Moteris Getės akimis J. V. Getė knygos „Faustas“ I dalyje randame moterį Margaritą. Sutikęs Faustas gatvėje Margaritą, leidžiasi į viliojantį meilės nuotykį. Gėtė lyriškai vaizduoja bundantį meilės jausmą, pakilų palaimos, džiaugsmo išgyvenimą, tragišką istorijos atomazgą. Faustui malonu patirti, “kaip širdį degina aistrų saldi kančia”, jis nuoširdžiai trokšta justi palaimą, jį jaudina jauna Margarita, jos jaukus pasaulėlis. O štai Margarita nuo pat pradžių pasirodo kukli ir drovi. Ji savęs nepripažįsta gražia. Taip pat ji atsisako, kad Faustas ją lydėtų, ir taip ji parodo savo paslaptingumą, kuris ir žavi Faustą. Nors Faustas iš pradžių siekia lengvo flirto su Margarita, bet pamažu ją iš tiesų pamilsta. Kaip jau minėjau, Margarita yra nuoširdi ir kukli. Ji pirmiausia nori pažinti Faustą, sužinoti „kas gi buvo jis“. Ji Faustą laiko labai drąsiu ir išmintingu, o ji jo akimis lyg dievaitė, kuri yra tobulas kūrinys ir kurio neįmanoma negeisti. ............................................. Kuris Fausto herojus šiuolaikiškiausias, kurį galima būtų pavadinti XXI amžiaus žmogumi? J. V. Getės knygoje „Faustas“ aprašoma žmogaus ieškojimas, maištas ir kovojimas. Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie buvo svarbūs ne tik praeities žmonėms, bet ir yra svarbus dabar. O juk šiuos visa tai atspindi pagrindinis knygos herojus Faustas. Kaip jau minėjau savo darbe, Faustas buvo visada siekiantis naujovių, niekada nepasiduodantis, visada norintis kažką naujo pažinti.Ir štai todėl as jau galiu sakyti, kad jis yra XXI amžiaus žmogus. ..................... Kuo jums priimtina Fausto asmenybė ir kodėl ne? J. V. Getės knygoje „Faustas“ pagrindinis herojus vardu Faustas. Jis yra labai išsilavinęs, nors tai jam nelabai padėjo surasti laimę gyvenime. Taip pat jis nėra detalus, paprasti ir menki dalykai jam nėra įdomūs. O tai, mano manymu yra labai svarbu gyvenime, nes jei kiekvieną kartą keipsime dėmesį į menkiausias smulkmenas, negalėsime būti laimingi. Net ir antros pusės sau negalėtume susirasti, jei visada mums svarbu menkniekiai. Juk kiekvienas dalykas, kiekvienas žmogus daro viską savaip, supranta gyvenimą savaip. Todėl mes neturime kreipti į tai dėmesio, kaip darė Faustas. ................... Mūsų laikmečio Mefistofeliai Dabar žmonės dažniausiai trokšta pinigų. Jei tai nėra pagrindinis dalykas, tai troškimais tampa mokslas, noras viską žinoti, viską pažinti. O nepasitenkinimas esama padėtimi yra pagrindinis dalykas šiuo laikmečiu. Toks buvo Faustas. Todėl jį galėčiau lyginti su dabartiniu žmogumi. Tačiau kai kuriais aspektais ir Mefistofelis atspindi daugelį mūsų dienų žmonių. Pirmiausia, jis įkūnija visą, kas žmoguje yra bloga, tai yra gyvuliški instinktai ir malonumai. (Nors žinoma, dėl to galėtume ginčytis, ir net pati nelabai tikiu jog tai yra blogis, bet geriau pasvarsčius manau visi sutiksite su mano anksčiau parašytu sakiniu.) Kadangi jam svarbiau malonumai, tai jis pamiršta ir nustumia į šoną sielos ugdymą, pasitelkiant protą, intelektą ar įžvalgumą. ................ Kam reikia sustabdyti „akimirką žavingą“ ? I dalyje Faustas sudarydamas sutartį su velniu netiki, kad jo siela, paragavusi įvairiausių jutiminių gyvenimiškų potyrių, pajus visišką pilnatvę ir palaimą, nes tai jam reikštų dvasinę mirtį. Juk jei pasiektų tai, jis nebeturėtų ko norėti, ko trokšti, neturėtų ką naujo pažinti. O juk žmogus negali taip gyventi. Kiekvieną minutę juk norime žinoti tai, ko dar nežinome, patirti tai, ko dar nepatyrėme.

Filologija  Analizės   (5 psl., 13,49 kB)

Justino Marcinkevičiaus kūrinio “Devyni broliai” ištraukos analizė

Literatūra  Analizės   (1 psl., 6,61 kB)

Jurgio Savickio novelės "Vagis" analizė. Aptariama erdvė,laikas pasakptojas, susiklosčiusi sitaucija.

Literatūra  Analizės   (2 psl., 9,7 kB)

Esė apie filmą "Nutapyta"

Teologija  Analizės   (1 psl., 8,3 kB)

Penkios karlystės, trumpas aprašas

Biologija  Analizės   (15 psl., 860,2 kB)

A.Škėma – vienas iš įdomiausių 20a. Prozininkų ir novelistų. Jis, kaip ir H. Radauskas, į pasaulį žvelgia modernisto akimis, nuodugniai gilinasi į žmogaus emocijas, egzistenicją. Savo kūriniuose visiškai atsisako butinio kasdienybės vaizdavimo ie remiasi sąmonės srauto teorija – vyrauja praeities fragmentai, prisiminimai. Antanas Škėma yra susikūręs savą „maišto“ programą. Jo kultūra urbanisitinė, todėl jis kritiškai žvelgia į lietuvių literatūros atsilikimą, tautos uždarumą; individualiu požiūriu protestuoja prieš nussitovėjusias stereotipines tiesas. Šis Škėmos požiūris atsispindi jo kūryboje. „Balta drobulė“ – tipiškas rašytojo romanas, kuriame aiškiai atskleidžiama jo asmenybė. Meilės išgyvenimai čia susipina su tragizmu – Škėmos žmogus pralaimi. Jam lemta žūti.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 9,3 kB)

Antano Baranausko poemos "Anykščių šilelis" analizė. Ką "Anykščių šilelis" kalba XXI amžiaus žmogui?

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 6,92 kB)

Vincas Mykolaitis – Putinas, gimęs 1893 metais, o miręs 1967 metais, buvo lyrikas, prozininkas, dramaturgas, literatūros profesorius. Jo kūryba įvairių žanrų, apima ilgą laikotarpį. Ją būtų galima analizuoti pagal žanrus: lyrika, proza, drama, kritika. Jo kūrybą taip pat galima suskirstyti į du epicentrus. Pirmajam epicentrui būdingi gamtos elementai, jausmingumas, lyrinis herojus, kuris siekia laisvės. Būtent į pirmąjį epicentrą ir įeina romanas “Altorių šešėly”.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,3 kB)

Salomėja Nėris – žymiausia Lietuvos poetė, neoromantizmo atstovė, už eilėraščių rinkinį“Diedmežių žydėsiu“ gavusi valstybinę premiją. Jos moderniai kūrybai būdinga paprasta, jausmų jūroje paskendusi mintis. Daug menininkės išgyvenimų bei troškimų atsiskleidzia rinkinyje „Pėdos smėly“. Jame galima rasti eilėraštį“Tu taip toli“, puikiai parodantį poetės kūrybos ypatumus.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,94 kB)

sausas, slapias velimai

Architektūra ir dizainas  Analizės   (6 psl., 223,7 kB)

Teorinio darbo problema. Kas yra problema.

Kita  Analizės   (59 psl., 400,36 kB)

Apverstas baltas porcelianinis pisuaras, tai pramonės pagamintas pisuaras ant kurio šono juodomis raidėmis yra pasirašytas menininko sugalvotas slapyvardis- R. Mutt ir pagaminimo metai (1917m.). Pagrindinė šio meno kūrinio idėja ir tikslas- šokiruoti, pasityčioti iš tradicinio meno, bandant pakeisti žmonių estetines vertybes. „Fontanas“ priklauso readymade sričiai, kai darbas nėra pagamintas paties menininko, o tiesiog paimtas koks nors jau pagamintas daiktas. Pats kūrinio pavadinimas „Fontanas“ yra gana simbolinis, bet taip pat jis gali šokiruoti, nes vietoje įprasto fontano vaizdo yra panaudojamas pisuaras.

Architektūra ir dizainas  Analizės   (4 psl., 56,89 kB)

Žemaitė savo apsakyme „Marti“ išryškina keletą realizmui būdingų bruožų, todėl šis kūrinys ir yra realistinis. Ji pavaizdavo tai ką matė Lietuvos kaime savo gyvenimo laikotarpiu. Apsakyme atsispindi to meto kaimo valstiečių buitis, papročiai ir gyvenimo būdas. Svarbiausi kūrinio motyvai – šeima ir tragiškas moters likimas. Visas dėmesys yra skiriamas santuokai, kuri kuriama ne iš meilės,o dėl pinigų. Nauja šeima, sukurta ne iš meilės yra svarbiausias Žemaitės rūpestis ir tragiško likimo priežastis.

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 6,51 kB)

Maždaug šešioliktame amžiuje lietuvių literatūroje atsirado antikinės mitologijos įvaizdžiai, buvo pradėti minėti graikų poetai, cituojamos jų mintys. Graikų mitų neužmiršta ir dabartiniai poetai. E. Mieželaitis keletą kūrinių skiria antikinei mitologijai. Eilėraštis „Nikė“ puikiai apibūdina pergalės deivės egzistenciją ir galybę.

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 4,84 kB)

Labaii geras rasineliSkandalinga F. Kirkorovo spaudos konferencija Rostove įvyko birželio pradžioje. Daininkas viešai įžeidė vietos žurnalistę Iriną Arojan, tai jis padarė pavartodamas necenzūrinius žodžius. Be to F. Kirkorovo apsauginiai atėmė iš žurnalistės fotoaparatą. Per šią konferenciją trapi daininko psichika neatlaikė žurnalistės I. Arojan klausimo: ,, Jūs man nusibodote”, ,, Stokis ir dink iš čia”, ,,Viskas viso gero” , ,, Išmok pirma kalbėti Rusiškai”...s apie pavasario garsus.

Muzika  Analizės   (4,37 kB)

Viljamo Šekspyro kūrinys „Hamletas“ yra tragedija. Jame atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Personažai dažnai kalba aforizmais. Jie rodo, kad Hamletas pasaulį, kurį mato ironizuoja, kritikuoja. “Kas yra žmogus, jei jam pasauly aukščiausias gėris – valgymas ir miegas?“, „Gudri šneka kvailoj ausy užmiega“, „Svarbiausia – nemeluoti sau“ – visos aforistinės mintys yra išvadinės.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,35 kB)

Viduramžių teatras Išnykus antikinei dramai, atėjo Vakarų Europos liturginės, arba bažnytinės, dramos epocha. Ilgą laiką manyta, kad šios dvi teatro formos neturi jokio ryšio; jog viena žlugo sulig barbarų įsiveržimu, o po keleto amžių radosi kita. Pritarti tokiai nuomonei reikštų nepakankamai įvertinti tiek mimetinio žmogaus instinkto jėgą, tiek paveldimų tradicijų tvarumą. Tamsieji amžiai teatro požiūriu galbūt ir nebuvo tokie jau tamsūs. Tiesa, vėlesnysis romėnų teatras nebegalėjo didžiuotis iškiliais dramaturgais. Dramos būdavo skaitomos ir cituojamos, bet nebevaidinamos. Tuo metu kuklesni klasikinio pasaulio pramoginių renginių rodytojai po vieną ar grupelėmis klajojo skersai išilgai Europą. Tai buvo akrobatai, šokėjai, mimai, gyvūnų dresuotojai su meškomis ir beždžionėmis, žongliruotojai, imtynininkai, baladžių dainininkai ir pasakotojai. Nešiodami teatro grūdą, telaukiantį tik palankių sąlygų sudygti, jie gyveno kaip išmanydami ir perdavinėjo toliau ankstesnių mimų kartų patikėtus įgūdžius bei triukus. Nors nuo seniausiųjų laikų krikščionims griežtai drausta lankyti tetaro spektaklius ar juose vaidinti, vis dėl to Bizantijoje, atrodo, mėginta pritaikyti senąjį pagonišką teatrą naujosios religijos reikmėms: esama užuominų apie religines pjeses, atliekamas tikintiesiems lavinti. Viduramžių drama pasiekė viršūnę XIV amžiuje. Gana ironiška tai, jog drama atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje. Lygiai kaip graikų drama išsirutuliojo iš Dioniso kulto, Viduramžių liturginė drama išsikristalizavo iš krikščionių liturgijos. Iš didžiojo literatūros lobyno – Biblijos – buvo paimtos tokios dramatiškos istorijos kaip Nojaus laivo, Jonos ir banginio, Danieliaus liūto irštvoje, Samsono ir Dalilos bei daugelis kitų. Išsėmę Biblijos šaltinius, rašytojai ėmėsi šventųjų ir kankinių gyvenimų. Kai kurios šių istorijų pasakojo apie šventuosius, atsivertusius tuo metu, kai jie vaidino nešvankiose burleskose, sumanytose naujai religijai pajuokti, ir šie epizodai teikia įdomios informacijos apie paskutiniąsias Romos teatro dienas. Neįmanoma tiksliai nužymėti teatro raidos trajektorijos ar pasikeitimus priskirti kokiai vienai vietai. Liturginių pjesių randama visoje Europoje. Pirmosios liturginės dramos buvo parašytos atlikti kunigams ir berniukams choristams bažnyčioje. Pridūrus daugiau epizodų, leista pasirodyti pasauliečiams, nors moterims kol kas dar ne. Ilgėjant atlikėjų sąrašui, reikėjo daugiau erdvės, ir aktoriai užimdavo anksčiau parapijiečiams paliekamą plotą. Vaidinimo erdvė buvo paskirstoma daugmaž vienodai, nesvarbu, ar pjesė būtų statoma mažoje bažnytėlėje, ar milžiniškoje katedroje. Centrinė vieta buvo altorius su Nukryžiuotuoju. Dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) būdavo Dangus, kairėje – Pragaras. Pranašai tardavo savo žodžius iš sakyklos. Abipus centrinės navos rikiavosi pjesės veiksmui reikalingi plotai. Tai galėjo būti Beliejus, Nazaretas, Erodo rūmai, Jeruzalės šventykla su pinigų keitėjais, Kajafo namai ir Piloto rūmai, Alyvų kalnas, Getsemanė, Golgota ir Prisikėlimo kapas. Šie plotai vadinti įvairiai – rūmais, namais, būdelėmis. Erdvė tarp jų būdavo nelokalizuota „vaidinimo vieta“ (platea), kuri neišnyks ištisus šimtmečius ir pasirodys esanti itin vertinga ateities dramaturgams, kaip antai Shakespeare‘ui, nes galės vaizduoti bet kokią vietą, kurią tik pasirinks rašytojas. Taigi visa bažnyčia talpino daugialypę veiksmo vietą, kurioje spektakliui reikalingas scenas žiūrovai visą laiką gerai matė. Nežinoma, per kiek laiko sparčiai besiplėtojanti naujoji drama išsikėlė iš bažnyčios laukan. Viena iš paskatinusių priežasčių galėjo būti pernelyg didelė grūstis; kita – pradėjęs smelktis laisvumas ir vulgarumas. Kai kuriose vietose ši teatro forma buvo iškraustyta vos tik praradusi savo pirmykštį paprastumą; kitur ji išsilaikė bažnyčioje iki XVI amžiaus.

Istorija  Analizės   (9,61 kB)

Kiekviena civilizacija turi savo kultūrą, tradicijas ir papročius, perduodamus iš kartos į kartą. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kuo daugiau užmarštin nukeliavusių senovės kultūrinių vertybių. Savo darbe aš pabandysiu aptarti vestuvių apeigas ir papročius, tradicijas kurios jau šimtus metų Lietuvoje perduodamos iš kartos į kartą, ir kurios pamažu pamirštamos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl keičiasi vertybių samprata ir papročiai. Vestuves, kaip darbo objektą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Pirma- tai viena kultūriškai turtingiausių švenčių, be to vestuvėse žmogus dažniausiai dalyvauja vos pora kartų gyvenime ir papročiai papraščiausiai pasimiršta. Kalėdas, užgavėnes ir kitas kalendorines šventes mes minime kasmetai, o tai sustiprina jų vertybinį išlikimą. Darbo tikslas- išsiaiškinti kuo daugiau apie Lietuvos kultūrą ir tradicijas, susipažinti su senovės papročiais. Palyginti kaip pasikeitė mūsų kultūrinis suvokimas ir kaip tai atsilieps tolesnioms kartoms. Manau kad šis darbas paskatins mane ir toliau domėtis kultūrinėmis vertybėmis, kurias aš galėsiu perduoti savo ateities kartoms, tuo prisidėdama prie tradicijų išlikimo. „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstanius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios, nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą.... Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istoriniai šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystimosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis.“ (P.Dundulienė p.11) Aš nesiruošiu atpasakoti senovės vestuvių scenarijaus, o tikiuosi paaiškinti kiekvieno proceso reikšmę ir tikslus, kodėl buvo elgiamasi vienaip ar kitaip ir kas pasikeitė dabar. Visuomenės požiūris ar kitų kultūrų įsikišimas, mūsų nepagarba senoliams ir tradicijoms ar užmarštis. Partnerio pasirinkimas Vedybos paprastai prasideda nuo partnerio atsiradimo. Senovėje partnerius parinkdavo tėvai priklausomai nuo ekonominio statuso, kraičio dydžio, vaikų skaičiaus šeimoje ir amžiaus. Tam įtakos turėjo šeimyninis ekonominis priklausomumas, tai yra priklausomybė šeimai ir neturėjimas ekonominės nepriklausomybės. Kaip žinome, šiais laikais Lietuvoje tokių atvejų, kad jaunikį parinktų tėvai ir priverstų tekėti ar vesti nebepasitaiko arba pasitaiko labai retai. Šiame amžiuje santuoka prasideda draugyste, partnerio pažinimu, ko negalima pasakyti apie mūsų protėvius. Jiems vesti ateidavo laikas, reikėdavo vyro namie arba, stigo pinigų. Antrosios pusė jie dažniausiai ne tik kad negalėjo pažinti bet dažniausiai pirmą kartą pamatydavo tik per piršlybas. Dar kas labai svarbu partnerio paieškoje, tai ekonominė padėtis. Kuo didesnį kraitį turėjo jaunamartė, tuo didesnės galimybės buvo ištekėti už aukštesnį statusą užimančio jaunikio. Šiuo metu didesnę svarbą sudaro abiejų partnerių išvaizda, protas, charaktero savybės ir turbūt tik paskutinėje vietoje pinigų kiekis. Nemanau kad tokia tradicija galėjo išlikti iki šių dienų, kai individai dažniausiai yra emociškai ir finansiškai nebepriklausomi nuo tėvų. Sulaukes pilnametystės individas jau yra pakankamai subrendęs šiuolaikinėje visuomenėje priimti sprendimus pats.

Istorija  Analizės   (11,59 kB)

Liublino unija 1569m. *Valdant Žygimantu Augustui *Vadovavo Jonas Chodkevičius Priežastys: • Nesėkmingas LDK karas su Rusija, vertęs ieškoti Lenkijos paramos • LDK bajorų siekimas turėti lygias teises su Lenkijos bajorais • Lenkijos bajorų nerimas, kad po Žygimanto Augusto mirties LDK neišsirinktų atskiro vadovo Sąlygos • Numatyta bendra: o LDK ir Lenkijos Valstybė o Karalius o Senatas o Seimas o Vienodi pinigai • Atskirai: o Iždas o Kariuomenė o Valdžios pareigūnai o Įstatymai ir teismai o Sienos ir teritorijos Padariniai • Teisiškai įformintas savarankiškas Lietuvos būvis sąjungoje su Lenkija, Lietuva išliko valstybe • Sėkmingai užbaigtas Livonijos karas • Buvo sukurtas dviejų valstybių junginys • Prasidėjo spartesnė LDK polonizacija (lenkinimas) ATR žlugimas Priežastys: • Vidinės: o Silpna karaliaus valdžia o Bajorų savivalė, nesirūpinimas valstybės reikalais, tarpusavio kovos, prabangos troškimas o Nedidelė sava kariuomenė, svetimos kariuomenės samdymas o Amatų ir prekybos smukimas o Valstiečių nusigyvenimas o Badas, ligos, kitos stichinės nelaimės • Išorinės: o Karai su Rusija ir Švedija o Kaimyninių valstybių kišimasis į vidaus reikalus Padalijimai Padalijimuose dalyvavo: I-1772m. Rusija, Austrija, Prūsija II-1793m. Rusija, Prūsija III-1795m. Rusija (pasiėmė Vilnių), Austrija , Prūsija(pasiėmė užnemunę) Pasekmė: Nebeliko abiejų tautų respublikos Kėdainių unija 1655m. Tarp: Lietuvos didikų, vadovaujamų didžiojo etmono Jonušo Radvilos, ir Švedijos karaliaus vietininko. Kada: Sutartis sudaryta tuo metu, kai visa LDK buvo užimta svetimos kariuomenės ir karaliaus valdžia praktiškai buvo žlugusi Nustatyta: Sutartimi nustatyta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išeina iš unijos su Lenkija ir įeina į unijinius santykius su Švedija Pasekmė:

Istorija  Analizės   (9,32 kB)

Įsikūrimas Pirmieji užgrobimai prasidėjo XI a., ko pasekoje Čingischanas (Temudžinas) 1206 m. įkurė Mongolų imperiją suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Ši imperija tapo didžiausia vienalyte imperija pasaulio istorijoje. Užkariavimai Daugybės užkariavimų, prasidėjusių Vakarų žemės šiaurės Kinijoje bei Chvarezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos Čingischanas Čingischanas gimė 1162 metais kilmingo bordžigų klano vado šeimoje. Tikrasis jo vardas buvo Temudžinas. Legenda pasakoja, kad, gimus berniukui, ant jo delno buvo kraujo krešulys – ženklas, pranašaujantis, kad vaikas taps didvyriu. Kai berniukui buvo vos dešimt metų, varžovai nunuodijo jo tėvą. Pagal genties paveldėjimo įstatymus Temudžinas buvo paskelbtas klano vadu. Tačiau gentis jį paliko vieną likimo valiai. Kitus trejus metus Temudžinas turėjo kovoti už savo išlikimą vienas. Paliktas Mongolijos stepėse, jis neretai ieškojo augalų šaknų, kad prasimaitintų. Berniukas turėjo tik septynias avis. Tų laikų Mongolijoje galvijai buvo ne tik pagrindinė valiuta, bet ir garbės simbolis. Septynios avys reiškė, kad Temudžinas yra skurdžius ir atstumtasis.

Istorija  Analizės   (11,46 kB)

Viduramžių teatras Išnykus antikinei dramai, atėjo Vakarų Europos liturginės, arba bažnytinės, dramos epocha. Ilgą laiką manyta, kad šios dvi teatro formos neturi jokio ryšio; jog viena žlugo sulig barbarų įsiveržimu, o po keleto amžių radosi kita. Pritarti tokiai nuomonei reikštų nepakankamai įvertinti tiek mimetinio žmogaus instinkto jėgą, tiek paveldimų tradicijų tvarumą. Tamsieji amžiai teatro požiūriu galbūt ir nebuvo tokie jau tamsūs. Tiesa, vėlesnysis romėnų teatras nebegalėjo didžiuotis iškiliais dramaturgais. Dramos būdavo skaitomos ir cituojamos, bet nebevaidinamos. Tuo metu kuklesni klasikinio pasaulio pramoginių renginių rodytojai po vieną ar grupelėmis klajojo skersai išilgai Europą. Tai buvo akrobatai, šokėjai, mimai, gyvūnų dresuotojai su meškomis ir beždžionėmis, žongliruotojai, imtynininkai, baladžių dainininkai ir pasakotojai. Nešiodami teatro grūdą, telaukiantį tik palankių sąlygų sudygti, jie gyveno kaip išmanydami ir perdavinėjo toliau ankstesnių mimų kartų patikėtus įgūdžius bei triukus. Nors nuo seniausiųjų laikų krikščionims griežtai drausta lankyti tetaro spektaklius ar juose vaidinti, vis dėl to Bizantijoje, atrodo, mėginta pritaikyti senąjį pagonišką teatrą naujosios religijos reikmėms: esama užuominų apie religines pjeses, atliekamas tikintiesiems lavinti. Viduramžių drama pasiekė viršūnę XIV amžiuje. Gana ironiška tai, jog drama atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje. Lygiai kaip graikų drama išsirutuliojo iš Dioniso kulto, Viduramžių liturginė drama išsikristalizavo iš krikščionių liturgijos. Iš didžiojo literatūros lobyno – Biblijos – buvo paimtos tokios dramatiškos istorijos kaip Nojaus laivo, Jonos ir banginio, Danieliaus liūto irštvoje, Samsono ir Dalilos bei daugelis kitų. Išsėmę Biblijos šaltinius, rašytojai ėmėsi šventųjų ir kankinių gyvenimų. Kai kurios šių istorijų pasakojo apie šventuosius, atsivertusius tuo metu, kai jie vaidino nešvankiose burleskose, sumanytose naujai religijai pajuokti, ir šie epizodai teikia įdomios informacijos apie paskutiniąsias Romos teatro dienas. Neįmanoma tiksliai nužymėti teatro raidos trajektorijos ar pasikeitimus priskirti kokiai vienai vietai. Liturginių pjesių randama visoje Europoje. Pirmosios liturginės dramos buvo parašytos atlikti kunigams ir berniukams choristams bažnyčioje. Pridūrus daugiau epizodų, leista pasirodyti pasauliečiams, nors moterims kol kas dar ne. Ilgėjant atlikėjų sąrašui, reikėjo daugiau erdvės, ir aktoriai užimdavo anksčiau parapijiečiams paliekamą plotą. Vaidinimo erdvė buvo paskirstoma daugmaž vienodai, nesvarbu, ar pjesė būtų statoma mažoje bažnytėlėje, ar milžiniškoje katedroje. Centrinė vieta buvo altorius su Nukryžiuotuoju. Dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) būdavo Dangus, kairėje – Pragaras. Pranašai tardavo savo žodžius iš sakyklos. Abipus centrinės navos rikiavosi pjesės veiksmui reikalingi plotai. Tai galėjo būti Beliejus, Nazaretas, Erodo rūmai, Jeruzalės šventykla su pinigų keitėjais, Kajafo namai ir Piloto rūmai, Alyvų kalnas, Getsemanė, Golgota ir Prisikėlimo kapas. Šie plotai vadinti įvairiai – rūmais, namais, būdelėmis. Erdvė tarp jų būdavo nelokalizuota „vaidinimo vieta“ (platea), kuri neišnyks ištisus šimtmečius ir pasirodys esanti itin vertinga ateities dramaturgams, kaip antai Shakespeare‘ui, nes galės vaizduoti bet kokią vietą, kurią tik pasirinks rašytojas. Taigi visa bažnyčia talpino daugialypę veiksmo vietą, kurioje spektakliui reikalingas scenas žiūrovai visą laiką gerai matė. Nežinoma, per kiek laiko sparčiai besiplėtojanti naujoji drama išsikėlė iš bažnyčios laukan. Viena iš paskatinusių priežasčių galėjo būti pernelyg didelė grūstis; kita – pradėjęs smelktis laisvumas ir vulgarumas. Kai kuriose vietose ši teatro forma buvo iškraustyta vos tik praradusi savo pirmykštį paprastumą; kitur ji išsilaikė bažnyčioje iki XVI amžiaus.

Istorija  Analizės   (9,61 kB)

Kiekviena civilizacija turi savo kultūrą, tradicijas ir papročius, perduodamus iš kartos į kartą. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kuo daugiau užmarštin nukeliavusių senovės kultūrinių vertybių. Savo darbe aš pabandysiu aptarti vestuvių apeigas ir papročius, tradicijas kurios jau šimtus metų Lietuvoje perduodamos iš kartos į kartą, ir kurios pamažu pamirštamos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl keičiasi vertybių samprata ir papročiai. Vestuves, kaip darbo objektą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Pirma- tai viena kultūriškai turtingiausių švenčių, be to vestuvėse žmogus dažniausiai dalyvauja vos pora kartų gyvenime ir papročiai papraščiausiai pasimiršta. Kalėdas, užgavėnes ir kitas kalendorines šventes mes minime kasmetai, o tai sustiprina jų vertybinį išlikimą. Darbo tikslas- išsiaiškinti kuo daugiau apie Lietuvos kultūrą ir tradicijas, susipažinti su senovės papročiais. Palyginti kaip pasikeitė mūsų kultūrinis suvokimas ir kaip tai atsilieps tolesnioms kartoms. Manau kad šis darbas paskatins mane ir toliau domėtis kultūrinėmis vertybėmis, kurias aš galėsiu perduoti savo ateities kartoms, tuo prisidėdama prie tradicijų išlikimo. „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstanius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios, nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą.... Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istoriniai šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystimosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis.“ (P.Dundulienė p.11) Aš nesiruošiu atpasakoti senovės vestuvių scenarijaus, o tikiuosi paaiškinti kiekvieno proceso reikšmę ir tikslus, kodėl buvo elgiamasi vienaip ar kitaip ir kas pasikeitė dabar. Visuomenės požiūris ar kitų kultūrų įsikišimas, mūsų nepagarba senoliams ir tradicijoms ar užmarštis. Partnerio pasirinkimas Vedybos paprastai prasideda nuo partnerio atsiradimo. Senovėje partnerius parinkdavo tėvai priklausomai nuo ekonominio statuso, kraičio dydžio, vaikų skaičiaus šeimoje ir amžiaus. Tam įtakos turėjo šeimyninis ekonominis priklausomumas, tai yra priklausomybė šeimai ir neturėjimas ekonominės nepriklausomybės. Kaip žinome, šiais laikais Lietuvoje tokių atvejų, kad jaunikį parinktų tėvai ir priverstų tekėti ar vesti nebepasitaiko arba pasitaiko labai retai. Šiame amžiuje santuoka prasideda draugyste, partnerio pažinimu, ko negalima pasakyti apie mūsų protėvius. Jiems vesti ateidavo laikas, reikėdavo vyro namie arba, stigo pinigų. Antrosios pusė jie dažniausiai ne tik kad negalėjo pažinti bet dažniausiai pirmą kartą pamatydavo tik per piršlybas. Dar kas labai svarbu partnerio paieškoje, tai ekonominė padėtis. Kuo didesnį kraitį turėjo jaunamartė, tuo didesnės galimybės buvo ištekėti už aukštesnį statusą užimančio jaunikio. Šiuo metu didesnę svarbą sudaro abiejų partnerių išvaizda, protas, charaktero savybės ir turbūt tik paskutinėje vietoje pinigų kiekis. Nemanau kad tokia tradicija galėjo išlikti iki šių dienų, kai individai dažniausiai yra emociškai ir finansiškai nebepriklausomi nuo tėvų. Sulaukes pilnametystės individas jau yra pakankamai subrendęs šiuolaikinėje visuomenėje priimti sprendimus pats.

Istorija  Analizės   (11,59 kB)

Liublino unija 1569m. *Valdant Žygimantu Augustui *Vadovavo Jonas Chodkevičius Priežastys: • Nesėkmingas LDK karas su Rusija, vertęs ieškoti Lenkijos paramos • LDK bajorų siekimas turėti lygias teises su Lenkijos bajorais • Lenkijos bajorų nerimas, kad po Žygimanto Augusto mirties LDK neišsirinktų atskiro vadovo Sąlygos • Numatyta bendra: o LDK ir Lenkijos Valstybė o Karalius o Senatas o Seimas o Vienodi pinigai • Atskirai: o Iždas o Kariuomenė o Valdžios pareigūnai o Įstatymai ir teismai o Sienos ir teritorijos Padariniai • Teisiškai įformintas savarankiškas Lietuvos būvis sąjungoje su Lenkija, Lietuva išliko valstybe • Sėkmingai užbaigtas Livonijos karas • Buvo sukurtas dviejų valstybių junginys • Prasidėjo spartesnė LDK polonizacija (lenkinimas) ATR žlugimas Priežastys: • Vidinės: o Silpna karaliaus valdžia o Bajorų savivalė, nesirūpinimas valstybės reikalais, tarpusavio kovos, prabangos troškimas o Nedidelė sava kariuomenė, svetimos kariuomenės samdymas o Amatų ir prekybos smukimas o Valstiečių nusigyvenimas o Badas, ligos, kitos stichinės nelaimės • Išorinės: o Karai su Rusija ir Švedija o Kaimyninių valstybių kišimasis į vidaus reikalus Padalijimai Padalijimuose dalyvavo: I-1772m. Rusija, Austrija, Prūsija II-1793m. Rusija, Prūsija III-1795m. Rusija (pasiėmė Vilnių), Austrija , Prūsija(pasiėmė užnemunę) Pasekmė: Nebeliko abiejų tautų respublikos Kėdainių unija 1655m. Tarp: Lietuvos didikų, vadovaujamų didžiojo etmono Jonušo Radvilos, ir Švedijos karaliaus vietininko. Kada: Sutartis sudaryta tuo metu, kai visa LDK buvo užimta svetimos kariuomenės ir karaliaus valdžia praktiškai buvo žlugusi Nustatyta: Sutartimi nustatyta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išeina iš unijos su Lenkija ir įeina į unijinius santykius su Švedija Pasekmė:

Istorija  Analizės   (9,32 kB)

Įsikūrimas Pirmieji užgrobimai prasidėjo XI a., ko pasekoje Čingischanas (Temudžinas) 1206 m. įkurė Mongolų imperiją suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Ši imperija tapo didžiausia vienalyte imperija pasaulio istorijoje. Užkariavimai Daugybės užkariavimų, prasidėjusių Vakarų žemės šiaurės Kinijoje bei Chvarezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos Čingischanas Čingischanas gimė 1162 metais kilmingo bordžigų klano vado šeimoje. Tikrasis jo vardas buvo Temudžinas. Legenda pasakoja, kad, gimus berniukui, ant jo delno buvo kraujo krešulys – ženklas, pranašaujantis, kad vaikas taps didvyriu. Kai berniukui buvo vos dešimt metų, varžovai nunuodijo jo tėvą. Pagal genties paveldėjimo įstatymus Temudžinas buvo paskelbtas klano vadu. Tačiau gentis jį paliko vieną likimo valiai. Kitus trejus metus Temudžinas turėjo kovoti už savo išlikimą vienas. Paliktas Mongolijos stepėse, jis neretai ieškojo augalų šaknų, kad prasimaitintų. Berniukas turėjo tik septynias avis. Tų laikų Mongolijoje galvijai buvo ne tik pagrindinė valiuta, bet ir garbės simbolis. Septynios avys reiškė, kad Temudžinas yra skurdžius ir atstumtasis.

Istorija  Analizės   (11,46 kB)

Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją. Čia susipažįsta su Herderiu, kuris bus daug metų ištikimas draugas. Gėtę išgarsina per mėnesį parašytas romanas “Jaunojo Verterio kančios”. Drama “Gecas fon Berlichingenas” irgi prisideda prie šlovės. Dabar Gėtė daug keliauja, bendrauja su naujais žmonėmis, nuolat įsimyli ir pabėga, o patirtus meilės išgyvenimus išlieja jausmingomis eilėmis. Nuo 1775 m. prasideda Veimaro laikotarpis. Tapęs Veimaro hercogo Karlo Augusto draugu, Gėtė eina svarbias pareigas hercogystėje, paskiriamas slaptuoju valstybės patarėju. Iš pradžių rašo mažai, vėliau kuria draminius kūrinius ( “Egmontas”, “Ifigenija Tauridėje”, “Torkvatas Tasas”), sukuria eilėraščių ciklą “Romos elegijos”, 1796 m. baigia romaną “Vilhelmo Meisterio mokymosi metai”. 1794 m. užsimezga Gėtės ir Šilerio draugystė. 19 a. pr. baigiama: “Fausto” I d., autobiografinis kūrinys “Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa”, rytietiškos poezijos knyga “Vakarų-Rytų divanas”, romanas “Vilhelmo Meisterio klajonių metai”, “Fausto” II d. “Faustas”.“Fausto” sukūrimo istorija. Kūrinį Gėtė pradeda rašyti apie 1790 ir baigia 1831 m., taigi rašo apie pusę savo gyvenimo. Šiek tiek epi¬zodų pradėta jaunystėje, bet nebaigta. Rimtai prie dramos I dalies Gėtė prisėdo būdamas beveik 50-ties metų; II dalis baigta sulaukus 80-ties. Tikėtina, kad šį kūrinį Gėtė rašė sunkiai: palikdavo ir vėl prie jo grįždavo. Kažkokia ir jam pačiam nelabai aiški mintis neda¬vė ramybės, neleido lengvai rašyti. Tad galėtume spėti, kad kūrinio pagrindas yra ne tik jausmai (kuriuos lengva tuojau pat užrašyti), o ir idėjos, brandinamos visą gyvenimą. Palyginkime: „Jaunojo Verterio kančias" (meilės romaną) Gėtė jaunystėje parašė per vieną mėnesį, o „Faustą" kūrė apie penkiasdešimt metų (baigė likus vieneriems metams iki mirties). Tad „Faustas" - viso gyvenimo knyga, rašyta įvairiausiais gyvenimo laikotarpiais, sudurstyta iš skir¬tingų epizodų. Kūrinyje rasime skirtingu gyvenimo laiku kylančių klausimų, minčių, jausmų. Ir pats kūrinys nevieningas, sudėstytas iš skirtingų scenų, įvairios stilistikos tekstų. Fausto tema. Tema apie mokslininką alche¬miką germanų kultūroje labai sena, nuo Vidur¬amžių gyvuojanti legendose ir literatūriniuose siužetuose. Dar XVI amžiuje pasirodė anekdotiš¬kų istorijų rinkinys apie keliaujantį mokslininką, gydytoją, astrologą ir magą, sudariusį sutartį su velniu. Anglijos rašytojas Kristoferis Marlou su¬kuria dramą apie Faustą kaip apie didelių užmo¬jų žmogų, apie pragarą ne kažkur kitur, o pačia¬me žmoguje. Fausto siužetas Vokietijoje plinta ir lėlių teatrų, klajojančių aktorių-mimų vaidinimais, kurie Faustą paverčia komiškų patyčių, klounados, linksmos pajuokos personažu. Čia veikia Faustas ir šunimi pasivertęs velnias, vyksta lažybos su velniu, vaizduojami studentų pokštai Leipcigo vyno rūsyje. Šitokį siužetą matė ir pats Gėtė vaikystėje lėlių vaidinimuose. Kuo patraukė jį šis siužetas? Galėtume spėti, kad jaunystės grąžinimo idėja, sutartis su velniu, noras galynėtis, pergudrauti savo žmogiškąjį likimą.

Istorija  Analizės   (23,35 kB)

F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą.

Lietuvių kalba  Analizės   (9 psl., 14,11 kB)

Nuo senų laikų Kauno Laisvės alėja buvo ir tebėra kaip viena gražiausių, įspūdingiausių gatvių ne vien Kaune, bet ir, ne vieno specialisto nuomone, visoje šalyje. Praėjusiame amžiuje, keliasdešimt metų, čia veikė dviejų krypčių transporto eismas. Žymioji alėja jungia miesto Senamiestį su Nepriklausomybės aikšte, Vytauto parku, iš jos šakojasi gatvės į lygiagrečias Kęstučio ir S.Donelaičio gatves. Vidurinę alėjos gatvę puošia kuplios liepos – vienas išskirtinių jos elementų. Dar – fontanas, įdomūs šviestuvai, abipus išsirikiavusios senos ir naujesnės parduotuvės, kavinės, kavinukės, daug prieškariu ir dar anksčiau statytų namų. Tikriausiai visi gidai miesto svečius būtinai atveda į šią Kauno širdį. Turistams (ir ne tik jiems) patinka fotografuotis prie fontano, pasidairyti į parduotuvių vitrinas, pasėdėti kavinėse.

Kalbos kultūra  Analizės   (7 psl., 16,76 kB)

Tai viena gražiausių A. Vaičiulaičio novelių iš rinkinio „Pelkių takas" (1939). Novelė kuriama pagal biliūniškąjį konfliktą, dukters skriaudžiama senoji Teresė išeina į girią ir ten amžinai užmiega, taigi – reikalingumo - nereikalingumo konfliktas, iškylantis, kaip ir J.Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“, bet ji savita savo stiliumi. Šioje novelėje vaizduojamos senutės Teresės paskutinės gyvenimo akimirkos. Menka ir mažytė aštuoniasdešimtmetė senutė rudenio naktį sėdi priemenėj tarp statinių, užgauta šiurkščių dukters žodžių, dukters kurią savo kūne ji nešiojo ir dukters dėl kurios gimdydama ji kentė. Vėjas drąskosi dar rūstesnis.

Humanitariniai mokslai  Analizės   (4 psl., 11,06 kB)

„Vestuvių eisena“ prasideda nurodymu, kam skirtas visas sukurtas eilėraštis. Visa tai yra skirta pagarbinti jaunuosius – Albertą Vladislovą Radvilą ir Oną Zenavičiūtę. Abu yra išgiriami, bet ypatingai pabrėžiamas A. V. Radvila, parodomas jo užimamas aukštas titulas. Jau aprašant A. V. Radvilą ir O. Zenavičiūtę įpinami antikiniai motyvai: stengiamasi vaizduoti kaip maksimaliai gražų, kilnų ir gerai sutvarkytą pagal iš anksto įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Eilėraštis sukuriamas studentų, tai parodo, kad visi išsilavinę ir besimokantys privalėjo mokėti kurti eiles. Šią eiseną galima traktuoti kaip vientisą didelį vaidybinį spektaklį. Rodos, kad ne patiems jauniesiems yra svarbios vestuvių detalės, o parodyti aplinkiniams savo šeimų susijungimą ir taiką.

Literatūra  Analizės   (2 psl., 5,08 kB)

Mūsų darbo tikslas palyginti Molėtų gyventojų įvairius duomenis su kitais Lietuvos miestais. Pasidomėti Molėtų gyventojų gimusių ir mirusių žmonių skaičiumi įvairiais metais. Sužinoti kiek žmonių gyveno Molėtuose skirtingais metais.

Statistika  Analizės   (13 psl., 792,03 kB)