Pasirinkta tema – kalba, o potemė „Kuo ypatinga jūsų tarmė, argumentuokite savo požiūrį‘‘. Kalbėjimo įskaita

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,99 kB)

26 skaidrės apie Motiejų Valančių.

Filologija  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 308,13 kB)

Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI

Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)

Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"

Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)

Tarmės bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą. Tarmės labai svarbios, nes yra lietuvių kalbą gaivinantis ir turtinantis šaltinis. Taigi nebe reikalo 2011m paskelbti tarmių metais. Šiandien yra būtina tarmėms skirti kuo didesnį dėmesį reikia jas tyrinėti, aprašinėti, taip prisidėti prie jų išsaugojimo. Yra svarbu žinoti su kokiomis problemomis susiduria tarmės, kad galėtume užkirsti joms kelią. Nes be tarmių pažinimo neįmanomas joks rimtesnis kalbos tyrinėjimas, o tai yra labai svarbu norint puoselėti ir geriau pažinti lietuvių kalbą.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 9,11 kB)

Temos aktualumas - įvairių organizacijų veiklai turi įtakos organizacinės valdymo struktūros, pavaldinių skaičius, vadovų darbo stilius ar pan. Kad organizacijos veikla būtų užtikrinta optimaliai, būtina, kad visuose lygiuose, visuose padaliniuose žmonės gerai žinotų tikslų savo vaidmenį organizacijoje ir atliekamas funkcijas. Šiandien tikriausiai būtų sunku surasti tokią organizaciją, kuri neturėtų savo organizacinės struktūros. Tai labiau aktualu didesnėms organizacijoms, nei mažesnėms, nes didesnį padalinių skaičių turinčioms organizacijoms struktūros suformavimas yra labai svarbus siekiant paskirstyti tiek atsakomybę, tiek atskirų darbuotojų ar padalinių funkcijas bei pareigas.

Vadyba  Kursiniai darbai   (11 psl., 23,16 kB)

Fotografijos istorija Lietuvoje prasideda 1839 metais, tada, kai apie naująjį išradimą buvo paskelbta pasauliui. Nežinomas fotografas. Telšiai, 1870 metai. Žemaičių muziejus "ALKA". GEK 17615/F930, M. Petrauskienės reprodukcija Tų pačių metų vasarą buvo padarytos Fotografų daugėjo, jie kūrėsi ir kituose miestuose. 1863 metais jau veikė septynios ateljė Vilniuje, trys Kaune, po dvi Šiauliuose ir Telšiuose, viena Panevėžyje.

Fotografija  Pristatymas   (21 psl., 2,3 MB)

Toks žmogus buvo Mindaugas. Mindaugas suprato, kad tikru valdovu jis nebus nepašalinęs pačių galingiausių žemių kunigaikščių. Juos šalinant kilo didelis vidaus karas. Mindaugo priešai rėmėsi žemaičiais, kuriuos palaikė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas ir Haličo kunigaikštis. Ieškodamas išeities, Mindaugas susitarė su Livonijos ordinu. Ordinas padėjo jam apsikrikštyti (1251 m.) ir apsivainikuoti karaliumi (1253 m.), bet Mindaugas turėjo užleisti ordinui Žemaitiją (1253 m.). Lietuvos karalystė tapo pripažinta tarptautiniu mastu, tačiau kartu iškilo pavojus, kad vokiečiai pavergs žemaičius. Žemaičių pergalė prie Durbės (1260 m.) šį pavojų pašalino, bet Mindaugui sukėlė naujų keblumų. Žemaičiai reikalavo, kad Mindaugas paimtų juos savo valdžion ir stotų vadovauti kovai prieš vokiečius. Žemaičius palaikė ir Lietuvos karalystės visuomenė. Šitaip spaudžiamas Mindaugas priėmė žemaičių pasiūlymus ir 1261 m. ėmė kariauti su Livonija. Stodamas į šį karą, jis stengėsi neprarasti savo krikščioniškojo valdovo padėties, nes nuo to parėjo Lietuvos tarptautinis pripažinimas. Visiems įtikti buvo sunku, mat kryžiuočiai skelbė, kad Mindaugas atsivertė į pagonybę, o žemaičiai buvo griežtai nusistatę prieš krikščionybę. Be nedidelių laimėjimų, kova prieš Livoniją apčiuopiamų rezultatų nedavė. Šioje sudėtingoje situacijoje Mindaugą 1263 m. nužudė sąmokslininkai. Sostą užgrobė jiems vadovavęs Treniota. Treniota grąžino pagonybę, ir Lietuva vėl tapo politiškai izoliuota. Vis dėlto svarbiausias Mindaugo pasiekimas išliko:Lietuvos valstybė gyvavo toliau.

Istorija  Konspektai   (3,27 kB)

Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos Lietuvai viduramžiai buvo svarbus laikotarpis. Tada ji, vadovaujama Mindaugo, tapo valstybe, įgijo aukščiausią – karalystės - statusą, pagoniškąjį būvį siekė pakeisti vakarietišku – krikščioniškuoju. Lietuva 200 metų kariavo su Vokiečių ordinu. Jeigu išskirsime du pagrindinius Vakarų lotyniškosios civilizacijos požymius – krikščionybę ir antikinės Romos valstybės civilinės teisės paveldą, galėsime suvokti, kodėl krikščionybės įvedimas 1387 m. laikytinas vienu didžiausiu lūžių Lietuvos istorijoje. Svarbiausia buvo tai, kad visuomenė buvo pagrįsta europine, individualia, o ne bendruomenine žemės nuosavybe. Pagal šiuos požymius Lietuva priklausytų Vakarų pasauliui. Vakarų Europoje vėlyvaisiais viduramžiais susidarė visuomenė, kuri rėmėsi nebaudžiaviniu ūkiu, didėjančiais miestais, prekiniais piniginiais santykiais, o Vidurio Europoje tuo metu klestėjo baudžiava ir lažu paremtas bajorijos ūkis, miestai buvo menki. Po krikšto europėjanti Lietuva ėjo Vidurio Europos visuomenių keliu. Dėl skubėjimo ir didelio atotrūkio europinė vertybių sistema buvo perimta paviršutiniškai. Vis dėl per pusantro šimtmečio (XIV a. pab. – XVI a. pr.) Lietuva sugebėjo perimti kultūros vertybių minimumą ir sukurti lietuvišką lotyniškosios kultūros modelį. Lietuvos valstybės susidarymas VI – VII a. susiformuoja baltų gentys. XIII a. pradžioje lietuvių žemių kunigaikščiams dar nevadovavo vienas valdovas. Kūrėsi kunigaikščių sąjungos, stiprinamos santuokomis. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai sudaro taikos sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. Tais metais pirmą kartą paminimas Mindaugas. Vėliau atsirado nuolatinių gyventojų mokesčių kontrolės poreikis – pavaldžioje teritorijoje valdovas galėjo užsitikrinti duoklių pastovumą, valdų integralumą ir savo valdžios realizavimą. Atsirado pirmasis lietuvių politikos pavidalas – kariaunų politika. 1240 m. susikuria Lietuvos valstybė, valdovu tampa Mindaugas. V dešimtmečio pabaigoje prieš jį susivienija visi priešai ir bando jį nuversti. Jis užsidaro Vorutoje. Susidarius tokiai situacijai, Mindaugas turėjo ieškoti išeities. Andriui iš Livonijos pasižadėjo apsikrikštyti, todėl prisijungus Livonijai sumušami žemaičiai, jotvingiams atmokami pinigai, rusus jis pats (Mindaugas) sumuša. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvyko neabejotinas demografinis sprogimas, skatinęs bendrų interesų atsiradimą ir vienijimąsi. Reikėjo spręsti dėl gyventojų skaičiaus augimo kylančias didesnio maisto, prabangos reikmenų poreikio ir dirbamos žemės trūkumo problemas. Lietuva siekė valdyti Rytų ir Vidurio Europos prekių srautus (prekybinių kelių kontrolė užtikrino galimybę įgyti turtų). 1251 m. apsikrikštija Mindaugas, tačiau šis žingsnis nelaikomas valstybės krikštu, kadangi neturėjo tęstinumo. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Popiežius savo bulėmis pripažino Mindaugo krikštą ir paskelbė Lietuvą Šv. Petro lenu (t. y. Šventojo Sosto nuosavybe). Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuva buvo oficialiai pripažinta krikščioniška šalimi, taigi priimta Į Europos politinę sistemą, Livonija netenka tikslo puldinėti – pagrindiniai krikšto ir karūnacijos įgyti privalumai. Mindaugo diplomatija padėjo Lietuvai tapti karalyste. Lietuvos valstybė tapo vieningesnė, valdovas sutvarkė santykius su pavaldžiais kunigaikščiais. Be to, už krikštą Mindaugas daug problemų kėlusius žemaičius padovanojo Livonijai. Tame tarpe Raseinius. Iš pradžių ryšiai su Livonijos ordinu Lietuvai davė naudos: kaip ir Livonijoje, Lietuvoje buvo įdiegti valstybinę valdžią rodantys elementai – prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ir t.t. Kūrėsi valstybinių prievolių sistema, pinigus atitiko sidabro lydiniai, vadinamieji ilgieji. 1263 m. nužudytas Lietuvos karalius. Jį nužudė Treniota ir Daumantas. Vėliau valdė daug valdovų, kurie eilės tvarka buvo tokie: 1. Treniota (po Mindaugo mirties); 2. Vaišelga (Mindaugo sūnus stačiatikis vienuolis. Jam nepatiko tėvo valdymo sistema. Jis valdė 1264 – 1267 m. Tuo metu atstatė tvarką valstybėje); 3. Švarnas (valdo 1267 - 1269 m.); 4. Traidenis (Šis valdovas buvo pagonis. Valdė 1269 – 1282 m.). Valdant Traideniui Lietuva sugrįžta iš karalystės į LDK statusą. Lietuva vėl tampa pagoniška. Be to, Lietuva daugiau niekada neturėjo karaliaus ir neįgijo karalystės statuso. Lietuvos kovos su riterių ordinais Apie 200 metų didžiausi besikuriančios ir susikūrusios Lietuvos valstybės priešai buvo Vokiečių ir Kalavijuočių ordinai. Kalavijuočiai (Kristaus riterių brolija) – pirmasis Baltijos regione įsikūręs ordinas. Jis 1202 m. buvo įkurtas tam, kad apsaugotų ir gintų vokiečių pirklius bei misionierius. 1201 m. įkurtas Rygos miestas. Jį būtent ir įkūrė vokiečių pirkliai bei riteriais. Greitai žiemgalių remiamas Kalavijuočių ordinas surengė pirmuosius žygius į lietuvių žemes (1208 ir 1229 m.). 1230 m. įkurtas Kryžiuočių (Teotonų) ordinas. O 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą, kurį pavedė surengti Kalavijuočių ordinui. Tais pačiais metais įvyko Šiaulių (Saulės) mūšis tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės. Šis mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Kalavijuočių ordinas buvo sumuštas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti. 1237m. Kalavijuočiai prijungti prie Kryžiuočių. Susikuria Ordinas. Ordinas buvo militarinė valstybė. Jos iždas, diplomatija, administracija, bažnyčia tarnavo karo reikalams. Ordinui priklausė vienuoliai, kurie buvo ir kariai. Dauguma jų – iš Vokietijos. Tarnaudami Ordinui, jie turėjo galimybę įgyti žemių, aukštesnį visuomeninį statusą ar gauti tarnybą valdžios institucijose. Dėl šių priežasčių jie kovojo ypač aršiai. 1260 m. įvyko Durbės mūšis tarp žemaičių kariuomenės ir Ordino. Jis – vienas didžiausių mūšių XIII a. Kilo Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m.), kuriam vadovavo Herkus Mantas. Tris dešimtmečius po Mindaugo nužudymo iki Gediminaičių valdymo pradžios kovos su Ordinu vis intensyvėjo, jos nebuvo sėkmingos. Ordinas vis labiau stiprėjo. 1283 m. pradidėjo tiesioginis Lietuvos karas su Ordinu prie Nemuno. 1309 m. didysis magistras (Ordino valdovas) savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą. Per visą XIV a. Ordinas Lietuvą puldinėjo sistemingai ir tikslingai

Istorija  Konspektai   (31,94 kB)

Paprastai mitybai būdingas tradicijų perimamumas - mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, brangios tos tradicijos, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių tradiciniais valgiais laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės ir XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai. Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei - kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos (aštuoni regionai): Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais; Vidurio Lietuva su šiauriečių, viduriečių ir šakičių regionais; Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių). Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu; populiariausias pietų valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar troškintos bulvės (šutinė) su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barščių sriubas, pietums - košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu, kartais sriubą su užtrinu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona, sviestu, kiek mėsos, pietums - kurį nors šių patiekalų - bulvių košę su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą. Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pasišildydavo nuo pusryčių likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų,barščių, kruopų, bulvių), pietums - sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums - barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums - tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.

Istorija  Straipsniai   (3,9 kB)

Toks žmogus buvo Mindaugas. Mindaugas suprato, kad tikru valdovu jis nebus nepašalinęs pačių galingiausių žemių kunigaikščių. Juos šalinant kilo didelis vidaus karas. Mindaugo priešai rėmėsi žemaičiais, kuriuos palaikė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas ir Haličo kunigaikštis. Ieškodamas išeities, Mindaugas susitarė su Livonijos ordinu. Ordinas padėjo jam apsikrikštyti (1251 m.) ir apsivainikuoti karaliumi (1253 m.), bet Mindaugas turėjo užleisti ordinui Žemaitiją (1253 m.). Lietuvos karalystė tapo pripažinta tarptautiniu mastu, tačiau kartu iškilo pavojus, kad vokiečiai pavergs žemaičius. Žemaičių pergalė prie Durbės (1260 m.) šį pavojų pašalino, bet Mindaugui sukėlė naujų keblumų. Žemaičiai reikalavo, kad Mindaugas paimtų juos savo valdžion ir stotų vadovauti kovai prieš vokiečius. Žemaičius palaikė ir Lietuvos karalystės visuomenė. Šitaip spaudžiamas Mindaugas priėmė žemaičių pasiūlymus ir 1261 m. ėmė kariauti su Livonija. Stodamas į šį karą, jis stengėsi neprarasti savo krikščioniškojo valdovo padėties, nes nuo to parėjo Lietuvos tarptautinis pripažinimas. Visiems įtikti buvo sunku, mat kryžiuočiai skelbė, kad Mindaugas atsivertė į pagonybę, o žemaičiai buvo griežtai nusistatę prieš krikščionybę. Be nedidelių laimėjimų, kova prieš Livoniją apčiuopiamų rezultatų nedavė. Šioje sudėtingoje situacijoje Mindaugą 1263 m. nužudė sąmokslininkai. Sostą užgrobė jiems vadovavęs Treniota. Treniota grąžino pagonybę, ir Lietuva vėl tapo politiškai izoliuota. Vis dėlto svarbiausias Mindaugo pasiekimas išliko:Lietuvos valstybė gyvavo toliau.

Istorija  Konspektai   (3,27 kB)

Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos Lietuvai viduramžiai buvo svarbus laikotarpis. Tada ji, vadovaujama Mindaugo, tapo valstybe, įgijo aukščiausią – karalystės - statusą, pagoniškąjį būvį siekė pakeisti vakarietišku – krikščioniškuoju. Lietuva 200 metų kariavo su Vokiečių ordinu. Jeigu išskirsime du pagrindinius Vakarų lotyniškosios civilizacijos požymius – krikščionybę ir antikinės Romos valstybės civilinės teisės paveldą, galėsime suvokti, kodėl krikščionybės įvedimas 1387 m. laikytinas vienu didžiausiu lūžių Lietuvos istorijoje. Svarbiausia buvo tai, kad visuomenė buvo pagrįsta europine, individualia, o ne bendruomenine žemės nuosavybe. Pagal šiuos požymius Lietuva priklausytų Vakarų pasauliui. Vakarų Europoje vėlyvaisiais viduramžiais susidarė visuomenė, kuri rėmėsi nebaudžiaviniu ūkiu, didėjančiais miestais, prekiniais piniginiais santykiais, o Vidurio Europoje tuo metu klestėjo baudžiava ir lažu paremtas bajorijos ūkis, miestai buvo menki. Po krikšto europėjanti Lietuva ėjo Vidurio Europos visuomenių keliu. Dėl skubėjimo ir didelio atotrūkio europinė vertybių sistema buvo perimta paviršutiniškai. Vis dėl per pusantro šimtmečio (XIV a. pab. – XVI a. pr.) Lietuva sugebėjo perimti kultūros vertybių minimumą ir sukurti lietuvišką lotyniškosios kultūros modelį. Lietuvos valstybės susidarymas VI – VII a. susiformuoja baltų gentys. XIII a. pradžioje lietuvių žemių kunigaikščiams dar nevadovavo vienas valdovas. Kūrėsi kunigaikščių sąjungos, stiprinamos santuokomis. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai sudaro taikos sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. Tais metais pirmą kartą paminimas Mindaugas. Vėliau atsirado nuolatinių gyventojų mokesčių kontrolės poreikis – pavaldžioje teritorijoje valdovas galėjo užsitikrinti duoklių pastovumą, valdų integralumą ir savo valdžios realizavimą. Atsirado pirmasis lietuvių politikos pavidalas – kariaunų politika. 1240 m. susikuria Lietuvos valstybė, valdovu tampa Mindaugas. V dešimtmečio pabaigoje prieš jį susivienija visi priešai ir bando jį nuversti. Jis užsidaro Vorutoje. Susidarius tokiai situacijai, Mindaugas turėjo ieškoti išeities. Andriui iš Livonijos pasižadėjo apsikrikštyti, todėl prisijungus Livonijai sumušami žemaičiai, jotvingiams atmokami pinigai, rusus jis pats (Mindaugas) sumuša. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvyko neabejotinas demografinis sprogimas, skatinęs bendrų interesų atsiradimą ir vienijimąsi. Reikėjo spręsti dėl gyventojų skaičiaus augimo kylančias didesnio maisto, prabangos reikmenų poreikio ir dirbamos žemės trūkumo problemas. Lietuva siekė valdyti Rytų ir Vidurio Europos prekių srautus (prekybinių kelių kontrolė užtikrino galimybę įgyti turtų). 1251 m. apsikrikštija Mindaugas, tačiau šis žingsnis nelaikomas valstybės krikštu, kadangi neturėjo tęstinumo. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Popiežius savo bulėmis pripažino Mindaugo krikštą ir paskelbė Lietuvą Šv. Petro lenu (t. y. Šventojo Sosto nuosavybe). Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuva buvo oficialiai pripažinta krikščioniška šalimi, taigi priimta Į Europos politinę sistemą, Livonija netenka tikslo puldinėti – pagrindiniai krikšto ir karūnacijos įgyti privalumai. Mindaugo diplomatija padėjo Lietuvai tapti karalyste. Lietuvos valstybė tapo vieningesnė, valdovas sutvarkė santykius su pavaldžiais kunigaikščiais. Be to, už krikštą Mindaugas daug problemų kėlusius žemaičius padovanojo Livonijai. Tame tarpe Raseinius. Iš pradžių ryšiai su Livonijos ordinu Lietuvai davė naudos: kaip ir Livonijoje, Lietuvoje buvo įdiegti valstybinę valdžią rodantys elementai – prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ir t.t. Kūrėsi valstybinių prievolių sistema, pinigus atitiko sidabro lydiniai, vadinamieji ilgieji. 1263 m. nužudytas Lietuvos karalius. Jį nužudė Treniota ir Daumantas. Vėliau valdė daug valdovų, kurie eilės tvarka buvo tokie: 1. Treniota (po Mindaugo mirties); 2. Vaišelga (Mindaugo sūnus stačiatikis vienuolis. Jam nepatiko tėvo valdymo sistema. Jis valdė 1264 – 1267 m. Tuo metu atstatė tvarką valstybėje); 3. Švarnas (valdo 1267 - 1269 m.); 4. Traidenis (Šis valdovas buvo pagonis. Valdė 1269 – 1282 m.). Valdant Traideniui Lietuva sugrįžta iš karalystės į LDK statusą. Lietuva vėl tampa pagoniška. Be to, Lietuva daugiau niekada neturėjo karaliaus ir neįgijo karalystės statuso. Lietuvos kovos su riterių ordinais Apie 200 metų didžiausi besikuriančios ir susikūrusios Lietuvos valstybės priešai buvo Vokiečių ir Kalavijuočių ordinai. Kalavijuočiai (Kristaus riterių brolija) – pirmasis Baltijos regione įsikūręs ordinas. Jis 1202 m. buvo įkurtas tam, kad apsaugotų ir gintų vokiečių pirklius bei misionierius. 1201 m. įkurtas Rygos miestas. Jį būtent ir įkūrė vokiečių pirkliai bei riteriais. Greitai žiemgalių remiamas Kalavijuočių ordinas surengė pirmuosius žygius į lietuvių žemes (1208 ir 1229 m.). 1230 m. įkurtas Kryžiuočių (Teotonų) ordinas. O 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą, kurį pavedė surengti Kalavijuočių ordinui. Tais pačiais metais įvyko Šiaulių (Saulės) mūšis tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės. Šis mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Kalavijuočių ordinas buvo sumuštas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti. 1237m. Kalavijuočiai prijungti prie Kryžiuočių. Susikuria Ordinas. Ordinas buvo militarinė valstybė. Jos iždas, diplomatija, administracija, bažnyčia tarnavo karo reikalams. Ordinui priklausė vienuoliai, kurie buvo ir kariai. Dauguma jų – iš Vokietijos. Tarnaudami Ordinui, jie turėjo galimybę įgyti žemių, aukštesnį visuomeninį statusą ar gauti tarnybą valdžios institucijose. Dėl šių priežasčių jie kovojo ypač aršiai. 1260 m. įvyko Durbės mūšis tarp žemaičių kariuomenės ir Ordino. Jis – vienas didžiausių mūšių XIII a. Kilo Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m.), kuriam vadovavo Herkus Mantas. Tris dešimtmečius po Mindaugo nužudymo iki Gediminaičių valdymo pradžios kovos su Ordinu vis intensyvėjo, jos nebuvo sėkmingos. Ordinas vis labiau stiprėjo. 1283 m. pradidėjo tiesioginis Lietuvos karas su Ordinu prie Nemuno. 1309 m. didysis magistras (Ordino valdovas) savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą. Per visą XIV a. Ordinas Lietuvą puldinėjo sistemingai ir tikslingai

Istorija  Konspektai   (31,94 kB)

Paprastai mitybai būdingas tradicijų perimamumas - mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, brangios tos tradicijos, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių tradiciniais valgiais laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės ir XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai. Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei - kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos (aštuoni regionai): Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais; Vidurio Lietuva su šiauriečių, viduriečių ir šakičių regionais; Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių). Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu; populiariausias pietų valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar troškintos bulvės (šutinė) su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barščių sriubas, pietums - košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu, kartais sriubą su užtrinu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona, sviestu, kiek mėsos, pietums - kurį nors šių patiekalų - bulvių košę su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą. Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pasišildydavo nuo pusryčių likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų,barščių, kruopų, bulvių), pietums - sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums - barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums - tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.

Istorija  Straipsniai   (3,9 kB)

Lietuvos istorinės asmenybės - patartina pakartoti prieš egzaminą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 23,17 kB)

BALANCED DIET, CINEMA, CRIME, ENVIRONMENT, EUROPEAN UNION & NATO, FOREIGN LANGUAGES, HISTORY OF CHRISTMAS, JUNK FOOD, LITHUANIA IN 50 YEARS’ TIME, MASS MEDIA, PROFILE EDUCATION, SMOKING & DRUGS, SPORT,TECHNOLOGY DEVELOPMENT, TRANSPORT....

Anglų kalba  Kalbėjimo temos   (42 psl., 53,24 kB)

Ornamentas lietuvių liaudies darbuose buvo naudojamas visur: audiniuose, balduose, kryžiuose. Pagrindinės ornamento rūšys yra šios: geometrinis, augalinis, gyvūninis ir kt. O norėdami daugiau sužinoti apie ornamento reikšmę ir kilmę,...

Istorija  Kursiniai darbai   (14,33 kB)

Bogdanas Oginskis gimė 1848 m. , o mirė būdamas 61-vienerių. Tai įvairiausiais posakojimais apipinta asmenybė. Jo motina Olga buvo caro rūmų freilina. Kalbėta, kad ji turėjusi artimų ryšių su caru ir nuo jo ėmusi laukti kūdikio. Todėl spėjama, kad Bogdanas – ne Irinėjaus Oginskio, o paties caro Aleksandro II sūnus.

Istorija  Namų darbai   (1,9 kB)

30 klausimų testas apie viduramžius. 1.Kas nebūdinga viduramžiams? a)Didelis bažnyčios vaidmuo b)Aukštas gyventojų raštingumo lygis c)Mažai miestų d)Viduramžių visuomenė-žemdirbių visuomenė

Istorija  Testai   (2,99 kB)

Ši teorinė įžanga, mano nuomone, yra būtina norint atsiriboti nuo predestinacijos principo ir apžvelgti kuo objektyviau 19-ojo amžiaus antrosios pusės lietuvių požiūrio į žydus kategorijas, nesiejant jų su Antrojo pasaulinio karo metų ekscesais. Tokiam mano nusistatymui pritartų ir V.Berenis: "Akivaizdu, kad ši koncepcija yra pritempta.

Istorija  Analizės   (5,4 kB)

Darbas parašytas III kurso, Istorijos fakulteto medievistikos fakulteto studentės Eglės Vertelytės, turbūt aktualus tik besidomintiems viduramžiais. Darbas gavo 10 - vienintelė pastaba, išvadų trūkumas.

Istorija  Analizės   (6,43 kB)

Motiejus Valančius – žymus visuomenės veikėjas, vyskupas, rašytojas, istoriografas, žmonių švietėjas, blaivybės skleidėjas, vargšų globėjas ir vaikų mylėtojas: „apiplyšusiems vaikams net parūpindavęs drabužėlių“ . M. Valančius mylėjo paprastus žmones, nes ir pats buvo kilęs iš valstiečių šeimos. Galbūt todėl ir jį valstiečiai gerbė. M. Valančius rūpinosi parapijiečiais, jų vaikais. Vyskupui rūpėjo žmogaus dvasia, jis siekė, kad Lietuva būtų ja galinga.

Filologija  Referatai   (5,12 kB)

Tai yra referatas iš leksikologijos, jis buvo įvertintas 9 balais, vienintelis trūkumas - nepakankamai gerai išanalizuota žodžių daryba.

Filologija  Referatai   (5,1 kB)

Šeši kilometrai nuo Mažeikių esančią Tirkšlių gyvenvietę šių metų balandžio mėn. 6 dieną (1998 04 06) pirmadienį, po pietų nuniokojo viesulas. Tirkšliškiai išvydo ko nematę. Per keliolika sekundžių žmonės liko be pastogių. Mažeikiečiai apie įvykius Tirkšliuose negalėjo patikėti. Galvota, kad žmonių kalbos šiek tiek sutirštintos. Viesulai- labai pavojingi gamtos reiškiniai. Jų kilmė dar nežinoma, ne visai aišku, ir kaip jie susiformuoja. Dažniausiai viesulai susidaro iš audros debesų. Kartais jie primena kyšantį iš debesies piltuvą, o kartais esti panašūs į rankovę arba milžinišką dramblio straublį.

Kita  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 7,56 kB)

Lyriniai kūriniai. Lyrikos žanrai. Lyrikos tipai. Epiniai kūriniai. Epo žanrai. Draminiai kūriniai. Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba. Poetinė leksika. Poetinė sintaksė. Poetinė fonetika. Eilėdara. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 37,82 kB)

Indoeuropiečių prokalbė. Baltai. Baltų vardas. Baltų kilmė. Baltų protėvynė. Baltų protautės ir prokalbės skilimas. Slavai. Germanai. Keltai. Italikai. Graikai. Trakai ir frigai. Ilyrai. Tocharai ir hetitai. Arijai. Indai. Iranėnai. Skitai. Prieš šešetą - aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų.

Istorija  Konspektai   (20 psl., 226,06 kB)

Darbo tikslas – atskleisti Lietuvos valstybės formavimosi ypatumus, parodant šį procesą dalinių kunigaikščių tarpusavio kovų šviesoje, susiejant jį su mūsų gyvenama vietove ir šio krašto valdovais. Šią temą rinkausi todėl, kad Lietuvos valstybingumo klausimas yra pats aktualiausias mūsų istorijoje. Nors Daumantas Lietuvos istoriografijoje vertinamas kaip Mindaugo žudikas, ne kartą vedęs svetimą kariauną į mūsų kraštą, tačiau mane žavi jo atšiaurus, išdidus ir nerimstantis būdas.

Istorija  Referatai   (10 psl., 12,43 kB)

“Mindaugas”. “Mažvydas”. “Katedra”. Drama "Mindaugas" pradedama dviejų metraštininkų - juodojo ir baltojo, dialogu. Jie diskutuoja apie istoriją ir kokią ją reikia rašyti. Juodasis atsižvelgia tik į faktus, o baltasis metraštininkas jaučia didžiulę atsakomybę rašydamas istoriją, atsižvelgia į jausmus. Jam rūpi žmonės, o ne faktai. Baigus kalbėti metraštininkams, veiksmas vyksta Vismanto pilyje, kur susitinka kunigaikščiai. Diskutuoja apie neramumus Lietuvoje ir kaip užpuldinėjamos jų pilys. Mindaugas sako, ką Lietuvai reikia žmogaus, kuris paimtų viską į savo rankas, suvienytų Lietuvos valstybę. Visi nusprendžia, kad tą darbą geriausiai galėtų atlikti Mindaugas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 7,5 kB)

Mindaugas( LDK, Lietuvos karalius). Jis buvo nepalaužiamas savo tikslų siekėjas. Kova ir atkaklumu sukūręs Lietuvos valstybę, Mindaugas ir pats tose kovose žuvo. Jis pirmasis užsidėjo Lietuvos karaliaus karūną ir pagal to meto teisines tradicijas įrašė Lietuvą į lygiateisių Europos valstybių sąrašą. Pirmąsyk jis paminėtas Ipatijaus metraštyje kaip vienas iš 21 lietuvio ir žemaičio, kurie 1219 m. sudarė taikos sutartį su Galičo - Volynės kunigaikščiais.

Istorija  Paruoštukės   (1 psl., 4,05 kB)

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.

Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)

Kontekstai

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 9 kB)