporto taryba yra Švedijos vyriausybinė institucija, pavaldi Švedijos Užsienio reikalų ministerijai. Biuras Vilniuje veikia nuo 1993m. Daugiausia Švedija prekiauja su Vakarų Europos šalimis. Joms tenka daugiau nei 73% eksporto ir 77% importo. Didžiausia prekių apyvarta su Vokietija, D.Britanija, Šiaurės Europos šalimis. Eksporto struktūra pagal šalis procentais yra tokia: Vokietija 15, D.Britanija 10, Norvegija 8, JAV 8, Prancūzija 6; o importo – Vokietija 20, JAV 9, D.Britanija 9, Danija 8, Norvegija 7. Pagrindinis Švedijos tarptautinės ekonominės politikos bruožas yra parama laisvajai prekybai. Siekdama stiprinti ir plėtoti laisvosios daugiašalės prekybos sistemą, Švedijos vyriausybė aktyviai skatina prekybos liberalizaciją tarp GATT/TWO narių. Švedijos užsienio politikos ir prekybos pagrindinis bruožas – laisvoji prekyba ir dar didesnė ekonomikos integracija į Europą. Būdama Europos Sąjungos narė Švedija prisijungė ir prie ES muitų sąjungos. Pagal naujas taisykles prekės, pervežamos per Švedijos ir kitų ES narių valstybių sienas, nebetikrinamos pasienio muitinėse. Švedija turi laisvosios prekybos statusą su Baltijos šalimis. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO POKYČIAI ŠVEDIJOS EKONOMIKOJE Paskutinio XXa. amžiaus dešimtmečio pradžioje Švedijos ekonomikos padėtis buvo sunki. 1991 – 1992 m. pramonės gamyba buvo nukritusi beveik 10%, o bendras vidaus produktas buvo sumažėjęs 5%. Labai ženkliai, labiausiai per paskutinę pusę amžiaus, išaugo nedarbo lygis. 1993 m. pabaigoje Švedijos ekonomikoje buvo pastebėtas pagyvėjimas. Pirmą kartą nuo 1990 m., 1994 m. pradėjo augti bendri kapitalo įdėjimai. Tačiau vidaus paklausa vystėsi vangiai. Pagrindiniu augimo veiksniu buvo eksportas. Nors 1997 m. pirmąjį pusmetį pastebėtas nedidelis nuosmūkis, ekonomikos augimas tęsėsi jau ketverius metus. Nuosmūkio priežastis – vyriausybės taikytos priemonės valstybinio sektoriaus deficito sumažinimui. Tuo pačiu metu privačiame sektoriuje tęsėsi augimas. Pagrindinis augimo veiksnys buvo prekių ir paslaugų eksporto padidėjimas. 1997m. jis išaugo beveik 11%. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, importas aplenkė eksportą. Todėl eksporto indėlis į ekonomikos tempus pradėjo mažėti. Po vangaus vystymosi pirmaisiais praeito dešimtmečio metais pradėjo augti pramonės gamybos tempai. Ypač greitai išsiplėtė telekomunikacijos priemonių gamyba, kuriai tenka 14% visos apdirbimo pramonės pridėtinės vertės. Didesni negu vidutiniai buvo transporto mašinų gamybos, miško ir farmacijos pramonės vystymosi tempai. Gamybos galingumo panaudojimo laipsnis 1997m. birželį išaugo iki 88,5% ir priartėjo iki rekordinio lygio – 90,4%, kuris buvo pasiektas 1995m. birželio mėnesį. Rudenį šis rodiklis vis augo ir tai liudijo, kad gamybos augimo rezervai beveik išeikvoti. Ekonomikos augimą sąlygojo ne tik eksportas, bet ir vidaus paklausa. Bendrai per metus asmeninis suvartojimas padidėjo 2%. Išaugo ilgalaikio naudojimo prekių paklausa. Ypač pastebimai, 25%, išaugo naujų automobilių pardavimas, o taip pat išvykos į užsienį – 10%. Toliau augo darbo užmokestis. Tačiau , didėjant mokesčiams, realios turimos pajamos sumažėjo. Todėl asmeninis suvartojimas augo, mažėjant gyventojų santaupoms. Greitai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Asmeninio suvartojimo augimą stabdo taip pat ir aukštas nedarbo lygis. Paskutiniame XX a. dešimtmečio viduryje svarbiu ekonominio augimo veiksniu buvo investicijų paklausa. Tačiau 1996m. kapitalo įdėjimų apimtis vis dar neviršijo to dešimtmečio pradžios lygio. 1997m. pasikeitė paskutinių metų tendencija ir bendri kapitalo įdėjimai sumažėjo 1,6%, iš kurių pramonės – 4,7%. Ypač pastebimai sumažėjo investicijos į pastatus ir statinius. Gyvenamųjų namų statyba per metus sumažėjo 20-25%. Iš teigiamų reiškinių galima paminėti įmonių kapitalo įdėjimus į mašinų ir įrengimų gamybą: po buvusio įmonių atsargų sumažėjimo 1996m., 1997m. jie šiek tiek išaugo. Per paskutinius dešimtmečius kainų kilimas 1996 – 1997m. buvo pats mažiausias. Mažus infliacijos tempus 1997m. lėmė staigus procentinių kvotų sumažėjimas. Nežiūrint į 1997m. pabaigos finansinę Azijos krizę, Stokholmo fondų birža per metus pasiekė didelių laimėjimų: jos akcijų vertė išaugo 26%. Kiekvienais metais brangstant akcijoms, per penkerius metus bendras augimas sudarė 229%. Neaukšti ekonominio augimo tempai 1997m. sąlygojo užimtumo sumažėjimą 1,1% arba maždaug 50 tūkst. žmonių. Dėl besitęsiančio valstybės išlaidų mažėjimo sumažėjo gyventojų, dirbančių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, skaičius. Taip pat darbo vietų sumažėjo ir statybose ir pramonėje. Darbo jėgos paklausa išaugo tik privačiame paslaugų sektoriuje. Nedarbas buvo neįprastai aukštame Švedijai lygyje ir viršijo 8% ( dvigubai aukštesnis palyginus su bet kuriais metais nuo pokario iki praeito dešimtmečio pradžios ), o neoficialus nedarbo lygis sudarė dar 4,5%. 1997m. užimtumas apdirbimo pramonėje sumažėjo beveik 1%. Todėl, dėl ženklaus išleidžiamos produkcijos kiekio padidėjimo, pakilo darbo našumas. Švedijos bendrame vidaus produkte labai didelę dalį sudaro valstybės išlaidos ir pajamos:1996m. atitinkamai 68% ir 53%. 1993-1994m. daugelis ekonomistų pranašavo šaliai greitą valstybės finansų žlugimą. 1994m. rudenį netikėtai atsirado perspektyvų sumažinti biudžeto deficitą. Taip atsitiko dėl konjunktūros kilimo ir po 1994m. įvykusių rinkimų vyriausybės priimtos griežtos finansų stabilizavimo programos. Kartu, pagerėjus konjunktūrai, pradėjo mažėti valstybės skolinimosi poreikis. 1996m. rugsėjo mėn. Finansų ministras pareiškė, kad vyriausybė išsprendė pačią sudėtingiausią paskutinių metų problemą – valstybės finansų restruktūrizaciją. 1995m. vyriausybė pristatė vadinamą “konvergencijos programą”, kurioje buvo kalbama apie vykdymą sąlygų, būtinų narystei Europos valiutų sąjungoje. 1997m. valstybinio sektoriaus santykinis deficitas sumažėjo iki 1,2%, kas atitinka Mastrichto sutarties kriterijus. Tačiau Švedijos valstybės skola prieštarauja šiems kriterijams – 60% bendrojo vidaus produkto. 1994m. skola pasiekė maksimalų lygį – 79% BVP ir iki 1997m. sumažėjo iki 75%. 2000m. Švedijos valstybės skola sudarė 64%. 1997m. buvo sumažintas procentinių kvotų lygis. 1998m. sausį ji sudarė: 10 metų laikotarpio obligacijoms – 5,5% ( per 1997m. vidutiniškai – 6,64%), o 3 metų laikotarpiui – 4,4%( per 1997m. vidutiniškai – 4,12%). Ekonomistai manė, kad procentinės kvotos sumažėjimas susijęs su Azijos finansų krize. Dėl to investitoriai perėjo nuo akcijų prie paskolų obligacijų. Todėl obligacijų kainos pakilo, o procentinės kvotos nukrito. 1997m. gruodį Riks bankas pirmą kartą per paskutinius dvejus metus pakėlė refinansavimo kvotą, kad sulaikytų infliacijos poveikį ekonomikai. Vienas pagrindinių ekonominės politikos aspektų – Švedijos galimybė dalyvauti EVS ir jos dalyvavimas, palaikant valiutų kursus ES nustatytuose rėmuose. 1997m. tapo konsolidacijos metais finansiniame Švedijos gyvenime. Kontroliuojamas Valenbergų šeimos “Skandinaviska enšilda banken” bankas rudenį paskelbė apie susiliejimą su antrąja pagal dydį Švedijos draudimo kompanija “Trieg – Hanza”, prisiėmęs sau jos įsiskolinimus 17 mlrd. Kronų. Naujoji kompanija, turinti 12,7 tūkst. darbuotojų, vertinama daugiau nei 8 mlrd. Kronų ir tapo vienu stambiausių tokio tipo susivienijimų Skandinavijoje. 1997m. pradžioje įvyko “Svenska sparbanken” ir “Fefeningsbanken” susijungimas. Naujame banke dirba 13 tūkst. žmonių. O tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad jungiasi ketvirtas pagal dydį Švedijos bankas “Nordbanken” ir stambus suomių bankas “Merita”. Pirmas pilnavertis tarptautinis bankų susivienijimas Š.Europoje pavadinimu “Nordbanken – Merita” tapo antru pagal dydį regione. “Nordbanken” veiksmai užbaigė stambiausių bankų susivienijimų susidarymą Švedijoje ir atspindėjo bendraeuropietiškas finansinių institucijų tendencijas. Švedijos pramonę apėmė pesimizmas.Švedijos pirkimo vadybininkų indeksas (PMI ) 2000m. gruodį sumažėjo dar 2,9 punkto, iki 50 punktų, pranešė indeksą skaičiuojanti bendrovė I&L ir bankas “ForeningsSparbanken”. Indekso vertė mažiausia nuo 1999m. vasario mėn., tačiau, I&L ir “ForeningsSparbanken” teigimu, smukimui nemažai įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai. Mažesnė nei 50 punktų indekso vertė reiškia, jog aktyvumas apdirbamojoje pramonėje mažėja, o didesnė nei 50 punktų – liudija aktyvumo didėjimą. Infliaciją atspindintis kainų subindeksas gruodį smuko net 7,9 punkto, iki 63,5 punkto. Švedų mažmeninė prekyba 2000m. gruodį išaugo 0,7%.Atsižvelgiant į kalendorinius ir sezoninius veiksnius, Švedijos mažmeninės prekybos apimtys gruodžio mėn. išaugo 0,7% ir buvo 3,7% didesnis nei prieš metus, pranešė Švedijos statistikos biuras. Augimas buvo 0,4 punkto mažesnis nei vidutinė rinkos prognozė. Nespecializuotų parduotuvių ir specializuotų maisto parduotuvių pardavimai, palyginti su 1999m. lapkričiu, išaugo 0,4% ir buvo 1%didesnė nei prieš metus, o kitų specializuotų parduotuvių pardavimai per mėnesį sumažėjo 0,3% ir buvo 4,2% didesnė nei prieš metus.Mažmeniniai pardavimai, palyginti su spaliu, išaugo 0,2%.( Bridge News – BNS ) SEB įsteigė naują investicinį fondą. Švedų finansinė grupė “Skandinaviska Enkskilda Banken” (SEB), viena iš didžiausių Skandinavijoje, plečia investicinę veiklą ir įsteigė fondą “SEB Lux Equity Fund – Global Chance/ Risk”. Fondas investuoja į akcijas visame pasaulyje. Numatoma, kad investicijos bus nukreiptos į 20-40 bendrovių, tai yra maždaug perpus mažiau nei paprastai tokie fondai investuoja. Mažesnis investavimo objektų skaičius atskleidžia, kad šio SEB fondo investicijos bus aukštesnės rizikos, o potencialus uždarbis didesnis. Fondas galės investuoti į įvairiausių pramonės sektorių įmonių VP, taip pat jam nebus apribojimų dėl pasirinktų bendrovių geografinės padėties. Vienas stambiausių SEB strateginių prioritetų – elektroninė bankininkystė. Šiandien tokias paslaugas internetu SEB teikia 740 tūkst. savo klientų šešiose Europos valstybėse: Švedijoje – 500 tūkst., Vokietijoje – 130 tūkst., Danijoje – 5 tūkst., Estijoje – 72 tūkst., Latvijoje – 23 tūkst., Lietuvoje ( Vilniaus bankas ) – 11 tūkst. Be to, 2000m. pabaigoje SEB Švedijoje pristatė banko paslaugas mobiliuoju telefono ryšiu ( WAP ), kuriuo naudojantis galima tvarkyti investicijas, atlikti atsiskaitymus ir gauti naujienas. Šiandien Baltijos valstybių regione konkuruoja dviejų didelių Švedijos bankų grupės – SEB ir Swedbank. Šiuo metu SEB užima stipriausią padėtį Lietuvos rinkoje ( sausio 24d. ). “Ericsson” atsisako mobiliųjų telefonų gamybos. Trečia pagal dydį pasaulyje mobiliųjų telefonų gamintoja Švedijos kompanija “Ericsson” pareiškė perduodanti mobiliųjų telefonų gamybą JAV bendrovei “Flextronics International”. Taip pasielgti “Ericsson” pastūmėjo nuostoliai iš prekybos mobiliaisiais telefonais. Jie pernai sudarė 1,68 mlrd. USD. Švedija neskatina verslo. Ištyrus dešimt išsivysčiusių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad Švedija yra mažiausiai palanki verslui šalis. Iš dešimties tirtų pasaulio šalių Švedija buvo įvertinta nepalankiausiai, kai buvo nagrinėjamos verslo plėtros ir darbo vietų kūrimo sąlygos konkrečioje šalyje. Švedija atsidūrė sąrašo pabaigoje, gavusi 34 balus – kaip nepalankiausias Vakarų pasaulio kraštas verslui. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI Švedija skirstoma į tris tradicines istorines geografines dalis. Vidurio Švedija. Tai stambiausias šalies ekonominis rajonas. Čia gyvena 2/3 šalies gyventojų, gaminama apie 2/3 mašinų ir 4/5 plieno pramonės produkcijos. Stambiausias šio rajono centras – sostinė Stokholmas. Tai stambiausias visos Švedijos mokslo, kultūros, taip pat pramonės centras. Pietų Švedija ( teritorija į pietus nuo Veterno ežero). Tai svarbiausias žemės ūkio rajonas (jam tenka 1/3 šalies dirbamos žemės, 2/3 gaminamos žemės ūkio produkcijos). Sukoncentruota apie ¼ pramonės produkcijos ( laivų statyba, popieriaus ir celiuliozės, rutulinių guolių gamyba, tekstilė). Svarbiausi rajono centrai – uostai Geteborgas ir Malmė. Šiaurės Švedija. Nors šis rajonas ir užima 2/3 šalies teritorijos, čia gyvena tik 1/7 šalies gyventojų. Svarbiausia šios šalies dalies ūkinė funkcija – hidroenergetika, kalnakasyba, medienos paruošos bei šių žaliavų ir pusfabrikačių transportavimas. Čia sukoncentruota apie 90% valstybės hidroelektroenergijos, 4/5 geležies rūdos gavybos ir ½ medienos paruošų. Todėl svarbiausi šio regiono socialinės ir gamybinės traukos centrai susikūrė kalnakasybos rajonuose (Kirūna), prie geležinkelių ir Baltijos pajūryje ( Lulėjas, Šeleftėjas).

Ekonomika  Referatai   (42,95 kB)

Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.

Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)

Politikos ir ekonomikos mokslai Lietuvoje negali pasigirti tokia turtinga nenutrūkstama tradicija, kaip daugelyje kitų šalių dėl įvairių objektyvių priežasčių. Lietuvos valstybingumo istorijoje būta gausių, gilių ir ilgų pertrūkių, dėl kurių vystytis savarankiškam mokslui, politikai ir juolab – ekonomikai nebuvo sąlygų, nesimatė ir poreikio. Pirmąsias politikos mokslų užuomazgas Lietuvoje galima rasti XVI a. Andriaus Volano raštuose, tačiau kaip ir daugelyje to meto politinių traktatų, jo tekstuose labiau nagrinėjamos teisinės, negu ekonominės problemos. Traktatas “Apie politinę arba pilietinę laisvę” išsamumu, argumentacija ir minties gilumu praktiškai nenusileidžia panašaus pavadinimo Dž.Loko (J.Locke) kūriniui “Esė apie pilietinę valdžią”, parašytam šimtmečiu vėliau. Minėtame traktate A.Volanas aprašo ir to meto ekonomines bei socialines problemas, tarp jų – elito išlaidavimą bei prabangą, kas darė didelę žalą šaliai ir visuomenei [1]. Tačiau šių problemų vertinimas – daugiau moralinis, negu ekonominis. Smerkiamas godumas, hedonizmas ir korupcija, tačiau nesiimama nagrinėti ūkio tvarkymo problemų ar pateikti jų sprendimo būdus. Panašūs uždaviniai to meto politinės minties terpėje nebuvo itin populiarūs: tiek valstybės, tiek atskirų žemių bei dvarų ūkiais rūpinosi specialūs pareigūnai, ir teoriniai modeliai feodalinėje santvarkoje neatrodė reikalingi. XVI a. Lietuvoje įvyksta žymioji Valakų reforma, iš esmės pakeitusi to meto ekonominius ir socialinius santykius. Tarp 1615 ir 1624 m. Biržuose išleidžiama Adomo Rasijaus (1560-1627 ar 1628 m.) “Politikos ir teisės traktatas apie kilmingumą ir prekybą”, kurį jau galima laikyti ir ekonominės politikos mokslų užuomina. Vakarų Europoje tuo metu taipogi brendo pirmosios ekonominės idėjos, siejamos su Hugo Grotu (Huig de Groot 1583-1645) Olandijoje, finansų ministru Žanu Batistu Kolberu (Jean-Baptiste Colbert, 1619-83) Prancūzijoje bei filosofo Adomo Smito (Adam Smith, 1723-90) vardu Anglijoje. Tačiau Lietuva, XVIII a. pabaigoje patekusi į konservatyvios, feodalinės ir agrarinės Rusijos imperijos priklausomybę, atsidūrė tokioje kultūrinėje terpėje, kur autoritetas reiškė daugiau už bet kokias idėjas, ir teoriniai modeliai tiek politikoje, tiek ekonomikoje buvo sutinkami su nepasitikėjimu. 1918.02.16 atsikūrusioje Lietuvos valstybėje šalies ekonomiką ėmė formuoti praktikai – Martynas Yčas, Juozas Tūbelis, Ernestas Galvanauskas, žymių teorinių darbų parašė Domas Cesevičius (1902-86). Apžvelgdamas absoliutizmo, merkantilizmo, liberalizmo, intervencionizmo ir socializmo ekonomines teorijas ir praktikas [2], D.Cesevičius mėgina rasti optimalų modelį to meto Lietuvai, ragindamas griežtai skirti politiką nuo ūkio [3]. Politikoje pripažindamas valstybės primatą ir būdamas ištikimas autoritetinės santvarkos šalininkas, ūkyje D.Cesevičius gina privatumo principą ir gan griežtai kritikuoja socialistinę krikdemų žemės ūkio reformą, įvykdytą 1922 m., nes anot jo, šalies ūkio sistema buvusi labiau pritaikyta stambiems ūkiams, ir išdalinus žemę į mažesnius sklypus, tačiau nesuteikus darbo priemonių, ūkinė padėtis šalyje ne pagerėjusi, o pablogėjusi. D.Cesevičiaus darbuose išsamiai nagrinėjamos tokios temos, kaip dempingas, kreditai, biudžeto problemos – griežtai kritikuojami valstybinio kredito entuziastai, pabrėžiant, kad kredito veikimas turintis ekonomines ribas, iš kurių vienoje pusėje – sutaupytų gėrybių kiekis, o kitoje – ūkio rentabilumas [4]. 1940 m. sovietinė okupacija ir aneksija vėl nutraukė savarankišką Lietuvos politinių ir ekonominių mokslų bei praktikos raidą. Šalies ūkis imtas reguliuoti pagal valstybinio planavimo modelį. Privati nuosavybė apribota iki minimumo, į kurį įėjo, praktiškai, tiktai namų apyvokos reikmenys, baldai, kaimuose – vienas kitas žemės lopinėlis ar naminis gyvulys. Visa kita buvo valstybės: jai priklausė ir gamyklos, ir prekyba, ir fermos, ir laukai. 1988-89 m. prasidėjęs “persitvarkymas” grąžino kooperatinę nuosavybės formą ir išplėtė privačiąją. 1990.03 11 atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, gan skubiai pradėtos drastiškos ekonominės reformos privatizacijos ir liberalizacijos linkme. Ekonominės politikos praktika ir toliau siejosi su politine valdžia. Daugelis ekonomistų buvo baigę mokslus sovietinėje sistemoje. Tačiau persiorientavimas į vakarų ekonomikos struktūras reikalavo naujų politinių teorijų ir naujos praktikos. Dar 1990 m. įkuriamas Laisvosios rinkos institutas [5], kurio iniciatyva imtos plėtoti liberalizmo idėjos Lietuvos ekonomikoje. Šiandien liberali mintis yra beveik dominuojanti Lietuvos ekonomikos teorijoje: daugiau arba mažiau ekonominį liberalizmą palaiko ekonomikos mokslų atstovai prof.Kęstutis Glaveckas, Elena Leontjeva, Dr.Ramūnas Vilpišauskas, Petras Auštrevičius, doc.Margarita Starkevičiūtė.

Ekonomika  Referatai   (45,68 kB)

KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių. Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia. Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas. Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų kainų lygis, taigi pinga pinigai. Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis. Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo. AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %. Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼ Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi? KAS PRALAIMI? Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui. Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija. Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos. KAS PASIPELNO? Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių. Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta. Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti? KAS LEMIA INFLIACIJĄ? Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti. Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, kylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja. Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: • Bendros rinkos sukūrimas; • Užsienio ir vidaus prekyba; • Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė); • Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje); • BNP (bendrasis nacionalinis produktas). Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%. Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%. Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų. AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo. Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP. AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas - skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama. KADA EKONOMIKA AUGA? Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas. Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą. Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę. Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas. BVP augimas Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl? Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį? Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu? EKSPORTAS IR IMPORTAS Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo. Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų. Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt - 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t. EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama. Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių. Nedarbo mažėjimas % Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt. Vidutinio darbo užmokesčio augimas Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų: - 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti; - 63 mln. – PVM lengvatoms; - 50 mln. – kompensacijoms už turtą; - 35 mln. – valstybės socialiniai paramai; - 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti; - 279 mln. – indėliams gražinti I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti. II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius. Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys. Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų. KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES? Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų. Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas. Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų. Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms: • parama nelaimės atveju; • draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas. Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje KAIP KEITĖSI LIETUVA 2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU • sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių; • minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt; • bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt; • pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.; • PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt; • Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt; • Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.) • Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt; • Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų; • Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt; • Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (43,37 kB)

Bet kokios valstybės ekonominę situaciją, kurią gali atspindėti keletas rodiklių- eksporto- importo situacija, įsiskolinimas (vidinis ar išorinis) ir pan. Tačiau vis dėl to pagrindiniu rodikliu lieka būtent bendrasis vidaus produktas. Rašant šį darbą, renkant jam medžiaga susidūriau su neišvengiama technologinės eros įtaka- operatyvią ir naudingą man informaciją patogu susirasti Internete, nei bibliotekose ieškoti literatūros. To priežastimi “Literatūros sąraše”– vos keletas leidinių, o likusieji pavadinimai ir nuorodos- Interneto svetainių adresai. Daugiausia informacijos ir peno mąstymui suteikė šalies Ūkio ministerijos parengta Lietuvos Respublikos ūkio ekonominės ir socialinės plėtros 2000 - 2002 metais prognozė. Joje ne tik nagrinėta šalies ūkio situacija, bet ir pateiktos trumpalaikės prognozės, paminėti jų įgyvendinimo trukdžiai. Informacijos šaltinius duomenimis papildė Lietuvos Respublikos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Interneto svetainė, kurioje skelbiami visi su šalies gyvenimu susiję statistiniai rodikliai. Referate apžvelgiama ne tik BVP kaita ir dinamika, bet akcentuojami ir svarbiausi ir reikšmingiausi jos dinamiką sąlygoję veiksniai, išskiriama privataus sektoriaus įtaka šalies ūkiui. Referato pabaigoje nagrinėtoji medžiaga reziumuojama trumpomis išvadomis ir pasiūlymais. ŠALIES EKONOMIKOS ATSPINDYS - BVP RODIKLIS BVP DINAMIKA 1990 – 2000 METAIS Diagramoje pateikiam Lietuvos BVP dinamika 1990 – 2000 metais. Kaip galima pastebėti- lietuviškasis bendrasis vidaus produktas nuolat auga. Tai suprantama, nes šalies ekonomika vystosi- auga jos lygis tiek finansiniu, tiek ir technologiniu lygiu. 1diagrama Šalies BVP augimą taip pat liudija ir kitas rodiklis- BVP dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui (2 diagrama) 2 diagrama Deja, ne visi statistiniai rodikliai rodo šalies BYV augimo tendenciją. Žinant tai, jog BVP augimą gali sąlygoti ir brangstančios prekės bei paslaugos (ypač- energetiniai resursai), įprasta, skaičiuojat BVP lyginti esamas ir ankstesniųjų metų kainas. Tokie BVP rezultatai pateikiami 3 diagramoje ir, reikia pripažinti, jog jie- ne visada liudija augimo tendenciją. kaip matome, net ir statistinio BVP rodiklio augimo metu (1 diagrama) realiosios kainos ne visada atspindėdavo augimą. Tai ypač aktualu 1990- 1992 metais (laikoma, jog 1990 BVP buvo lygus 0). Taip pat įdomu pastebėti, jog visapusiškas BVP sumažėjimas (1-3 diagramos) užfiksuotas 1999 metais. Pagrindinė tokio sumažėjimo priežastis- ne tik energetinių resursų pabrangimas, lėmęs kainiškojo BVP nuosmukį, bet ir Rusijos krizė, turėjusi neigiamų pasekmių tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio ekonomikai. Džiugu tik tai, kad lietuviai greitai įveikė kaimyninės valstybės krizę ir jau 2000 metais BVP viršijo priekrizinę 1998 metų ribą. Sekančioje dalyje detaliau pažvelgsime į BVP struktūrą ir išskirsime , mūsų manymu, svarbiausius jos bruožus. Lyginant su 1998 metais, BVP sumažėjo 455 mln.Lt, nors vidutinė alga tuo pat laikotarpiu, pakilo 57 Lt. 1999 metais dar labiau sumažėjo Lietuvos infliacija (nuo 2,4 proc. 1998 m. iki 0,3 proc.), tačiau tai įvyko dėl padidėjusio bedarbių skaičiaus- 1998 m. 6,4 proc., o 1999 m. jau 8,4 proc. 1999 m. taip pat padidėjo eksportuojamų prekių kainos indeksas – jei prieš metus jis buvo 94,9, tai 1999 metais šoktelėjo 2,2 punkto (iki 96,7). Šis rodiklis rodo šalies verslo subjektų operatyvųjį persiorientavimą į Europos rinkas. 1999 metais ir toliau mažėjo žemės ūkyje sukuriamos produkcijos, mažiau patiekta elektros energijos ir vandens. Tam įtakos turėjo padidėjusios energetinių išteklių kainos bei išaugęs nedarbas. Tačiau ne viskas Lietuvoje 1999 metais prastėjo. Klaipėdos uoste krovinių daugėjo, nestigo ir užsienio investuotojų dėmesio. Tuo pat metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat “nesnaudė” – tą byloja ir stipriai, kai iki tol nebuvo, padidėjusi skola užsieniui. Kaip regime, beveik trečdalis viso BVP sukuriama Vilniaus apskrityje, dar trečdalis sukuriama kartu paėmus Klaipėdos ir Kauno apskritis, tuo tarpu likusios dalis tenka net septynioms šalies apskritims. Tokią nelygybę lemia skirtingas šalies regionų ekonominis išsivystymas ir naujos, rinkos pramonės koncentracija. Tisas, tokie dideli skirtumai tarp atskirų šalies regionų nėra naudingi ekonomikai- jie skatina vietinę gyventojų migraciją ko dėka silpnesnės ekonomikos regionai dar labiau skursta, dar labiau ryškėja skirtumai tarp trijų šalies ekonomikos centrų- Vilniaus, Kauno, Klaipėdos- ir jais netapusių Šiaulių, Panevėžio, Utenos, nors ir turinčių senas gamybinės pramonės tradicijas, reikiamą infrastruktūrą, tačiau stingančias valstybinio lygio investicijų skatinimo politikos dėmesio.

Ekonomika  Referatai   (52,23 kB)

Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.

Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)

ĮVADAS Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemoje naudojamų mokesčių. PVM yra toks mokestis, kuriuo apmokestinamas įvairių prekių tiekimas bei paslaugų teikimas. Šis mokestis yra vienas perspektyviausių. Jo pagalba surenkama nemažai lėšų į valstybės biudžetą. Lengvatiniu PVM tarifu laikomas PVM įstatyme nustatytas PVM tarifas, mažesnis už standartinį, išskyrus 0 tarifą. PVM įstatyme yra nustatyti 2 lengvatiniai PVM tarifai – 5 ir 9 procentų PVM (9 procentų tarifas gyvenamųjų namų statybai, finansuojamai iš biudžetų ar valstybės lengvatinių kreditų ("socialinei statybai"). Reglamentavimas Europos Sąjungoje Europos Sąjungoje apmokestinimo PVM tvarka yra griežtai reglamentuota, atsižvelgiant į tai, kad šis mokestis, kaip vartojimo mokestis, turi esminės įtakos kuriant vidaus rinką be sienų. Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis apmokestinimo PVM tvarką Europos Sąjungos mastu, yra 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos. Ši direktyva reglamentuoja praktiškai visus PVM taikymo aspektus. Reglamentavimas Lietuvoje PVM Lietuvoje pradėtas taikyti nuo 1994 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymui Nr. I-345. Šis įstatymas galiojo iki 2002 m. birželio 30 dienos. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. IX-751, kuris įgyvendino visas pagrindines Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimą PVM nuostatas, tačiau į įstatymą nebuvo perkelti reikalavimai, kurių taikymas įmanomas tik Lietuvai esant Europos Sąjungos nare ir bendrosios rinkos dalimi. 2004 m. sausio 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-1960 kuris įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Šis įstatymas galutinai perkėlė Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimo PVM tvarką, nuostatas. Aktualią Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakciją galima rasti Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų bazėje.

Ekonomika  Analizės   (12,55 kB)

Tuo pat metu galingą vystymosi impulsą įgauna integruota veikla, kompanijų lygyje: vis augantis tarptautinis konkurencinis lygis, verčia kompanijas ieškoti kelių, būdų jungti savo potencialus, galimybes ir bendradarbiavimą, siekiant išgyventi rinkoje. Dalykinių ryšių nustatymas tarp atskirų šalių kompanijų ir įvairaus integracijos laipsnio struktūrų sukūrimas - viena iš pagrindinių organizacinių strategijų paskutiniais dešimtmečiais. Bendradarbiaudamos tarp savęs, firmos dažniausiai kuria strateginius aljansus. Nuo 1980 metų jų pajamos vidutiniškai augo kasmet daugiau kaip 25 % . Siekis į didesnes integracijas išryškėjo paskutiniais dešimtmečiais, tarp kitko ryškiai susiliejus JAV, Europos ir Azijos firmoms ir bankams (tiek kiekio, tik ir apimties atžvilgiu). Paskutiniais pavyzdžiais galėtų būti Citibank ir Travels bankų grupių, telekomunikacinių kompanijų Word Comp ir MCI, autogigantų Daimber ir Chrysler, naftos kompanijų Bitish Petroulem ir Amoco apsijungimas. Svarbiausia tai, kad šiuose susitarimuose ir, o ypatingai stambaus mąsto, dominuoja jų tarptautinis, tarpnacionalinis pobūdis, ko pasekoje atsiranda transnacionalinės korporacijos. Čia aptarsime pagrindines tarptautinio verslo organizavimo formas – integruotas struktūras, realizuojančias strateginius verslo tikslus. PAGRINDINĖS INTEGRACIJOS TARPTAUTINIAME VERSLE FORMOS Dabartiniame tarptautiniame versle pasireiškia įvairios, tame tarpe lanksčios tarptautinės kooperacijos formos, kurioms priklauso: • Licenzinė sutartis – autorinės teisės, patento, prekinio ženklo panaudojimas; • Gamybos tęsimas – kompleksinio gaminio ar jo komponentų gaminimas vienoje iš užsienio firmų; • Kontraktas – menedžmentas, vieno kitam iš partnerių teisių menedžmento srityje perdavimas; • Frančizė – licenzijos tam tikrai veiklai išdavimas, suteikiant papildomą palaikymą valdymo, marketingo, technologijos srityse; • Strateginiai aljansai – formali arba neformali sąjunga, sukurta siekiant apjungti resursus, sprendžiant reorganizavimo uždavinius, didinant efektyvumą rinkoje ir t.t., ar tai siekiant “masės” efekto rinkoje, ar kitų tikslų; • Bendra įmonė - viena iš paplitusių strateginio aljanso formų, siekianti sukurti naują kompaniją, kuri būtų juridiškai ir ekonomiškai savarankiška įmone. Tarptautiniai strateginiai aljansai Tarptautinis strateginis aljansas (TSA) – tarporganizacinis susitarimas bendradarbiauti palyginti ilgą laiką, kuris numato bendrą resursų panaudojimą ir/ arba dviejų ar daugiau savarankiškų esančių dviejose ar daugiau šalių organizacijų valdymo struktūrą, skirtą bendram uždavinių sprendimui, kurie susiję su kiekvienos organizacijos misija. Plačiąja prasme TSA priklauso funkciniai susitarimai ( pvz., bendri moksliniai tiriamieji, bandymo – konstruktoriniai darbai, gamybos vystymas, produkcijos tobulinimas ir kt.), susitarimai kuriant naujas organizacijas (pvz. bendras įmones), taip pat ir susitarimai nekuriant naujų organizacijų ( pvz. pasikeitimas akcijomis). Tokiu būdu, TSA yra funkcinės struktūros grindžiamos formaliu ar neformaliu susitarimu. Tarptautinis strateginis aljansas skiria: • Partnerių kilmę (bent jau iš dviejų šalių); • Kiekvieno partnerio strateginę reikšmę. Istoriškai tarptautiniai aljansai buvo viršesni už nacionalinius. Europos sąjungos šalyse, kai buvo kuriama bendra rinka pasireiškė tarptautinių ir nacionalinių aljansų hibridinė forma. Vedančiosios Europos nacionalinės firmos įstojo į konsorciumus, kad bendrai reaguotų į JAV ir Japonijos konkurentų mestus iššūkius. Europos vidaus tarpfirminiame bendradarbiavime buvo eilė bendrų mokslo – technikos programų, tame tarpe ESPRIT ( informacinės technologijos), BRITE ( naujos medžiagos), RACE (telekomunikacijos). Anot amerikiečių ekonomisto D. Miure[3], 1989-1992 m. iš JAV firmų buvo sukurta 778 strateginiai aljansai, kurių 61 % buvo tarptautiniai, t.y. buvo sukurti tarp Amerikos ir kitų šalių firmų. Klasifikuojant pagal šalių ir regionų skaičių apie 57 % iš bendro aljansų skaičiaus sudarė aljansai tarp Amerikos ( iš vienos pusės) ir Vakarų Europos arba Japonijos (iš kitos pusės) firmų. Strateginė aljanso reikšmė jos dalyviams pasiekiama per tarporganizacinius susitarimus, kurie: • Kompensuoja silpnąsias dalyvių puses arba jiems suteikia konkurencinę pirmenybę; • Atitinka ilgalaikius partnerių strateginius planus. Praeityje firmų sąjunga, žiūrint iš motyvacijos pozicijų, kuriant jas dažnai buvo ribota. Dažniausiai tikslu buvo tam tikrų prekių pardavimo apimčių didinimas. Tačiau pradedant 1980 m., kuriant aljansus, kompanijos vis dažniau siekia didesnių tikslų. Bendradarbiaudama firma – dalyvis gali įsiskverbti į naujas rinkas, prieiti prie naujų technologijų, gauti tam tikrą ekonomiją dėl “masės (apimties) efekto”, įveikti tarpvalstybinius ir investicinius barjerus greičiau negu veikdami savarankiškai, ar pigiau. TSA kompanijoms tapo gyvybiškai svarbia organizacine valdymo struktūra, kurios pagalba jos lengviau įgyvendina savo strateginius tikslus. Tokiu būdu geriau panaudojami savo firmų vidiniai resursai, pagerėja santykiai su bet kuriais partneriais ( ar tai būtų eiliniai dalyviai, ar atitinkamo lygio konkurentai). Nepriklausomai nuo aljanso struktūros ir formos visiems aljansams būdinga tam tikra integracija tarp partnerių. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti tarptautiniai tarporganizaciniai susitarimai, kad juos būtų galima klasifikuoti kaip TSA?: • Partnerių resursų tarpusavio kombinacija turi būti nukreipta vertybių sukūrimui, kurių bendra vertė viršytų atskirų partnerių sukurtas vertes, kai jie atskirai naudos resursus. Tokia bendra veikla ypač paplitusi daugelyje šiuolaikinių veiklos sričių, o ypač aukštų technologijų pramonės šakose; • Antra savybė pasireiškia tuo, kad dvi ar daugiau organizacijų, apsijungusių norėdamos įgyvendinti suderintus tikslus, pasilieka nepriklausomomis suformavus aljansą; • Trečioji – kad firmos – partneriai bendrai pasidalija naudą, gaunamą iš aljanso veiklos ir vykdo bendrą veiklos kontrolę; • Ketvirtoji savybė – organizacijos-partnerės nuolatos remia vieną ar kelias aljanso strateginės veiklos kryptis, pvz., naujų technologijų, produkcijos gamybos ir t.t. vystymas. Pažymėtina, kad nei vienas iš aljanso partnerių negali kontroliuoti kitų partnerių priimamų verslo strateginių sprendimų. Jei taip atsitinka, aljansas tampa labiau integruota kooperavimo forma – finansų - pramonine grupe, kurioje dominuoja valdančioji, pagrindinė, vedančioji kompanija. Tarptautiniai strateginiai aljansai vaidina gana svarbų vaidmenį pagrindinėse pasaulio ekonomikos srityse. Tai akivaizdu pasižiūrėjus, kaip TSA pasiskirsto pagal šakas: • Kompiuterių gamyba – 7,3 %; • Farmacija – 6,8 %; • Gavybinė pramonė – 5,9 %; • Automobilių gamyba – 5,4 %; • Maisto produktai ir gėrimai – 4,6 %; • Aerokosminė pramonė – 4,1 %; • Metalurgija – 4,0 %; • Telekomunikacijos – 8,0 %; • Pramogų industrija – 6,2 %; • Finansai – 5,3 %; • Programinių produktų gamyba – 2,6 %; • Elektroenergetika, dujos, vandens tiekimas – 1,9 %. Palyginti didelė TSA koncentracija – kompiuterių gamyboje, farmacijos pramonėje, automobilių gamyboje, aerokosmoso pramonėje ir paslaugų sferoje aiškinama tuo, kad kompanijos ieško bendradarbiavimo norėdamos sumažinti savo veiklos kaštus, bei riziką. Daugianacionalinė kompanija Daugianacionalinė kompanija (DNK) – yra viena iš labiausiai sudėtingų tarptautinių verslo organizacijų formų. Tokia kompanija, per tarptautinius ryšius, įsiskverbia į užsienio rinkas tiek prekybos, tiek ir gamybinės veiklos srityse. Tokiu būdu, daugianacionalinė kompanija, vadovaudamasi globaline verslo filosofija, plečia savo ūkinę veiklą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų. Skirtingų DNK organizavimas, formos ir struktūros ypatumai gali būti gana įvairūs. Tačiau galima išskirti šiuos pagrindinius principus, kurie yra DNK pagrindas ir atskiriantis šią tarptautinio verslo formą nuo kitų tarptautinio verslo formų, tame tarpe ir TSA: • Korporatyvinė visuma, grindžiama akcinio dalyvavimo principu; • Orientacija į vieningą DNK strateginių tikslų įgyvendinimą ir bendrų strateginių uždavinių sprendimą; • Vieningos valdymo vertikalės buvimas (su skirtingu griežtumo laipsniu) ir vieningo valdymo centro buvimas (holdingo kompanijos, banko ar susijusių kompanijų pavidalu); • Neterminuotas DNK egzistavimas. Lygiagrečiai su terminu “daugianacionalinis” verslas, dažnai naudojama sąvoka “pasaulinis” ar “globalinis” verslas. Čia globalinės kompanijos menedžmentas suprantamas: • Naudoja globalinį, integruotą požiūrį į verslą, siekia rasti naujas rinkas, įvertinti galimas konkurentų grėsmes, ieško naujų resursų, kad išplėsti savo veiklą; • Siekia įtvirtinti kompanijos buvimą esminėse šalių (regionų) rinkose; • Ieško bendrų bruožų, kurie būdingi skirtingiems geografiniams regionams. Šiuo požiūriu, daugianacionalinė kompanija – tai holdingo kompanijos variantas, kuris vykdo savo ūkinę veiklą įvairiose nacionalinėse rinkose, ir per dukterinių padalinių vadybininkus siekia adaptuoti savo produktus ir marketingo strategiją vietiniams ypatumams. Lygiagrečiai su “daugianacionaline” ir “globaline” kompanija, mokslinėje ir specialioje literatūroje naudojama ir panašių sąvokų. Tai pagal tradiciją skirtingų šalių vyriausybinės organizacijos per dešimtmečius, firmoms, vedančioms verslą daugiau nei vienoje šalyje, naudojo “transnacionalinį” (transnacionalinė korporacija TNK) terminą. Pastaruoju metu šis terminas vartojamas kai kompanija charakterizuojama kaip globali ir kaip daugianacionalinė, t.y. kompanija kuri siekia “mąsto (apimties) efekto” globalios integracijos dėka ir tuo pat metu gana adaptyvi specifinei išorinei aplinkai (“daugiakultūrinė” DNK). Matomai šis apibūdinimas artimas globalinės kompanijos apibūdinimui. Verslininkai, savo ruožtu, dažnai vartoja terminą “transnacionalinė korporacija”, kai susilieja dvi panašaus dydžio kompanijos, tačiau iš skirtingų šalių. Šiuo metu daugianacionalinės kompanijos, pasireiškiančios kaip transnacionalinės gamybos, prekybos, finansų ir mokslinio – tiriamojo profilio kompanijų grupės, yra ne tik išsivysčiusių šalių ekonomikos atrama, bet ir virto viena iš pagrindinių pasaulinio ūkininkavimo varomųjų. Taigi, jei 1976 m. DNK skaičius siekė 11 tūkstančių (su daugiau kaip 86 tūkst.padalinių įvairiose srityse), tai 1990 m. pradžioje jų skaičius viršijo 35 tūkstančius (147 tūkst.užsienio filialų). Šiandien pasaulyje veikia apie 40 tūkstančių DNK, turinčių 200 tūkst.padalinių 150 šalių [101]. Pasaulinėje ekonomikoje DNK lyderiauja pagal daugelį rodiklių. 1996 m. bendra pardavimų apimtis DNK sudarė 25 % pasaulio pardavimų apimties. Iš tikrųjų daugianacionalinės kompanijos pasaulio ekonomiką pavertė į ištisinę tarptautinę gamybą, suaktyvino mokslinį-techninį progresą, padidino produkcijos techninį ir kokybinį lygį, gamybos efektyvumą.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (10,52 kB)

Žmogus savo evoliucijos procese sukūrė daugybę būdų informacijai kaupti, rūšiuoti, apdoroti, išsaugoti ir perduoti. Štai keletas jų: kalba, raštas, spausdintas žodis, telegrafas, telefonas, radijas, kompiuteris. Pastarojo išradimas sukėlė dar didesnius informacijos srautus, kurie, atsiradus pasauliniams kompiuterių tinklams, tapo sunkiai valdomi ir nuspėjami. Termino “informacinė technologija” atsiradimą taip pat reikėtų sieti su kompiuterinės technikos ir jai pritaikytos programinės įrangos (PĮ) atsiradimu. Šį terminą su tam tikromis išlygomis galima visiems aukščiau minėtiems informacijos apdorojimo būdams. Informacinės technologijos sąvoka apima tiek techninę įrangą, tiek programinę įrangą. Informacinės technologijos tapo neatsiejama šiandieninio biznio, mokymo, kasdieninio gyvenimo dalimi. Informacinių technologijų paslaugos apima labai platų paslaugų spektrą [4]. Galima paminėti populiariausias iš jų: Reikalavimų analizė PĮ kūrimas Sistemų analizė ir kūrimas Duomenų bazių valdymas Projektų valdymas Duomenų ir procesų modeliavimas Sisteminis programavimas Tinklo projektavimas PĮ palaikymo programavimas Tinklo diegimas Duomenų konvertavimas ir perdavimas Telekomunikacijos Lavinimas ir mokymas Pagalbos palaikymas Taikomosios PĮ kūrimas Klientas/Serveris PĮ Grafinio interfeiso projektavimas Natūralu, kad firmos stengiasi neatsilikti nuo techninės revoliucijos – kompiuteris ir kitokia informacinė technologija tapo neatsiejama biuro įrangos dalimi, leidžiančia sėkmingiau vystyti savo verslą. Šios technologijos naudojamos patiems įvairiausiems tikslams: teksto, biznio informacijos apdorojimui, apskaitai, įvairių projektų rengimui, bendravimui su biznio partneriais ar tiesiog biuro papuošimui. 1. Informacinių technologijų paslaugų vaidmuo paslaugų sferoje Vien JAV 1995 m. 10 pirmaujančių informacines technologijas pardavinėjančių kompanijų (1 priedas) pardavė produkcijos už 231 bilijoną $. Turint galvoje tai, kad “Pasaulyje apie 80% išlaidų informacinėms technologijoms tenka programinei įrangai, o likusieji 20% - techninei įrangai” [2] (o iš šių 10 kompanijų tik viena prekiauja programine įranga), gauname įspūdingą skaičių (apie 900 bilijonų $). “Infobalt” duomenimis, 1996 m. Lietuvoje informacinėms technologijoms buvo išleista apie 167 mln. USD [2]. Šie skaičiai verčia susimąstyti ir atidžiau apžvelgti su informacinėmis technologijomis susijusias paslaugas. Rašant šį referatą, teko atlikti informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimo bei pobūdžio tyrimą. Remtasi Lithuania Online Lietuvos serverių sąrašo WWW puslapio kategorija Computing (2 priedas). Šioje kategorijoje buvo 76 tokio pobūdžio paslaugas teikiančios firmos, tačiau kai kurios nuorodos yra jau pasenę, taigi liko 58 firmos. Šių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos smulkiau aptariamos 2 skyriuje. Reikia pažymėti, kad tai toli gražu nepilnas tokias paslaugas teikiančių Lietuvos firmų sąrašas. Pasinaudojus P. Trogan [1] paslaugų klasifikavimo schema, teikiamas paslaugas galima priskirti tiek verslo paslaugų grupei (kompiuterinės paslaugos), tiek komunikacinėms paslaugoms (paštas, telekomunikacijos), tiek paskirstymo paslaugoms (didmeninė ir mažmeninė prekyba), tiek švietimo paslaugoms (suaugusiųjų mokymas). Likusiose paslaugų grupėse pagal P. Trogan [1] taip pat galima įžvelgti informacinių technologijų: konstravimo paslaugose tai gali būti automatizuoto projektavimo programinė įranga, aplinkos apsaugoje taip pat neapsieinama be informacinių technologijų; finansinėse paslaugose informacinės technologijos taip pat jau išsikovojo savo vietą. Galima teigti, kad informacinės technologijos naudojamos visur, kur tik apdorojama informacija. Informacinės technologijos turi savybę greitai pasenti – tai, kas buvo paskutiniu technologijos žodžiu prieš pusę metų, šiandien gali būti pasenę tiek morališkai, tiek techniškai. Šias paslaugas teikiančios firmos turi atsižvelgti į tokią informacinių technologijų specifiką ir prisitaikyti prie jos. Firmos, teikiančios informacinių technologijų paslaugas, susikoncentravę didžiausiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Pastaruoju metu sėkmingai savo veiklą vystančios firmos (Omnitel, Sonex) plečiasi ir steigia savo filialus ir mažesniuose miestuose (Alytuje, Druskininkuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Biržuose). 2. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos Taigi, pagal atlikto tyrimo duomenis 2 priede pateikto firmų sąrašo teikiamas informacinių technologijų paslaugas galima suskirstyti taip:  kompiuterių ir programinės įrangos pardavimas (kompiuteriai, spausdinimo įrenginiai, įvairi specializuota biuro įranga, specializuota ir nespecializuota programinė įranga);  Interneto paslaugos (prijungimas prie Internet, E–Mail, naujienų grupių, WWW puslapių kūrimas ir laikymas, tinklinės duomenų bazės, FTP paslaugos, faksų perdavimas Internetu, telekonferencijų organizavimas);  programų įdiegimas (diegiamos programos darbui su Internet, kita populiari programinė įranga);  programinės įrangos kūrimas (kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.);  programos atnaujinimas (teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą);  kompiuterinio raštingumo kursai (supažindinimas su operacinėmis sistemomis, apmokymas dirbti MsOffice programomis, supažindinimas su Internet);  apmokymas dirbti specifine programine įranga (kompiuterinės grafikos, animacijos, kompiuterizuoto projektavimo programinė įranga);  distancinis mokymas (distancinis mokymas gali apimti tiek kompiuterinio raštingumo, tiek specifinės PĮ mokymą)  kompiuterinės konsultacijos (konsultacijos kompiuterių pirkimo klausimais, kompiuterinių sistemų projektavimas);  distancinis paslaugų užsakymas (visų teikiamų paslaugų distancinis užsakymas);  techninis kompiuterių aptarnavimas (techninė kompiuterių priežiūra ir profilaktika);  kitos paslaugos (atvaizdų skanavimas, pastatų ir konstrukcijų projektavimas, reklamos kūrimas, mikroschemų topologijos projektavimas, etc.). 3. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamų informacinių technologijų paslaugų įvertinimas Paslauga kaip produktas turi būti projektuojama orientuojantis į vartotoją ir jo patenkinimui skiriant didžiausią dėmesį. Naudojantis paslaugos koncepcijos modeliu [1] bei 2 priedo medžiaga, galima sudaryti 1 pav. pavaizduotą informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelį, į kurį įeina šerdinės paslaugos, palengvinančios paslaugos, palaikančios paslaugos, paslaugų prieinamumas, firmos ir klientų sąveika bei klientų dalyvavimas paslaugos teikime. Šerdinė paslauga (paslaugos) – tai paslauga, leidžianti firmai užimti tam tikrą rinkos dalį. Remiantis 2 priede pateikta medžiaga, galima teigti (jei daryti prielaidą, kad dažniausiai sutinkama paslauga yra šerdinė), kad tipiškos Lietuvos informacinių technologijų paslaugas teikiančios firmos šerdinės paslaugos yra prekiavimas kompiuteriais bei programine įranga ir Internet paslaugų teikimas. Šios paslaugos smulkiau buvo aprašytos 2 skyrelyje. Palengvinančios paslaugos – tai tokios paslaugos, be kurių negalima naudoti pagrindinės paslaugos. Jos, remiantis 2 priedo medžiaga, yra tokios: 1. Programinės įrangos įdiegimas. Ši paslauga yra būtina, kadangi kompiuteris be programinės įrangos yra paprasčiausia nieko negalinti ir “nemokanti” dėžutė. Paprastai kompiuteriai parduodami su jau įdiegta operacine sistema, už kurią papildomai mokėti dažnai nereikia. Kliento pageidavimu gali būti įdiegta ir kita programinė įranga. Programinę įrangą perkant atskirai, ši paslauga gali susidėti iš darbuotojo nuvykimo pas klientą ir kompiuterinės programos įdiegimo. 2. Programinės įrangos atnaujinimas. Ši paslauga nėra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, tačiau ji dažnai automatiškai teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą ir gali būti teikiama keliais būdais: • darbuotojas nuvyksta pas klientą ir atlieka atnaujinimą; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui paštu; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui elektroniniu paštu arba panaudojant FTP (file transfer protocol) galimybes. 3. Programinės įrangos kūrimas konkrečiai įmonei. Kai kuriose informacinių technologijų paslaugas teikiančiose firmose ši paslauga yra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, nes būtent ši programinė įranga yra parduodama. Gali būti kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan. Palaikančios paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios naudojamos pagrindinės paslaugos vertei padidinti ar išskirti ją bendrame rinkos kontekste. Palaikančiomis paslaugomis galime laikyti: 1. Kompiuterinio raštingumo kursai. Tokiuose kursuose yra mokoma: • operacinių sistemų pradmenys, darbas su populiaria programine įranga; • kompiuterio eksploatacijos pradmenys. 2. Apmokymas dirbti specifine programine įranga. Specifinė programinė įranga – tai automatizuoto projektavimo PĮ, grafikos ir vaizdų apdorojimo PĮ, konkrečiai įmonei sukurta PĮ (technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.). Ši paslauga dažniausiai teikiama tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 3. Distancinis mokymas. Ši paslauga dar nėra pakankamai išvystyta ir populiari, be to, dažniausiai toks mokymas apima tik konsultacijas konkrečiais klausimais, nors įvardinama būtent šiuo terminu. Distancinis mokymas atliekamas elektroninio pašto ar Internet pagalba ir taip pat teikiamas tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 4. Kompiuterinės konsultacijos. Teikiamos įvairaus pobūdžio kompiuterinės konsultacijos: • kompiuterinės įrangos įsigijimas; • kompiuterinės įrangos ir programų eksploatacija. 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas. Šio tipo paslaugos taip pat dar nėra pakankamai išvystytos, nes dauguma (6 iš 8) tokias paslaugas teikiančių firmų rūpinasi tik savo klientais, t. y. tais, kurie pirko iš jų kompiuterius ar kitokią techninę įrangą, ir tik 2 iš 8 firmų teikia šias paslaugas, sudarydamos sutartis su visais pageidaujančiais tokių paslaugų klientais. 6. Galimybė užsisakyti paslaugą distanciniu būdu. Ši galimybė gali būti priskiriama tiek palaikančioms paslaugoms, tiek paslaugų prieinamumą apibūdinantiems veiksniams. Ši paslauga suteikiama tokiais būdais: • užsisakant paslaugas telefonu; • užsisakant paslaugas elektroniniu paštu. Paslaugos prieinamumą apibūdina įvairūs veiksniai, nusakantys paslaugos naudojimo, užsakymo, pasiekiamumo ir kt. aspektus. Šie aspektai gali būti tokie: 1. Pagrindinės patalpos miesto centre ar transporto atžvilgiu patogioje vietoje (kaip jau buvo minėta, absoliuti dauguma tokių firmų yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose). 2. Darbo valandų patogumas (pavyzdžiui, minėtos dvi firmos, teikiančios techninio aptarnavimo paslaugas, daro tai ne vien įprastinėmis darbo valandomis, bet ir nedarbo dienomis arba naktį). 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas (visos firmos, teikiančios tokias paslaugas, pabrėžia, kad būtent jų turima įranga ir mokomosios programos yra pačios moderniausios jei ne pasaulyje, tai bent jau Lietuvoje). 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais: • tiesioginio kontakto metu; • telefonu; • elektroniniu paštu; 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija. 6. Išsamios ir aiškios programos naudojimo instrukcijos ir dokumentacija. Sąveika su paslaugas teikiančia firma ir jos darbuotojais turi didelę įtaką galutinei patirtai paslaugos kokybei. Čia galima paminėti tokias sąveikos kategorijas: 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą. 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu. 3. Sąveika su programine įranga. Ši sąveikos kategorija susideda iš: • programinės įrangos interfeiso patogumas; • programinės įrangos dinamiškumas; • programinės įrangos išorinio patrauklumo; • programinės įrangos suteikiamas darbo palengvinimas ar pagreitinimas. Kliento dalyvavimas paslaugos teikime gali pagerinti arba pabloginti teikiamos paslaugos kokybę, priklausomai nuo kliento nusiteikimo priimti ir suprasti paslaugą. Galima išskirti tokius kliento dalyvavimo aspektus: 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus. Šie reikalavimai išaiškinami apmokymo ar programinės įrangos įsigijimo metu. 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu. Ši problem taip pat sprendžiama – apmokant klentus. 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją. Tai reikalinga tada, kai programa pritaikoma konkrečiai įmonei. Šerdinės paslaugos Prekyba kompiuteriais ir PĮ Internet paslaugos Palengvinančios paslaugos Palaikančios paslaugos Paslaugos prieinamumas Sąveika 1. Pagrindinės patalpos miesto centre 2. Darbo valandų patogumas 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija 6. Išsamios ir aiškios programinės įrangos naudojimo instrukcijos bei dokumentacija 1. Programinės įrangos įdiegimas. 2. Programinės įrangos atnaujinimas 3. Programinės įrangos kūrimas 1. Kompiuterinio raštingumo kursai 2. Apmokymas dirbti specifine PĮ 3. Distancinis mokymas 4. Kompiuterinės konsultacijos 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas 6. Įvairūs paslaugų užsakymo būdai 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu 3. Sąveika su programine įranga Kliento dalyvavimas 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją 1 pav. Informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelis 4. Pasiūlymai informacinių paslaugų kokybei gerinti Atliktas tyrimas išryškino keletą informacinių technologijų paslaugų teikimo Lietuvoje trūkumų – nepakankamas techninio aptarnavimo, kompiuterizuoto mokymo išvystymas bei nepilnai išnaudojamas technines paslaugų užsakymo galimybes. Toliau aptarsime, kaip būtų galima šiuos trūkumus sumažinti. Visiškai aišku, kad nedidelei firmai, kurioje dirba, tarkim, iki 10 žmonių ir turinčiai keletą kompiuterių, per didelė prabanga turėti savo specialistą informacinėms technologijoms aptarnauti jau vien dėl tos priežasties, kad didesnę laiko dalį šis specialistas neturėtų ko veikti – tokie įvykiai kaip naujos programinės įrangos diegimas ar kompiuterio techninis gedimas įvyksta gana retai. Tokio specialisto turėjimas pasiteisintų tik tada, jei didesnę savo darbo laiko dalį skirtų kitokiems darbams atlikti (pavyzdžiu galėtų būti darbuotojų mokymas). Be to, galima teigti, kad šis specialistas neturėtų laiko ir sąlygų pakankamai tobulintis ir neatsilikti nuo naujausių informacinių technologijų pasiekimų. Tokio profilio specialistas, dirbantis tokias paslaugas teikiančioje firmoje ir užsiimantis tik savo darbu, galėtų teikti žymiai aukštesnės kokybės ir kvalifikacijos paslaugas bei turėtų didesnę patirtį, o taip pat jo teikiamos paslaugos kainuotų pigiau. Taigi manau, kad tokio pobūdžio paslauga turėtų paklausą. Kaip teigia žurnalas “Forbes”, JAV kompanijos 1996 metais išleido 60 bilijonų $, apmokydamos savo darbuotojus [3]. Ekspertai teigia, kad šiuos kaštus galima sumažinti 50%, jei naudoti kompiuterizuotą mokymą, panaudojant multimedijos ir Internet teikiamas galimybes. Toks mokymo būdas suteikia įvairių privalumų – galima mokyti technologinių procesų, neturint pačių įrenginių, mokyti dirbti sąlygomis, kurios būna tik tam tikrose vietose (pvz. atominėje elektrinėje), besimokantieji gali klausytis paskaitų, jose fiziškai nedalyvaudami (telekonferencijos arba panaudojant garso failus) ir pan. Paslaugų užsakymo galimybes galima išplėsti panaudojant ne tik telefoną ar E–Mail, bet ir faksus, Internetą. Pastaraisiais trimis būdais galima suteikti galimybę užsisakyti paslaugas ištisą parą. Taip pat galima pasiūlyti paslaugų teikimo schemą (3 priedas). Išvados Susipažinus su informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimu bei pobūdžiu, Lietuvoje veikiančių ir teikiančių šias paslaugas firmų pasiskirstymu ir jų prisitaikymu prie rinkos, galima daryti tokias išvadas: Apibrėžta informacinių technologijų paslaugų specifika ir šias paslaugas teikiančių firmų susikoncentravimas. Pateikti informacinių technologijų paslaugų aprašymai ir įvertinimai, nagrinėjamos galimybės paslaugų plėtimui bei kokybei. Firma, galinti pateikti technologiškai naujas ir geresnės kokybės paslaugas turės proporcingai didesnį kiekį klientų – tai savotiška reklama ir prestižo reikalas. Teikiamos paslaugos nepilnai atitinka vartotojų poreikius. Bendravimas su klientais nėra pakankamai gerai Firmos nepakankamai išnaudoja informacinių technologijų teikiamas galimybes reklamai, bendravimui su klientais.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (9,32 kB)

Žmogus savo evoliucijos procese sukūrė daugybę būdų informacijai kaupti, rūšiuoti, apdoroti, išsaugoti ir perduoti. Štai keletas jų: kalba, raštas, spausdintas žodis, telegrafas, telefonas, radijas, kompiuteris. Pastarojo išradimas sukėlė dar didesnius informacijos srautus, kurie, atsiradus pasauliniams kompiuterių tinklams, tapo sunkiai valdomi ir nuspėjami. Termino “informacinė technologija” atsiradimą taip pat reikėtų sieti su kompiuterinės technikos ir jai pritaikytos programinės įrangos (PĮ) atsiradimu. Šį terminą su tam tikromis išlygomis galima visiems aukščiau minėtiems informacijos apdorojimo būdams. Informacinės technologijos sąvoka apima tiek techninę įrangą, tiek programinę įrangą. Informacinės technologijos tapo neatsiejama šiandieninio biznio, mokymo, kasdieninio gyvenimo dalimi. Informacinių technologijų paslaugos apima labai platų paslaugų spektrą [4]. Galima paminėti populiariausias iš jų: Reikalavimų analizė PĮ kūrimas Sistemų analizė ir kūrimas Duomenų bazių valdymas Projektų valdymas Duomenų ir procesų modeliavimas Sisteminis programavimas Tinklo projektavimas PĮ palaikymo programavimas Tinklo diegimas Duomenų konvertavimas ir perdavimas Telekomunikacijos Lavinimas ir mokymas Pagalbos palaikymas Taikomosios PĮ kūrimas Klientas/Serveris PĮ Grafinio interfeiso projektavimas Natūralu, kad firmos stengiasi neatsilikti nuo techninės revoliucijos – kompiuteris ir kitokia informacinė technologija tapo neatsiejama biuro įrangos dalimi, leidžiančia sėkmingiau vystyti savo verslą. Šios technologijos naudojamos patiems įvairiausiems tikslams: teksto, biznio informacijos apdorojimui, apskaitai, įvairių projektų rengimui, bendravimui su biznio partneriais ar tiesiog biuro papuošimui. 1. Informacinių technologijų paslaugų vaidmuo paslaugų sferoje Vien JAV 1995 m. 10 pirmaujančių informacines technologijas pardavinėjančių kompanijų (1 priedas) pardavė produkcijos už 231 bilijoną $. Turint galvoje tai, kad “Pasaulyje apie 80% išlaidų informacinėms technologijoms tenka programinei įrangai, o likusieji 20% - techninei įrangai” [2] (o iš šių 10 kompanijų tik viena prekiauja programine įranga), gauname įspūdingą skaičių (apie 900 bilijonų $). “Infobalt” duomenimis, 1996 m. Lietuvoje informacinėms technologijoms buvo išleista apie 167 mln. USD [2]. Šie skaičiai verčia susimąstyti ir atidžiau apžvelgti su informacinėmis technologijomis susijusias paslaugas. Rašant šį referatą, teko atlikti informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimo bei pobūdžio tyrimą. Remtasi Lithuania Online Lietuvos serverių sąrašo WWW puslapio kategorija Computing (2 priedas). Šioje kategorijoje buvo 76 tokio pobūdžio paslaugas teikiančios firmos, tačiau kai kurios nuorodos yra jau pasenę, taigi liko 58 firmos. Šių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos smulkiau aptariamos 2 skyriuje. Reikia pažymėti, kad tai toli gražu nepilnas tokias paslaugas teikiančių Lietuvos firmų sąrašas. Pasinaudojus P. Trogan [1] paslaugų klasifikavimo schema, teikiamas paslaugas galima priskirti tiek verslo paslaugų grupei (kompiuterinės paslaugos), tiek komunikacinėms paslaugoms (paštas, telekomunikacijos), tiek paskirstymo paslaugoms (didmeninė ir mažmeninė prekyba), tiek švietimo paslaugoms (suaugusiųjų mokymas). Likusiose paslaugų grupėse pagal P. Trogan [1] taip pat galima įžvelgti informacinių technologijų: konstravimo paslaugose tai gali būti automatizuoto projektavimo programinė įranga, aplinkos apsaugoje taip pat neapsieinama be informacinių technologijų; finansinėse paslaugose informacinės technologijos taip pat jau išsikovojo savo vietą. Galima teigti, kad informacinės technologijos naudojamos visur, kur tik apdorojama informacija. Informacinės technologijos turi savybę greitai pasenti – tai, kas buvo paskutiniu technologijos žodžiu prieš pusę metų, šiandien gali būti pasenę tiek morališkai, tiek techniškai. Šias paslaugas teikiančios firmos turi atsižvelgti į tokią informacinių technologijų specifiką ir prisitaikyti prie jos. Firmos, teikiančios informacinių technologijų paslaugas, susikoncentravę didžiausiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Pastaruoju metu sėkmingai savo veiklą vystančios firmos (Omnitel, Sonex) plečiasi ir steigia savo filialus ir mažesniuose miestuose (Alytuje, Druskininkuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Biržuose). 2. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamos informacinių technologijų paslaugos Taigi, pagal atlikto tyrimo duomenis 2 priede pateikto firmų sąrašo teikiamas informacinių technologijų paslaugas galima suskirstyti taip:  kompiuterių ir programinės įrangos pardavimas (kompiuteriai, spausdinimo įrenginiai, įvairi specializuota biuro įranga, specializuota ir nespecializuota programinė įranga);  Interneto paslaugos (prijungimas prie Internet, E–Mail, naujienų grupių, WWW puslapių kūrimas ir laikymas, tinklinės duomenų bazės, FTP paslaugos, faksų perdavimas Internetu, telekonferencijų organizavimas);  programų įdiegimas (diegiamos programos darbui su Internet, kita populiari programinė įranga);  programinės įrangos kūrimas (kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.);  programos atnaujinimas (teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą);  kompiuterinio raštingumo kursai (supažindinimas su operacinėmis sistemomis, apmokymas dirbti MsOffice programomis, supažindinimas su Internet);  apmokymas dirbti specifine programine įranga (kompiuterinės grafikos, animacijos, kompiuterizuoto projektavimo programinė įranga);  distancinis mokymas (distancinis mokymas gali apimti tiek kompiuterinio raštingumo, tiek specifinės PĮ mokymą)  kompiuterinės konsultacijos (konsultacijos kompiuterių pirkimo klausimais, kompiuterinių sistemų projektavimas);  distancinis paslaugų užsakymas (visų teikiamų paslaugų distancinis užsakymas);  techninis kompiuterių aptarnavimas (techninė kompiuterių priežiūra ir profilaktika);  kitos paslaugos (atvaizdų skanavimas, pastatų ir konstrukcijų projektavimas, reklamos kūrimas, mikroschemų topologijos projektavimas, etc.). 3. Lietuvos kompiuterinių firmų teikiamų informacinių technologijų paslaugų įvertinimas Paslauga kaip produktas turi būti projektuojama orientuojantis į vartotoją ir jo patenkinimui skiriant didžiausią dėmesį. Naudojantis paslaugos koncepcijos modeliu [1] bei 2 priedo medžiaga, galima sudaryti 1 pav. pavaizduotą informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelį, į kurį įeina šerdinės paslaugos, palengvinančios paslaugos, palaikančios paslaugos, paslaugų prieinamumas, firmos ir klientų sąveika bei klientų dalyvavimas paslaugos teikime. Šerdinė paslauga (paslaugos) – tai paslauga, leidžianti firmai užimti tam tikrą rinkos dalį. Remiantis 2 priede pateikta medžiaga, galima teigti (jei daryti prielaidą, kad dažniausiai sutinkama paslauga yra šerdinė), kad tipiškos Lietuvos informacinių technologijų paslaugas teikiančios firmos šerdinės paslaugos yra prekiavimas kompiuteriais bei programine įranga ir Internet paslaugų teikimas. Šios paslaugos smulkiau buvo aprašytos 2 skyrelyje. Palengvinančios paslaugos – tai tokios paslaugos, be kurių negalima naudoti pagrindinės paslaugos. Jos, remiantis 2 priedo medžiaga, yra tokios: 1. Programinės įrangos įdiegimas. Ši paslauga yra būtina, kadangi kompiuteris be programinės įrangos yra paprasčiausia nieko negalinti ir “nemokanti” dėžutė. Paprastai kompiuteriai parduodami su jau įdiegta operacine sistema, už kurią papildomai mokėti dažnai nereikia. Kliento pageidavimu gali būti įdiegta ir kita programinė įranga. Programinę įrangą perkant atskirai, ši paslauga gali susidėti iš darbuotojo nuvykimo pas klientą ir kompiuterinės programos įdiegimo. 2. Programinės įrangos atnaujinimas. Ši paslauga nėra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, tačiau ji dažnai automatiškai teikiama klientams, pirkusiems programinę įrangą ir gali būti teikiama keliais būdais: • darbuotojas nuvyksta pas klientą ir atlieka atnaujinimą; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui paštu; • pataisymai kartu su atnaujinimo instrukcija siunčiami klientui elektroniniu paštu arba panaudojant FTP (file transfer protocol) galimybes. 3. Programinės įrangos kūrimas konkrečiai įmonei. Kai kuriose informacinių technologijų paslaugas teikiančiose firmose ši paslauga yra būtina, norint naudotis pagrindinėmis paslaugomis, nes būtent ši programinė įranga yra parduodama. Gali būti kuriama pati įvairiausia programinė įranga – technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan. Palaikančios paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios naudojamos pagrindinės paslaugos vertei padidinti ar išskirti ją bendrame rinkos kontekste. Palaikančiomis paslaugomis galime laikyti: 1. Kompiuterinio raštingumo kursai. Tokiuose kursuose yra mokoma: • operacinių sistemų pradmenys, darbas su populiaria programine įranga; • kompiuterio eksploatacijos pradmenys. 2. Apmokymas dirbti specifine programine įranga. Specifinė programinė įranga – tai automatizuoto projektavimo PĮ, grafikos ir vaizdų apdorojimo PĮ, konkrečiai įmonei sukurta PĮ (technologinių procesų valdymui, apskaitai, žmogiškųjų išteklių valdymui, mokomosios programos ir pan.). Ši paslauga dažniausiai teikiama tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 3. Distancinis mokymas. Ši paslauga dar nėra pakankamai išvystyta ir populiari, be to, dažniausiai toks mokymas apima tik konsultacijas konkrečiais klausimais, nors įvardinama būtent šiuo terminu. Distancinis mokymas atliekamas elektroninio pašto ar Internet pagalba ir taip pat teikiamas tik tiems klientams, kurie pirko minėtą PĮ apmokymą organizuojančioje firmoje. 4. Kompiuterinės konsultacijos. Teikiamos įvairaus pobūdžio kompiuterinės konsultacijos: • kompiuterinės įrangos įsigijimas; • kompiuterinės įrangos ir programų eksploatacija. 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas. Šio tipo paslaugos taip pat dar nėra pakankamai išvystytos, nes dauguma (6 iš 8) tokias paslaugas teikiančių firmų rūpinasi tik savo klientais, t. y. tais, kurie pirko iš jų kompiuterius ar kitokią techninę įrangą, ir tik 2 iš 8 firmų teikia šias paslaugas, sudarydamos sutartis su visais pageidaujančiais tokių paslaugų klientais. 6. Galimybė užsisakyti paslaugą distanciniu būdu. Ši galimybė gali būti priskiriama tiek palaikančioms paslaugoms, tiek paslaugų prieinamumą apibūdinantiems veiksniams. Ši paslauga suteikiama tokiais būdais: • užsisakant paslaugas telefonu; • užsisakant paslaugas elektroniniu paštu. Paslaugos prieinamumą apibūdina įvairūs veiksniai, nusakantys paslaugos naudojimo, užsakymo, pasiekiamumo ir kt. aspektus. Šie aspektai gali būti tokie: 1. Pagrindinės patalpos miesto centre ar transporto atžvilgiu patogioje vietoje (kaip jau buvo minėta, absoliuti dauguma tokių firmų yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose). 2. Darbo valandų patogumas (pavyzdžiui, minėtos dvi firmos, teikiančios techninio aptarnavimo paslaugas, daro tai ne vien įprastinėmis darbo valandomis, bet ir nedarbo dienomis arba naktį). 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas (visos firmos, teikiančios tokias paslaugas, pabrėžia, kad būtent jų turima įranga ir mokomosios programos yra pačios moderniausios jei ne pasaulyje, tai bent jau Lietuvoje). 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais: • tiesioginio kontakto metu; • telefonu; • elektroniniu paštu; 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija. 6. Išsamios ir aiškios programos naudojimo instrukcijos ir dokumentacija. Sąveika su paslaugas teikiančia firma ir jos darbuotojais turi didelę įtaką galutinei patirtai paslaugos kokybei. Čia galima paminėti tokias sąveikos kategorijas: 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą. 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu. 3. Sąveika su programine įranga. Ši sąveikos kategorija susideda iš: • programinės įrangos interfeiso patogumas; • programinės įrangos dinamiškumas; • programinės įrangos išorinio patrauklumo; • programinės įrangos suteikiamas darbo palengvinimas ar pagreitinimas. Kliento dalyvavimas paslaugos teikime gali pagerinti arba pabloginti teikiamos paslaugos kokybę, priklausomai nuo kliento nusiteikimo priimti ir suprasti paslaugą. Galima išskirti tokius kliento dalyvavimo aspektus: 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus. Šie reikalavimai išaiškinami apmokymo ar programinės įrangos įsigijimo metu. 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu. Ši problem taip pat sprendžiama – apmokant klentus. 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją. Tai reikalinga tada, kai programa pritaikoma konkrečiai įmonei. Šerdinės paslaugos Prekyba kompiuteriais ir PĮ Internet paslaugos Palengvinančios paslaugos Palaikančios paslaugos Paslaugos prieinamumas Sąveika 1. Pagrindinės patalpos miesto centre 2. Darbo valandų patogumas 3. Mokymo patalpų patrauklumas, mokomosios įrangos modernumas 4. Galimybė užsisakyti paslaugas įvairiais būdais 5. Apmokančio ir aptarnaujančio personalo kvalifikacija 6. Išsamios ir aiškios programinės įrangos naudojimo instrukcijos bei dokumentacija 1. Programinės įrangos įdiegimas. 2. Programinės įrangos atnaujinimas 3. Programinės įrangos kūrimas 1. Kompiuterinio raštingumo kursai 2. Apmokymas dirbti specifine PĮ 3. Distancinis mokymas 4. Kompiuterinės konsultacijos 5. Techninis kompiuterių aptarnavimas 6. Įvairūs paslaugų užsakymo būdai 1. Sąveika su personalu, priimančiu užsakymą 2. Sąveika su apmokančiu ir aptarnaujančiu personalu 3. Sąveika su programine įranga Kliento dalyvavimas 1. Ar klientas pilnai supranta programinės įrangos reikalavimus 2. Ar klientas pakankamai įsisavinęs darbą su kompiuteriu 3. Kliento nusiteikimas suteikti papildomą informaciją 1 pav. Informacinių technologijų paslaugų teikimo koncepcijos modelis 4. Pasiūlymai informacinių paslaugų kokybei gerinti Atliktas tyrimas išryškino keletą informacinių technologijų paslaugų teikimo Lietuvoje trūkumų – nepakankamas techninio aptarnavimo, kompiuterizuoto mokymo išvystymas bei nepilnai išnaudojamas technines paslaugų užsakymo galimybes. Toliau aptarsime, kaip būtų galima šiuos trūkumus sumažinti. Visiškai aišku, kad nedidelei firmai, kurioje dirba, tarkim, iki 10 žmonių ir turinčiai keletą kompiuterių, per didelė prabanga turėti savo specialistą informacinėms technologijoms aptarnauti jau vien dėl tos priežasties, kad didesnę laiko dalį šis specialistas neturėtų ko veikti – tokie įvykiai kaip naujos programinės įrangos diegimas ar kompiuterio techninis gedimas įvyksta gana retai. Tokio specialisto turėjimas pasiteisintų tik tada, jei didesnę savo darbo laiko dalį skirtų kitokiems darbams atlikti (pavyzdžiu galėtų būti darbuotojų mokymas). Be to, galima teigti, kad šis specialistas neturėtų laiko ir sąlygų pakankamai tobulintis ir neatsilikti nuo naujausių informacinių technologijų pasiekimų. Tokio profilio specialistas, dirbantis tokias paslaugas teikiančioje firmoje ir užsiimantis tik savo darbu, galėtų teikti žymiai aukštesnės kokybės ir kvalifikacijos paslaugas bei turėtų didesnę patirtį, o taip pat jo teikiamos paslaugos kainuotų pigiau. Taigi manau, kad tokio pobūdžio paslauga turėtų paklausą. Kaip teigia žurnalas “Forbes”, JAV kompanijos 1996 metais išleido 60 bilijonų $, apmokydamos savo darbuotojus [3]. Ekspertai teigia, kad šiuos kaštus galima sumažinti 50%, jei naudoti kompiuterizuotą mokymą, panaudojant multimedijos ir Internet teikiamas galimybes. Toks mokymo būdas suteikia įvairių privalumų – galima mokyti technologinių procesų, neturint pačių įrenginių, mokyti dirbti sąlygomis, kurios būna tik tam tikrose vietose (pvz. atominėje elektrinėje), besimokantieji gali klausytis paskaitų, jose fiziškai nedalyvaudami (telekonferencijos arba panaudojant garso failus) ir pan. Paslaugų užsakymo galimybes galima išplėsti panaudojant ne tik telefoną ar E–Mail, bet ir faksus, Internetą. Pastaraisiais trimis būdais galima suteikti galimybę užsisakyti paslaugas ištisą parą. Taip pat galima pasiūlyti paslaugų teikimo schemą (3 priedas). Išvados Susipažinus su informacinių technologijų paslaugų Lietuvoje paplitimu bei pobūdžiu, Lietuvoje veikiančių ir teikiančių šias paslaugas firmų pasiskirstymu ir jų prisitaikymu prie rinkos, galima daryti tokias išvadas: Apibrėžta informacinių technologijų paslaugų specifika ir šias paslaugas teikiančių firmų susikoncentravimas. Pateikti informacinių technologijų paslaugų aprašymai ir įvertinimai, nagrinėjamos galimybės paslaugų plėtimui bei kokybei. Firma, galinti pateikti technologiškai naujas ir geresnės kokybės paslaugas turės proporcingai didesnį kiekį klientų – tai savotiška reklama ir prestižo reikalas. Teikiamos paslaugos nepilnai atitinka vartotojų poreikius. Bendravimas su klientais nėra pakankamai gerai Firmos nepakankamai išnaudoja informacinių technologijų teikiamas galimybes reklamai, bendravimui su klientais.

Ekonomika  Konspektai   (33,26 kB)

ĮVADAS Formatinės pjaustymo staklės suteikia galimybę plokščią detalę perpjauti tiksliai pagal užduotus matmenis ir gauti tikslią stačiakampio formą, nesinaudojant kampainiu, liniuote ir pieštuku. Naudojant kitas stakles ALTENDORF, MARTIN, ROJEKS, GRIGIO ir kitų firmų, stakles tokio našumo, tikslumo ir kokybės pasiekti neįmanoma. Gerbdami rinkos reikalavimus bei poreikius vokiečių firmos “HOLZMA” įrengimų gamintojai leidžia klientui pasirinkti kokios turi būti staklės, bei susikomplektuoti jam reikalingą papildomą įrangą. Vartotojas nusprendžia, koks modelis ir su kokiais priedais geriausiai atitiks jo reikalavimus, bei norus. Įrengimams valdyti naudojama kompiuterinė programinė įranga, kuri palengvina darbą, sukuria jaukią darbo aplinką, bei pagerina darbo kokybę, sutaupo daug laiko bei palengvina darbuotojui darbą. Šios staklės skirtos pramoniniam naudojimui, bei didelėms įmonėms. Galime tik pasidžiaugti, kad tokias stakles turi Lietuvoje mums gerai žinoma įmonė “FREDA” Formatinės pjaustymo staklės “HOLZMA” Automatinė plokščių supjovimo mašina „HOLZMA“HPP11, skirta švariam ir tiksliam detalių išpjovimui pagal užduotus bei norimus išpjauti matmenis, šios staklės “Optimat” serijos įrengimai yra naujos kartos “HOLZMA” firmos produkcija. Visi “Optimat” įrengimai yra aukštos kokybės. Staklės be problemų pjauna įvairias medžiagas: medienos skiedrų, MDP, MDF, MPP, laminuotas ir nelaminuotas plokštes, ištisinę medieną, cemento ir gipso pagrindu pagamintas plokštes, organinį stiklą, akrilo, plastiko plokštes ir kitas polimerines medžiagas. Staklės „HOLZMA“ yra valdomos programiniu – automatiniu valdymu. Norint naudotis šiuo valdymu, nereikia specialių kompiuterinių žinių. Visiems atvejams yra įvesta klaidų nustatymo programa. Atpjovus ant ruošinio krašto nelieka jokių atplaišų ir laminato pažeidimų. Nepriekaištingas ruošinių prispaudimas sąlygoja puikų bazavimą. Stiprūs prispaudimo įtaisai nuolat tvirtai laiko pjaunamų ruošinių bloką. Galima pjauti kelis ruošinius sudėjus vieną ant kito, taip pat galima pjauti ir po vieną ruošinį.Ypač daug ruošinių galima atpauti MPP. Kokybė išlieka ta pati.

Ekonomika  Namų darbai   (727,78 kB)

1940 metais Vilniaus miesto energetinį ūkį sudarė keturiasdešimt 6/0.4 įtampos transformatorinių pastočių. Elektros tinklus aptarnavo 30 žmonių. 1957 m., centralizavus energetikos ūkio valdymą, Vilniaus elektros tinklai buvo performuoti į savarankišką įmonę. Oficiali įmonės įkūrimo data - 1957 m. rugpjūčio 1-oji. Šiuo metu įmonėje dirba 1250 žmonių. Įmonės darbuotojai prižiūri 12 tūkst.km oro ir 3.308 km kabelinių elektros linijų, 290 tūkst. apskaitos prietaisų, 56 rajonines pastotes, 4254 transformatorines pastotes ir 9 tūkst. paskirstymo punktų. Vilniaus elektros tinklai yra Akcinės Bendrovės “Lietuvos energija” filialas. Vilniaus elektros tinklai nėra juridinis asmuo ir naudojasi bendrovės, kaip juridinio asmens, vardu. Vilniaus elektros tinklai veikia pagal Bendrovės įstatus ir jos valdybos suteiktus įgaliojimus. Vilniaus elektros tinklų steigėja yra Akcinė Bendrovė “Lietuvos energija”. Vilniaus elektros tinklai pagal bendrovės valdybos įgaliojimą valdo, naudoja ir disponuoja bendrovei priklausančio turto dalį ir kitas apyvartines lėšas, kurios apskaitomos Vilniaus elektros tinklų atskirajame balanse. Vilniaus elektros tinklų veiklos pobūdis: gamina, perduoda, per skirstomuosius elektros tinklus tiekia ir parduoda vartotojams elektros energiją pagal sudarytas sutartis; eksploatuoja, plečia aptarnaujamos Vilniaus zonos 0.38-10 kV įtampos skirstomąjį ir 35-330 kV įtampos perdavimo elektros tinklą; teikia paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims gamybinės bazės laisvų pajėgumų ribose. Bendrovės ilgalaikis turtas sudaro 73 % viso bendrovės turto. Pagrindinę ilgalaikio turto dalį sudaro materialusis turtas. Iš jo: 19% - pastatai; 69% - statiniai ir mašinos; 2% - transporto priemonės; 8% - nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai; 2% kiti įrenginiai, įrankiai ir kitas materialusis turtas. Trumpalaikio turto 62% sudaro per vienerius metus gautinos sumos (daugiausia – pirkėjų įsiskolinimas), 28% - atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, 9% - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Vilniaus elektros tinklai yra pelno siekianti įmonė, tačiau kol kas bendrovės parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina bei kitos išlaidos viršija įmonės pajamas. Taigi, įmonė dirba nuostolingai. 2. Marketingo aplinkos analizė 2.1. Mikroaplinkos analizė Paprastai prie įmonės mikroaplinkos priskiriami pirkėjai (vartotojai), konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai ir tiekėjai. Vilniaus elektros tinklai yra monopolinė įmonė, todėl konkurentai nėra priskiriami prie jos mikroaplinkos, todėl kad įmonė konkurentų paprasčiausiai neturi. Bent jau kol kas. Pirkėjai (vartotojai). Vilniaus elektros tinklai turi 290 tūkst. vartotojų. Iš jų 284 tūkst. vartoja elektros energija buities reikmėms, 6 tūst. – komercinėms, gamybinėms bei žemės ūkio reikmėms. Buitiniai vartotojai suvartoja apie trečdalį Vilniaus elektros tinklų parduodamos elektros energijos. Pardavimo tarpininkai. Pardavimo tarpininkai, perkantys elektros energiją iš Vilniaus elektros tinklų ir per savo balanse esančius elektros tinklus perparduodantys ją subabonentams, paprastai yra traktuojami kaip paprasti vartotojai. Tai specialios paskirties komunalinio ūkio bendrovės, gyvenamųjų namų, butų, garažų bendrijos, kai kurios kitos įmonės, per kurių elektros tinklus dėl techninių galimybių gauna elektros energiją kiti vartotojai. Pardavimo pagalbininkai. Įmonė turi tokių partnerių, kaip Elektros tinklų statybos įmonė ir kt., padedantys užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Tiekėjai. Vilniaus elektros tinklų materialinis aprūpinimas vykdomas rinkos sąlygomis, t.y. per Lietuvos Respublikos komercines tiekimo įmones, įmonę “Tena” bei tiesioginiais ryšiais su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Vilniaus elektros tinklai yra labai didele įmonė. Darbui su tiekėjais čia yra sukurtas atskiras Tiekimo skyrius, kurio pagrindinė darbo kryptis – ekonomiškas materialinių vertybių pirkimas ir gavimas. Pagrindinis uždavinys padalinių aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, konstrukcijomis, spec. drabužiais ir pan., garantuojant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, ekonomiškas medžiagų įsigijimas, gabenimas bei jų apsauga. 2.2. Makroaplinkos analizė Vilniaus elektros tinklai elektros energiją realizuoja tik Lietuvos Respublikoje, o tiksliau – tik Vilniaus regione, į kurį įeina Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Širvintų rajonai. Įmonės marketingo makroaplinka apsiriboja Lietuvos ekonomine, socialine ir kultūrine, politine ir teisine, moksline ir technologine bei gamtine aplinka. Ekonominė aplinka. Lietuvoje netrukus baigsis ekonominių reformų dešimtmetis, prasidėjęs šalies nepriklausomybės atkūrimu ir visuomenės apsisprendimu įgyvendinti visuotinai priimtą demokratinę tvarką bei rinkos ekonomiką. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 1999 metais pastebimas nedidelis bendrojo vidaus produkto ir gamintojų kainų indekso augimas. Nedarbo lygis nuo 1999 m. vidurio po truputį auga: 2000 m. viduryje jis sudarė 10.2, 2001 m. viduryje – 11.6, o 2002 m. viduriui prognozuojama 11.8 procento. Vidutinis darbo užmokestis šalyje auga. Laikotarpiui iki 2002 m. vidurio numatomas vos 3 proc. metinis neto darbo užmokesčio augimas, t.y., nuo 984 Lt/mėn. 2000 metų viduryje iki 1015 - 2001 metų viduryje. Namų ūkio pajamos kinta nedaug. Ekspertų nuomone, vidutinės namų ūkių pajamos vienam nariui 2001 metų viduryje sudarė 665, o 2002 metų viduryje sudarys 684 Lt/mėn., taigi, augimas nesiekia 3 procentų. Ekspertų nuomone, įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža nuo 1997 m. tolydžio mažėja. Remiantis Vertybinių popierių biržos bei Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis apie atskirų įmonių rezultatus šiuo periodu, galima teigti, kad vidutinio įmonių pelningumo mažėjimas yra sąlygotas didelių atskirų įmonių nuostolių. Artimiausių metų laikotarpiui ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio įmonių pelningumo bei nuosavybės grąžos augimą. Tai reiškia, kad rinkoje pradedama tikėtis teigiamų pokyčių. O kol kas, palyginus su praėjusiais metais, debitorinis elektros energijos vartotojų įsiskolinimas ir skolininkų skaičius yra žymiai padidėjęs. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Įmonei svarbūs šie demografiniai rodikliai: Šeimų skaičiaus mažėjimas (santuokų skaičius mažėja, ištuokų didėja); ne šeimos pobūdžio namų ūkių didėjimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrę sutuoktiniai, našliai(ės), atskirai gyvenantys, šeimos nesukūrę vaikai). Tai sąlygoja didesnį elektros energijos sunaudojamą kiekį. Išsilavinimo lygio kilimas ir technologinė pažanga. Namų ūkiuose daugėja įvairių elektros energijos imtuvų, tokių kaip personaliniai kompiuteriai, mikrobanginės krosnelės ir pan. Sumažėjęs gimstamumas, padidėjęs mirtingumas, padidėjusi gyventojų migracija į užsienio šalis. Tai sąlygoja gyventojų skaičiaus mažėjimą ir tuo pačiu elektros energijos vartojimo mažėjimą. Politinė ir teisinė aplinka. Vilniaus elektros tinklus, kaip monopolinę įmonę, be abejo veikia valstybinis reguliavimas. Ne tik įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir jos likvidavimą, įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais, bet ir atskiras marketingo sritis reguliuoja įvairūs teisės aktai. Svarbiausi iš jų yra Energetinės veiklos ir išteklių kontrolės komisijos patvirtinti elektros energijos tarifai, Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti norminiai aktai, nustatantys atsiskaitymus už vartojamą elektros energiją ir kt. Mokslinė ir technologinė aplinka. Mokslo ir technikos pažanga turi didelės įtakos įmonės veiklai. Nuo 1957 m., kai buvo įkurti Vilniaus elektros tinklai energetikos ūkyje atsirado labai daug techninių naujovių, buvo pastatyta daug naujų pastočių, paskirstymo punktų nutiesta daug elektros energijos tiekimo linijų, medinės atramos keičiamos gelžbetoninėmis, įrengtos naujos dispečerinės su vis tobulesniais valdymo pultais, keičiami tinklai, naudojamos pažangesnės medžiagos ir įrengimai, įdiegiami daugiafunkcijiniai “Elgamos” skaitikliai. Visa tai leidžia sumažinti įmonės nuostolius, užtikrinti patikimesnį elektros energijos tiekimą vartotojams. Daug naujovių į Vilniaus elektros tinklų keturiasdešimties metų veiklos istoriją įnešė paskutinį dešimtmetį sparčiais tempais plintantis kompiuterizavimo procesas. Pirmasis uždavinys “6 ir 10 kV kabelinių linijų paso duomenys” buvo eksploatuojamas Energetikos valdybos skaičiavimo centre didele ESM EC tipo mašina, o elektros energijos realizavimo apskaita bei materialinių vertybių apskaita buvo atliekama centralizuotai. Įmonės kompiuterizavimo procesas pajudėjo į priekį kuomet 1990 m. buvo gauti pirmieji AT-286 personaliniai kompiuteriai. Tai buvo palyginti lėtaeigiai ir praktiškai be programinės įrangos kompiuteriai, todėl pirmoje eilėje buvo perprogramuoti kituose SC jau eksploatuojami uždaviniai. Tada buvo kompiuterizuota elektros energijos realizavimo apskaita, įdiegtos kitos apskaitos programos. Visa tai žymiai paspartino ir patobulino įmonės darbą. Didelių permainų įmonės kompiuterizavime turėtų įnešti platesnis Internetinio tinklo pritaikymas ir pasinaudojimas šio tinklo paslaugomis. Labai pasikeitė ryšių patikimumas. Pirmoji aukšto dažnio, radijo ryšių įrengimo karta buvo tik lempinė. Šiuo metu diegiama penktoji ryšių įrenginių karta – skaitmeninės technologijos įrenginiai, pradėta naudoti šviesolaidžius ir per juos veikiančius įrenginius. Tai atveria galimybes perduoti didelė informacijos kiekį bei panaudoti naujas pastočių valdymo ir kontrolės sistemas. Gamtinė aplinka. Lietuvos klimatinės sąlygos ne visada yra palankios Vilniaus elektros tinklų veiklai. Stiprių vėjų ir audrų kartais neatlaiko elektros energijos perdavimo linijos bei atramos, šaltu metų laiku yra sudėtinga tvarkyti, prižiūrėti bei atnaujinti elektros energijos tiekimo tinklus. 3. Marketingo tikslų nustatymas Vilniaus elektros tinklų misija yra užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Pagrindinis įmonės veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės, yra vartotojai. Įmonės tikslas yra vykdyti energetikos sistemos darbo efektyvumo didinimo ir plėtojimo programas. Šių programų įgyvendinimas atliekamas investicijų, nukreipiamų naujų energetikos objektų statybai arba esamų plėtimui ir modernizacijai, sąskaita. Įmonės marketingo tikslai įmonės tikslams pasiekti yra mažinti nuostolius elektros tinkluose, mažinti skolininkų už suvartotą elektros energiją skaičių ir bendrą debitorinį vartotojų įsiskolinimą. Nuostolių mažinimui dėl pasenusių, netikslių elektros energijos apskaitos prietaisų planuojama kasmet pakeisti 5 procentus apskaitos prietaisų. 4. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas bei jų aprėpimo strategijos Vartotojai, kaip rinkos dalyviai, nėra vienalytė masė. Jie skiriasi savo poreikiais, preferencijomis, disponuojamomis piniginėmis pajamomis, įpročiais ir kt. Tačiau elektros energija yra tokia prekė, kurią naudoja praktiškai visi žmonės, tad Vilniaus elektros tinklams atlikti rinkos segmentavimą, norint nuspręsti, kuriuos rinkos segmentus įmonė aptarnaus ir kokią marketingo strategiją taikys, yra netikslinga. Taigi, įmonė naudoja nediferencijuotą marketingą. 5. Marketingo komplekso elementų apibūdinimas Įmonės marketingo kompleksas susideda iš elementų: prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas. 5.1. Prekės (paslaugos) charakteristika Elektros energija, palyginus su kitomis prekėmis, yra gan neįprasta prekė: ji neturi nei formos, nei išvaizdos, nei įpakavimo. Kaip pardavimo vienetai yra naudojami šie: kilovatvalandė (kWh) – aktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti, ir kvarvalandė (kvarh) – reaktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti. Elektros energija, skirtingai nei kitos prekės negali turėti asortimento, nei prekių linijos, nei asortimento pločio ar gylio. Pagal prekių klasifikaciją, elektros energija Lietuvoje yra laisvai parduodama prekė (tik ypatingais atvejais – dėl avarijų energetikos sistemoje ar pan. priežasčių elektros energija gali tapti deficitine preke). Elektros energija yra prekė, neturinti daiktinio pavidalo, nesandėliuojama ir netransportuojama. Tai yra tiek vartojimo (skirta asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti), tiek gamybinės paskirties prekė (skirta kitų prekių ar paslaugų gamybai), vienkartinio naudojimo. Skirtingais atvejais elektros energija gali būti ir viešojo naudojimo (tie, kurie nenori mokėti kainos už elektros energijos naudojimą, negali būti išskirti iš naudojimosi, pvz., gatvių, komunalinis bendro naudojimo patalpų apšvietimas). Vienarūšė. Kai kuriais atvejais dalinai pakeičiama (pvz., jei naudojama tik apšvietimui, elektros energiją gali pakeisti žvakės ar žibalinės lempos). Tai yra kasdieninio vartojimo prekė. Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos. Daugumoje sričių elektros energija yra nepakeičiama prekė, jos Vilniaus regione nesiūlo jokios kitos įmonės, tik Vilniaus elektros tinklai, todėl kol neatsiras Prekės gyvavimo ciklas. Elektros energija Vilniaus mieste atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių jos naudojimas buvo minimalus. Kaip ir kitos prekės, elektros energija praėjo įvedimo ir augimo gyvavimo ciklo stadijas. Kaip matome iš 1 pav. elektros energija yra pakartotinio gyvavimo cikle. 1 paveikslas. Elektros energijos gyvavimo ciklas (gamybos mastas, kWh). 5.2. Numatomos kainos Vilniaus elektros tinklai yra monopolistai. Tie, kurie nori pirkti monopolisto prekę, neturi pasirinkimo: jie arba perka prekę monopolisto diktuojama kaina, arba lieka nepatenkinę savo poreikio. Elektros energijos kainas reguliuoja valstybė. Elektros energijos kainų apskaičiavimo metodika ir elektros energijos kainų bei jų taikymo tvarka yra patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 12 22 nutarimais Nr. 132 ir 133 (1 priedas, 2 priedas). 5.3. Paskirstymo kanalo parinkimas Vilniaus elektros tinklai yra elektros energijos perdavėjai ir skirstytojai. Elektros energija pagaminama elektrinėse, paskui ji paaukštinama iki 330-110 kV ir perduodama į rajonines pastotes, kur pažeminama iki 35-10 kV. Paskui perduodama į paskirstymo tinklą, mažose transformatorinėse pastotėse pažeminama iki 0,4-0,22 kV, atitinkamai 380 V trifaze ar vienfaze 220 V sistema ji patenka į namo paskirstymo skydą, paskui pasiekia skaitiklį ir tik tuomet ją gauna vartotojas. Įmonėje prekės paskirstymas yra tiesioginis. Galutiniam etapui – elektros energijos patekimui į vartotojo elektros tinklus ir pinigų surinkimui kiekviename Vilniaus elektros tinklų rajone realizavimo tarnybos. Jos vykdo elektros energijos realizavimą (pardavimą) vartotojams pagal sudarytas sutartis, jų elektros apskaitos prietaisų veikimo kontrolę, išieško skolas iš suvartotos elektros energijos skolininkų, ieško beapskaitinių elektros energijos vartojimo faktų ir išieško tokio vartojimo pasekoje patirtus nuostolius, ieško sutrikusių elektros energijos apskaitų bei išieško tokiais atvejais patirtus nuostolius, analizuoja komercinių elektros energijos nuostolių 0,4-10 kV tinkle bei įgyvendina priemones jų mažinimui, nagrinėja vartotojų skundus, prašymus, ruošia atsakymus į juos. Pagrindinės realizavimo tarnybų funkcijos: Elektros energijos vartojimo sutarčių tarp Filialo ir vartotojų sudarymas. Atsiskaitymas su vartotojais už suvartotą elektros energiją. Vartotojų elektros energijos apskaitos prietaisų tikrinimas, keitimas ir teisingo jų eksploatacijos bei darbo kontrolė. Nuostolių elektros tinkle analizė ir priemonių nuostoliams mažinti diegimas. Nelegalaus elektros energijos vartojimo išaiškinimas ir įforminimas aktais. Medžiagos dėl žalos atlyginimo paruošimas ir perdavimas teismams kartu su Juridiniu skyriumi. Vartotojų informavimas jiems rūpimais elektros energijos tiekimo, efektyvaus vartojimo, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, elektros energijos apskaitos prietaisų įsigijimo ir reikalavimo klausimais. Duomenų apie vartotojus, jų atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją , apie apskaitas ir jose sumontuotus prietaisus kaupimas ir saugojimas nustatytą laiką. 5.4. Rėmimo veiksmai Viena svarbiausių rėmimo užduočių – potencialiems pirkėjams perduoti reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Elektros energija yra labai svarbi prekė ir jos praktiškai negalima pakeisti kitomis prekėmis, jos paklausa yra neelastinga, todėl reklama šiai prekei yra netikslinga, išskyrus vieną niuansą. Elektros energijos yra daugiau naudojama darbo dienomis nei savaitgaliais, todėl vartotojai yra skatinami daugiau pirkti poilsio dienomis bei naktimis, sudarant tam palankias sąlygas, t.y. nustatant mažesnę kainą. Vilniaus elektros tinklai, kaip ir visos įmonės stengiasi visuomenėje suformuoti teigiamą įvaizdį. Įmonės darbuotojai savo darbe vadovaujasi Moralės kodeksu: "Vartotojai yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja bendrovės ir mano darbas. Mano pareiga yra greitai ir kvalifikuotai aptarnauti vartotoją, gerbti jo teises. Aš privalau: Greitai ir kvalifikuotai teikti vartotojams man priklausančias paslaugas ir papildomą informaciją. Jei negaliu atsakyti į vartotoją dominančius klausimus, aš jį siunčiu pas tą darbuotoją, kuris gali kompetentingai į jį atsakyti. Domėtis vartotoju ir jo problemomis. nuolatos tobulintis. naudotis bei teikti vartotojams pačią naujausią informaciją, kurią pateikti aiškiai ir suprantamai. Greitai reaguoti į susidariusias problemas, skundus, juos spręsti kūrybiškai, lanksčiai ir iki galo. Su vartotoju visada elgtis mandagiai ir kultūringai. Jei, mano manymu, vartotojas yra neteisus, aš turiu laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti vartotojo teisių. Sudaryti gerą įspūdį vartotojui tiek išvaizda, tiek elgesiu, nes aš esu bendrovės atstovas. Teikti tiktai teisingą ir palankią informaciją apie bendrovę. Savo veiksmus ir darbus derinti su savo skyriaus ir visos bendrovės politika. Nepažeisti Lietuvos Respublikos, bendrovės įstatymų, nedaryti žalos bendrovei."

Ekonomika  Namų darbai   (34,76 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Darbas – tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas, žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas siekiant sukurti tam tikras materialines ir nematerialines vertybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų visuomenės narių.

Teisė  Namų darbai   (12 psl., 24,59 kB)

Nors pirmą teleskopą tikriausiai išrado olandai, Galilėjus pirmasis jį nukreipė į žvaigždes 17-ame amžiuje. Jis naudojo refraktorių (viršutinis), sudarytą iš dviejų lęšių. 18-o amžiaus teleskopu (vidurinis) gauti vaizdai būdavo neryškūs dėl įvairių lęšių neatitikimų. Apatinis teleskopas yra reflektorius, turintis du veidrodžius bei lęšį, kas pagerina spalvų kokybę ir nereikalauja ilgų “vamzdžių”. 2. Refraktorių veikla Teleskopai yra dviejų rūšių - refraktoriai ir reflektoriai. Ir vieni, ir kiti turi savo pranašumų, bet, deja, ir trūkumų. Refraktoriai buvo sukurti XVII a. I dešimtmetyje. Juos naudojo Galilėjas Galilėjus (1564-1642) ir jo amžininkai. Dangaus kūno šviesa krinta į tam tikros formos refraktoriaus lęšį, vadinamą objektyvu; jis fokusuoja šviesos spindulius. Gautas atvaizdas didinamas antruoju lęšiu, kuris vadinamas okuliaru. Kuo didesnis objektyvas, tuo daugiau šviesos surenka teleskopas: 15,2 cm refraktoriaus šviesos galia dukart didesnė negu 7,6 cm refraktoriaus. Objektyvo paskirtis - surinkti kuo daugiau šviesos, o atvaizdą didina okuliaras. Kiekvienas teleskopas turi kelis okuliarus, kuriuos prireikus galima keisti. Kokį okuliarą naudoti, lemia surinktos šviesos kiekis. Pavyzdžiui, 500 kartų didinantis okuliaras netinka 7,6 cm refraktoriui, nes taip smarkiai padidintas vaizdas bus labai blyškus ir neryškus. Toks okuliaras tinka tik tada, kai objektas didelis. Visi refraktoriai turi vieną bendrą trūkumą: jie sukuria netikrom spalvom nuspalvintą atvaizdą. Tai lemia šviesos prigimtis. Baltą šviesą sudaro įvairiausio spektro spalvos. Šviesos pluoštui sklindant pro objektyvą, skirtingo bangos ilgio spinduliai užlinksta nevienodai: ilgabangiai mažiau, trumpabangiai labiau. Dėl to raudonieji spinduliai fokusuojami toliau nei mėlynieji. Taip gaunamas spalvotas šviesulio atvaizdas, gražus pažiūrėti, bet astronomams nepageidautinas. Šio reiškinio išvengiama naudojant sudėtinius objektyvus iš kronstiklo (mažesnio optinio tankio) ir flintstiklo (didesnio optinio tankio), kurie turi skirtingus lūžio rodiklius ir panaikina atsiradusias spalvas. Jų taip pat išvengiama didinant lęšių skaičių (kaip fotoaparatuose), bet dėl to stebėtojo akį pasiekia mažiau šviesos. Ši dilema labai svarbi astronomijoje. 3. Reflektoriai Pirmą veikiantį reflektorių 1671 m. padarė Izaokas Niutonas (1642-1727). Reflektorius veikia visai kitokiu principu. Niutono sistemos teleskope šviesa pro atvirą vamzdį krinta į jo dugne esantį pagrindinį veidrodį. Šio veidrodžio paviršius yra įgaubto paraboloido formos. Nuo jo šviesa atsispindi atgal į pagalbinį plokščią veidrodį, pakreiptą 45 kampu. Pastarasis nukreipia šviesą į vamzdžio šoną; čia ji sufokusuojama, ir okuliare matomas padidintas atvaizdas. Plokščiasis veidrodis vamzdyje šiek tiek susilpnina šviesą, bet nuostolis nedidelis, be to, Niutono sistemos teleskope nėra kaip jo išvengti. Kadangi veidrodis vienodai atspindi visų spalvų spindulius, reflektoriaus objektyvas chromatinės aberacijos neturi: ji šiek tiek pasireiškia nebent okuliare. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami iš specialaus stiklo ir dengiami plonu, šviesą gerai atspindinčios medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio ar sidabro, sluoksniu. Niutono sistema - tik vienas iš reflektorių tipų. Kasegreno ar Gregorio sistemų reflektoriuose pagalbinis veidrodis yra išgaubtas ir surinktą šviesą atspindi atgal pro skylę pagrindiniame veidrodyje. Heršelio reflektoriaus pagrindinis veidrodis pakreiptas į šoną, o pagalbinio išvis nėra. Tačiau dėl to iškraipomas vaizdas (distorsija). Dabar Heršelio reflektoriai nebenaudojami. Ričio ir Kretjeno sistemos reflektoriai neturi sferinės aberacijos, komos, astigmatizmo. 4. HABLO KOSMINIS TELESKOPAS Hablo nuotrauka - Galalktika M100 Hablo kosminis teleskopas, skriejantis Žemės orbita, turi 10 kartų didesnę rezoliuciją nei kuris nors kitas Žemės teleskopas. Kadangi jam vaizdo neužstoja įvairios dujos bei nuolaužos, Hablo teleskopas gali “matyti” objektus nuo 10 iki 15 milijonų šviesmečių tolumos. 4.1 Kaip viskas vyko… 1962 m. - NASA rekomenduoja gaminti didelį kosminį teleskopą. 1972 m. - preliminarus HST darbų pradėjimas, debatai. 1977 m. - kongresas paskyrė lėšų HST projektui 1979 m. - astronautai pradėjo treniruotes su Neutral Buoyancy (neutralaus plūduriavimo) simuliatoriumi. 1981 m. - HST veidrodis užbaigtas. 1986 m. - po kosm. laivo Čallendžer katastrofos HST paleidimas atidėtas. Antžeminiai tyrimai tęsiami. 1990 m. - HST su laivu Discovery išvestas į Žemės orbitą. 1993 m. - HST suremontuotas: pakeista plačiaplotė planetų kamera, įmontuotas COSTAR ir pakeista saulės baterija. 1994 m. - pirmos visiškai tikslios Hablo nuotraukos. Hubble Space Telescope (HST) - pirmoji universali orbitinė observatorija. Pavadintas Amerikos astronomo Edvino P.Hablo vardu, Hablo Kosminis Teleskopas buvo paleistas 1990 metų balandžio 24 dieną. • HST daro nuotraukas matomame bei ultravioletiniame elektromagnetinio spektro dalyse. • Pagrindinis HST vaidrodis yra 240 cm skersmens, o teleskopo optinė sistema yra tokia tiksli, kad, tiriant matomąjį spektrą, jis gali išskirti astronominius objektus 0,05 arksekundžių kampo tikslumu. Tuo tarpu tradiciniai dideli Žemėje esantys teleskopai prie geriausių atmosferos sąlygų pasiekia tik 0,5 arksekundžių vaizdo rezoliuciją. • Iš pradžių HST turėjo penkis detektorius: plačialaukę planetinę kamerą, silpnų objektų kamerą, silpnų objektų spektografą, didelės rezoliucijos spektografą bei didelio greičio fotometrą. Taip pat tris tikslius vadovavimo sensorius, kurie naudojami tiksliems astronominiams matavimams, kaip žviagždžių atstumų nustatymas iš žemės. Kai HST buvo paleistas, mokslininkai atrado, kad jo pagrindinis veidrodis turi sistematinį nukrypimą, gamybos klaidos rezultatą. 1993 metų 12mėn. 02 d. su laivu Endeavor buvo išsiųsta “remonto brigada”. • Tikslus optinis prietaisas, buvo įstatytas į didelio greičio fotometro vietą, kuris buvo išimtas. Prietaisas vadinosi COSTAR - Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement. • Taip pat buvo pakeista plačialaukė planetinė kamera, kurioje buvo įtaisytas korektorius dėl nukrypimams pagrindiniame veidrodyje kompensuoti. Taigi, ir dabar HST skrieja su “kreivu” veidrodžiu, kurį kompensuoja kiti prietaisai, taip pat specialiai pagaminti “kreivai”. Planetinę kamerą teko pakeisti todėl, kad ji turėjo atskirą optinį kelią į pagrindinį veidrodį ir vaizdas iš jos negalėjo eiti per COSTAR ir jo būti “sukreivintas”. Remonto misija, kurioje buvo daug sudėtingų procedūrų, buvo sėkmingai baigta. Netgi prieš pataisymą HST siuntė veringas nuotraukas, tokias kaip paslaptingų tamsių struktūrų spiralinėje M51 galaktikoje atvaizdai. Dabar, kai HST turi visą jam suteiktą galingumą, jis pajėgus tokiems darbams, kaip žymiam tempo skaičiavimo, kuriuo galaktikos traukiasi nuo Paukščių Tako, nuotolio funkcijos apskaičiavimo pagerinimui. Šios žinios gali būtip panaudotos visatos amžiui apskaičiuoti. 1994 liepą Amerikos mokslininkų grupė pranešė, kad HST pateikė pirmą patikimą egzistuojančios juodosios skylės įrodymą: dujų pagreitis apie M87 galaktikos centrą rodo objekto buvimą, kurio masė nuo 2,5 iki 3,5 milijonus kartų didesnė nei Saulės masė. Be to, HST pateikė vienus iš geriausių esamų vaizdų jupiterio planetos, kai ją bombardavo Šumecherio-Levio 9 kometos fragmentai 1994 metų liepą. HST detalūs kolizijų (susidūrimų) vaizdai suteikė mokslininkams duomenų spektrinei analizei Jupiterio cheminės atmosferos sudėties. 4.2 Teleskopo dydis ir elementai: HST sveria apie 11 340 kilogramus, yra 13 metrų ilgio ir 4,2 metrų skersmens plačiausioje vietoje. Tai maždaug geležinkelio cisternos dydžio objektas, t.y. du cilindrai, sujungti į vieną bei padengti medžiaga, panašia į aliuminio foliją. Abiejose pusėse yra saulės baterijos, styro antenos. Daugelis teleskopo komponentų yra sukurti kaip atskiri moduliai, juos lengva pakeisti kosmose. Nors ir kiti palydovai buvo aptarnauti erdvėje, HST - pirmasis tam pritaikytas. HST yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: energijos sistemos modulio, optinio teleskopo rinkinio ir mokslinių instrumentų. Energijos sistemos modulis: maitina visą teleskopą energija, apsaugo jį nuo aplinkos veiksnių. Visas HST yra padengtas tarsi folija, tai yra multisluoksninė izoliacinė medžiaga, kuri sulaiko karštį, kai HST pasiekia saulės spinduliai. Kai HST atsiduria už žemės, uždengusios saulę, prisireikia ir apšildymo - mažyčių šildytuvų, esančių daugelyje teleskopo komponentų. Energiją HST gauna iš saulės, saulės baterijų pagalba. Šie du “sparnai” susideda iš 48 000 saulės baterijų. Tamsiam periodui energija saugoma šešiuose akumuliatoriuose. Nors teleskopas orbita skrieja apie 27 353 kilometrų per valandą greičiu, tikslų nustatymą į objektą jis gali išlaikyti net 24 valandas, nenukrypstant daugiau nei 0,007 arksekundžių. Tam HST yra sudėtinga “nusitaikymo” ir stabilumo sistema. Taip pat jame yra kompiuteris, valdantis visas funkcijas bei gaunantis ir apdorijantis signalus iš žemės valdymo stoties, tuo pačiu nusiųsdamas atglal į Žemę duomenis.Yra ir apsaugos sistema - tam atvejui, jei nutruktų ryšys su Žeme. Daugelis HST komponentų yra lengvai pakeičiami - tai didelis privalumas ilgalaikiui aparatui, tokiam, kaip HST. Jam užtenka tik “ištraukti” vieną dalį ir “įkišti” kitą, kaip ir buvo padaryta jo remonto darbų metu 1993 bei 1997 metais. 4.3 TYRIMAI HST naudojamas galaktikos tyrimui, tai - geriausias kada nors turėtas teleskopas. Šiuo metu jis turi daug uždavinių. Jo pagalba tiriama, kas sudaro galaktiką - nes juk tik 10% galaktikos masės sudaro matomi šviesuliai, planetos. O kas tie likę 90%? Taip pat didelės reikšmės turi galaktikos susidarymo teorijos tyrinėjimai, naudojant kokybiškas HST nuotraukas. Tai ypač svarbu naujų galaktikų susidarymo tyrimui, kai reikalingi ypač jautrūs teleskopai - tokie, koks yra HST. Tai bene svarbiausias HST uždavinys - galaktikų, nepastebimų iš Žemės, tyrimas. Taip pat HST turi puikią galimybę tirti Saulės sistemos planetas, panaudodamas plačiaplotę planetinę kamerą. Tiriama planeta Vesta - ar tai tikrai buvusi šeštoji planeta, ar tik asterosidų sankaupa? Be to, didelis dėmesys skiriamas Marsui - nustatyta, kad jo klimatas nuo 1970 metų pasikeitė, tiriant ozono kiekį marso atmosferoje. Ištirta, kad temperatūra Marse smarkiai nukrito. Puikūs ir Jupiterio bei jo palydovo Io atvaizdai, padaryti Hablo teleskopu. Nuotrauka daryta 1996-07-24. Matosi Io šešėlis ant jupiterio. Nors Galileo laivo nuotraukos apie Jupiterį yra detalesnės, HST gali stebėtio Io ultravioletinių bangų diapazone, ko negali Galileo. Ši nuotrauka daryta violetinių spindulių siapazone su plačiaplote planetine kamera, PC formoj. Ateities HST planai - Veneros bei Marso stebėjimai. Ypač po to, kai buvo paskelbta apie gyvybę Marse. HST - naujos kartos teleskopas. Tai dar vienas didelis žingsnis, įsisavinant visatos platybes.

Astronomija  Referatai   (12,44 kB)

Paukščių Tako susidarymas Paukščių Takas susidarė, po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši proto galaktika pradėjo suktis, greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindinai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad tos kurios formuodamosi sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis. Paukščių Tako struktūra Giedrą naktį galima stebėti per visą dangų nusidriekusią blyškiai švytinčią juostą, vadinamą Paukščių Taku. Įvairiais metų laikais jo padėtis dangaus skliaute kinta, pavyzdžiui, žiemos danguje jis driekiasi per Kasiopėją, Persėją, Vežėją, tarp Dvynių ir Oriono Vienaragio ir Laivagalio link. Ši juosta buvo pavadinta Paukščių Taku dėl to, kad rudens ir pavasario vakarais driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius — maždaug sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda, o pavasarį parskrenda paukščiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (Milky Way). Pasak graikų mito, iš deivės Heros, nesutikusios maitinti Heraklio, krūtų ištryškęs pienas nusidriekė išilgai dangaus skliauto. Kas gi iš tikrųjų yra Paukščių Takas? Jo prigimtį mėginta paaiškinti dar senovės Graikijoje, tačiau VI a. pr. Kr. pirmasis teisingai ją suprato Pitagoras (Pythagoras). Jis tvirtino, kad tai yra labai gausus silpnai šviečiančių žvaigždžių telkinys. 1609 m. išradęs teleskopą, G. Galilėjus patvirtino, kad Paukščių Takas sudarytas iš žvaigždžių. Galiausiai jo sandara buvo paaiškinta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Paukščių Takas — tai ne tik milžiniškos žvaigždžių sankaupos vaizdas iš šios sankaupos vidaus. Kartu jis yra daugelio žvaigždžių projekcija dangaus sferoje. Erdvinė tų žvaigždžių sistema vadinama Galaktika (gr. galaktikos — pieniškas, pieninis). Ją sudaro apie 300 milijardų žvaigždžių. Panašių tolimesnių galaktikų, pasklidusių Visatoje įvairiomis kryptimis nuo jos, yra ir daugiau. Jei pasisektų į mūsų Galaktiką žvilgtelėti iš šalies dideliu atstumu, tai ji atrodytų kaip didžiulis iškilas plonais pakraščiais lęšis, nuo kurio vieno krašto iki kito yra apie 120 000 šviesmečių. Pakraščiuose jo storis siekia vos kelis šimtus šviesmečių. Arti centro toks „lęšis“ sustorėja, virsta dideliu 3000—6000 šviesmečių spindulio kamuoliu. Visą Galaktikos „lęšį“ gaubia apie 80 000 šviesmečių spindulio sferoidas — suplotas rutulys, kuriame susispietę tik 5 % visų Galaktikos žvaigždžių. Už šio sferoido dar yra 700 000 šviesmečių spindulio Galaktikos vainikas, sudarytas iš tolimų žvaigždžių sankaupų ir neišaiškintos kilmės nematomos medžiagos. Kaip atrodytų mūsų Galaktikos nuotrauka iš išorės, galbūt galima įsivaizduoti pagal kaimyninių galaktikų nuotraukas. 28 000 šviesmečių atstumu nuo Galaktikos centro yra Saulė, kuri su visa savo sistema aplink šį centrą skrieja 220 km/s greičiu. Vieną ratą aplink Galaktikos centrą, esantį Šaulio žvaigždyno kryptimis, Saulė padaro per 230 milijonų žemiškųjų metų. Tiek trunka galaktiniai metai. Per savo gyvavimo 4.7 milijardo metų laikotarpį ji apskriejo Galaktikos centrą tik 20 kartų. Tuo laikotarpiu formavosi ir visa Saulės sistema. Taigi ir ji yra vos 4,7 galaktinių metų amžiaus. Visos galaktikos, kurių struktūrą galima įžiūrėti, susideda iš žvaigždžių: tai liudija, kad žvaigždžių susidarymas dujų debesyje, medžiagai pasiekus tam tikrą tankį, yra labai tikėtinas. Jį, matyt, lemia smūginių bangų sukeliami sutankėjimai, kurie, tarsi nuo kalno besiritanti sniego gniūžtė, sužadina grandininį medžiagos sulipimo procesą - kuo labiau auga kosminio gniužulo masė, tuo stipresnė darosi jo trauka ir tuo daugiau jis pritraukia naujos aplinkinės medžiagos. O slegiamai medžiagai gniužulo centre smarkiai įkaitus, prasideda branduolinės reakcijos - žvaigždė įsižiebia.

Astronomija  Referatai   (590,63 kB)

Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio regiamasis skersmuo šiek tiek kinta. Mėnulio fazės matomas todėl, kad ne visada į Žemę atsukta dieninė Mėnulio pusė. Riba tarp dieninės ir naktinės Mėnulio pusių vadinamas terminatoriumi. Jis nelygus, rantytas, nes Mėnulio paviršiuje yra kalnų ir įdubų: tekanti Saulė pirmiausia apšviečia kalnų viršūnes, įdubas palikdama skendėti tamsoje. Iki to laiko, kol TSRS automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį, nieko nežinota apie jo nematomąją pusę. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%). Mėnulio kilmės hipotezė Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelis juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį (tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu. Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo Darvino (1845 - 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis. Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis, labiau priimtinas pirmasis variantas. Paviršiaus dariniai: jūros ir krateriai Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas Hariotas (1560 - 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba, pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių, neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio. Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimo priemones. Skrydžiai į Mėnulį Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o “Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten nėra tokių didelių jūrų. Pirmieji automatinių stočių tyrimai Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”, prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo “Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3” perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”, pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys. 1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis šimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį. Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro” tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7” nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas. TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais “Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” - aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”. Žmonės Mėnulyje Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono” programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m. liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g. 1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį. 1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis - profesonalas geologas. Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų komplektą ALSEP. Mėnulio peizažas Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga, nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą. Mėnulis nesvietingas. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties pusiauju iki - 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kad nebuvo ir gyvybės. Mėnulio sandara “Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio uolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas - jiems maždauk po 4,5 milijardo metų. Tačiau, būdami skirtingos masės jie vystėsi nevienodai. Mėnulio paviršius Mėnulio paviršiaus susidarymas glaudžiai susijęs su kraterių ir kitų darinių kilme. Nesibaigiančių ginčų negalėjo išspręsti netgi “Apolono” astronautų gauti rezultatai. Buvo pasiūlyta keletas egzotiškų kraterių atsiradimo hipotezių, kaip antai koralų atolai arba atominių bombų sprogimų išmuštos duobės. Svarbiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar krateriai atsirado veikiant vidinėms jėgoms, ar išorinėms. Pirmoji iš šių hipotezių vadinama vulkanine, o antroji - meteoritine, arba smūginė. Žemėje yra abiejų rūšių kraterių, vadinasi, mūsų planetoje tam tikru mastu vyko abu procesai. Neabajotina, kad Mėnulio geogolinė evoliucija vyko panašiai. Belieka nuspręsti, kuris šių dviejų procesų Mėnulyje buvo pagrindinis. Nuomonės smarkiai skirasi, nors kai kurie dariniai, pavyzdžiui, nedidelių kraterių virtinės, yra vulkaninės kilmės. Daug pastangų dėta, mėginant rasti ryšį tarp stambiausių Mėnulio kraterių ir Žemės smūginių darinių, tokių kaip Arizonų krateris JAV. Tiesa, šių darinių mastai smarkiai skiriasi: Mėnulyje Arizonos krateris atrodytų menkas. Kita vertus, vulkaninės hipotezės šalininkai pažymi, kad Mėnulio krateriai išsidėstę ne kaip papuolė, pavyzdžiui, dideli krateriai rikiuojasi į eilę. Didesnijį kraterį kerta mažesnieji. Šį reiškinį lengviau paaiškinti vidinių, o ne išorinių jėgų veikla. Be to dauguma Mėnulio uolienų mėginių yra vulkaninės kilmės, nors juose dažnai randamair smūgių pėdsakų. beje, meteoritinės medžiagos Mėnulyje palyginti nedaug. Iki šiol neaišku, ar apskritos Mėnulio jūros atsirado taip pat kaip stambūs krateriai. Dabar turima pakitimų įrodimų apie jūrų amžių: Didžiausios jūros (Lietų, Giedros, Krizių ir kitos.) susidarė prieš 4 milijardus metų. Jauniausia, matyt, yra Rytų jūra - jai 3,8 milijardo metų. Lava Mėnulio jūrose Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad ką tik susidurusios jūrų įdubos dar nebuvo užlietos lavos, nepriklausomai nuo to, ar jos atsirado veikiant vidinėm (endogeninės), ar išorinėms (egzogeninėms) jėgoms. Prieš 3,2-3,8 milijardo metų į jūrų baseinus plūstelėjo lava, ištryškusi iš po plutos. Ilgainiui ji užliejo įdubas ir Mėnulio jūros tapo tokios, kaip dabar. Išsiveržimai truko daugiau nei milijoną metų, todėl iš pažiūros vienodi jūrų paviršiai iš tikrųjų yra sudėtinga persiklojančių lavos srautų mozaika. Beveik visi krateriai susidarė vienu metu. Spindulius turintys krateriai, tokie kaip Tichas arba Kopernikas,matyt, yra jauniausi iš stambių Mėnulio žiedinių darinių. Koperniko krateriui mažiau kaip milijardas metų. Ilgainiui labai aktyvūsreikiniai liovėsi, ir per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susidarydavo tik nedideli (daugiausia smūginiai) krateriai. Mėnulio evoliucija Parodoksalu, bet apie Mėnulio Geologinę evoliuciją žinoma daugiau negu apie Žemės.Ne taip, kaip Žemė, kuri turi ilgą nesiliaujančios erozijos istoriją, Mėnulis beveik nepaveiktas erozijos. Prieš 2 milijardus metų jis veikiausiai atrodė taip kaip dabar, o Žemė buvo visai kitokia. “Apolonų palikti seismometrai užregistravo Mėnulio drebėjimus, tad neabejojama, kad ir dabar Mėnuliui būdingas vulkaninis aktyvumas. Dalis drebėjimo židinių glūdi čia pat, po Mėnulio pluta, kiti giliau - net pusiaukelyje tarp Mėnulio centro ir paviršiaus. Nustatyta, kad Mėnulis yra visai šaltas kūnas, matyt, neteisinga (Raktas). Mėnulio seisminiai tyrimai rodo, kad jo išsilydęs branduolys turi mažesnis negu Žemės tie absoliutiniu, tiek ir santykiniu dydžiu. Virš branduolio yra astenosfera, arba dalinio išsilydimo zona: virš jos - stora Mėnulio mantija, kurią dengia pluta. Išorinis, maždaug 100m.storio Mėnulio sluoksnis sudarytas iš sueižėjusių uolienų ir vadinamas regolitu. Dabar Mėnulis neturi magnetinio lauko, bet kai kurios paviršiaus vietos yra įmagnetėjusios. Panašu, kad praeityje Mėnulis turėjo gan stiprų magnetinį lauką, kuris ilgainiui nusilpo. Stebint Mėnulį, užregistruota nemaža trumpalaikių reiškinių, kurie gali būti interpretuojami kaip dujų išsiveržimai iš pluto. Jie ir vadinami nenuostoviaisiais Mėnulio reiškiniais (NMR). Spėjama, kad šie reiškiniai dažniausi tada, kai Mėnulis yra perigėjuje t. y. arčiausiai Žemės. Tada dėl Žemės traukos Mėnulio paviršiuje atsiranda didžiulių įtampų. Galimas dalykas, jog yra ryšys tarp šio reiškinio ir Mėnulio drebėjimų epicentrų išsidėstymo. Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai Netgi plika akimi galima įžiūrėti stambiausius Mėnulio paviršiaus darinius - tamsias jūras, o pro žiūroną ar teleskopą - nepaprastai įdomią panoramą. Beje, reginys priklauso nuo to, kokiu kampu Saulės spinduliai krinta į stebimą Mėnulio paviršiaus rajoną. Krateriai įspūdingiausiai atrodo arti terminatoriaus (dienos ir nakties ribos), kai kraterio dugnas (jo dalis arba visas) skrendi šešėlyje, o tviska tik Saulės apšviestas kraterio pylimas. Kai Saulės spinduliai krinta į Mėnulio paviršių beveik statmenai, sunku atpažinti net didelį kraterį, nebent jo dugnas yra labai tamsus ar itin šviesus. Mėnulio paviršiaus albedas mažas - jis atspindi vidutiniškai 7% į jį krintančios Saulės šviesos. Tačiau yra kraterių, kurių šlaitai ir centrinių kalvų viršūnės atspindi 15% ir daugiau Saulės šviesos. Šiaurės pusrutulis Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros - Lietų (Mare Imbrium) ir giedros 9Mare Serenitatis). Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m. aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km. skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu ir įspūdingas Alpių slėnys. Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km. skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai - Aristilo ir Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra; didžiausias - Beselio krateris tik 39 km. skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquilitatis) kuri, matyt, yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido “Apolono-11” astronautai. Pirmąkart istorijoje žmonės apsilankė Mėnulyje! Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti jūra (Mare Crisium).Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas ( Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan kuklūs Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsiojoje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris. Dar vienas įdomus šiaurės pusrutulioobjektas yra greta Lietų jūros esanti didelė Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum).kai tekanti Saulė apšviečia įlanką supančius kalnus, ji primena brangakmeniais papuoštą rankeną. Pietų pusrutulis Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe centre ir trūkių sistema dugne. 1958 m. tarybinis astronomas N. Kozyrevo Alfonsokrateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo - vulkaninės veiklos įrodymas. Tre čiasis šios virtinės krateris yra Arzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre. Mėnulio skritulio p. dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum).Debesų jūros v. dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji Siena (Rupes recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km., aukštis 240m. Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropolitu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas netstambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų. Nematomoji Mėnulio pusė Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuose buvo pažymėti tik apytiksliai. Dabar turime išsamią informaciją apie nematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik “Apolonų” astronautai, skrieję aplink Mėnulį. Čia nėra didelių jūrų, todėl daug įvairiausių žiedinių darinių.Ypač įdomus Celkovskio krateris, kurio dugnas labai tamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose “ Luna - 3” nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėn. Mėnulio panorama Mėnulio paviršius labai įvairus. Žymūs skirtumai ne tik tarp atsuktos į Žemę ir nematomosios Mėnulio pusių, bet ir tarp matomosios pusės įvairių viržetų. Pavyzdžiui, Mėnulio skritulio pietvakarių kvadrante vyrauja kalnuotos vietovės su dideliais ir mažais krateriais, o š. Rytų kvadrante daugiause plyti jūros lygumos. Ypač įdomus Aristarcho kraterio rajonas. Tai šviesiausias krateri Mėnulyje, kuriame stebėtojai iš Žemės daug kartų matė lokalinius patamsėjimus, neaiškią miglą. Žymiausias dangaus objektų stebėtojas V. Haršelis (1738 - 1822), matydamas, kaip Aristarchas tviska vien nuo Žemės atspindėtos šviesos, keliskart palaikė jį veikiančiu vulkanu. Aristarcho krateis- ne vienintelė vieta, kurioje arba arti kurios įtariama vykstant aktyvumo reiškinius. Šiuo požiūriu į Aristarchą panašus žiedinių kalnų apsuptas Alfonsas, priklausantis didžiajai Ptolemėjo virtiniai, nutįsusiai ties matomosios Mėnulio pusės centru. Alfonso ir Aristarcho išvaizda smarkiai skiriasi, bet turi vieną bruožą: abu jie yra srityse, kur daug trūkių. Tai būdinga daugumai kitų rajonų, kuriuose stebėti trumpalaikiai aktyvumo reiškiniai. Mėnulis iki “Lunar Orbiterių” skrydžių Iki kosminių tyrimų pradžios mūsų žinios apie Mėnulį buvo ribotos, nepaisant to, kad Mėnulis neturi atmosferos ir jo paviršiaus detalės gan aiškiai matyti.Buvo išmatuotas įvairių Mėnulio paviršiaus darinių padėtys jo skritulyje, dar ir dabar remiamasi S. A. Saunderio ir Dž. A. Hardkastlio 1907-09m. atliktas matavimais. Ir vis dėlto kai kurių detaliųišskirti nebuvo įmanoma. Ypač mažai žinota apie Mėnulio skritulio pakraščius, kuriuose regimos paviršiaus detalės smarkiai deformuotos dėl projekcijos; tokiomis sąlygomis kraterio kartais neįmanoma atskirti nuo kalnų virtinės. Nieko nežinota apie nematomąją Mėnulio pusę. Kai ką bandyta sužinoti, ekstrapoliuojant iš anos pusės išeinančius kraterių spindulius: šitaip gan tiksliai indentifikuoti keli spindulių centrai. Tačiau darinių pasiskyrstimas nematomojoje pusėje taip ir liko nežinomas. Beje, svarbu buvo tai, kad nė viena didžiųjų Mėnulio jūrų nesidriekia iš matomosios pusės į priešingą, išskyrus nebent Rytų jūrą, kurios kilmė tada dar nebuvo žinoma. Fotografavimas iš kosminių aparatų Pirmosios nuotraukos, kurias į Žemę perdavė tarybinė automatinė stotis” Luna - 3”, turėjo didžiulę reikšmę, nors buvo neryškios, ir dėl to daug detalių interpretuota neteisingai (Raktas). Štai pailga juosta, besitęsianti skersai per visą skritulį, buvo palaikyta didele kalnų virtine ir pavadinta “tarybine”. Vėliau darytos nuotraukos parodė, kad tai tik šviesus kraterio spindulys. Taip buvo iki “Lunar Orbiterių” skrydžių, kurių dėka Mėnulio tyrimai žengė didelį žingsnį pirmyn. Labai reikšmingai ir trys sėkmingai “Reindžerių” skrydžiai: šios stotys prieš nukrisdamos į Mėnulio paviršių per paskutines minutes jį fotografavo ir perdavė į Žemę kelis tūkstančius nuotraukų. Nepaisant to, kad “Lunar Orbiterių” programa buvo labai plati (gauta tūkstančiai nuotraukų), dar liko nemažai sręstinų klausimų.”Lunar Orbiterių” paliktas spragas užpildė “Apolonų” programa (iš pradžių planuota 21 skrydis). Iš pirmųjų pilotuojamų erdvėlaivių buvo fotografuojamos būsimųjų vietos: pavyzdžiui, iš “Apolono-10” nufotografuota Ramybės jūra (Mare Tranquillitatis) - “Apolono-11” nusileidimo vieta. Krateriai su spinduliais Spinduliais apkaišyti krateriai ir procesai, kurių metu jie susidarė, dar nėra galutinai ištirti. Tai, matyt, patys jauniausi stambūs Mėnulio dariniai: spėjama, kad Koperniko ir Ticho kraterių amžius neviršija milijardo metų. Tačiau kol neturime iš ten atgabentų uolienų bandinių, griežtai šito teigti negalima. Paskutinis “Servejoras” nusileido ant Ticho kraterio išorinio šlaito ir parodė, kad paviršiusčia labai nelygus. To ir tikėtasi, nes jau iš infraraudonųjų spindulių tyrimų (juos atliko amerikiečiai Dž. Saris ir R. V. Šorthilis) buvo žinoma, kad Tichas per Mėnulio užtemimą arba naktį atšąla lėčiau negu aplinkinės sritys - taip gali būti dėl skirtingos grunto sandaros. Panašaus pobūdžio ir kiti spinduliais apkaišyti krateriai, kažkada nevykusiai pavadinti karštomis dėmėmis. Tai nereiškia, kad juose yra koks nors vidinis šilumos šaltinis,tiesiog tamsoje karštųjų dėmių temperatūra būna šiek tiek aukštesnė negu Mėnulio sričių. Buvo iškelta hipotezė, kad spindulius turintys krateriai susidarė kitaip negu kiti, bet tai neįtikėtina. pavyzdžiui, nėra esminio skirtumo tarp įspūdingo, ilgų spindulių sistemą turinčio Ticho ir truputį didesnio, bet be spindulių Teofilo kraterio. Skiriasi tik jų aplinka; Tichas yra kalnų rajone, o Teofilas - didelės kraterių virtinės narys. Mėnulio tyrinėjimai “Apolonų” skrydžiai į Mėnulį iš esmės buvo žvalgomieji. Viskas, ką buvo įmanomą tada padaryti - tai nugabenti tris žmones į Mėnulio apylinkes, du jų trumpam nutupdyti Mėnulio paviršiuje, po to visą įgulą saugiai grąžinti į Žemę. Nebuvo numatyta jokių išsigelbėjimo priemonių, jei nuleidžimoji kabina sugestų Mėnulyje; be to, skrydžio trukmė buvo labai ribota. Nepaisant to “Apolono” programa buvo labai svarbi didelės Mėnulio tyrimų programos dalis. Ji parodė, kad įmanoma kada nors ateityje įkurti Mėnulio bazes. Sunkumai Mėnulyje Neverta kalbėti apie tai, kad Mėnulį pavyktų paversti antrąja Žeme. Svarbiausia kliūtis - Mėnulyje nėra atmosferos. Gaila, bet neįmanoma sukurti Mėnulyje kvėpuoti tinkamą atmosferą. Mažas pabėgimo greitis rodo, kad Mėnulyje negali išsilaikyti tanki, panaši kaip Žemėje atmosfera. Be atmosferos nėra ir negali būti vandens. Buvo tikėtasi, kad įmanoma gauti vandens iš Mėnulio uolienų, bet dabar Žinoma, jog jo ten nėra. Beviltiška rasti ledo po išoriniu Mėnulio grunto sluoksniu. Mėnulio naujakuriai ateityje turės viską pasiimti iš Žemės, ir praeis dauk laiko, kol Mėnulio bazė galės veikti savarankiškai. Mėnulio bazių kūrimas Pirmąsias Mėnulio bazes planuojama įkurti XXI a. pradžioje. Tuomet veikiausiai jau bus daug padaryta kuriant orbitines stotis, ir ateis palankus metas nuskrieti į Mėnulį. Galimas daiktas, pirmiausia į Mėnulį bus nugabentos tam tikros medžiagos ir irengimai, kad atvykę kosmonautai rastų ne tuščią vietą. Pirmasis būstas gali būti nuleidžiamosios kabinos. Ši pradinė Mėnulio tyrimų stadija truks neilgai, tikimasi, kad greitai bus sukurti ir įgivendinti sudėtingesni projektai. Vienas 4 d-mečio projektų siūlė įrengti seriją kupolų, kuriuos laikytų viduje esantis oras, o šliuzų sistema leistų įgulos nariams įeiti ir išeiti. Tokį projektą galima realizuoti, nes dabar jau žinoma, kad Mėnulyje beveik negriasia meteoritų bombardavimas, taigi nėra problemų dėl paliginti trapios kupolų konstrukcijos. Iki “Apolonų” skrydžių manyta, kad norint išvengti meteoritų, būstas Mėnulyje būtinai reikės įrengti giliai po grunto sluoksniu. Net sukūrus daugiakarčius kosminius lėktuvus, kelionės iš Žemės į Mėnulį tebebus labai brangios, ir teks visais įmanomais būdais mažinti tiekimo skrydžių skaičių. Viskas, net ir atliekos, ypač oras, turės būti panaudota uždarame gyvybės cikle. Žmonės Mėnulyje praleis nemažai laiko, dėl to būtina sudaryti jiems kiek įmanoma geresnes sąlygas. Bazės viduje žmonės turėtu sąlygas nusivilkti skafandrus ir jaukiai jaustis, žinoma, kiek tai įmanoma, kai traukos jėga prilygsta vos 17% Žemės traukos. Neišvengiamai iškils ir poilsio problema. Be abiejo, į Mėnulį bus nugabenta knygų, kino filmų, muzikos įrašų, bet kaip atgauti fizines jėgas? Matyt, ilgainiui atsiras įvairios naujos sporto šakos, pritaikytos 6 kart silpnesnei traukos jėgai. Gyvenimas Mėnulyje Gabenti visus maisto produktus iš Žemės nepraktiška ir, matyt, bus stengiamasi išvesti tokius maistui tinkamus augalus, kurie augtų Mėnulyje. Žinoma, atvirame Mėnulio grunte tai neįmanoma, bet patalpose juos būtų galima auginti hidroponiniu būdu, tai yra visai be grunto. Augalai pakabinami ant tinklų rezervuore ir maitinami skystomis maisto medžegomis, cirkuliuojančiomis po jais. Šis būdas jau išmėgintas, gauta gerų rezultatų, tad, rodos, nėra kliūčių jį taikyti Mėnulyje. Pirmosiose Mėnulio bazėse veikiausiai gyvens mokslininkai. Tai gali būti fizikai, atliekantys savo darbus mažesnio sunkio, aplinkui plytinčio didelio vakuumo sąlygomis, taip pat tiriantys įvairių rūšių kosminį spinduliavimą; čia įsikūrusių astronomų darbui netrukdys atmosfera; Mėnulyje galės dirbti chemikai, biologai, medikai - žodžiu, visų mokslo sričių atstovai. Tai bus antroji Mėnulio apgyvendinimo stadija. Vėliau bazė darysis vis savarankiškesnė, bus galima bent trumpam laikui priimti į ją ne tik mokslininkus, bet ir kitų profesijų žmones. Galimas daiktas, kad po 100 metų mintis apie atostogas Mėnulyje jau nieko nebestebins. Tuomet, ko gero, jau bus Mėnulyje gimusių vaikų, kurie savo namais laikys ne Žemę, o Mėnulį. XXI a. pabaigoje Mėnulyje tikriausiai egzistuos ne viena, o daug bazių skirtų įvairiausiems tikslams.

Astronomija  Referatai   (21,61 kB)

Įvadas Taršos samprata Dažniausiai taršos sąvoka gali būti vartojama kalbant apie visas neigiamas žmogaus veiklos pasekmes. Tačiau tai pernelyg platus apibrėžimas. Geriau tiktų siauresnis apibrėžimas: Teršalas yra medžiaga (paprastai cheminis junginys) arba atliekos, kuri dėl žmogaus veiklos pakliūva į aplinką ir gali sukelti nepageidaujamą poveikį. Žemės ūkio taršą sukelia medžiagos medžiagos, kurios: • sąmoningai paskleidžiamos aplinkoje - žemės ūkio cheminės medžiagos (pesticidai, trąšos), nuotekų dumblas ir kt.; • yra žemės ūkio gamybinių procesų atliekos (siloso arba fermų nuotėkos); • atsiranda suaktyvėjus gamtiniams procesams (azoto oksidai ariamose dirvose). Kitos pakliūvančios į aplinką medžiagos, gali būti kenksmingos, jei jos: • sudaro didelius kiekius; • pasirodo „netinkamoje vietoje netinkamu laiku”; • pavirsta kenksmingais antriniais teršalais (dėl cheminių procesų aplinkoje arba kokiame nors organizme). Šiuo atveju geriausias pavyzdys yra tarša nitratais. Nitratų natūraliai yra visuose dirvožemiuose, ir jie būtini augalams. Jie tampa kenksmingais teršalais, kai: • jų kiekis aplinkoje padidėja dėl žemės ūkio veiklos (pvz., naudojant neorganines trąšas), arba kai dėl žemės dirbimo paspartėja dirvožemio organinės medžiagos mineralizacija; • jie patenka iš dirvos į aplinką. Jų, kaip kenksmingų teršalų, poveikis paaiškėja tiriant ryšį tarp padidėjusio nitratų kiekio geriamajame vandenyje ir dviejų žmogaus ligų: kūdikių methemoglobinemijos ir skrandžio vėžio (žr. 2 skyrių). Abiem atvejais ne patys nitratai sukelia ligas, bet junginiai, kurie susidaro ir veikia labai specifinėmis sąlygomis. 1.3. Žemės ūkio taršos samprata Daugelį metų žemės ūkis turėjo sąlyginai nedidelį poveikį aplinkai. Netgi aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuose, kai naujos pramoninės technologijos iš esmės pakeitė kitas žmogaus veiklos sritis, žemės ūkis vis dar rėmėsi gamtiniais procesais, nuo kurių priklausė žemės ūkio augalų derlius bei gyvulių produktyvumas. Taigi tradicinis mišrus ūkis buvo gana uždara sistema, turėjusi nedidelį neigiamą poveikį gamtinei aplinkai. Nors žemės ūkyje ir buvo siekiama ilgalaikio agrarinių ekosistemų produktyvumo, tačiau greiti žemės ūkio gamybos pokyčiai per pastaruosius 50 metų sukėlė esminę aplinkos taršą. Norint gerai suvokti taršos problemas, kylančias dėl žemės ūkio veiklos, būtina turėti žinių apie įvairių teršalų prigimtį ir būdą, kuriuo jie veikia aplinką. Taip pat reikia atsakyti į tris klausimus: • kokios yra esminės žemės ūkio taršos priežastys? • kokį poveikį aplinkai daro žemės ūkio tarša? • kokių priemonių reikia imtis žemės ūkio taršai reguliuoti? Šie esminiai klausimai kyla iš taip vadinamojo sąveikos „Poveikis – būklė – reakcija” (PBR) koncepcijos. Derinio PBR koncepcija paprastai vartojama tiriant sąsajas ir grįžtamuosius ryšius tarp ūkinės veiklos ir aplinkos. Pagal šią koncepciją ryšys tarp atitinkamos ūkinės priemonės ir aplinkos nusakomas paprasta „kilpa”, kurioje: • POVEIKIS aplinkai dėl žmonių ir ūkinės veiklos sąlygoja pokyčius; • BŪKLĖ, arba vyraujančių aplinkos išteklių sąlygos, sukeliančios reakciją; • visuomenės REAKCIJĄ, reikalaujančią pakeisti poveikį ir atkurti aplinkos būklę.

Aplinka  Referatai   (15,59 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)

Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859 m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.

Politologija  Referatai   (15 psl., 541,41 kB)

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)

Lietuvai gerai pažįstamas reiškinys – emigracija vėl ima kelti rūpestį. Per pastaruosius penkiolika metų iš šalies išvyko apie 300 tūkst. gyventojų. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais, atrodo, tik suaktyvino šią problemą. Ir ji gali aktualėti dar labiau. Ši tema mane sudomino, nes šiuo metu yra ypač svarbi, todėl manau, kad ir valdžia šiai problemai spręsti turėtų skirti daugiau laiko ir lėšų.

Sociologija  Referatai   (3 psl., 16,84 kB)