Trumpai supažindinsim su elektros rinka, tarptautine prekyba, Nord Pool Spot, elektros birža ir kitais dalykais su kuriais susiduriame kasdien nedgi to patys nežinodami.

Ekonomika  Referatai   (10 psl., 43,91 kB)

Pinigų vertės problemos.

Ekonomika  Referatai   (23 psl., 69,28 kB)

Įmonės istorija, veiklos kryptys. Firma pradėjo veikti 1997m. tuo metu pradėjo dirbti skerdykla, buvo prekiaujama žalia mėsa. Vėliau, 2002m. įmonė buvo reorganizuota, perkelta į didesnes patalpas. Buvo pradėta rūkytų gaminių gamyba ir prekyba. Šiuo metu įmonėje dirba daugiau kaip keturiasdešimt žmonių. Per visą savo gyvavimo laikotarpį įmonė nuolat plėtėsi, didėjo patalpų plotai, gausėjo gaminių asortimentas. Viena po kitos atidaromos firminės parduotuvės.

Maistas, sveikata, higiena  Ataskaitos   (20 psl., 32,89 kB)

XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.

Istorija  Konspektai   (8,3 kB)

XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.

Istorija  Konspektai   (8,3 kB)

Atmosferos oras – tai vienas iš aplinkos komponentų, turintis esminės įtakos visos aplinkos ir žmonijos egzistavimui. Jis saugo žemę nuo neigiamo poveikio iš kosmoso, nuo atšalimo ir staigių temperatūros svyravimų, sąlygoja klimatą konkrečioje vietovėje ir žemėje apskritai. Įstatymai naudojimo ir apsaugos objektu pripažįsta atmosferos orą-dujų mišinį, esantį žmogų supančioje išorinėje aplinkoje (atmosferoje) ir atliekantį svarbias ekologines, ekonomines bei sveikatos apsaugos funkcijas. Skirtinai nuo kitų gamtos objektų, atmosferos oras negali būti ir nėra nuosavybės teisės objektas. Kaip natūralus dujų (azoto, deguonies, argono, anglies dvideginio, helio, metano, neono) ir jose esančių kietų bei skystų dalelių (aerozolių) mišinys, atmosferos oras laikytinas materialiniu objektu, daiktu. Atmosferos oras yra priskiriamas tarptautiniams gamtos ištekliams.

Aplinka  Referatai   (15 psl., 34,2 kB)

Miestas traktuojamas ne kaip demografinė ar ekonominė, bet labiau kaip visuomeninė, socialinė kategorija. Miestas tai specifinė teritorinė visuomenės forma, atliekanti tam tikras, visuomeninio darbo pasidalinimo apibrėžtas, funkcijas ir formuojanti savo užimtą erdvę taip, kad ji leistų kuo palankiau vykdyti tas funkcijas ir kuo nuodugniau tenkinti savo bendrus poreikius. Miestas – tai visuomenės kūrinys, tai santykinai didelis, tankiai apgyvendintas įvairiasluoksnis teritorinis derinys. Miestiečių kasdieniai oficialieji tarpusavio kontaktai (darbe, aptarnavimo sferoje, viešajame transporte), daugiausia paviršutiniški, trumpalaikiai, anonimiški.

Sociologija  Referatai   (7 psl., 19,06 kB)

Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos. Tačiau techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė kitą technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Pasaulis sparčiai keičiasi. Vyksta permainos rinkose, darbo vietų, namų ūkio, laisvalaikio aplinkoje. Žmonių veiklą vis mažiau riboja atstumas ir laikas. Veikla globalėja, auga specializacija. Didėja bendradarbiavimo konkuruojant atvirosios rinkos ekonomikos aplinkoje, svarba. Atsiranda naujos verslo, viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros galimybės. Ypatingą reikšmę įgyja informacija, žinios, kompetencija, gyventojų, verslininkų bei valdžios sugebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Kompiuteriai ir skaitmeninės ryšio priemonės darosi vis mobilesni, mažesni ir galingesni (pradėta kalbėti apie „nykstantį kompiuterį“), jie integruojami praktiškai į visus įrenginius, naudojamus tiek pramonėje, tiek ir buityje, plinta biometriniai įrenginiai ir pritaikymai. Kadangi Moore dėsnis vis dar galioja tai iki 2010 metų procesorių greitis turėtų išaugti 6 kartus. Vyrauja nuomonė, kad 2010-2012 m. tradicinė miniatiūrizacija pasieks savo galimybių ribas ir mikroelementinę sistemų bazę ims keisti nauja, pvz.: nanoelementinė arba kvantinė bazė. Toliau didėja interneto, kompiuterių ir mobilių telefonų skverbtis pasaulyje. 2001 metais interneto vartotojų pasaulyje buvo (kompanijos eMarketer duomenys, http://www.emarketer.com) 445.9 milijonų, planuojama kad 2004 metais šis skaičius pasieks 709.1 milijonų. ES šalyse internetu naudojosi 40 % gyventojų, prognozuojama, kad 2010 m. šis skaičius išaugs iki 70 %. Išsivysčiusiose šalyse jau pastebimos prisisotinimo tendencijos, ir ši skverbtis kai kuriose šalyse jau didėja „skaitmeninės atskirties“ mažėjimo sąskaita (pvz.: JAV vis labiau internetą naudoja ir mažas pajamas turintys gyventojai). Prisisotinimo tendencijos ir skverbties sulėtėjimas pastebimi ir tose ES valstybėse, kuriose namų ūkio „įtinklinimas” jau pasiekė 60 %. Tačiau iki įsisotinimo tendencijų dar toli Azijoje, Pietų Amerikoje, Rytų ir Centrinėje Europoje, Afrikoje, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvoje kompiuterius namie turi 22 proc. namų ūkių, o ES kandidatėse šis rodiklis siekia vidutiniškai 34 procentus. Kompiuterių, prijungtų prie interneto, kiekis 2001 m. liepos mėn. (kompanijos Network Wizards duomenys, http://www.nw.com), buvo 126 milijonai ir paaugo per metus 35 %. Kompanijos Yankee Group (http://www.yankeegroup.com) atliktos analizės duomenimis per ateinančius 5 metus interneto skvarba Centrinės ir Rytų Europos namų ūkiuose sparčiai augs – prognozuojamas jos padidėjimas nuo dabartinių 5 % iki 21 % 2005 m., tačiau liks gerokai mažesnė, nei Vakarų Europoje. Palyginimui - ES šalyse 2001 m. gruodį prie interneto buvo prisijungę 38 % namų ūkių (Europos Komisijos ataskaita). Pereinama prie plačiajuosčių skaitmeninių kanalų ir plačiajuosčio interneto. JAV per metus plačiajuosčio interneto skverbtis padidėjo nuo 9 % iki 20 % visų JAV interneto vartotojų (JAV Prekybos departamentas). Kai kurios šalys, pvz. Didžioji Britanija jau ruošia plačiajuosčio interneto plėtros strategijas valstybiniu mastu. Toliau aktyviai plečiamos ir gerinamos palydovinio interneto ryšio paslaugos. Nors šiuo metu palydovinis interneto ryšys nėra dar pakankamai pigus ir kokybiškas, jis gali šiame dešimtmetyje tapti gera alternatyva antžeminiam ryšiui. Taip pat sparčiai plinta bevielis ryšys, ypač pastatų viduje. Sparčiai plinta ir vis didesnę svarbą įgyja ne tiek skaitmeninė įranga, kiek elektroninės media produktai ir paslaugos. Prognozuojama, kad dėl plačiajuosčio interneto plėtros, paplis kol kas mažai naudojami interneto nenutrūkstamo duomenų srauto (stream line) taikymai, kaip pavyzdžiui norimos muzikos arba video užsakymai į namus (music on demand, video on demand), konferencijos, paskaitos ir konsultacijos internetu, taip pat numatoma greita internetinės filmų mainų rinkos plėtra. Vis daugiau įvairios informacijos ir paslaugų bus teikiama per mobilius telefonus, kurie aprūpinami vis galingesne kompiuterine įranga. Numatomas spartus šnekos technologijų plitimas kompiuteriuose. Bus galima gauti informaciją iš interneto teikiant užklausas balsu (voice web). Dėl spartaus informacijos kiekio didėjimo internete didelę perspektyvą turi interneto „pakavimo“ paslaugos, pateikiančios klientui koncentruotą informaciją pagal jo pageidavimus. Toliau vyksta media įskaitmeninimo ir konvergencijos procesai. Radijas ir televizija pereina prie skaitmeninių laidų paruošimo ir transliavimo būdų, laidų transliavimo žiūrovams sąveikaujant su transliuotojais per kompiuterių tinklus. Prekyba per internetą, nepaisant pastarojo meto krizių ir nors netolygiai, plinta. Per visus 2000 m. JAV interneto parduotuvėse parduota prekių už 42.4 mlrd. USD, per 2001 m. – už 47.6 mlrd. USD. Kaip prognozuoja kompanija IDC (http://www.idc.com ), komercijos internete Europoje apimtys turėtų išaugti nuo 154 milijardų 2001 m. iki 1518 milijardų 2005 m. Informacinės technologijos ir telekomunikacijos vis labiau naudojamas ne tik prekybai, bet ir ryšiui su klientais palaikyti. Vis labiau vertinamas ir reikalingas žinojimas, kaip panaudojant informacines technologijas (IT) galima pagerinti informacijos surinkimą, apdorojimą ir panaudojimą, ir tuo pačiu padaryti efektyvesnę organizacijų (verslo, valdžios bei visuomeninių) veiklą. Specialistų šioje srityje poreikis labai didelis ir artimiausiu metu prognozuojamas šio poreikio tolesnis didėjimas. Kaip rodo Amerikos informacinių technologijų asociacijos tyrimas, atliktas JAV 2001 metų pradžioje, Interneto verslo įmonių krizė 2000-2001 m. specialistų trūkumo problemą sušvelnino tik laikinai ir padidino reikalavimus jų kvalifikacijai. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius užima dominuojančią vietą Lietuvos ūkio struktūroje ir aktyviai stimuliuoja kitų Lietuvos ekonomikos šakų plėtrą. Sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudaro 25 procentus Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos eksportuojama. Telekomunikacijų ir kompiuterių tinklai vystosi laisvos ir atviros rinkos sąlygomis, o šalies gyventojų ir organizacijų poreikiai veiklai skaitmeninėje erdvėje yra visiškai patenkinti. Įteisintos bepopierinės informacijos technologijos (elektroniniai dokumentai, elektroniniai atsiskaitymai) valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose sferose (švietime, sveikatos apsaugoje, socialiniame draudime). Informacinės technologijos plačiai taikomos siekiant realiai sumažinti socialinius bei demografinius netolygumus, įgyvendinti lygiavertį visų šalies piliečių (miesto ir provincijos) informacinį aprūpinimą. Valstybinis reguliavimas užtikrina saugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) yra integralus ir atviras. Informacijos privatumą ir konfidencialumą efektyviai gina šalies įstatymai. Nuo XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusio spartaus kompiuterinės įrangos ir paslaugų plitimo ir populiarėjimo pradėjo augti ir informacijos apsaugos poreikis. To pasekoje paplito informacijos apsaugos sistemos, kurias pradėjo naudoti tiek profesionalai, tiek ir eiliniai vartotojai savo vienai ar kitai bylai užkoduoti. Visa to priežastis yra viena – vis didėjanti informacijos reikšmė šiandieniniame gyvenime. Nuolat tobulėjant informacijos apdorojimo ir perdavimo priemonėms, kiekvienos organizacijos ar įmonės veikla vis labiau priklauso nuo informacijos saugumo. Informacijai gali kilti įvairaus pobūdžio grėsmė – svarbi informacija gali patekti konkurentams, ji gali būti nepageidaujamai modifikuota arba tiesiog sunaikinta. Visa tai gali sutrikdyti organizacijos veiklą ir pridaryti nemažų nuostolių. XXI amžiuje sparčiai didėja įsilaužimų į kompiuterines sistemas per internetą skaičius. Organizacija CERT/CC (http://www.cert.org) 2000 m. užregistravo 21756 incidentų (įsilaužimai arba rimtos klaidos). 2001 m. tokių incidentų jau užregistruota 52658, t.y. 2,4 kartų daugiau. Taigi informacija yra tokia materialinė vertybė, kuri gali būti lengvai perduodama ir gaunama. Dėl to ir atsirado didesnis poreikis apsaugoti informaciją nuo nesankcionuoto priėjimo, panaudojimo, peržiūrėjimo ir platinimo.

Informatika  Kursiniai darbai   (47,03 kB)

Ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai apibrėžiami visuomeniniais darbo ištekliais. Jie laikomi integruotų žmonių darbiniu potencialu. Natūraliomis ekonominės situacijų plėtojimosi sąlygomis visuomeniniai darbo ištekliai nėra vienalyčiai, nes ekonominėje sistemoje integruotos yra asmenų specifinės fizinės bei intelektualinės charakteristikos. Tačiau integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma. Todėl derėtų išskirti visuomeniškai organizuotas bei neorganizuotas darbo jėgos grupes. Neorganizuotai darbo jėgos grupei priskiriami tie integruoti asmenys, kurie dėl nepakankamo fizinio ar intelektualinio išsivystymo nesugeba sąmoningai efektyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, mažamečiai vaikai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės. Plėtojant ekonominę sistemą, didžiausią įtaką turi visuomeniškai organizuota darbo jėga. Ji aprėpia darbingąją visuomenės dalį, kuri laikui bėgant dėl įvairių priežasčių kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Bet kurioje ekonominėje sistemoje vyksta natūralūs procesai: žmonės gimsta, auga, miršta. Tai natūraliai veikia ir darbo jėgos kitimą visoje ekonominėje sistemoje nuo jos gimimo, jai augant ir iki jos mirties. Vertinant visuomeniškai organizuotos darbo jėgos kitimą, būtina atsižvelgti į ekonominėje sistemoje integruotų žmonių bendrąsias vystymosi tendencijas, o ne į vienetinius diferencijuotus poslinkius. Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius. Aktyvieji darbo ištekliai – tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojami į ūkinę veiklą. Tai visą darbo dieną dirbantys žmonės. Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Rezerviniai darbo ištekliai – tai asmenys, galintys dalyvauti ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitraukę iš jos. Suklasifikavus darbo išteklius svarbu juos nevienapusiškai įvertinti, nes gautieji rezultatai turi rodyti esminius darbo jėgos kiekybinius ar kokybinius pokyčius. Labai svarbu nustatyti specializacinę struktūrą visuomeniškai neorganizuotų ir aktyviųjų darbo išteklių sąlyginėse grupėse. Tačiau svarbiausia – atskleisti visą darbo jėgos specializacinį potencialą. Ekonominėje sistemoje kiekvienam specializaciniam darbo jėgos struktūros vienetui būtina priskirti tam tikrą skaičių kvalifikacinių padalų. Kuo detaliau problema nagrinėjama, tuo detalesnis ir kvalifikacinis skirstymas. Tačiau nei specializacinis, nei kvalifikacinis darbo jėgos įvertinimas nebus visapusiškas, jeigu neturėsime jį apibrėžiančių kiekybinių rodiklių. Juk vienas asmuo gali būti įvaldęs kelias specializacijas ir kiekvienoje jų turėti skirtingą kvalifikaciją. Taigi asmenų įvaldžiusių tam tikras specifines darbinės veiklos sritis, bus neabejotinai daugiau negu jų yra ištiesų ekonominėje sistemoje. Šią problemą galima išspręsti griežtai apibrėžiant ir šalutines specializacijas. 2. NEDARBAS IR TEORINIAI GYVENTOJŲ UŽIMTUMO ASPEKTAI Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruojasi įdarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykis su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentine išraiška. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą). “Pritekėjimą” didina: darbo atsisakę, laikinai nedirbantys, priverstinai išėję iš darbo, naujai tapę darbo jėga gyventojai. “Nuotėkį” didina: sugrįžę į darbą, naujai pasamdyti, nebelaikomi darbo jėga gyventojai. Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima vyriausybinės įstaigos. Dėl prislėgtojo ir paslėptojo nedarbo oficialus nedarbo lygis yra mažesnis nei neoficialus. Prislėgtąjį nedarbą vadiname tokį, kai darbo paieškos nutraukiamos kaip beviltiškos. Paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1-0,5 proc. darbo jėgos. Paslėptasis nedarbas – tai bet koks darbas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro nuo 6 iki 9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų , vėl sumažina nedarbo lygį. Bet būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Dalis nedirbančių sako netiesą – tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės.Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo pašalpų. Toks nedarbas vadinamas šešėliniu. Bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių poreikius, o gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos. Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą “tekamasis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Pageidautinas dėl to, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai, šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos, techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuomenės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Struktūrinį nedarbą taip pat gali sukelti ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Ciklinis nedarbas – nedarbas sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuotinė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes (kaštus) galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju turimas galvoje nedarbo poveikis tiesiogiai žmogui, o antruoju – visai šalies ekonomikai. Šiandien žodis “nedarbas” daugeliui asocijuojasi su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik viena reiškinio pusė. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo, kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas, o ši patirtis – vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja bei atrofuojasi ir įgyti sugebėjimai, žinios. Kai kurie ekonomistai pažymi, kad nedarbas, atsiradęs laisva valia, t.y. savanoriškas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę, kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tikisi, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos gaus geresnį darbą ir kartu didesnį atlyginimą. Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamai darbo vietų visiems norintiems ir galintiems dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. Įžymus makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okanas pirmasis 1962 m. nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. Šis ryšys pavadintas autoriaus vardu ir dabar vadinamas Okano dėsniu. Okano dėsnis – tai empirinė nedarbo ir realaus ekonominio augimo (BNP) tempų priklausomybė, pagal kurią realiojo BNP 2-3 proc. pokytis siejamas su 1 proc. nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi. Santykis 1:2.5 arba 2:5, t.y. nedarbo lygio santykis su BNP atsilikimu, leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu. Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantieji moka nedarbo draudimui iš savo darbo užmokesčio, ir vyriausybė kompensuoja bedarbiams pajamų sumažėjimą. Moka draudimui visi, tuo tarpu pašalpas gauna tik bedarbiai. Tačiau tai nėra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis, ir kai ekonomika nebegali aprūpinti visų norinčių dirbti darbo vietomis, prarandamas vertingas resursas: potencialios prekės ir patarnavimai. Tai ir yra svarbiausias ekonominis nedarbo nuostolis. Kaip ir visi žmonės, ekonomistai norėtų išvengti nedarbo, arba, kitaip sakant, jie norėtų matyti ekonomiką, veikiančią visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau kalbėdami apie visišką užimtumą jie neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo. Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra minimalus ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo, tai maksimalus gyventojų (darbo jėgos) ekonominio panaudojimo lygis. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų parengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą. 3. Koreguojant valstybės naštą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. 4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Darbo paklausą didina šios priemonės: 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomą darbuotojų samdymą nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksniai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. 4. Darbo namuose plėtojimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. Užimtumo lygis procentinė dirbančiųjų gyventojų dalis, t.y. užimtų ūkine veikla, taip pat ir darbu. Šalies gyventojų užimtumo įstatymas suteikia socialines garantijas nedirbantiems. Valstybė garantuoja: nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas; nemokamas darbo biržos paslaugas bedarbiams; nemokamą mokymą ir persikvalifikavimą; bedarbio pašalpą. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža. Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nuolat aprūpinti darbu, nedarytų pravaikštų, nebūtų personalo kaitos ir pan. ĮVADAS Darbo tikslas – koreliacijos regresijos metodu nustatyti ryšį tarp nedarbo lygio ir kitų socialinių - ekonominių veiksnių. Veiksniai yra šie: 1) gyventojų skaičius, 2) miesto gyventojų skaičius, 3)pramonės produkcija, 4) žemės ūkio produkcija, 5) darbo užmokestis, 6) bendras vidaus produktas. Taip pat atlikti šių veiksnių prognozę iki 2000 m. Gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir kt. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties gerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt. Pirmoje darbo dalyje pateikta 1990 – 1997 metų gyventojų užimtumo ir nedarbo apžvalga, nurodytos pagrindinės nedarbo atsiradimo priežastys. Antroje dalyje apžvelgtos pramonės, žemės ūkio ir kitų veiksnių, įtakojančių nedarbą, vystymasis 1990 – 1997 metais. Trečioje dalyje pateikti teoriniai skaičiavimo koreliacijos ir regresijos metodais aspektai. Analitinėje dalyje pateikti skaičiavimų personaliniu kompiuteriu rezultatai. Remiantis šiais rezultatais padarytos išvados apie nedarbo vystymąsi ir jo prognozės iki 2000 m.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (121,58 kB)

Gėlasis požeminis vanduo ir jo išteklių naudojimas Požeminis vanduo yra sudėtinė mūsų planetos vandens išteklų dalis. Klimatinio hidrosferos apykaitos proceso metu dalis kritulių įsifiltruoja (prasisunkia) į žemės sluksnius. Susidaręs požeminis vanduo lėtai srūva drenažo sričių – upių link ir, sutekėdamas į jas, papildo upių nuotekį. Taip susidaro gėlojo požeminio vandens ištekliai, plačiai Lietuvoje naudojami vandeniui tiekti. Tačiau gilesniuose artezinių baseinų vandeninguose sluoksniuose yra ir sedimentacinio, nemažai druskų turinčio bei aukštesnės temperatūros vandens, kuris gali būti naudojamas: gydymui (mineralinis – gydomasis vanduo); kai kurių mikro elementų – bromo, jodo, ličio ir kt. – pramoninei gavybai (pramoninis požeminis vanduo); energetikai – daugiasia šildymui (termoenergetinis vanduo). Šiuo metu Lietuvoje mineralinio ir gydomojo vandens sunaudojama nedaug. Daugiausia naudojama gėlojo požeminio vandens – gėrimui ir higieninėms reikmėms. Naudojant gėląjį požeminį vandenį vandeniui tiekti, būtina žinoti jo išteklius, numatyti galimą užterštos aplinkos poveikį požeminio vandens kokybei, jo intensyvaus eksplotavimo poveikį aplinkai – tam tikrų ekosistemų struktūriniams komponentams. Todėl į tyrimus, susijusius su požeminio vandens išteklių įvertinimų bei jų naudojimu ir apsauga, būtina atsižvelgti ne tik kaip į kompleksinę veiklos sritį, susietą su daugelio žinybų bei ūkio subjektų interesais, bet ir kaip į labai svarbią aplinkosaugos priemoniu sudedamąją dalį (V.Juodkazis, 1994). Lietuva hidrogeologiniu požiūriu priklauso Baltijos arteziniam baseinui, plytinčiam 426km2 plote – Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos teritorijose bei po jūra. Gėlojo vandens gavybos patirtis Požeminio vandens naudojimas Lietuvoje tur igametes tradicijas. Pirmieji gręžtinai šuliniai, dažnai vadinami arteziniais, buvo išręžti dar XlXa. Pirmoje pusėje. Tačiau iki antrojo pasaulinio karo jų nebuvo daug – 200, o požeminio vandens gavyba nekėlė nei didelių ūkinių, nei mokslinų problemų. Centralizuotą vandentiekį, naudojantį požeminį vandenį, tada tuėjo Klaipėa, Kaunas, Ukmerge ir Druskininkai. Vandens naudojimas neviršijo keletos tūkstančių kubinių metrų per parą. Vėliau, jau sovietmečiu, krašto ūkiui vandens reikėjo vis daugiau. Ir ne tik miestuose, bet ir žemės ūkyje, pradėjusiame ekstensyviai plėsti gamybinius pajėgumus. Dėl to miestams reikėjo surasti ir išžvalgyti požeminio vandens telkinius, o kaime – įrengti nemažai gręžtinių šulinių. Nuolat didėjo ir vandens poreikis bei sunaudojimas, maksimumą pasiekęs 1986 – 1989 metais Gėlojo požeminio vandens gavyba Lietuvoje 1989 metais (V.Juodkazis,1990) (1 lentelė). Vandens tiekimo forma Eksplotuojamų gręžtinių šulinių skaičius, vnt. Vandens gavyba, tūkst. m3/parą Centralizuota 1 206 998 Decentralizuota – iš viso Iš to skaičiaus: žinybiė-ūkio subjektų žemės ūkis 10 450 2 229 8 221 388 141 247 Iš viso: 11 656 1 386 Būtina pažymėti, kad gręžtinai šulinių apskaita anksčiau Lietuvoje buvo tvaroma gerai, nes visus darbus vykdė valstybinės įmonės, kurios kiekvienų metų pabaigoje Lietuvos geologijos tarnybai privalėjo pateikti duomenis apie išgręžtus ir likviduodus gręžtinius šulinius. Šiuo metu, susikūrus privačioms įmonėms, ši informacijos kaupimo sistema sutriko, ir nutruko. Todėl tviratai galime teigti tik tai, kad 1987-1990 metais Lietuvoje buvo eksplotuojama 11-12tūkst. gręžtinių šulinių. Panaši padėtis ir vandens naudojimo statistikoje, kurią patikimai tvarko tiktai miestų vandentiekio įmonės. Jų duomenimis, nuo 1990 metų vandens naudojimas nuolat mažėjo ir 1990-1992 matais miestams aprūpinti per parą iš vandeningųjų sluoksnių bųdavo išgaunama 850-950, o 1993-1995m. – 650-750tūkst. m3 gėlojo vandens. Gręžtinių šulinių 1994-2000m per metus išgręžiama apie 300-400ūkst. Tačiau tikslios statistikos nėra. Nemaža jų dali, kaip ir ansčiau, skirta žemės ūkiui, daugiausia besikuriantiems privatiems ūkiams. Pavyzdžiui, 1992 metais įrengti 396 gręžtiniai šuliniai: ūkininkams – 188, žemės ūkio bendrovėms – 51, pramonei ir įvairiems kitiem ūkio subjektams – 122, centralizuoto vandens tikmo įmonems – 35. Požeminio vandens ūkio tvarkymas – išteklių žvalgymas, gręžtinių šulinių įrengimas, ju remontas – sovietiniais laikais buvo pavestas tuometiniai Lietuvos geologijos valdybai, kuriai buvo pavaldžios tys įmonės – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių hidrogeologinės ekspedicijos. Tačiau greta grynai grynai bamybinių hidrogeologinių klausimų iškilo ir daug moklsinio pobūdžio prolemų, kurių sprendimui reikėjo mokslinio pagrindimo. Mokslinės racionalaus požeminio vandens naudojimo problemas sprendė Letuvos geologijos instituto specialistų ir Vilniaus universiteto Hidrogeologojos I inžinerinės geologijos katedros moksliniai darbuotojai. Dabartiniu metu už Lietuvos gelmių, o kartuir požeminio vandens asaugą bei racionalų naudojimą atsakinga Lietuvos geologijos tarnyba, kuri, skirtingai nei buvusi valdyba, pati atlieka daugelį kraštui ir visuomenei reikšmingų geologinių darbų. Ji neturi tiesiogiai pavaldžių gavybinių įmonių. Sovietiniais metais egzistavo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių hidrogeologinės ekspedicijos privatizuotos, suskilo į smulkesnius vienetus. Jų bazėje arba atsiskyrus atskiroms specialistų grupėms sisikūrė AB “Kauno hidrogeologija”, “Šiaulių hidrogeologija”, “ARTVA”(buvusi Vilniaus hidrogeologojos ekspedicija), bei UAB “Grota”, “Vilniaus hidrogeologija”, “Geologai” ir kt. Nepriklausomoje Lietuvoje pasikeitė ne tik organizacinė hidrogeologinių darbų struktūra, bet ir jų finansavmo tvarka. Dabar biudžetinės lėšos skiriamos tiktai tiems darbams, kurie turi valstybine – visuomeninę reikšmę ir yra susiję su bendruoju krašto ištirtinumo lygiu, daugiausia su stambaus mastelio geologine nuotrauka bei atskirų visai šaliai opių hidrogeologinių problemų sprendimu. Visi kiti hidrogeologiniai darbai, pavyzdžiui, požeminio vandens telkinių žvalgymas vandeniui tiekti, jų monitoringas, taršių objektų aplinkos būklės įverinimas požeminio vandens apsaugos tikslais ir panašūs darbai turi būti finansuojami iš savivaldybių bei ūkių subjektų lėšų. Dėl lėšų stygiaus dabartiniu metu hidrogeologinių tyrimų apimtys sumažėjo, o išžvalgytų eksplotacinių išteklių skaičius praktiskai nepadidėjo nuo 1990 metų. Nepaisant to, kooperuojant lėšas iš įvairių finansavimo šaltinių stengiamasi spręsti opiausius požeminio vandens racionalaus naudojimp ir apsaugos klausimus.

Aplinka  Referatai   (21,68 kB)

Makroekonomikos ir mikroekonomikos teorijos taikymas transporto sektoriuje. Infrastruktūra ir paslaugų taikymas. Paklausa ir pasiūla. Transporto paslaugų konkurencingumas. Geležinkelių transporto ekonomika. Krovinių ir keleivių vežimų planavimas. Geležinkelių transporto eksploatacinės išlaidos. Geležinkelių transporto apyvartinės lėšos. Vandens transporto ekonomika. Jūrų transporto išlaidų elementai. Transportavimo išlaidų koncepcija. Oro transporto ekonomika. Oro transporto išskirtiniai bruožai. Oro transporto išlaidos ir pajamos.

Logistika  Konspektai   (18 psl., 23,17 kB)

1795 m. Rusija norėjo prisijunti visą LDK teritoriją, tačiau šiam jos norui pasipriešino Prūsija, kuri reikalavo Žemaitijos ir Užnemunės. Per derybas Rusija užleido Prūsijai Užnemunę. Prūsijos Karalystėje iš šios Lietuvos dalies ir Prūsijai tekusių Lenkijos žemių buvo sudaryta Naujosios Rytų Prūsijos provincija, susidedanti iš dviejų departamentų: Polocko ir Baltstogės (Bialystoko).

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,74 kB)

Lietuvos kaimas pirmuosius priverstinės sovietizacijos pokyčius pajuto nuo pat reokupacijos pradžios. Nustotas vartoti terminas „ūkininkas“, kuris asocijavosi su privačiu ūkiu ir savarankišku darbu jame, o imtas plačiai vartoti žodis valstietis. Kaimo žmonės pradėti skirstyti į vargingus, darbo valstiečius ir buožes. Pastarieji būdavo įtraukiami į „buožių sąrašus“ ir tai reikšdavo neišvengiamą tremtį.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,26 kB)

1940 metais Lietuvoje buvo 123 įvairaus dydžio elektrinės, kurios per metus pagamino 119,2 mln. KWk elektros energijos. Didžiausiomis buvo Petrašiūnų (Kauno), Vilniaus, Panevėžio elektrinės. Kitos buvo mažos ir labai mažos, turėjusios dyzelinių variklių, hidroturbinų, lokomobilių, dujų generatorių variklius. 1940–1941 m. jos buvo nacionalizuotos. Sovietinė sistema itin akcentuodavo „elektrifikaciją“, darė ją neatsiejamą nuo taip vadinamo „socializmo sukūrimo“. Tuo metu jau buvo kurti planai statyti Nemuno hidroelektrinių kaskadą...

Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,83 kB)

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 % ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Žemės ūkis  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,4 kB)

1. Kokios dvi valstybės laimėjo Pirmąjį pasaulinį karą? a) Didžioji Britanija ir Prancūzija; b) Prancūzija ir Vokietija; c) Didžioji Britanija ir Vokietija; 2. Kokiais metais buvo atstatytas ikikarinis svaro sterlingų kursas? a) 1955m. b) 1925m. c) 1935m. 3. 1924m. leiboristai sudarė pirmąją savo vyriausybę. Kiek laiko ji išsilaikė?

Istorija  Testai   (5,29 kB)

Ukraina – antroji pagal plotą Europos valstybė, plytinti į šiaurę nuo Juodosios iki Azovo jūrų, Dniepro upės baseine. Juodosios ir Azovo jūrų uostai, įkurti dar XVIII a., buvo pietiniai "vartai" per Borforo ir Dardanelų siaurius į Vakarų Europą. Dabar jų reikšmė dar didesnė, nes čia prasideda jūros kelias į visus pasaulio žemynus. Ukraina – tai valstybė, savo teritorija ir gyventojų skaičiumi prilygstanti Prancūzijai. Plotas 603 tūkst. km2, o gyventojų daugiau kaip 50 milijonų.

Geografija  Rašiniai   (6,69 kB)

Gyventojų skaičius – 58 060 000. Gyventojų tankis – 106,7 žm./km². Sostinė – Paryžius (gyv.skaičius) (9 320 000) Piniginis vienetas – euras Bendri duomenys Prancūzija – viena seniausių Europos valstybių. Joje po 1789-1793 m. revoliucijos buvo sukurta pirmoji Europos respublika, iš kurios sklido žmonių lygybės, brolybės, laisvės idėjos. Jos turėjo ypač didelę įtaką, todėl Prancūzijos revoliucija pasikartojo daugelyje valstybių. Visose buvo įvestas demokratinis parlamentinis valdymas. Prancūzija pasaulyje labiausiai yra žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis.

Geografija  Referatai   (14,83 kB)

Joniškio rajonas užima 115,2 tūkst. ha teritoriją ir turi 78 km ilgio sieną su Latvija. Joniškio rajonas - tipiškas žemės ūkio rajonas. Žemės ūkio naudmenos sudaro apie 73 proc. viso ploto, 96 proc. naudmenų - ariamoji žemė. Rajono žemės - vienos derlingiausių respublikoje - įvertintos 50 ekonominių balų. Joniškio rajone vandenys užima 2348,69 ha. Rajone yra vienas 6,2 ha ploto ežeras bei 24 tvenkiniai. Per rajoną teka Mūša, Sidabra, Švėtė, nemažai smulkių upelių.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (4,36 kB)

Bendrija, siekdama užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas ir prisidėti prie savo ekonominės plėtros, turi pateikti kooperatyvams, kurie yra visose valstybėse narėse bendrai pripažįstama organizacijos forma, tinkamų teisinių dokumentų, padedančių jiems lengviau plėtoti veiklą kitose valstybėse. Jungtinės Tautos paragino visas Vyriausybes užtikrinti palankias sąlygas kooperatyvams konkuruoti su kitų formų įmonėmis.

Žemės ūkis  Referatai   (5,04 kB)

Socialinė ir kultūrinė aplinka – tai marketingo makroaplinkos elementas, atspindintis visuomenės poveikį įmonei, jos marketingo sprendimams bei jų įgyvendinimui. Socialinę ir kultūrinę aplinką pirmiausia apibūdina demografiniai rodikliai. Jų tyrimas leidžia nustatyti potencialių pirkėjų (vartotojų) skaičių, jų sudėtį pagal lytį, amžių, šeimos sudėtį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, profesiją, tautybę ir kt. Įmonei tai labai svarbūs rodikliai, ir ypač svarbi jų dinamika.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,85 kB)

Jei tavo kaimynas bedarbis – tai ekonomikos nuosmukio metas. Jeigu tu pats bedarbis – tai depresija. Harry S.Truman. Praėję metai po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai nebuvo lengvi. Ekonomikos nuosmukis neišvengiamai vienaip ar kitaip paveikė mus visus. Visi savo „kailiu jutome“ tai, apie ką mums primena praėjusių metų aukštas bedarbystės lygis. Oficialus nedarbo lygis „pašoko“ nuo 0,3 % 1991 m. iki 17,4 % 2001 m.

Ekonomika  Namų darbai   (18,79 kB)

Dokumentų valdymas arba raštvedyba pradėjo kurtis jau XIa. Kartu kūrėsi ir lietuviškoji kanceliarinė kalba, kuri derino bendruosius lietuvių kalbos ir specialiuosius kalbos reikalavimus. Kanceliarinę kalba formuoti padėjo leidinys „Gimtoji...

Administravimas  Referatai   (10,51 kB)

Dėl įvairiausių priežaščių pavieniai žmonės, žmonių grupės, institucijos, valstybės vienijasi į mažesnias ar didesnes sąjungas. Pati didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija yra Europos Sąjunga (ES), kurią vienija 27 valstybės ir gyvena 496 mln. gyventojų. Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.

Politologija  Referatai   (8,05 kB)

Intensyvi gyvulininkystė padidino vandens telkinių taršos fermų atliekomis riziką. Taršą dažniausiai sąlygoja: · netinkamos mėšlo, srutų bei siloso nuotekų laikymo sąlygos, pvz., nuotekos iš gardų, prakiurusių srutų saugyklų; · fermų atliekų (paprastai srutų) paviršinis nutekėjimas, jas išlaistant dirvoje. Tai dažniausiai atsitinka gausiai lyjant, kai dirva peršlapusi, ar esant įšalui taip pat šlaituose. Amoniako toksinis poveikisSrutose yra gana daug amoniako, kuris yra toksiškas, ypač lašišoms bei upėtakiams, todėl be sukeliamo deguonies trūkumo, gyvulininkystės atliekos dar veikia ir toksiškai.

Kita  Kursiniai darbai   (6,28 kB)

Lietuvoje gyvena 12 rūšių varliagyvių: dviejų rūšių tritonai ir 10 rūšių beuodegės varlės. Kiekvieną pavasarį į kūdras, seklius ežerėlius susirenka neršti sausumoje peržiemoję paprastieji ir skiauterėtieji tritonai. Visi jie 10–14 cm ilgio, patinėlis ant nugaros ir uodegos turi po skiauterę, kuri per nerštą padidėja. Patelės ant uodegos irgi turi skiauterę, tik mažesnę.

Biologija  Analizės   (7,05 kB)

Tai yra ergonomikos namų darbas apie ergonomiškos darbo aplinkos sukūrimą. Pristatytas Šiaulių universitete. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs – ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė: miške rinko uogas, vaisius, valgomas šaknis,susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį. Medžioklės verslas vertė keisti gyvenamas vietas, klajokliškas gyvenimo būdas nepalikdavo žymesnių pėdsakų, laikinas stovyklas keisdavo kitos, apleistųjų pėdsakus greit paslėpdavo žalioji danga, vėjas ir vanduo.

Kita  Namų darbai   (5,49 kB)

1.Biosferos sandara Erdvė kurioje egzistuoja gyvybe vadinama biosfera. Biosfera yra žemės dalis,t.y. gyvųjų organizmų egzistavimo sritis. Biosfera susidarė prieš 3.4 – 4.5 mln. metų. Susideda iš litosferos(viršutinio žemės sluoksnio), hidrosferos(vandenų, jūrų, upių) ir atmosferos dalies- troposferos(oro). Litosfroje gyvybė aptinkama 2-3 km storyje, atmosferoje – iki 10-15 km aukščio, o hidrosferoje-visoje jos gelmėje.

Kita  Konspektai   (17,74 kB)

Šiame darbe nagrinėjamas gamtamokslinis ugdymas sąveikoje su gamta. Mokykla privalo rūpintis jaunosios kartos vidinio pasaulio dorovine struktūra, ugdyti naują santykį su gamta, formuoti ekologinę asmenybės sąžinę, pareigą ir atsakomybę. Gamtamokslinių žinių įsisavinimas labai priklauso nuo mokytojo pasirinktų mokymo metodų, formų, jų taikymo ir kt.

Pedagogika  Diplominiai darbai   (4,68 kB)

"Valstybės" termino istorija. Valstybės egzistavimo būdai. Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia. Valstybė kaip daugiamatė hierarchija. Valstybė kaip teritorinė organizacija. Valstybė kaip suvereni organizacija. Valstybė kaip prievartos organizacija. Dalis valdo visumą. Visuomenės konfliktų rūšys. Visuomeniniai valstybės pagrindai. Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra, nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai. Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tiek jų tarpusavio santykiai. Politika – teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas – turi savus dėsnius bei principus.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 26,59 kB)