darbas apie svietimo finansavima

Vadyba  Referatai   (13 psl., 23,79 kB)

Žodis valdžia (angl. power) yra kilęs iš lotyniško žodžio potere, reiškiančio „galėti, sugebėti, pajėgti“. Juo paprastai žymima nuosavybė, galingumas ar galimybė už pinigus įsigyti daiktus. Ši koncepcija artimai susijusi su dominavimo koncepcija. Pastaroji reiškia tam tikrą kontrolės arba viešpatavimo rūšį. Ji kilusi iš lotyniško žodžio dominium, kuris buvo vartojamas patriarcho viešpatavimui savo šeimynos ar valdomos teritorijos atžvilgiu pabrėžti. Kadangi valdžios ( power) koncepcija dažnai buvo interpretuojama kaip dominavimo sinonimas, ji asimetriškai turėjo šalutinę papildomą prasmę. Ši koncepcija taip pat buvo glaudžiai susijusi su kito anglų kalboje vartojamo žodžio, reiškiančio valdžią (angl. authority), koncepcija (kitaip nei anglų, lietuvių kalba turi vieną paprastą žodį valdžiai apibūdinti, o anglų kalboje yra net du tokie žodžiai –power ir authority). Tačiau pastaroji koncepcija turi norminį aspektą, reiškianti įgaliojimų (valdžios) suteikimą. Šių koncepcijų esmė bei jų tarpusavio ryšiai yra įdomūs ir svarbūs, tačiau valdžios ( power) koncepcija traktuojama kaip galimybė veikti, o dominavimo (dominium) ir valdžios (authority) koncepcijos gali būti nagrinėjamos kaip jos rūšys.

Politologija  Referatai   (15 psl., 25,94 kB)

Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.

Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)

Skirtingai nuo visų konkrečiųjų, specialiųjų mokslų, kurie atsirado ir išsivystė kaupiantis mokslo žinioms, filosofija yra abstraktus mokslas, tiriantis bendruosius pasaulio klausimus. Jos paskirtis – suteikti žmonėms bendrą pasaulio vaizdą arba pasaulėžiūrą. Todėl filosofija yra teorinis (mokslinis) pasaulėžiūros pamatas. Pasaulėžiūrą sudaro du aspektai.

Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,81 kB)

Švietimo politika- terminas, palyginti nesenai atsiradęs mūsų edukologijos terminijoje.Vargu ar reikia tuo stebėtis: tarybiniais metais švietimo politiką formavo ne šios srities profesionalai,bet vadovaujantys ideologiniai darbuotojai.Švietimo politikos kurso nebuvo pedagogikos fakultetų studijų programose;apie ją nebuvo rašoma monografijų ar vadovėlių.Taigi išsamesnių švietimo politikos tradicijų nėra.tačiau dabar padėtis sparčiai keičiasi.Šiandienos ir būsimi švietimo vadovai turi išmanyti švietimo politikos pagrindus.Ši sritis šiandien jau nebėra Seimo, Vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos prerogatyva: vis dažniau kalame apie regioninę bei ugdymas įstaigų švietimo politiką.Tai ir paskatino parengti išsamesnę teorinę šios srities apžvalgą.

Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 58 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.

Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)

Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.

Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)

Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.

Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)

Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,45 kB)

Išsilavinęs žmogus neabejoja etikos svarba ir nauda. Per tūkstančius metų žmonės tiek racionaliai, tiek ir spontaniškai susikūrė daug savitarpio santykių, elgesio vertinimo normų, be kurių neišsiverčia jokia žmonių bendruomenė. Neabejotina, kad etikos normos egzistavo tūkstančius metų nuo paties etikos termino atsiradimo ir jo išsiplėtojimo iki solidžios mokslinės disciplinos, apibendrinusios ilgametę minties ir praktikos raidą. Nuo antikos laikų etika buvo laikoma praktine filosofija, todėl dėl jos naudingumo ir praktinio pritaikymo galimybių kasdieniniame gyvenime nekildavo daug ginčų.

Etika  Referatai   (11,64 kB)

Demokratija įtraukia piliečius į valdymo procesą bei sprendimų priėmimą. Savivalda yra suvokiama kaip sistema, kur žmonės patys sprendžia bendrus reikalus ir iškilusias problemas, vadovaujasi savais interesais, viską įgyvendina bendromis pajėgomis, nepasitelkdami aukštesnės valdžios. Piliečiai įsilieja į bendruomenės valdymą tiesiogiai ir per rinktus atstovus. Kad ir kaip mes norėtume, vietos savivaldos teisė irgi nėra absoliuti.

Politologija  Kursiniai darbai   (4,88 kB)

Nuo 1945 m. tarp JAV ir SSRS išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtampa truko iki 1989 m. ir vadinama šaltuoju karu. Šios dvi šalys skyrėsi ir ekonomika, ir politika. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. SSRS buvo komunistinė vienpartinė diktatūra, valstybės reguliuojama planinė ekonomika.

Politologija  Referatai   (16,73 kB)

Politikos mokslas, viešoji administracija, teisė ir politikos analizė siekia bendro tikslo – išvaduoti viešąją politiką (policy) nuo politikos (politics) iracionalumo ir purvo aprūpinant aprūpinant ją racionaliais analitiniais ir moksliniais metodais. XXa. pradžioje šio racionalistinio projekto nusigriebė "pažangiečiai" reformatoriai, mėginę viešosios politikos vykdymo galią atskirti nuo renkamų politikų ir ją perduoti nuo profesionalų bei ekspertų komisijoms – taip viešuosius sprendimus siekdami padaryti moksliškesnius ir mažiau priklausomus nuo politikos.

Politologija  Referatai   (13,24 kB)

Laisvės problemos sprendimas turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Jau nuo antikos laikų ją gvildeno daugelis filosofų. Bene pirmasis laisvės teorinį turinį mėgino aptarti Sokratas. Valios laisvės ir atsakomybės problemą formulavo Aristotelis, vėliau ją sprendė Epikūras, Augustinas. Naujaisiais laikais šią problemą tyrinėjo B.Spinoza, I.Kantas, G.Hegelis, A.Šopenhaueris ir kiti.

Filosofija  Referatai   (16,04 kB)

Tiriant lietuvių pasipriešinimo sovietinei valdžiai judėjimą dažnai nepelnytai užmirštamas pirmasis šio pasipriešinimo etapas. Tai 1941 m. birželio mėnesio įvykiai kai prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Tarybų sąjungos Lietuvoje kyla LAF‘o vadovaujamas antisovietinis sukilimas turėjęs tikslą savo jėgomis išvaduoti kraštą nuo bolševikų. Sukilėlių pasiaukojimo dėka dar iki įžengiant vermachto daliniams buvo išvaduoti Kaunas, Vilnius ir kai kurios kitos Lietuvos vietovės.

Istorija  Rašiniai   (6,31 kB)

Šiuolaikinėje visuomenėje viešųjų institucijų realizavimas neįmanomas be savojo įvaizdžio kūrimo per reklamą, rinkimų kovą be nuomonės išreiškimo visuomenei, kultūros bei televizijos, tai pat negalimas visuomenės pasitikėjimas įvaizdžiu be ryšių su visuomene. Kitaip sakant: informacijos visuomenės amžius neįmanomas be komunikacijos, kuri turi mažiausiai tris svarbiausias ypatybes: patikėtinio (rekomendavimo) funkciją, universalumo ir integracijos funkcijas. Merten K. teigia, kad šiandien tikra yra ne tai, kas tikra, o tai, ką žiniasklaida vaizduoja kaip tikrovę.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (4,8 kB)

Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija.

Filosofija  Kursiniai darbai   (23,27 kB)

Nusikalstamumas - tai istoriškai kintantis, socialinis ir baudžiamasis teisinis visuomenės reiškinys, apimantis visu nusikaltimų, įvykdytų šalyje per tam tikrą laikotarpį, visuma. Tema yra aktuali šiandieninėje Lietuvoje, kadangi nusikalstamumas, paneigdamas svarbiausius bendruomeninius santykius, kelia pavojų kiekvienam asmeniui ir visos šalies socialinei ir ekonominei raidai. Globalizacija suformavo prielaidas daryti nusikalstamas veikas, pažeidžiančias kelių valstybių įstatymus.

Sociologija  Referatai   (21,07 kB)

Per Pirmąjį pasaulinį karą jau 1915 m. rudenį visą Lietuva teritoriją okupavo vokiečių kariuomenė. Taigi realiu bei visišku Lietuva suverenu tapo kaizerinės Vokietijos vyriausybė. Todėl pirmoji valstybė, iš kurios Lietuva Taryba ryžtingai siekė gauti pirmą tarptautinį teisinį pripažinimą, buvo Vokietija.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5,01 kB)

Testas. 1.Kada susikūrė SSRS? a)1924m.sausio mėn. b)1923m.gruodžio mėn. c)1922m.gruodžio mėn. d)1922m.spalio mėn. 2.Kada sukurta Italijos fašistinė valstybė? a)1928m. b)1929m. c)1927m. d)1930m.

Istorija  Testai   (2,15 kB)

Ryšių su visuomene apibrėžimas ir apibūdinimas. Ryšių su visuomene funkcijos, uždaviniai ir tikslai. Ryšiai su visuomene ir marketingas. Ryšių su visuomene veiklos elementai. Populiarinimas. Reklama. Spaudos agentūros. Visuomenės reikalai. Vyriausybės sprendimų įtakojimas. Šaltinių menedžmentas. Vystymasis. Įmonės sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės apie ją ir jos vystomą veiklą. Jei įmonei pavyksta tam tikroje visuomenės dalyje suformuoti teigiamą įvaizdį, ji daug lengviau pasiekia savo tikslų. Šiuolaikiniame versle svarbu ne tik daryti, tai ko reikia, bet ir informuoti apie tai visuomenę, kad ši žinotų ir suprastų. Visuomenės nuomonės formavimas reikalauja nemažai pastangų ir veiklos, kuri ir vadinama ryšiais su visuomene.

Rinkodara  Referatai   (16 psl., 25,18 kB)

29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.

Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)