Išeivijos rašytojo patirtis yra unikali. Kai prarandamas ryšys su gimtąja žeme, istoriją turinčiais namais, pagaliau netgi su įprastu peizažu, lieka vienintelė tikrovė – žmogus. Pagrįskite šį teiginį, remdamiesi pasirinktų išeivijos poetų kūryba

Kita  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,75 kB)

Lietuviu kalbos 2011 metu kalba. tema - kalba. poteme 6. gavau 10 :D 6. Kalbotyros mokslo atstovas Deividas Kristalas teigia: „Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu anglų kalba ir toliau plistų kaip iki šiol. Galbūt kada nors tai būtų vienintelė kalba, kurios reikėtų mokytis, o jei taip nutiktų, tai būtų didžiausia pasaulį kada nors ištikusi nelaimė.“ Ar pritartumėte šiai minčiai? Argumentuokite savo požiūrį.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 10 kB)

Justino Marcinkevičiaus kūrinio “Devyni broliai” ištraukos analizė

Literatūra  Analizės   (1 psl., 6,61 kB)

Puikiai žinome, kad Lietuvoje vartojama ne tik bendrinė kalba, bet ir tarmės: žemaičių bei aukštaičių, kartais išskiriamos ir dzūkų bei suvalkiečių. Tarmė – tai kalbos teritorinė, istoriškai susiformavusi atšaka, visavaertė kalbinio bendravimo sistema, turinti savo žodyną ir gramatiką. Jau nuo viduramžių Lietuvoje buvo žinomos dvi pagrindinės tarmės, kurių skirstymo pradininku

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 8,54 kB)

Kultūra Potemė : Tradiciniai amatai tampa gyva tautos kultūros dalimi. Kodėl svarbu neprarasti šio lietuvių kultūros klodo? Atgimstantys tradiciniai amatai Lietuvoje Ekonomikai spraudžiant į kampą kaimuose ieškoma verslo alternatyvų - prisimenami tradiciniai amatai. Plojama rankomis, kad gaivinant tradicijas bus sukurta papildomų darbo vietų, o kaimo žmonės galės užsidirbti duonai. Vis daugiau žmonių bando įsitvirtinti tradicinių amatų srityje. Taip pat daugėja paveldo produktų pirkėjų, didėja ir tradicinių gaminių paklausa, nes žmonės vis dažniau renkasi namų darbo gaminius. Tai rodo pardavimai mugėse, ūkininkų turgeliuose.

Darbo ir civilinė sauga  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (9 psl., 17,12 kB)

Adomas Mickevičius – XVIII a. pabaigos – XX a. vidurio lenkų – lietuvių kilmės poetas, vienas žymiausių romantizmo srovės atstovų visuotinėje lituratūroje. Mokėsi Naugarduko mokykloje, Vilniaus universitete studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą. Baigęs universitetą, buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą

Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,05 MB)

Rambyno regioninis parkas įkurtas pietvakarinėje Lietuvos dalyje, priklauso Pagėgių savivaldybei, kur nuo Nemuno ir Jūros upių santakos prasideda Nemuno žemupys. Prieš daugelį tūkstančių metų galinga Nemuno tėkmė perskrodė Vilkyškių kalvagūbrį, kuris jai pastojo kelią link Baltijos jūros. Didinga ketera, privertusi upę pakeisti savo kryptį, nuo seno vadinta Rambynu. Iki šių dienų ją gaubia paslapties, didingumo ir šventumo skraistė, įvairiais istorijos tarpsniais savaip išsiliejusi čia gyvenusių žmonių sukurtais ir iš kartos į kartą perduotais pasakojimais ir padavimais. Ir ne tik... Čia pasakojimais apipinti kalneliai ir piliakalniai, kurių virtinė nutįsta toli palei srauniąją Jūros upę.

Istorija  Referatai   (15 psl., 20,32 kB)

Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.

Istorija  Referatai   (38,7 kB)

Stanislovas Narutavičius 1862 m. rugsėjo 2 d. gimė Telšių apskr. Brevikų dvare, kuris nuo senovės laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams (1413 m., Horodlės aktų metu gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz). Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius, 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865–1922) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas – buvo nušautas). Studijuodamas Liepojos gimnazijoje, vėliau – teisę Peterburgo Universitete, Stanislovas kiekvieną vasarą grįždavo gimtinėn, užrašinėdavo tautosaką, platino lietuviškas knygeles, pats rašė į laikraščius, 1890 m. – vienas „Tygodnik Powszechny“ leidėjų. 1905 m. dalyvavo revoliucijoje ir Didžiajame Vilniaus Seime; čia S. Narutavičius pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius. S. Narutavičius – vienas iš 1917 m. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos organizatorių ir dalyvių. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys, jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, S. Narutavičius grįžo į savo ūkį; nuolat buvo renkamas į Telšių apskrities tarybą. 1932 m. gruodžio 31 d. Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune, jo palaikai buvo palaidoti senuose šeimos kapuose.

Istorija  Rašiniai   (2,46 kB)

Aukštaitiškas etiketas Kaip pasakojo lektorė, prie tradicinio aukštaitiško stalo sėdintieji visuomet buvo labai draugiški ir vieningi. Tik dabar, anot jos, lietuviai susvetimėjo ir valgyti pradėjo iš atskirų indų. Senovėje visa šeimyna kabindavo iš vieno dubens ir jautėsi labai patogiai, o į svečius užsukę kaimynai atsinešdavo tik savo šaukštus. Turėdami nedaug indų žmonės išsiversdavo netgi ir per vestuves, krikštynas, kitas dideles šventes.Todėl ir kavinių lankytojai visai nepyksta, kai virš vieno dubens kyla tikras šakučių ir šaukštų mūšis. Pasak J.Samulionytės, dabar žmonėms sunkiai sekasi darniai valgyti vieną patiekalą, juos „sugadino“ indų gausa ir etiketo taisyklės.Muziejininkės teigimu, aukštaičiai prarado ir didelę dalį savo, kaip svečio, savigarbos.„Anksčiau aukštaičiai turėjo tokį didelį „onorą“, kad prie stalo prisėsdavo tik pakvietus tris kartus. Tiek pat reikėdavo juos raginti ir valgyti. „Pakvietė lyg neateitum“, – sakydavo svečiai, jei juos paprašydavo mažiau kartų“, – apie išdidų senolių būdą pasakojo J.Samulionytė. Sėsdami prie stalo aukštaičiai niekada nelinkėdavo savo svečiams „skanaus“, jie sakydavo „skalsaus“. Toks palinkėjimas, lektorės teigimu, labai aktualus ir šiandieniniams pietums, kai persivalgymas vis dažniau lietuviams tampa antsvorio problema. Įdomu, ar aukštaičiai pirma pradėjo dainuoti ar alų ragauti? Nes Aukštaitija, ypač Biržų rajonas – tai aludarių kraštas. Biržų pilyje yra Alaus muziejus, o alaus paskanauti galėsite net trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitame Aukštaitijos mieste – Utenoje yra didžiulė alaus darykla „Utenos alus“. O turtingas aukštaičių kulinarinis paveldas yra Europos kulinarinio paveldo narys. Tad jei norėsite pasimėgauti regiono tradiciniais patiekalais Įvairių iškilmių metu pagrindiniu gėrimu, aišku, būdavo alus. Nė vienas aukštaitis savo švenčių neįsivaizduodavo be šeimininko gaminto alaus. Net atsiradus pirmiesiems fotografams, svečiai pozuodavo tik prie šio gėrimo ąsočio – nuo stalo nuimdavo visas vaišes. Su alumi visi baliai prasidėdavo ir baigdavosi. Neišgėrę jo svečiai į maistą net nežiūrėdavo.Dabar įprasta, kad per Kūčias šio gėrimo gerti negalima, o senovėje būtent alų per šią šventę gurkšnodavo – kad avys kuo daugiau ėriukų atsivestų. O per Vėlines išgertas alus turėdavo užtikrinti gerą kitų metų miežių derlių. KULTŪRA Pavieniai ir atsitiktiniai radiniai rodo, kad dabartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje žmonių gyventa jau IX-VIII tūkstantmetis prieš Kristų. Daugiau kaip dešimties tūkstantmečių žmonių veiklos pėdsakai ir daugybės kartų kultūrinis palikimas šiandien yra viena iš didžiausių parke saugomų vertybių. Čia galima sužinoti apie mūsų protėvių gyvenimą akmens amžiuje, jų kovas su kalavijuočiais viduramžių laikotarpiu, bei 18-20 a. Aukštaitiškais papročiais, tradicijomis, verslais bei tautosaka. Gilią senovę ir didingą praeitį mena gausybė istorijos, archeologijos ir architektūros paminklų. Aukštaitijos tradicinė muzika Šis regionas išsiskiria savitomis muzikavimo tradicijomis. Čia buvo giedamos archajišką muzikinę bei poetinę formą išlaikiusios polifoninės sutartinės, greta vokalinės gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija. Ypatinga stilistine įvairove pasižymėjo vestuvių iškilmes lydėjusios dainos bei instrumentinė muzika. Aukštaičių vestuvinės dainos buvo dainuojamos dažniausiai pritariant tercijomis. Vestuvinius maršus, polkas, valsus atlikdavo įvairių sudėčių instrumentiniai ansambliai Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos - sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. Sutartinės – išskirtinis reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulio folkloristikoje. Greta vokalinės muzikos aukštaičiuose gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija.

Istorija  Rašiniai   (7,19 kB)

Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.

Istorija  Referatai   (38,7 kB)

Stanislovas Narutavičius 1862 m. rugsėjo 2 d. gimė Telšių apskr. Brevikų dvare, kuris nuo senovės laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams (1413 m., Horodlės aktų metu gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz). Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius, 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865–1922) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas – buvo nušautas). Studijuodamas Liepojos gimnazijoje, vėliau – teisę Peterburgo Universitete, Stanislovas kiekvieną vasarą grįždavo gimtinėn, užrašinėdavo tautosaką, platino lietuviškas knygeles, pats rašė į laikraščius, 1890 m. – vienas „Tygodnik Powszechny“ leidėjų. 1905 m. dalyvavo revoliucijoje ir Didžiajame Vilniaus Seime; čia S. Narutavičius pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius. S. Narutavičius – vienas iš 1917 m. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos organizatorių ir dalyvių. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys, jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, S. Narutavičius grįžo į savo ūkį; nuolat buvo renkamas į Telšių apskrities tarybą. 1932 m. gruodžio 31 d. Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune, jo palaikai buvo palaidoti senuose šeimos kapuose.

Istorija  Rašiniai   (2,46 kB)

Žmonės mėgsta šventes.Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti jokių darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis arba šventadieniškas apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau mažiau iškilmingos ten atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis.Be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūčiavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeniškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės ir Joninių ugnių deginimas. Švenčių proga vyksta svečiavimasis, suėjimai ir pasilinksminimai, visokios gegužinės, vakaruškos ir pasišokimai. Apie visas šventes žmonės daug kalba, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame kaimo gyvenime.

Etika  Referatai   (13 psl., 17,77 kB)

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)

Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir...piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. 2008-12-12 pasitraukė iš gyvenimo.

Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 12,03 kB)

Salomėja Nėris gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausias vaikas, turėjo du brolius - Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę. Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms.

Lietuvių kalba  Referatai   (7 psl., 52,54 kB)

Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų - lenkų, vokiečių, rusų - literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.

Filologija  Referatai   (9 psl., 24,59 kB)

Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).

Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)

Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)

Dabartinė Lietuvos muzikinio ugdymo sistema pradėta kurti po 1966 m. Sovietų vyriausybės potvarkio "Dėl tolesnio vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos gerinimo" , kuriuo remiantis buvo priimti nutarimai parengti naujas mokymo programas ir vadovėlius. Išsami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos muzikinio ugdymo sistemos analizė pateikta jos kūrėjo E. Balčyčio ( 1986, 1993, 2000 ) darbuose. Vienas iš pagrindinių principų, lėmusių Lietuvos muzikinio ugdymo sistemos savitumą ir vertę, yra etninės muzikinio ugdymo tradicijos tęstinumas.

Muzika  Referatai   (5,25 kB)

Sąvoka aibė yra pirminė, todėl ji neapibrėžiama, o tik paaiškinama. Žymus Lietuvos poetas A. Baranauskas, taip pat garsėjęs kaip neblogas matematikas mėgėjas, savo atsiminimuose rašė, kad iki dvidešimties metų jo matematikos žinios apsiribojo tuo, kad valsčiaus mokykloje per tris žiemas išmoko skaičiuoti iki bilijono, sudėti, atimti ir dauginti. Algebros pagrindus jam teko krimsti kur kas vėliau, jau įstojus į dvasinę akademiją. Štai tada ir sužinojo, kad skaičių yra be galo daug, kad bilijonas nėra paskutinis skaičius.

Matematika  Referatai   (5,29 kB)

Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km. Mėnulio skersmuo 3476 km, jo spindulys – 1,737. 106. Mėnulio masė yra 7,37 . 1022 kg. Laisvojo kritimo pagreitis mėnulio paviršiuje – 1,623 m/s2. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir Žemė sukasi aplink savo ašį, tik daug lėčiau.

Astronomija  Referatai   (5,54 kB)

Sigitas Geda — savitas dabarties poetas. Jis stipriai jaučia lietuvių poezijos tradiciją, bet kūryboje persveria naujumas, ieškojimas to, kas lietuvių kultūroje dar neatverta. S.Gedos poezijos laikas nėra nuoseklus, labiau spiralinis. Jis eina į priekį ir kartu grįžta atgal. Didelė kūrybos energija yra ne tik statanti, bet ir griaunanti. Poezijoje yra daug žaidimo, improvizacijos ir savotiškos provokacijos.

Filologija  Analizės   (3,75 kB)

Ar grįšime į pagonybę? Neseniai kai kurių partijų Seimo nariai nusprendė atkreipti į save visuomenės dėmesį ir paskelbti pagonybę tradicine Lietuvoje religija. Šis gudrus sumanymas patiko ne tik primityviai politikuojantiems partiečiams, bet ir daugeliui religines šaknis praradusių piliečių, nebenorinčių vadintis ateistais ar laisvamaniais. Dėl to žiniasklaidoje kilusi aštri polemika tarp politikuotojų ir religijotyrininkų būtų įdomi tik savo komiškumu, jeigu įstatymu virtę absurdiški nutarimai nekeltų grėsmės Lietuvos prestižui bei vidaus gyvenimo stabilumui.

Teologija  Referatai   (5,54 kB)

Kultūra man visada atrodė vienas iš tų didelių ir talpių dalykų, į kuriuos sutelpa mokslas, literatūra, menas, filosofija, istorija ir netgi religija. Būtent dėl talpumo ir visapusiškumo ji taip traukia ir žavi. Nors dar prieš rašant šį darbą akimirką gailėjausi, kad kultūra nėra varlė, kurią it biologė galėčiau paimti ir išskrodus pažiūrėti, kaip viduje atrodo mažytė širdis, kaip veikia kraujotakos sistema, ir apžiūrėjus aprašyti.

Sociologija  Namų darbai   (7,73 kB)

Lyriniai kūriniai. Lyrikos žanrai. Lyrikos tipai. Epiniai kūriniai. Epo žanrai. Draminiai kūriniai. Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba. Poetinė leksika. Poetinė sintaksė. Poetinė fonetika. Eilėdara. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 37,82 kB)

Svarbiausi biografijos bruožai. Kūryba. Visuomeninė veikla. V.Krėvės apsakymuose žmonės glaudžiai susiję su gamta. Gamta kaimo žmogui atrodė gyvas ir protingai sutvarkytas pasaulis, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos, ypač be miško, dzūkas neįsivaizdavo savo gyvenimo. Lapinas stebisi: “Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus.” Suskursta jo siela, bunka estetinis jausmas, mažėja jautrumas grožiui. Todėl Lapinas taip dažnai pasakoja vaikams apie senovės miškus, tankius šilus, klampius raistus.

Lietuvių kalba  Konspektai   (4 psl., 11 kB)

Socialinė ir moralinė skriauda J. Biliūno apsakymuose. Žmogaus dvasinis turtingumas J. Biliūno kūryboje. J. Biliūnas - “Liūdnos pasakos” rašytojas. Jį slėgė sunki gyvenimo našta: asmeninė skriauda, nepritekliai, liga. Aplink save rašytojas matė prislėgtus, išnaudojamus, niekinamus žmones. Visur ta “Liūdna pasaka” - ne pasaka, o reali tikrovė, kuriai J. Biliūnas žiūrėjo tiesiai į akis. Jis matė toje tikrovėje esantį blogį, nežmoniškumą.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,34 kB)

Romantizmo testukas 11 klasės mokinukams.

Kalbos kultūra  Testai   (2 psl., 9,07 kB)