Fragmentiškas konspektas apie kultūros istoriją.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,97 kB)

Sociologijos konspektas, Sociologijos mokslo atsiradimas, raida. Teorinė ir taikomoji sociologija, industrializacija (pramoninė) revoliucija, Mintys į visuomenę K. Marx, M. Weber, E. Durkheim.

Sociologija  Konspektai   (14 psl., 32,69 kB)

Senovės Roma vadinama senovės civilizacija, išsivysčiusi iš mažos žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje X amžiuje pr. m. e. Išsidėsčiusi palei Viduržemio jūrą, Senovės Roma tapo viena iš didžiausių senovės pasaulio imperijų. Per visą savo gyvavimo istoriją, Romos civilizacijos santvarka iš monarchijos keitėsi į oligarchinę respubliką, o vėliau į autokratinę imperiją. Dėl užkariavimų ir asimiliacijos ši imperija dominavo pietvakarių ir pietryčių Europoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose. Klausimas, kokia yra antikinės kultūros , kartu ir kūno kultūros, reikšmė dabarties žmogaus dvasios ir kūno kultūros pasauliui, jo ugdymui iš naujo kyla kiekvienai, ypač europiečių kartai. Atsakymai į jį priklauso nuo to, kiek toji karta pažįsta antikinę kultūrą, kiek sugeba užčiuopti ir įvertinti antikos poveikį savo tautos kultūrai.vakarų valstybės tebevartoja lotynišką raidyną, romėniškus skiatmenis ir mėnesių pavadinimus. Romėnai jau mokėjo daryti betoną, stiklo langus, rengti centrinį šildymą, statyti kupolus, daugiabučius namus, turėjo ligonines, viešąsias pirtis, pašto, ugniagesių tarnybas, buvo sukūrę sveikatos apsaugos sistemą ir t.t. (Kleras D. Džonas, 1995, p. 6.) Roma yra miestas, kurio paeities šlovė ir galybė tapo pavyzdžiu ir tikslu norintiems palikti pėdsaką istorijoje. Mes žinome, kad kiekvienas miestas turi tikslią geografinę padėtį, tačiau šiam miestui tokia taisyklė negalioja. Romos miestas daugeliui valdovų tapo pasaulinės valstybės simboliu. Istorikai nuo senų senovės klausia: „Kuo ypatinga buvo romėnų visuomenės ir valstybės santvarka, nulėmusi tokios didelės ir galingos valstybės atsiradimą?" Vienas istorikas apie romėnus yra pasakęs: „Daugelis tautų turėjo tokių laimėjimų kaip romėnai. Bet nė viena savo kaktos prakaitu nepadarė užkariautos žemės taip savos, kaip romėnai. Ką ietis laimėjo, jie norėjo dar sykį laimėti arklu. Ką laimi karas, karas gali ir prarasti. Bet arklo laimėjimai yra nežlungantys..." Paprasta žemdirbių tauta sukūrė pavyzdinę kariuomenę, tobulus įstatymus, padedančius valdyti už¬kariautas tautas ir panaudoti jų laimėjimus (Šetkus B., 1998, p. 180).

Istorija  Referatai   (17 psl., 567,26 kB)

Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai

Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 7,17 kB)

Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)

20 klausimutestukas is geografijos knygos.

Geografija  Testai   (4 psl., 11,04 kB)

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos.

Kita  Kalbėjimo temos   (2 psl., 9,55 kB)

1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

Kristijonas Donelaitis, Maironis, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis – Putinas, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Justinas Marcinkevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Bitė Vilimaitė, Jurgis Savickis

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 9,65 kB)

Kiekviena civilizacija turi savo kultūrą, tradicijas ir papročius, perduodamus iš kartos į kartą. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kuo daugiau užmarštin nukeliavusių senovės kultūrinių vertybių. Savo darbe aš pabandysiu aptarti vestuvių apeigas ir papročius, tradicijas kurios jau šimtus metų Lietuvoje perduodamos iš kartos į kartą, ir kurios pamažu pamirštamos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl keičiasi vertybių samprata ir papročiai. Vestuves, kaip darbo objektą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Pirma- tai viena kultūriškai turtingiausių švenčių, be to vestuvėse žmogus dažniausiai dalyvauja vos pora kartų gyvenime ir papročiai papraščiausiai pasimiršta. Kalėdas, užgavėnes ir kitas kalendorines šventes mes minime kasmetai, o tai sustiprina jų vertybinį išlikimą. Darbo tikslas- išsiaiškinti kuo daugiau apie Lietuvos kultūrą ir tradicijas, susipažinti su senovės papročiais. Palyginti kaip pasikeitė mūsų kultūrinis suvokimas ir kaip tai atsilieps tolesnioms kartoms. Manau kad šis darbas paskatins mane ir toliau domėtis kultūrinėmis vertybėmis, kurias aš galėsiu perduoti savo ateities kartoms, tuo prisidėdama prie tradicijų išlikimo. „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstanius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios, nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą.... Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istoriniai šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystimosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis.“ (P.Dundulienė p.11) Aš nesiruošiu atpasakoti senovės vestuvių scenarijaus, o tikiuosi paaiškinti kiekvieno proceso reikšmę ir tikslus, kodėl buvo elgiamasi vienaip ar kitaip ir kas pasikeitė dabar. Visuomenės požiūris ar kitų kultūrų įsikišimas, mūsų nepagarba senoliams ir tradicijoms ar užmarštis. Partnerio pasirinkimas Vedybos paprastai prasideda nuo partnerio atsiradimo. Senovėje partnerius parinkdavo tėvai priklausomai nuo ekonominio statuso, kraičio dydžio, vaikų skaičiaus šeimoje ir amžiaus. Tam įtakos turėjo šeimyninis ekonominis priklausomumas, tai yra priklausomybė šeimai ir neturėjimas ekonominės nepriklausomybės. Kaip žinome, šiais laikais Lietuvoje tokių atvejų, kad jaunikį parinktų tėvai ir priverstų tekėti ar vesti nebepasitaiko arba pasitaiko labai retai. Šiame amžiuje santuoka prasideda draugyste, partnerio pažinimu, ko negalima pasakyti apie mūsų protėvius. Jiems vesti ateidavo laikas, reikėdavo vyro namie arba, stigo pinigų. Antrosios pusė jie dažniausiai ne tik kad negalėjo pažinti bet dažniausiai pirmą kartą pamatydavo tik per piršlybas. Dar kas labai svarbu partnerio paieškoje, tai ekonominė padėtis. Kuo didesnį kraitį turėjo jaunamartė, tuo didesnės galimybės buvo ištekėti už aukštesnį statusą užimančio jaunikio. Šiuo metu didesnę svarbą sudaro abiejų partnerių išvaizda, protas, charaktero savybės ir turbūt tik paskutinėje vietoje pinigų kiekis. Nemanau kad tokia tradicija galėjo išlikti iki šių dienų, kai individai dažniausiai yra emociškai ir finansiškai nebepriklausomi nuo tėvų. Sulaukes pilnametystės individas jau yra pakankamai subrendęs šiuolaikinėje visuomenėje priimti sprendimus pats.

Istorija  Analizės   (11,59 kB)

Pirmaisiais 200 metų po Kr., pax Romana laikais, Romos imperija pasiekė didžiausią galybę. Per kitus 300 metų imperija pamažu ėmė irti. Galiausiai Vakarų Romos imperija žlugo. Priežastys nėra visai aiškios, tačiau dauguma istorikų didelę reikšmę teikia spaudimui iš išorės. Kadangi romėnų kariuomenė užvaldė daug naujų žemių, iškilo poreikis ginti sienas nuo persų rytuose ir germanų šiaurėje. Išorinis spaudimas nulėmė vidaus pokyčius. Anksčiau didelė kariuomenės išlaidų dalis būdavo padengiama iš karo grobio. Dabar už viską turėjo mokėti pati imperija, o naujų belaisvių vergiškam darbui kasyklose ir dirbtuvėse nebuvo. Kariuomenės išlaidos išaugo, nes daugiau kareivių reikėjo sienų gynybai. Imperatorius ir kariuomenė pasiglemždavo vis didesnę imperijos pajamų dalį. Išlaidas padengti turėjo paprasti romėnai. Italijos piliečiai buvo apdedami tokiais pat mokesčiais, kaip ir provincijų gyventojai. Mokesčiai slėgė vis labiau. II a. pabaigoje maro epidemija nusinešė daugelio iš maždaug 70 milijonų Romos imperijos gyventojų gyvybes. Liko mažiau žmonių valstybės išlaidoms padengti. Žemdirbiai sudarė 90 procentų visų gyventojų, ir jiems teko sunkiausia našta. Imperija gaudavo nemažas pajamas iš prekybos, tačiau, palyginti su žemdirbyste, prekyba nebuvo tokia reikšminga. III a. Romos imperijoje prasidėjo naujas pilietinių karų periodas, kai į imperatoriaus sostą vienas po kito ėmė kopti pasienio legionų vadai. Per šiuos pilietinius karus subirėjo mokesčių sistema. Mokesčius imperatoriui mokėjo maždaug 2000imperijos miestų. Kareivių imperatoriai apdėjo miestus valstybes dideliais papildomais mokesčiais. Kai karo kasa ištuštėdavo ir nebūdavo surenkama pakankamai mokesčių, jie įsakydavo kareiviams plėšti miestus. Visa graikų-romėnų civilizacija rėmėsi miestais valstybėmis, tad jų susilpnėjimas turėjo rimtų pasekmių. Atlyginimas kareiviams paprastai būdavo mokamas sidabriniais pinigais, tačiau daug sidabro buvo išvežta iš šalies, nes aukštuomenė juo mokėdavo už kiniškas prabangos prekes, pavyzdžiui, šilką. Pritrūkę sidabro, imperatoriai į sidabrines monetas ėmė maišyti varį. Todėl monetos smarkiai nuvertėjo. Kilo didelė infliacija. IIIa. sidabrinio denaro vertė nukrito iki 0,5 procento pradinės vertės. Didžiausią vertę dabar turėjo žemė, todėl jos kaina nuolatos augo. Daugelis turtingų žmonių persikėlė iš chaoso apimtų miestų į savo dvarus kaime. Už apsaugą valstiečiai turėdavo atlikti prievoles ir mokėti dvarininkui duoklę. Miestai neteko ir pajamų, ir gyventojų.

Istorija  Rašiniai   (5,6 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)

Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.

Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Istorija  Referatai   (182,13 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis iš graikų: Μεσοποταμία) – regionas pietvakarių Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūkst. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūkst. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.

Istorija  Pateiktys   (514,93 kB)

1 tema. Antikinės Graikijos teritorija (žemėlapis). Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo http://plato-dialogues.org/tools/gk_wrld.htm žemėlapis su atskirų vietovių aprašais ir trumpa istorija http://darkwing.uoregon.edu/~atlas/europe/static/map02.html gamtinių išteklių žemėlapis Teritorinis Graikijos padalijimas Šiaurėje ribojasi su Ilyrija ( dab. Albanija ), Makedonija ( dalis dab. Graikijos, dalis dab. Makedonijos ), Trakija ( dab.Bulgarija ). Visas Balkanų pusiasalis yra apsuptas vidinių Viduržemio jūros jūrų : vakaruose – Jonijos, pietuose – Kretos, rytuose – Egėjo jūros. Vakarinė antikinės Graikijos dalis, įsikūrusi Mažojoje Azijoje, ribojosi su Frygija, Lidija, Karija ( Anatolija ). Skiriama Šiaurės, Vidurio ir Pietų Graikija. Šiaurės Graikiją sudaro Tesalija ir Epyras. Epyras ( gr. epeiros – žemynas ) – taip buvo pavadintas Kerkyros salos gyventojų, tapo nuolatiniu krašto geografiniu pavadinimu. Abi sritis vieną nuo kitos skiria Pindo kalnynas. Senajame laike abu šie kraštai svarbūs dėl to, jog būtent juose migracijose iš šiaurės į pietus pirmąsyk apsistojo indoeuropiečiai, būsimųjų graikų protėviai. Tą liudija išlikusios kulto vietos ir šventavietės. Tesalijoje – Olimpo kalnas ( 2917 m ) – jame ide. įkurdino savo olimpinį dievų panteoną, būtent čia lokalizuojami pirmieji graikų mitai ( iš Tesalijos išplaukė Jasonas, Ftiotidė – mirmidonų ir Achilo tėvynė etc.). Epyras taip pat turėjęs būti svarbus, nes jame garsiausia vyriausiojo dievo šventavietė Dodonė. Istoriniais laikais Epyras nepriklausė graikiškiems kraštams, kultūros neįtakojo, buvo vadinamas laukiniu kraštu. Vidurio Graikija įrėminta Pagaso ir Korinto įlankomis. Pagrindinis kelias patekti į Vidurio Graikiją – per Termopilų perėją. Pagrindinės sritys : kai kurios jų - Akarnanija, Aitolija, Lokrija – kultūrinio klestėjimo laikais nebuvo itin reikšmingos ; svarbi Doridė ir Fokidė, kurioje Parnaso kalnas, Kastalijos šaltinis ir pagrindinis antikinio pasaulio religinis centras Delfai. Labai svarbi nemaža Bojotijos sritis, skiriama kalnynų (Helikono, Kitairono ) pelkėta žemuma , viena derlingiausių Graikijos sričių, turtinga bandomis, garsėjanti žvejyba Kopaiso ežere, žymiausias miestas – Tėbai. Dėl savo padėties (pereinamas kraštas) bei gan lygaus reljefo turėjo starteginę reikšmę– Bojotijoje vyko daugelis pagrindinių karinių mūšių( Chaironėja 338 m., Platajai 479 m.). Atika – Atėnų valstybės teritorija. Iki tol – sritis – pusiasalis, iš trijų pusių supamas jūros, šiaurėje ribojamas Kitairono kalnų grandinės. Žemdirbystei kraštas nedėkingas, derliaus sulaukiama tik lygumose ( Maratono, Eleusino, Atėnų ). Stoka gėlo vandens. Gamtiniai turtai – marmuras (Pentelikono kalnas ) ir sidabras ( Laurijo kasyklos ). Augino daug vaisių ( figų ) ir daržovių, javų, vynuogių ir alyvuogių derliai menkoki. Svarbi jūreivystė, tačiau išėjimą prie jūros trukdė Salamino sala ( dėl hegemonijos jūroje kovota su Megara ir Eginos sala ). Pietų Graikija – tai Peloponeso pusiasalis už Korinto sąsiaurio. Vertikaliai išsidėstęs Arkadijos kalnynas dalino pusiasalį beveik pusiau. Sritys : centre miškinga Arkadija, laukinių žvėrių ir piemenų sritis ; derlingos sritys – Mesenija ir Lakonika ( Lakedemonas, Sparta ) ; Elidė vakaruose - Olimpijos miestas, religinis ir sportinių žaidynių centras ; svarbiausioji Argolidės sritis – viena derlingesnių, turtinga uostais ir prekyba, centrai Korintas, Argas, Mikėnai, Epidauras, Tirintas, Pilas. Egėjo jūros vakarinę ir rytinę pakrantes lyg tiltai jungė salynai. Viso daugiau nei 2 500 salų, kurių apie 150 gyvenamų. Vakaruose garsios Korkyros ir Itakės salos, rytuose – du salynai. Kikladų salos (lyg ratu suptų Delo s.) – šv.Delo, Paro (marmuras), Nakso, Melo, Teros salos. Sporadų salynas : Rodas, Kosas ( medicina ), Samas, Chijas, Lesbas, Lemnas, Samotrakė. Euboja – labai siaura juosta atskirta palei rytinę vidurio Graikijos pakrantę. Uostas Chalkidė, sala turtinga variu ( gr. chalkis ). Dar vienas “tiltas” į pietus – Kiteros ir Kretos salos. Klimatas būdingas Viduržemio jūros pakrantėms – nėra įprastų keturių metų laikų, skiriama karšta sausa vasara ( akcentuojant jos pradžią), kurios vidutinė t. 25, ir lietinga vėjuota žiema, kurios vid. t. apie 9 – 12 laipsnių. Vidutinė metinė t. 17 – 19 laipsnių. Iškasenos menkos. Yra, bet nedaug, aukso, sidabro, vario. Svarbiausias turtas – molis ( keramika ) ir marmuras. Auginamos kultūros: javai, vynuogės, alyvmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai, citrusinės kultūros etc. Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo Paleolitas iki 10 000. Gausiau gyvenamos buvo pietvakarinės Balkanų sritys, kurių klimatas buvo drėgnesnis, plačios pakrančių lygumos ( jūros lygis buvo žemesnis 100 metrų, Korkyra buvo susijungusi su Epyru, Chalkidikė su Pierija, jūra dar neskyrė Peloponeso nuo vid. Graikijos ), ganyklos vešlesnės ir gausesnės, taigi gausiau ir žvėrių. Medžiotojų bendruomenės gyveno prie ežerų, upių, šaltinių, medžiojo elnius, danielius. Manoma, kad medžiotojai palengva keliavo į pietus : rytiniu Adrijos pajūriu į pietinę Albaniją, Korkyrą, Epyrą, net Tesaliją. Pagrindinė gyventojų koncentracija – p. Epyras ir š.v. Tesalija. Mezolitas nuo 10 000 iki 7000 / 6500. Neolitas nuo 7000 / 6500 iki 3500 / 3000. Poledynmetis, kuomet labai pakito klimato sąlygos, pablogėjo medžioklės laimikis. Ieškant naujų pramitimo būdų, randasi žemdirbystė ( Artimuosiuose Rytuose, iš kur Balkanus pasiekia aštunto tūkstantmečio pabaigoje pradėdama Neolitą ). Jaukinami laukiniai žvėrys. Gyvenvietės kuriasi jau rytinėse srityse, Tesalijoje. Manoma, jog pirmieji gyventojai atvyko iš Artimųjų Rytų (Anatolijos), nes radiniai liudija susiformavusią civilizaciją : atsiranda keramika ( be paruošiamųjų laikotarpių, staiga). Galbūt, kai kurie gyventojai atvyko jūra ( tuomet jie turėjo iš naujo jaukintis laukinius Tesalijos gyvūnus ), bet įtikinamiau, jog su prijaukintais gyvūnais pamažu keliavo Trakijos pakrante. Vidurio neolito gyvenvietės lokalizuotos rytinėje dalyje, pakrantėje. Iš 67 registruotų gyvenviečių – tik 4 vakarinėje dalyje. Veikiausiai tai lėmė migracijos iš rytų. Tesalija - svarbiausia sritis, laikotarpis net kartais vadinamas Sesklo kultūros (vienos iš radimviečių) vardu. Randasi spalvota keramika, pakeičianti monochrominę.Veikiausiai ją atnešė dar viena migracijos banga iš Art. Rytų Derinama žemdirbystė ir bandų ganymas. Mėgstamiausios gyventi vietos – upių baseinai, kurių dirva derlinga ir pakankami vandens ištekliai, ežerų pakrantės, lygumos. Kultūrai būdingas taikumas ( neįtvirtintos gyvenvietės ) galėjo rastis dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, žemių gausos, sėslios gyvensenos.

Istorija  Paruoštukės   (9,19 kB)

Kiekviena civilizacija turi savo kultūrą, tradicijas ir papročius, perduodamus iš kartos į kartą. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kuo daugiau užmarštin nukeliavusių senovės kultūrinių vertybių. Savo darbe aš pabandysiu aptarti vestuvių apeigas ir papročius, tradicijas kurios jau šimtus metų Lietuvoje perduodamos iš kartos į kartą, ir kurios pamažu pamirštamos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl keičiasi vertybių samprata ir papročiai. Vestuves, kaip darbo objektą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Pirma- tai viena kultūriškai turtingiausių švenčių, be to vestuvėse žmogus dažniausiai dalyvauja vos pora kartų gyvenime ir papročiai papraščiausiai pasimiršta. Kalėdas, užgavėnes ir kitas kalendorines šventes mes minime kasmetai, o tai sustiprina jų vertybinį išlikimą. Darbo tikslas- išsiaiškinti kuo daugiau apie Lietuvos kultūrą ir tradicijas, susipažinti su senovės papročiais. Palyginti kaip pasikeitė mūsų kultūrinis suvokimas ir kaip tai atsilieps tolesnioms kartoms. Manau kad šis darbas paskatins mane ir toliau domėtis kultūrinėmis vertybėmis, kurias aš galėsiu perduoti savo ateities kartoms, tuo prisidėdama prie tradicijų išlikimo. „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstanius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios, nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą.... Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istoriniai šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystimosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis.“ (P.Dundulienė p.11) Aš nesiruošiu atpasakoti senovės vestuvių scenarijaus, o tikiuosi paaiškinti kiekvieno proceso reikšmę ir tikslus, kodėl buvo elgiamasi vienaip ar kitaip ir kas pasikeitė dabar. Visuomenės požiūris ar kitų kultūrų įsikišimas, mūsų nepagarba senoliams ir tradicijoms ar užmarštis. Partnerio pasirinkimas Vedybos paprastai prasideda nuo partnerio atsiradimo. Senovėje partnerius parinkdavo tėvai priklausomai nuo ekonominio statuso, kraičio dydžio, vaikų skaičiaus šeimoje ir amžiaus. Tam įtakos turėjo šeimyninis ekonominis priklausomumas, tai yra priklausomybė šeimai ir neturėjimas ekonominės nepriklausomybės. Kaip žinome, šiais laikais Lietuvoje tokių atvejų, kad jaunikį parinktų tėvai ir priverstų tekėti ar vesti nebepasitaiko arba pasitaiko labai retai. Šiame amžiuje santuoka prasideda draugyste, partnerio pažinimu, ko negalima pasakyti apie mūsų protėvius. Jiems vesti ateidavo laikas, reikėdavo vyro namie arba, stigo pinigų. Antrosios pusė jie dažniausiai ne tik kad negalėjo pažinti bet dažniausiai pirmą kartą pamatydavo tik per piršlybas. Dar kas labai svarbu partnerio paieškoje, tai ekonominė padėtis. Kuo didesnį kraitį turėjo jaunamartė, tuo didesnės galimybės buvo ištekėti už aukštesnį statusą užimančio jaunikio. Šiuo metu didesnę svarbą sudaro abiejų partnerių išvaizda, protas, charaktero savybės ir turbūt tik paskutinėje vietoje pinigų kiekis. Nemanau kad tokia tradicija galėjo išlikti iki šių dienų, kai individai dažniausiai yra emociškai ir finansiškai nebepriklausomi nuo tėvų. Sulaukes pilnametystės individas jau yra pakankamai subrendęs šiuolaikinėje visuomenėje priimti sprendimus pats.

Istorija  Analizės   (11,59 kB)

Pirmaisiais 200 metų po Kr., pax Romana laikais, Romos imperija pasiekė didžiausią galybę. Per kitus 300 metų imperija pamažu ėmė irti. Galiausiai Vakarų Romos imperija žlugo. Priežastys nėra visai aiškios, tačiau dauguma istorikų didelę reikšmę teikia spaudimui iš išorės. Kadangi romėnų kariuomenė užvaldė daug naujų žemių, iškilo poreikis ginti sienas nuo persų rytuose ir germanų šiaurėje. Išorinis spaudimas nulėmė vidaus pokyčius. Anksčiau didelė kariuomenės išlaidų dalis būdavo padengiama iš karo grobio. Dabar už viską turėjo mokėti pati imperija, o naujų belaisvių vergiškam darbui kasyklose ir dirbtuvėse nebuvo. Kariuomenės išlaidos išaugo, nes daugiau kareivių reikėjo sienų gynybai. Imperatorius ir kariuomenė pasiglemždavo vis didesnę imperijos pajamų dalį. Išlaidas padengti turėjo paprasti romėnai. Italijos piliečiai buvo apdedami tokiais pat mokesčiais, kaip ir provincijų gyventojai. Mokesčiai slėgė vis labiau. II a. pabaigoje maro epidemija nusinešė daugelio iš maždaug 70 milijonų Romos imperijos gyventojų gyvybes. Liko mažiau žmonių valstybės išlaidoms padengti. Žemdirbiai sudarė 90 procentų visų gyventojų, ir jiems teko sunkiausia našta. Imperija gaudavo nemažas pajamas iš prekybos, tačiau, palyginti su žemdirbyste, prekyba nebuvo tokia reikšminga. III a. Romos imperijoje prasidėjo naujas pilietinių karų periodas, kai į imperatoriaus sostą vienas po kito ėmė kopti pasienio legionų vadai. Per šiuos pilietinius karus subirėjo mokesčių sistema. Mokesčius imperatoriui mokėjo maždaug 2000imperijos miestų. Kareivių imperatoriai apdėjo miestus valstybes dideliais papildomais mokesčiais. Kai karo kasa ištuštėdavo ir nebūdavo surenkama pakankamai mokesčių, jie įsakydavo kareiviams plėšti miestus. Visa graikų-romėnų civilizacija rėmėsi miestais valstybėmis, tad jų susilpnėjimas turėjo rimtų pasekmių. Atlyginimas kareiviams paprastai būdavo mokamas sidabriniais pinigais, tačiau daug sidabro buvo išvežta iš šalies, nes aukštuomenė juo mokėdavo už kiniškas prabangos prekes, pavyzdžiui, šilką. Pritrūkę sidabro, imperatoriai į sidabrines monetas ėmė maišyti varį. Todėl monetos smarkiai nuvertėjo. Kilo didelė infliacija. IIIa. sidabrinio denaro vertė nukrito iki 0,5 procento pradinės vertės. Didžiausią vertę dabar turėjo žemė, todėl jos kaina nuolatos augo. Daugelis turtingų žmonių persikėlė iš chaoso apimtų miestų į savo dvarus kaime. Už apsaugą valstiečiai turėdavo atlikti prievoles ir mokėti dvarininkui duoklę. Miestai neteko ir pajamų, ir gyventojų.

Istorija  Rašiniai   (5,6 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)

Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.

Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Istorija  Referatai   (182,13 kB)